Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. kovo 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 384, 377, 281, 365, 371, 284, 336, 148. Lukiškių TI-K iš viso praleido 446 paras, o 232 paras praleido kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas vienam žmogui priklausantis gyvenamasis plotas;

2.2. Kamerose buvo šalta, dėl esančių grotų nepatekdavo pakankamai natūralios dienos šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, kameros neremontuotos, byrantis tinkas ir dažai nuo lubų patekdavo į maistą, į lovą ar net ant galvos. Be to, kaupėsi pelėsis, jautėsi drėgmė, nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija. Būnant kameroje Nr. 371, negalėjo atidaryti lango, nes dėl šalia esančio medienos apdirbimo cecho sklido triukšmas. Dėl netinkamų sąlygų negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti, kamerose buvo dvi nepatogios kėdės, kurios buvo nepritaikytos sėdėti, tarp miegojimo vietų nebuvo minimalaus atstumo, o dėl didelio kamerų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą. Kamerose esantis inventorius trukdė laisvai judėti;

2.3. Nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginių, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpoje, pareiškėjas negalėjo dirbti;

2.4. Kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną. Jeigu jie būdavo įrengti, tai realiai jie neveikdavo, buvo sugedę. Kiekvieną kartą, kai reikėjo iškviesti budintį pareigūną, teko daužyti į durys ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Tokiu atveju iškildavo reali grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto tarp nuteistųjų. Po išsimaudymo taip pat tekdavo laukti pareigūnų ir daužyti į duris, kol suimtieji yra išvedami į gyvenamąsias kameras;

2.5. Turėjo teisę 1 valandą pasivaikščioti lauke, tačiau 1 valandos pasivaikščiojimo lauke praktika prieštarauja tarptautiniams ir nacionaliniams teisės aktams, kadangi suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, juose nuolat buvo šiukšlių, sienos padengtos pelėsiais ir grybeliais. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jeigu dulkėdavo – nelaistomi, o juose esantis asbestas žalojo pareiškėjo sveikatą. Taip pat žiemos metu buvo netinkamai valomas sniegas, jis buvo sumetamas prie sienų, kas ženkliai sumažindavo pasivaikščiojimui skirtą plotą, be to, pavasarį sniegui nutirpus, pareiškėjas peršlapdavo avalynę, dėl ko patyrė diskomfortą, pažeminimą ir nesiskaitymo jausmą. Į žodinius pareiškėjo skundus, prašymus ir pastabas dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareigūnai nereagavo;

2.6. Kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langą. Oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose taip pat buvo neužtikrintas reikiamas apšvietimas. Natūrali šviesa dėl esančių grotų beveik nepatekdavo į kameras, o nuo dirbtinio kameros apšvietimo skaudėjo akis ir galvą, kurio patys išjungti neturėjo galimybės. Kamerose jutiminis santykinis oro drėgnumas viršijo 80 proc., o nuo drėgmės čiužiniai puvo bei metalinės lovos rūdijo, užsiveisdavo parazitai. Kamerose būdavo pilna vabalų, vorų, o atliekama dezinfekcija buvo neefektyvi, be to, suimtieji buvo vedami atgal į kameras, jų tinkamai neišvėdinus, todėl parazitų nuodai žalojo jų sveikatą. Nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra. Oro temperatūra žiemą svyravo nuo 10 iki 14 C, o vasarą – net iki 35 C. Pareiškėjas ne kartą prašė kameroje pamatuoti oro temperatūrą, tačiau Lukiškių TI-K administracija atsisakydavo;

2.7. Buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas atskirtas sienele, kurios aukštis skirtingose kamerose buvo nevienodas ir svyruodavo nuo 1 m iki 1,50 m, nebuvo kabinos. Be to, pareigūnai (įskaitant moteris) atidarydavo duris neįspėdami, tuo metu kada pareiškėjas naudodavosi sanitariniu mazgu. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Nebuvo atskiros patalpų oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonių kvapų nuolat tekdavo patirti stresą;

2.8. Lukiškių TI-K kirpyklos patalpose naudojami įrankiai nebuvo dezinfekuojami, todėl pareiškėjas tik du kartus pasinaudojo kirpyklos paslaugomis. Be to, kreipdavosi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas, kad jam būtų suteikta teisė nusiprausti duše po šiltu vandeniu, kadangi dažnai, ypač vakarais, šilto vandens nebūdavo. Dėl nesudarytos galimybės pareiškėjui nusiprausti jis būdavo suprakaitavęs, jausdavosi nemaloniai. Nors ir vykstant remonto darbais, jam turėjo būti pakeistas grafikas, o atsiradus šiltam vandeniui, pareigūnai turėjo jį nuvesti nusiprausti be eilės. Žodiniais skundais kreipdavosi dėl dušuose esančios nešvaros ir sulaužytų dušo praustuvų, tačiau pareigūnai nereaguodavo;

2.9. Nebuvo užtikrintas tinkamas, kaloringas, skanus maistas, dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė akivaizdžiai mažesnė nei buvo deklaruojama. Maistas buvo paduodamas pro duris į kamerą, nebuvo sveriamas. Nebuvo užtikrinti maisto kiekis ir kokybė. Taip pat nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti. Kol padalindavo maistą po kameras, jis atšaldavo, o sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Matė, kaip maisto dalintojas maistą dalina be higieninių pirštinių;

2.10. Lukiškių TI-K daugelyje kamerų nebuvo normalaus dydžio veidrodžio skutimuisi arba jie buvo sudaužyti. Taburetės, esančios kamerose, buvo be atramų, todėl ilgiau pasėdėjus pradėdavo skaudėti nugarą;

2.11. Netinkamos kalinimo sąlygos jam suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Tai jį labai sukrėtė, sukėlė kančią, nevisavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas ir reputacija.