Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų jo laikymo sąlygų Ligoninėje atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. ir nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 10 d., atlyginimo. Teismas, vertindamas, ar nebuvo pažeistas ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu, vadovavosi Taisyklių 11¹.4 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teismas iš pareiškėjo skunde dėstomų aplinkybių nustatė, kad palatoje Nr. 5 (plotas 12,14 kv. m) jis buvo gydytas kartu su dar dviem asmenimis, kameroje, palatoje Nr. 1 (plotas 22,84 kv. m) buvo gydytas vienas. Iš šių duomenų, teismas nustatė, kad palatoje Nr. 5, jam teko 4,05 kv. m kameros ploto, o kameroje Nr. 1, jo atžvilgiu ploto norma nebuvo pažeista, kadangi jis buvo gydomas vienas 22,84 kv. m ploto palatoje. Teismas vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pasisakė, kad vertinant asmeniui kameroje tenkantį plotą įprastai nėra vertinama aplinkybė, kad dalį kameros užima baldai. Teismas vertindamas nustatytą kameroje Nr. 5 ploto pažeidimą, atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjui viso ginčo laikotarpiu nebuvo apribotas judėjimas, todėl jis galėjo naudotis lokaliniu sektoriumi, būti gryname ore ir tokiu būdu iš dalies kompensuoti mažą asmeninės erdvės plotą.Teismas vadovaudamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktais, kurie buvo atlikti ginčui aktualiu laikotarpiu, nustatė, kad pažeidimų Vidaus ligų skyriaus palatose nebuvo nustatyta. Teismas įvertinęs į bylą pateiktas foto nuotraukas sprendė, jog patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas tvarkingos, suremontuotos, jose langai buvo varstomi, todėl jos galėjo būti vėdinamos. Teismas nustatęs, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos normų pažeidimų Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 1 ir Nr. 5, bei atkreipęs dėmesį, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų galinčių patvirtinti, kad pareiškėjui būtų buvus išduota nešvari ar netinkama naudoti patalynė, pareiškėjo argumentus šiuo atveju, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte konstatuotą faktą, kad Vidaus ligų skyriaus prausykloje – tualete netinkamas apšvietimas ir šią aplinkybę vertino kaip nustatytą pažeidimą. Kitų higienos normų pažeidimų sanitariniuose mazguose teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, todėl pareiškėjo argumentus, susijusius su nepatogumais naudotis sanitariniu mazgu atmetė kaip nepagrįstus.Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, teismas įvertinęs atsakovo pateiktą poziciją atsiliepime, konstatavo, jog pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę Ligoninėje nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis nurodo, kad yra neįgalus, o LAVL sanitariniai mazgai nebuvo pritaikyti neįgaliesiems, teismas įvertinęs byloje esančius, pareiškėjo sveikatos būklę pagrindžiančius įrodymus, nustatė, kad duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turtėjo judėjimo negalią, jo asmens sveiktos istorijoje nėra, todėl atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad naudojimasis sanitariniu mazgu pareiškėjui neturėjo kelti didesnių nepatogumų. Teismas įvertinęs byloje esančias foto nuotraukas, pareiškėjo argumentus, dėl susidėvėjusių baldų atmetė kip nepagrįstus. Teismas įvertinęs tai, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais į Ligoninės administraciją nesikreipė dėl jam neišduoto maitinimo atvykimo į LAVL dieną, taip pat nesikreipė ir dėl gyvenimo LAVL sąlygų gerinimo, todėl teismas konstatavo, kad jis atsakovo nuosekliai pateiktais paaiškinimais neturi pagrindo abejoti. Pažymėjo, kad kirpyklos patalpos Ligoninėje nėra įrengtos, todėl sprendė, kad vertinti jų atitikimą higienos normoms, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šiuo atveju atmestė kaip nepagrįstus. Teismas įvertinęs visas pareiškėjo keliamo ginčo aplinkybes, nusprendė, jog nurodyti pažeidimai nėra pakankami neturtinei žalai atlyginti. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, pažeidimo pobūdį, jo trukmę bei intensyvumą, nenustatęs kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laikymo sąlygomis, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, teismas pripažino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ar dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog galėtų būti įvertinti pinigais, todėl sprendė, kad šiuo atveju teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su jam pritesta neturtinės žalos suma. Reikalavimą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir pirminiame skunde. Papildomai nurodo, kad jo netenkino aplinkybės, kad jis negalėjo skaityti laikraščių, klausyti radijo.Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, kad jis negavo laikraščių, žurnalų, negalėjo klausytis radijo, pasisakytina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, teisėjų kolegija, pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjui neišduotos spaudos bei nesuteiktos galimybės klausytis radijo, netiria.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo LAVL sąlygomis. Todėl teigti, kad sprendime ne visos nurodytos pareiškėjo aplinkybės yra įvertintos, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).Sprendžiant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nustatytus LAVL kamerų plotų pažeidimus – nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d., viso 13 dienų nebuvo užtikrinta teisė į 5,1 kv. m ploto normą, taip pat, teismas nustatė, kad nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Kitus pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos kilimo teismas atmetė. Teisėjų kolegija susipažinusi su byla sutinka su visomis teismo nustatytomis aplinkybėmis, tačiau nesutinka su dalimi nustatytų aplinkybių vertinimu – su sąlygos kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė nusiprausti po dušu atvykus į LAVL, su vertinimu, kad pareiškėjas nepatyrė nepatogumų naudojantis tupimu sanitariniu mazgu, taip pat su neturtinės žalos atlyginimo taikyta forma.Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jam turėjo būti užtikrinama teisė nusiprausti duše tik atvykus į LAVL. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 257 punkte, numatyta, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Todėl atsakovui negalint paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jam suteikta galimybe nusiprasti tik atvykus, priešingai, pateikus paaiškinimus, kad ne visada atvykusiam asmeniui iš pataisos namų yra suteikiama teisė nusiprausti duše tik atvykus, ši aplinkybė laikytina nustatyta, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė šiuo atveju buvo pažeista.Dėl sanitarinio mazgo įrengimo tinkamumo neįgaliesiems, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nurodė konkrečiai, kad patyrė nepatogumus naudodamasis tupimu tualetu. Teismas pasisakė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas turi judėjimo negalią, nusprendė, kad jis negalėjo patirti nepatogumų naudojantis tualetu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje yra neginčijami duomenys, kurie patvirtina, kad pareiškėjui yra nustatytas 40 proc. darbingumo lygis ( t. I, b. l. 193–195), pareiškėjui yra diagnozuota liga, kuri gali sukelti nugaros ir sąnarių skausmus, todėl teisėjų kolegijai nekyla dvejonių, kad pareiškėjas naudodamasis tupimu tualetu galėjo patirti nepatogumus. Taip pat atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovui nepateikus įrodymų, jog LAVL buvo įrengti ne tupimu tualetai, ši aplinkybė vertinama pareiškėjo naudai ir atitinkamai konstatuojami atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, pripažįstant kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, nėra tinkama satisfakcija, padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pareiškėjo nuoroda į EŽTT bylą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą nesudaro teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui turi būti priteista 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. EŽTT yra nurodęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisia 200 Eur neturtinėsžalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjo V. P. (V. P.) naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.