Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. neužtikrinant tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Kalėjime, atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

24. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Viešojo administravimo subjekto (jo darbuotojų) kaltė nėra viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.

25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025; kt.).

26. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

27. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-67-492/2025; kt.). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui Tarnybai, perėmusiam Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teises ir pareigas).

28. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pritaikęs CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą ir vertindamas pareiškėjo laikymo Kalėjime sąlygas nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d., nustatė, kad Kalėjimo dušinėse, kuriomis ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, iki 2022 m. spalio 14 d. dušai nebuvo atskirti pertvaromis, o nuo 2022 m. spalio 14 d. pertvaros buvo įrengtos, tačiau tik iš šonų, ir, vadovaudamasis teismų praktika, konstatavo, kad nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d., buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu vertinimu.

29. Teisėjų kolegija iš Kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. spalio 7 d. pažymos Nr. RV-22-9228 nustatė, kad pareiškėjas nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. atliko bausmę Kalėjime, bet tam tikrais laikotarpiais būdavo išvežamas į kitas įstaigas (pvz., sveikatos priežiūros įstaigas); pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 8 d. iki 2023 m. kovo 15 d. ir nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2023 m. balandžio 3 d. atliko bausmę būryje Nr. 14, o nuo 2023 m. balandžio 3 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. ir nuo 2023 m. spalio 2 d. iki 2023 m. spalio 24 d. – būryje Nr. 15. Tarnybos Turto valdymo skyriaus 2024 m. spalio 9 d. pažymoje Nr. LV-56226, be kita ko, nurodyta, kad Kalėjimo visų būrių bendrojo naudojimo dušinėje privatumui užtikrinti 2022 m. spalio 14 d. įrengtos pertvaros, o 2022 m. pabaigoje naujai pastatytuose moduliniuose pastatuose apgyvendintiems būrių Nr. 14 ir Nr. 15 nuteistiesiems gyvenamosiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai (tualetas, praustuvė, dušas), nuo gyvenamosios patalpos atskirti sienomis nuo lubų iki grindų ir varstomomis durimis. Byloje taip pat yra pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, manytina, kelių skirtingų bendrojo naudojimo dušinių įrengimas: vienoje eilėje įrengtos dušo galvutės, viena nuo kitos atskirtos pertvaromis (pertvarų aukštis beveik siekia dušų galvutes), nėra durų ar užuolaidų, o vienoje iš nuotraukų matomas pertvaros kampas sudaro pagrindą manyti, kad dušų galvutės taip pat yra įrengtos priešais nuotraukoje matomas dušo galvutes.

30. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės aktai iš esmės nenustato kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. Kita vertus, pabrėžtina, kad suimtųjų, arešto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų laikymo sąlygos turi būti suderinamos su pamatinėmis žmogaus teisėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse yra įtvirtintas humanizmo principas, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (redakcijoje, galiojusioje iki 2022 m. gruodžio 31 d., – 7 str.; redakcijoje, įsigaliojusioje 2023 m. sausio 1 d., – 4 str. 1 d. 5 p.). Žmogaus orumo apsauga yra neatsiejama nuo privatumo naudojantis sanitariniais, higienos įrenginiais užtikrinimo.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024; kt.). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jeigu dušai yra įrengti vieni prieš kitus, o pareiškėjas savo privatumo pažeidimą iš esmės ir sieja su tokiu dušų įrengimu, toks dušų įrengimas pažeidžia asmens privatumą (žr., pvz., 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-492/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-14-822/2025; 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-244-502/2025; kt.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. vasario 8 d. ir nuo 2023 m. spalio 24 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjui Kalėjime nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis dušu, o tai, kad pareiškėjas neteikė skundų ar prašymų, susijusių su šiuo pažeidimu, savaime nepaneigia pažeidimo egzistavimo fakto ar dėl jo pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų. Nuo 2023 m. vasario 8 d. iki 2023 m. spalio 24 d. pareiškėjas galėjo naudotis visiškai atitvertu sanitariniu mazgu (įskaitant dušą) gyvenamojoje patalpoje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo teisės reikalavimų pažeidimą šiuo laikotarpiu.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje esantys objektyvūs duomenys (NVSC patikrinimų aktai ir raštas) patvirtina pareiškėjo nurodytus faktus dėl karšto vandens nebuvimo dušuose, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nuo 2023 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. kovo 15 d. nebuvo užtikrintas karšto vandens tiekimas būrio Nr. 6 dušuose, taip pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 6 punkto ir Higienos normos HN 24:2023 65.2 punkto reikalavimus. Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo nurodytos datos, kai duše nebuvo karšto vandens, yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, yra atmestini, nes, vadovaujantis šioje nutartyje anksčiau aptarta jurisprudencija, būtent atsakovui (jo atstovui) tenka pareiga įrodyti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovui nepateikus atitinkamų įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos aplinkybes vertino pareiškėjo naudai.

34. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tais pačiais objektyviais duomenimis (NVSC patikrinimų aktai ir raštas) bei atsakovo atstovo pateiktais kitais įrodymais (Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) aktų kopijos ir kt.), taip pat laikė pagrįstais pareiškėjo nusiskundimus, kad nuo 2024 m. kovo mėn. pabaigos dušuose, kuriais jis naudojosi, veisėsi kenkėjai ir augo pelėsiai. Atsakovas šiuo aspektu nepateikė argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Atsakovas apeliaciniame skunde rėmėsi deklaratyvaus pobūdžio nuomone, kad galimas buitinių parazitų ir pelėsio dušo patalpose atsiradimas iš dalies buvo nulemtas pačių nuteistųjų (galbūt ir pareiškėjo) elgesio, tačiau nepateikė jokių konkrečių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad nurodytos netinkamos bausmės atlikimo sąlygos (t. y. kenkėjų, pelėsio buvimas dušinėse, į kurias pareiškėjas tik periodiškai atvedamas nusiprausti) yra visiškai ar iš dalies nulemtos paties pareiškėjo netinkamo veikimo (neveikimo). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Higienos normos HN 134:2015 39 ir 20 punktų reikalavimų pažeidimą.

35. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, jog būriuose Nr. 3, Nr. 6, Nr. 12, Nr. 14 ir Nr. 15 nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, nes nustatė, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas būryje Nr. 6, kuriame yra įrengtas laisvalaikio kambarys. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti įrodymai (t. y. nuotrauka, kurioje matyti stalas, televizorius ir kt.) yra ne iš būrio Nr. 6 patalpų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pareiškėjo pozicija yra grindžiama tik abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestina.

36. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02); kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. vasario 8 d. ir nuo 2023 m. spalio 24 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, nuo 2023 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. kovo 15 d. nebuvo užtikrintas karšto vandens tiekimas duše, o nuo 2024 m. kovo mėn. pabaigos dušuose, kuriais jis naudojosi, buvo kenkėjų ir pelėsio. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271str.).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima laikyti nesuderinamais su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu draudimu (t. y. draudimu asmenį kankinti, žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgtis arba bausti tokiu būdu) ir įvertinti prašoma 8 000 Eur suma. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-187-602/2025; kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Kalėjimo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, nėra duomenų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ir / ar psichinei sveikatai, taip pat duomenų apie pareiškėjo teiktus prašymus, skundus dėl nurodytų netinkamų bausmės atlikimo sąlygų), tai, jog nėra duomenų, kad buvo sąmoningai siekiama pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, prieina prie išvados, jog pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nėra adekvati nustatytiems pažeidimams (ypač atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė privatumo naudojantis dušu trukmę), todėl ši suma mažintina. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti priteistina 550 Eur.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo priteisti pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2024 m. rugsėjo 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjo privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo trukmę ir, atitinkamai, netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį nuo 600 Eur iki 550 Eur, kitą teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo E. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2024 m. rugsėjo 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nutartis neskundžiama.