- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-05
- Bylos Nr.
- A-1227-624/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03774-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Veslava Ruskan
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Pareiškėjas
- E. S.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 2,66 Eur už parą neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5).
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele bei atskirtas užuolaida. Pažymėjo, kad kamerose nėra įrengtos tualeto kabinos, nors kituose postuose buvo įrengtos kabinos, todėl buvo matomas kitų kameroje laikomų asmenų bei prižiūrėtojų.
3. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino privatumo vedant praustis į 2 ir 5 posto dušą. Dušuose iš dalies užtikrinamas privatumas tik nuo kalinčio asmens, kai maudosi, kadangi dušai atskirti 1,6 m aukščio pertvara, tačiau rengiantis eiti maudytis ar išsimaudžius, privatumas nėra užtikrinamas. Pareiškėjas į dušą buvo vedamas ir stebimas ne tik tos pačios lyties prižiūrėtojų. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė sunkesnę dvasinę būklę, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, didžiulį diskomfortą, nuolatines apsunkinančias kalinimo sąlygas, nesusijusias su įkalinimui būdingu kentėjimo laipsniu.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–17).
5. Akcentavo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Pažymėjo, kad privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos arba atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
6. Nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Taip pat dušo patalpos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Lukiškių TI-K dušinėse yra skystas muilas ir plaukų šampūnas – įrengti prausiklio dozatoriai. Dušų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.
7. Pažymėjo, jog pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.
8. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą, kuriuose nurodė, kad su atsakovo atsiliepimu nesutinka (b. l. 41). Nurodė, kad pateiktos nuotraukos yra ne tų kamerų, kuriose jis buvo. Nurodė, kad jam nepriklauso sustiprinta priežiūra, tai kodėl pareigūnai turi jį stebėti, kai jis būna nuogas. Užuolaidėlės neužtikrina privatumo, kadangi turi būti kabina su durimis.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu (b. l. 43–48) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktu. Nurodė, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje.
11. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešimo ,,Dėl E. S. skundo“ teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Stebėjimo langelis reikalingas užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų ir prižiūrėtojų saugumą.
12. Teismas nurodė, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.
13. Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nuo kameros atskirti atitvara, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengtas durimis arba užuolaida. Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, teismas darė išvadą, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Teismas konstatavo, kad nesant duomenų, jog sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, buvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios kameros dalies, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais kamerose buvo laikomas vienas, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais objektyviai negalėjo būti pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. iš viso 135 paras pareiškėjas kameroje buvo vienas, todėl šį laikotarpį pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
14. Dėl pareiškėjo teiginio, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais yra stebimas prižiūrėtojų, teismas pažymėjo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Todėl teismas sutiko su atsakovo atstovo pateiktu paaiškinimu, jog Lukiškių TI-K pareigūnai privalo, vadovaujantis teisės aktais, stebėti suimtuosius ir nuteistuosius per kameros duryse įrengtus stebėjimo langelius, nes taip užtikrinama asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, įgyvendinami nustatyti vidaus tvarkos reikalavimai ir užkardomos konfliktinės situacijos.
15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių Lukiškių TI-K dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nurodė, kad dušo patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas jokių su tuo susijusių duomenų teismui nepateikė. Teismas, vadovaudamasis šios kategorijos bylose taikomu įrodinėjimo principu, akcentavo, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, o jai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Teismo vertinimu, dušo patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, nelaikytina tinkama pareiškėjo privatumui užtikrinti, todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas pripažinti pažeidimą, susijusį su privatumo naudojantis dušo patalpomis neužtikrinimu.
16. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime ,,Dėl E. S. skundo“ nurodyta, jog gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Stebėjimo langelis reikalingas užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų ir prižiūrėtojų saugumą. Kaip matyti, siekiant užtikrinti elgesio kontrolę, laisvės atėmimo vietų pareigūnams turi būti sudaromos sąlygos vykdyti nuolatinę kalinamų asmenų stebėseną. Taip pat teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.
17. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administracija laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. kreipėsi vieną kartą su prašymu leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą. Papildomai pažymėta, jog kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrų teisių, ar normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, jog į dušines patalpas buvo vedamas ne tik tos pačios lyties pareigūnų ir neindividualizavo, kokių priemonių ėmėsi pats pareiškėjas, todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Be to, byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamai organizuojamo vedimo į dušą ginčijamu laikotarpiu būtų kreipęsis, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas buvo vedamas ne tik tos pačios lyties pareigūnų į dušą, todėl pareiškėjo teiginiai vertinti kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo neturinei žalai atlyginti.
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ar dušo patalpomis neužtikrinimo. Taip pat byloje nebuvo duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
19. Teismas, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 600 Eur kompensacija yra pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 53–60).
Atsiliepimas
21. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Nurodo, kad kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–417, 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Pažymi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis mandagumo ir etikos principų.
22. Nurodo, kad dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušinėse yra įrengti prausiklio dozatoriai. Dušų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.
23. Nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Lukiškių TI-K prižiūrėtojai privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.
24. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
25. Pareiškėjas E. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–66) prašo apeliacinį skundą atmesti.
26. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas bylą peržiūrėjo ir priėmė teisingą sprendimą, nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dušais neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeista tuo laikotarpiu, kai kameroje jis buvo laikomas ne vienas, taip pat pripažinęs pažeidimą, susijusį su privatumo naudojantis dušo patalpomis neužtikrinimu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
29. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad sanitariniai mazgai ir dušai yra įrengti tinkamai.
30. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).
31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
32. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).
33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dušo patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui nelaikytina tinkama pareiškėjo privatumui užtikrinti, todėl pripažino pažeidimą, susijusį su privatumo naudojantis dušo patalpomis neužtikrinimu. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad duše privatumui sąlygos sudarytos tik iš dalies, kadangi yra 1,6 m pertvara, tačiau yra matomas, kai eina paimti šampūną ar muilą, nusirengia, šluostosi. Atsakovas nurodė, kad dušų pertvaros aukštis 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.
34. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).
35. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).
36. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti sieneles nei dušinėse, nei apsirengimo / nusirengimo erdvėse prie dušų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K dušai buvo atskirti 1,6 m aukščio ir 1,2 m pločio sienelėmis iš abiejų pusių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad toks dušų įrengimas užtikrina privatumą naudojantis jais. Pareiškėjas nedetalizavo jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų. Vien tai, kad pareiškėjas galėjo būti matomas atskirais momentais, kai eidavo pasiimti prausimosi priemones, nusirengdavo, šluostydavosi, nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
37. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė privatumo pažeidimą tomis dienomis, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas. Nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kamerose buvo laikomas vienas, o 134 paras kameroje buvo laikomi 2 asmenys.
38. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
39. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
41. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas (134 paras), nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, ir konstatavo tokio pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimą.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
43. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
45. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą (134 paras, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).
46. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (tai, kad nebuvo nustatyta ploto, higienos normos reikalavimų pažeidimų ir kt.), byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 600 Eur, netinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pareiškėjui priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą sumažinti iki 400 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.