Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-278-671/2023 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei V. A. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. B. ieškiniu prašė nustatyti sūnaus A. B. gyvenamąją vietą su ieškovu jo gyvenamojoje vietoje, priteisti iš atsakovės V. A. sūnaus A. B. išlaikymui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki 2023 m. birželio 30 d., ir po 180 Eur nuo 2023 m. liepos 1 d. iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatyti, kad atsakovė V. A. su sūnumi bendraus kas antrą savaitgalį, atvykdama pasimatyti su vaiku šeštadieniais ir sekmadieniais į ieškovo nurodytą vietą ar vaiko gyvenamąją vietą, priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.174 straipsnio 2 dalį, ginčas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais.

13. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

14. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

15. Nagrinėjamu atveju Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. lapkričio 14 d. nutartimi šalių sūnaus A. B. gyvenamoji vieta iki nagrinėjamoje byloje bus priimtas sprendimas nustatyta su tėvu (ieškovu) A. B. jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Minėtoje nutartyje konstatuota, jog iki 2022 m. spalio 19 d. vaikas gyveno su mama (atsakove) V. A., tačiau dėl V. A. ligos nuo 2022 m. spalio 20 d. vaikas gyvena kartu su tėvu A. B.. Taigi, kaip matyti, šalių nepilnametis vaikas iki skundžiamo sprendimo priėmimo daugiau nei 8 mėnesius gyveno su tėvu (ieškovu) A. B.. Iš 2022 m lapkričio 28 d. Šeimos sąlygų tyrimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovo gyvenamajame būste vaikui yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, byloje nėra duomenų apie galimą netinkamą tėvo valdžios įgyvendinimą ar vaiko teisių pažeidimus.

16. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija svarbia aplinkybe laiko tai, kad valstybinės institucijos pateikė duomenis apie atsakovės neigiamą požiūrį į jai siūlomą socialinę bei medicininę pagalbą. Pažymėtina, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, specialistų (ekspertų, psichologų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų, medicinos darbuotojų) teikiamos išvados, nuomonės, pasiūlymai, liudijimai yra vertinami kaip patikimesni įrodymai ir dėl geriausių vaiko interesų apsaugos turi esminę reikšmę.

17. Byloje nustatyta, kad 2022 m. spalio 10 d. Telšių socialinių paslaugų centro organizuotame atvejo vadybos posėdyje paaiškėjo, jog V. A. nesilaiko pagalbos priemonių plano: neleidžia vaiko į ugdymo įstaigą be jokios priežasties, nebendrauja ir nebendradarbiauja su specialistais bei savo artimaisiais, neleidžia vaiko tėvui bendrauti su sūnumi, nenuvežė jo suplanuotu laiku į Vaiko raidos centrą, nors buvo susitarta dėl nuvežimo paslaugos, nesigydo, neatsiliepia telefonu, į organizuotą atvejo vadybos posėdį neatvyko.

18. Iš 2022 m. spalio 21 d. viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos departamento medicinos dokumentų išrašo nustatyta, jog atsakovė V. A. buvo atvežta greitosios medicinos darbuotojų dėl kilusio konflikto dėl vaiko. Išraše pažymėta, kad pacientė teigė, jog gali būti apnuodyta narkotinėmis medžiagomis. Pacientė atsisakė gydytis departamente, nėra priežasčių priverstiniam gydymui.

19. 2022 m. spalio 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centras“ rašte Nr. (duomenys neskelbtini)nurodyta, kad atsakovei V. A. diagnozuota (duomenys neskelbtini), ji centre nesilanko, paskutinis apsilankymas 2022 m. balandžio 12 d.

20. Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Skyrius) pateiktoje 2022 m. lapkričio 30 d. išvadoje nurodė, kad bendravimas su atsakove yra komplikuotas, moteris nusiteikusi prieš specialistus, jų siūlomą pagalbą. Vertinant vaiko situaciją, Skyriaus specialistai 2022 m. lapkričio 15 d. ir 2022 m. lapkričio 16 d. bendravo su atsakove. Moteris šaukė, piktinosi ant specialistų, nurodė, kad tikrai neis pas psichiatrą ir vaistų nevartos. Bendraujant su atsakove kitą dieną, moteris jau kalbėjo ramiau, nurodė, kad su vaiku bendrauja telefonu kiekvieną dieną, teigė, kad su tėvu tarsis dėl susitikimų su vaiku. Atsakovė neužtikrindavo vaiko ugdymosi proceso, jo socializacijos, vaikui neteikė pagalbos dėl jo neišvystytos kalbos, nesirūpino vaiko visapusišku ugdymu ir lavinimu. V. A. nepriėmė jai siūlomos pagalbos, pati taip pat nesprendė savo sveikatos problemų, t. y., turėdama nustatytą diagnozę nepriėmė gydymo ir neigia savo problemas. Ieškovo pastangomis vaikas buvo nuvežtas į Vilniaus vaikų sutrikusios raidos centrą, kur buvo atliekami išsamūs tyrimai mažamečiui. Ieškovas užtikrina vaikui stabilią aplinką, turi didesnes galimybes užtikrinti pagalbos teikimą vaikui, yra atviras specialistų pagalbai, priima atvejo vadybos procesą. Atsižvelgdamas į tai, Skyrius pateikė išvadą, kad tikslinga nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu.

21. Iš Telšių socialinių paslaugų cento atvejo vadybos 2023 m. gegužės 5 d. posėdžio protokolo apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė posėdyje nedalyvavo, apie nedalyvavimo priežastis neinformavo. Atsakovė su socialiniu darbuotoju nebendrauja ir nebendradarbiauja. Apsilankymo metu durų neatidaro, į skambučius neatsiliepia. Atsakovei buvo rašomos informacinės sms žinutės, tačiau moteris į jas sureaguodavo negatyviai ir būdavo, kad atrašydavo su kaltinimais ir necenzūriniais žodžiais.

22. Esant nustatytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad 2022 m. lapkričio 14 d. pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir nustačius laikiną šalių sūnaus gyvenamąją vietą su ieškovu, atsakovės elgesys iš esmės nepasikeitė – ji toliau tik iš dalies vykdo pagalbos plane numatytas priemones, kritiškai vertina jai siūlomą socialinę pagalbą ir rekomendacijas dėl jos sveikatos būklės gerinimo. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais šių pirmosios instancijos teismo motyvų nepaneigė. Taigi, šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog dėjo ir deda maksimalias pastangas keisdama gyvenimo būdą ir spręsdama turimas problemas, nuosekliai ir visapusiškai vykdo pagalbos planą bei specialistų įpareigojimus/rekomendacijas.

23. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo metu atsakovė nesugeba visapusiškai užtikrinti vaiko poreikių ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ja prieštarautų prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principui. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog priešingai nei atsakovė, ieškovas sugeba užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, tinkamai savarankiškai tenkinti vaiko poreikius (2023 m. gegužės 16 d. ieškovui užbaigtas atvejo vadybos procesas).

24. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog vaikas dar negeba išreikšti aiškios ir vienareikšmės nuomonės dėl savo pastovios gyvenamosios vietos, tačiau, remdamasis tuo, jog jis palankiai vertina dabartinę gyvenamąją vietą, tai pripažino kaip geriausiu vaiko interesų užtikrinimu ir svarbiausiu kriterijumi nustatant jo gyvenamąją vietą. Apeliantės nurodyto apeliacinio skundo argumento pagrindu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jos sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai, vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2018 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018). Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šalių nepilnamečio vaiko amžių (skundžiamo sprendimo priėmimo metu vaikas buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus), nustatytus jo raidos sutrikimus, vaiko nuomonė nelaikytina lemiančiu veiksniu sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas sprendimą grindė visų byloje surinktų įrodymų kompleksine analize ir įvertinimu, nesuteikdamas vaiko nuomonei lemiamos įrodomosios reikšmės.

25. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad nors ieškovas pastoviai gyvena ir dirba užsienyje, ne kartą yra minėjęs, kad niekada Lietuvoje nedirbs, dabar vėl ten yra išvykęs ir nori kartu pasiimti sūnų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apeliantės argumentą kaip deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodytą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas vežė vaiką į vaiko raidos centrą, vykdė atvejo vadybos plane nurodytus reikalavimus, kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, užrašė vaiką į mokyklą, užtikrina vaikui mokyklos lankymą bei pedagoginę ir socialinę pagalbą ugdymo procese, ieškovo gyvenamajame būste, esančiame (duomenys neskelbtini), vaikui yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Taigi, minėti duomenys apie ieškovo elgesį ginčui aktualiu laikotarpiu, priešingai nei teigia apeliantė, pagrindžia, kad ieškovas siekia gyventi su vaiku Lietuvoje.

26. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu buvo priimtas vienašališkai, atsižvelgiant tik į vaiko tėvo interesus ir visiškai ignoruojant atsakovės paaiškinimus bei įrodymus. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės teiktais įrodymais bei paaiškinimais, bet ir visa bylos medžiaga. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys apeliantės atsikirtimo į ieškinį argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino ne tik ieškovo, bet ir atsakovės teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantė, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.

27. Apibendrinant tai, kas anksčiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria, tenkinus ieškinio reikalavimą, šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu.

28. Pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaikymo priteisimo

29. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi ir CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

30. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nustatant išlaikymo vaikui dydį būtina įvertinti vaiko poreikius. Vaikai turi lygias teises gauti išlaikymą, tačiau kiekvienam iš jų skiriamo išlaikymo dydis gali skirtis priklausomai nuo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, vaiko poreikių: gyvenimo sąlygų užtikrinimo, sveikatos priežiūros, fizinio ir dvasinio lavinimo bei kitų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su ieškovu, kad šalių nepilnamečiam vaikui išlaikyti 560 Eur suma yra būtina. Ši suma teismų praktikoje yra įprastinė mažamečio vaiko poreikiams. Atkreiptinas dėmesys, kad išlaikymas vaikui yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį (iki jo pilnametystės), todėl turi būti įvertinami jo poreikiai ne tik šiuo momentu, bet ir į ateitį. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nereikia įrodinėti, jog tokio amžiaus vaikams yra būtinas pilnavertis maitinimas, vitaminai, apranga ir avalynė, priemonės laisvalaikiui, ugdymui ir pan. (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Be to, visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Tačiau net ir pačioje detaliausioje vaiko poreikių lentelėje (skaičiuotėje) neįmanoma itin tiksliai nurodyti visų išlaidų, kadangi išlaidos gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo, vaiko sveikatos būklės, konkrečių poreikių kaitos, taip pat gali atsirasti nenumatytų išlaidų ir pan.

32. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Visgi, minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris šiuo metu atskaičius mokesčius yra 633 Eur (nuo 2023 m. sausio 1 d. minimali mėnesio alga (MMA) Lietuvoje iki mokesčių sudaro 840 Eur), laikytinas orientaciniu kriterijumi priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Pažymėtina, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius, tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020).

33. Taigi, šiuo atveju iš atsakovės V. A. šalių nepilnamečiam vaikui nuo 2022 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. birželio 30 d. priteista išlaikymo suma (po 100 Eur) ir nuo 2023 m. liepos 1 d. iki sūnaus pilnametystės priteista išlaikymo suma (po 180 Eur) neviršija minėto orientacinio kriterijaus, todėl pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką ieškovas neturi pareigos įrodinėti vaiko poreikių. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė savo apeliacinio skundo argumentais neįrodė, jog vaikui išlaikyti pakanka mažesnės sumos.

34. Tinkamai nustačius vaiko poreikius ir jiems tenkinti reikalingą išlaidų sumą, toliau skaičiuojant išlaikymo vaikui dydį, turi būti vertinama tėvų turtinė padėtis, nuo kurios ir priklauso vaiko poreikių tenkinimo lygis. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama ne tik atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, bet ir į tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Taigi, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintina ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Be to, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

35. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė pernelyg didelį išlaikymą vaikui po 180 Eur per mėnesį, kuris atsakovei būtų nepakeliama našta, nes atsakovės mėnesinės pajamos yra tik 188,40 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiuo apeliantės argumentu, pažymi, kad atsakovė nepateikė duomenų, kokių priemonių ėmėsi, jog gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, nenustatė pagrindo konstatuoti, jog atsakovės turtinė padėtis pirmosios instancijos teismo įvertinta neteisingai. Pažymėtina, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti, todėl atsakovas turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė yra darbingo amžiaus, jos darbingumas nėra apribotas dėl kokių nors sveikatos sutrikimų, todėl atsakovė turi imtis priemonių, jog gautų didesnes pajamas. Pirmosios instancijos teismo nuo 2023 m. liepos 1 d. iki sūnaus pilnametystės po 180 Eur priteista išlaikymo suma nepilnamečiam vaikui per mėnesį, net nesiekia pusės dabartinės minimalios mėnesinės algos dydžio, kuris laikomas savaime būtinu (duomenys neskelbtini) metų amžiaus (skundžiamo sprendimo priėmimo metu vaikas buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus) nepilnamečiam vaikui išlaikyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė turėtų teikti išlaikymą kitiems asmenims. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės blogos turtinės padėties nepaneigia jos galimybės teikti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymą nepilnamečiam vaikui.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio padarytos tiek atsižvelgiant į vaiko poreikius, tiek ir įvertinus šalių turtinę padėtį. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad teismo iš atsakovės priteistas išlaikymo dydis nepilnamečiam vaikui neatitinka jo poreikių ar atsakovės turtinės padėties.

37. Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvieno vaiko teisėtas interesas gauti tinkamą išlaikymą ginamas prioritetiškai, tokiu būdu, jei apeliantės netenkina šiuo metu gaunamos pajamos ar esama turtinė padėtis, ji privalo dėti visapusiškas pastangas susirasti papildomą (kitą geriau apmokamą) darbą ar kitą pajamų šaltinį, pagerinti savo turtinę padėtį ir taip garantuoti savo nepilnamečiui vaikui būtiną aprūpinimą. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku; priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).

38. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai sprendė tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo. Darytina išvada, kad mažesnis išlaikymo dydis neleistų pripažinti, jog būtų užtikrinami būtiniausi minimalūs nepilnamečio vaiko poreikiai.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.