Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-379/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-05
Bylos Nr.: 2A-379/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Sigmos partneris“

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-379/2012Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Sigmos partneris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-145-179/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baldų rojus“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus Sigmos partneris“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovo BUAB „Baldų rojus“ bankroto administratorius prašė pripažinti negaliojančiais 2009 m. rugpjūčio 28, 31 d., rugsėjo 1, 2 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ 648 639,62 Lt bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. ieškovui iškelta bankroto byla. Ieškovas ir atsakovas 2009 m. rugpjūčio 3 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P0908/1, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui prekes baldų ekspozicijoms, o atsakovas atsiskaityti už jas per 5 dienas. Ieškovas pardavė atsakovui prekių už 648 639,62 Lt. Šalys nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki rugsėjo 2 d. sudarė Tarpusavio atsiskaitymo aktus Nr. 1-4, kuriais įskaitė tarpusavio reikalavimus pagal ieškovo pateiktas sąskaitas–faktūras, mažindami ieškovo įsiskolinimą atsakovui. Priešpriešinių reikalavimų įskaityta už 648 639,62 Lt sumą. Yra pagrindas įskaitymus pripažinti negaliojančiais, nes egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ieškovas, žinodamas apie nemokumą ir atlikdamas užskaitą, pirmenybę suteikė tik vienam kreditoriui – atsakovui. Tai pažeidė kitų kreditorių teises. Ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų įskaitymų. Priešingai – žinodamas apie savo nemokumą, kitų kreditorių reikalavimus, jis privalėjo šių sandorių nesudaryti. UAB „Baldų rojus“ vadovas elgėsi nesąžiningai. Atsakovas taip pat buvo nesąžiningas, nes žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo sunkią finansinę padėtį, apie tai, kad ieškovas turi daugiau kreditorių, kadangi ieškovas ilgą laiką atsakovui buvo skolingas didelę pinigų sumą - 833 899,84 Lt. Ginčijami sandoriai negaliojančiais turi būti pripažinti nuo jų sudarymo momento (ab initio), todėl atsakovas ieškovui skolingas 648 639,62 Lt ir ši suma turi būti priteista iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ su ieškinio nesutiko.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – pripažino negaliojančiais 2009 m. rugpjūčio 28, 31 d., rugsėjo 1, 2 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, sudarytus tarp UAB „Baldų rojus“ ir UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, priteisė iš UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ 648 639,62 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Baldų rojus“ bei 10 486 Lt žyminį mokestį, 22,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nurodė, kad šalys 2009 m. rugpjūčio 3 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P0908/01, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui prekes baldų ekspozicijoms, o atsakovas atsiskaityti už jas per 5 dienas, o jei iki to laikotarpio pardavėjas turi įsiskolinimų pirkėjui, pirkėjas įsipareigojo atsiskaityti už prekes pasirašant tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą. Ieškovas pardavė atsakovui prekių už 648 639,62 Lt. 2009 m. rugpjūčio 28 d. - rugsėjo 2 d. šalys pasirašė keturis tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, taip sumažindami ieškovo įsiskolinimą atsakovui nuo 833 899,84 Lt iki 185 260,22 Lt. Teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Ieškovo vadovas ieškinį dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo pasirašė 2009 m. rugpjūčio 28 d. Tą pačią dieną jis pasirašė ir atsiliepimą į kito ieškovo jau anksčiau teismui pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, pripažindamas, kad įmonė nemoki. Nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. ieškovas pasirašė keturis tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus su atsakovu, o ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo sumažintas nuo 833 899,84 Lt iki 185 260,22 Lt. Teismo vertinimu, ieškovas, jau būdamas nemokus, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui. Ginčijamų aktų nėra pagrindo laikyti vien tik dokumentais, fiksuojančiais ūkio subjektų įsiskolinimų faktinę padėtį ir nesukuriančiais naujų teisių ir pareigų. Abiejų šalių vadovų, t. y. asmenų, kurių sudaryti sandoriai sukuria juridiniam asmeniui teises ir pareigas, valiniais sprendimais – pasirašant ginčijamus aktus, visų pirma buvo atlikti įskaitymai. Taigi abi šalys, pasirašydamos aktus, konstatavo, kad pasibaigė jų tarpusavio teisės ir pareigos dėl atitinkamų skolų, ir tik po to buvo fiksuojamas jų tarpusavio įsiskolinimo likutis. Šie aktai įvertinti kaip sandoriai, o teismas nesutiko su atsakovu, kad jie nesukūrė naujų teisių ir pareigų, ir ieškovui nepareiškus reikalavimo dėl sutarties ar jos atskirų sąlygų pripažinimo negaliojančia, negali būti ginčijami savarankiškai. Šalių sudaryta sutartimi pats įskaitymas nebuvo atliktas. Priešingai, ja susitarta, kad pirkėjas už prekes privalo atsiskaityti pavedimu per 5 dienas, o jei pardavėjas turės įsiskolinimų, šalys pasirašys tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą (sutarties 2.2, 3.1 punktai). Šalys susitarė, kad atskiras (savarankiškas) abišalis sandoris bus sudaromas tik tuo atveju, jei prekių perdavimo dieną bus tam tikros aplinkybės - ieškovo įsiskolinimas. Jei ieškovas per laikotarpį po sutarties sudarymo iki prekių perdavimo (šiuo atveju – beveik per mėnesį) būtų likvidavęs įsiskolinimą, atsakovui būtų kilusi pareiga atsiskaityti pavedimu per 5 dienas. Pačios šalys nustatė, kad įskaitymą jos atliks abi ir pagal atskirą sandorį, kas ir buvo padaryta. Ieškovo įsiskolinimas atsakovui tęsėsi ilgą laiką, buvo pakankamai žymus. Ši aplinkybė turėjo atsakovui suteikti pagrindą manyti, kad ieškovas turi rimtų finansinių problemų. Atsakovas, būdamas verslininku, galėjo ir turėjo suprasti, jog panašių problemų ieškovui gali būti ir su kitais kreditoriais, todėl ir išsamiau pasidomėti tuo, o taip pat ir ieškovo turtine padėtimi apskritai. Privatus juridinis asmuo taip pat negalėjo nesuvokti, jog itin ženklus ir faktiškai vienkartinis likvidavimas tokios ilgą laiką nelikviduojamos įsiskolinimo sumos gali turėti reikšmingos įtakos tiek paties ieškovo mokumo būklei, tiek kitiems ieškovo kreditoriams, juo labiau, kad nėra pateikta duomenų, jog tai būtų buvusi įprastinė šalių skolos padengimo praktika. Sutarties sudarymas 2009 m. rugpjūčio 3 d., t. y. jau ieškovui esant nemokiam ir iš esmės ruošiantis bankroto inicijavimui, prekių perdavimas ir ginčijamų aktų pasirašymas skubos tvarka tuomet, kai ieškovas jau buvo parengęs pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, teismo nuomone, leidžia pagrįstai manyti, kad abi šalys, be kita ko, vykdžiusios veiklą tuo pačiu adresu, veikė suderintai ir akivaizdžiai nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Esant tokioms aplinkybėms ginčijami aktai pripažinti negaliojančiais, o ieškovui grįžo reikalavimo teisė į atsakovą dėl parduoto turto kainos – 648 639,62 Lt priteisimo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovo UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nepagrįstas teismo motyvas, kad tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai pripažintini negaliojančiais kaip atskiri sandoriai. Neginčijant pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų ir nepripažinus jų negaliojančiomis, negalima ginčyti ir pačių tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų. 2009 m. rugpjūčio 3 d. sutarties 3.1 punkte nustatyta pirkėjo pareiga atsiskaityti už prekes pavedimu per 5 dienas, tačiau jeigu iki to laikotarpio pardavėjas turi įsiskolinimą pirkėjui, pirkėjas įsipareigoja sąskaitų-faktūrų gavimo dieną atsiskaityti už parduodamas prekes pasirašant tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą. Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ankščiau negu kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Baldų rojus”. Iki bankroto bylos iškėlimo sudaryti ir tarpusavio įsiskolinimų užskaitos aktai. Įskaitymas negalimas tik tuomet, kai skolininkui iškelta bankroto byla. Vien tapimo nemokiu faktas, nesant iškeltos bankroto bylos, nedraudžia įskaityti kreditoriui savo reikalavimus nemokiam skolininkui. Ginčijami tarpusavio įsiskolinimų užskaitos aktai sudaryti iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, todėl atlikti įskaitymai neprieštarauja teisei ir negali būti naikinami. Neteisinga teismo pozicija, kad tarpusavio įsiskolinimų užskaitos aktai yra atskiri sandoriai. Kreditoriaus ir skolininko tarpusavio reikalavimų įskaitymą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, draudžia tik teismų praktika. Teisės aktai nedraudžia įskaityti priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kai skolininkui iškeliama bankroto byla. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai negali būti pripažįstami sandoriais ir dėl to, kad pagal savo esmę jie yra finansiniai instrumentai. Teismas, pripažindamas juos negaliojančiais, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Įsipareigojimas sudaryti tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus kilęs iš pirkimo-pardavimo sutarties. Vadovaudamiesi sudarytos sutarties nuostatomis ieškovas ir atsakovas, atsiradus sąlygoms, nustatytoms pirminėje sutartyje, įvykdė pareigą sudaryti sandorius, kurie yra ginčo objektas byloje. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą. Sandorių privalomumą konstatavo ir teismas sprendime. Nagrinėjant tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų pripažinimą negaliojančiais, turėjo būti nagrinėjamas ir visos pirkimo-pardavimo sutarties ar tam tikrų jos nuostatų pripažinimo negaliojančiomis klausimas, nes iš šios sutarties ir kilo ieškovo bei atsakovo pareiga sudaryti ginčijamus sandorius. Nepareiškus reikalavimo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį ar tam tikras jos nuostatas negaliojančiomis, negalimas ir actio Pauliana instituto taikymas, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis vertintina kaip preliminarioji sutartis ginčijamų tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų atžvilgiu.Ieškovo ir atsakovo buveinių registracijos adresai nesutampa (UAB „Vilniaus Sigmos partneris” buveinė registruota Kalvarijų g. 125, Vilniuje, o UAB „Baldų rojus” - Kalvarijų g. 125A, Vilniuje). Net padarius neteisingą išvadą, kad skirtingi adresai yra tie patys adresai, nėra pakankamo pagrindo teigti ir preziumuoti, kad pagal viešai VĮ Registrų centro skelbiamą informaciją keletas šimtų juridinių asmenų, kurių buveinė registruota Kalvarijų g. 125, Vilniuje, yra nesąžiningi. Ieškovas neįrodinėjo šalių nesąžiningumo fakto, kylančio iš bendrovės buveinių adresų, todėl tokia teismo išvada kelia pagrįstas abejones jo nešališkumu. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų suderintus nesąžiningus sandorio šalių veiksmus, todėl tokie teismo argumentai pažeidžia civilinėje teisėje egzistuojančią sąžiningumo prezumpciją. Teismas bylos nagrinėjimo metu buvo informuotas, kad dėl ieškovo administracijos vadovo galimai nusikalstamų veikų pradėtas ikiteisminis tyrimas (tyčinis bankrotas, galintis apimti ir nesąžiningus ar apgaulingus ieškovo administracijos vadovo veiksmus UAB „Vilniaus Sigmos partneris” atžvilgiu; baudžiamoji byla Nr. 10-9-190-09). Atsakovas prašė stabdyti bylos nagrinėjimą kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla, kuri nustatytų ieškovo administracijos vadovo veiksmų teisėtumą ir sudarant ginčo sandorius, tačiau prašymas buvo atmestas. Taip pat atmestas ir prašymas apklausti kaip liudytojus ginčijamus sandorius pasirašiusius asmenis. Teismas, darydamas išvadą dėl tariamo sandorio šalių nesąžiningumo, pažeidė pareigą būti aktyviam. Civilinį procesą reglamentuojančių normų visuma kartu su bankroto įstatymo nuostatomis suteikia teismui teisę ir pareigą būti aktyviam renkant įrodymus tokio pobūdžio bylose. Teismas nesilaikė galiojančios teisės reikalavimų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Tai leidžia daryti prielaidą, kad teismas priėmė sprendimą ne išsamiai ištyręs bylos įrodymus, bet pagal išankstinį įsitikinimą, o tai leidžia abejoti jo nešališkumu.Neteisinga teismo išvada, jog ieškovo įsiskolinimas atsakovui tęsėsi ilgą laiką, kad jis buvo pakankamai žymus. Tokia išvada patvirtina, kad teismas buvo nepakankamai aktyvus, jog galėtų turėti visą informaciją apie bylos šalis siejusius ilgalaikius santykius, nepakankamai išsamiai susipažino su bylos medžiaga. Ieškovo įsiskolinimas atsakovui negali būti vertintinas kaip žymus. Ieškovą ir atsakovą ilgą laiką siejo ne tik pirkimo-pardavimo santykiai, bet ir patalpų prekybos centre nuomos santykiai, taip pat ieškovas vykdė prekybos centro, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, operatoriaus funkcijas. Vieno mėnesio ieškovo mokėtina suma atsakovui vidutiniškai sudarė apie 200 000 Lt, o maksimalus ieškovo įsiskolinimas, leistinas pagal sutarties nuostatas, buvo lygus dviejų mėnesių nuomos mokesčio sumai plius šimtas tūkstančių litų. Taigi 833 899,84 Lt įsiskolinimas, iš kurio praterminuota skola, viršijanti kredito limitą, sudarė tik 205 683,31 Lt, t. y. vieno mėnesio mokėtiną sumą, negali būti vertinamas kaip žymus ir keliantis abejones, ar atsakovas, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, galėjo būti nesąžiningas. Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ekonominės krizės laikotarpiu, kuomet vėluojantys atsiskaitymai tarp ūkio subjektų buvo įprastas reiškinys. Pridedami prie skundo dokumentai (BUAB „Baldų rojus” bankroto administratoriaus ataskaita, buvusio UAB „Baldų rojus” administracijos vadovo bankroto administratoriui pateikti paaiškinimai apie nemokumo, bankroto priežastis ir pasekmes, UAB „Vilniaus Sigmos partneris” parengta buhalterinė pažyma) patvirtina, kad tokio dydžio įsiskolinimas nebuvo ilgalaikis, todėl teismas neteisingai įvertino bylos medžiagą ir padarė nepagrįstą išvadą dėl galimo atsakovo nesąžiningumo. Bankroto administratoriaus 2010 m. vasario 25 d. ataskaita patvirtina, kad ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai negalėjo sudaryti pagrindo įtarti, jog ieškovas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ar pasirašant tarpusavio įsiskolinimų užskaitymų aktus galėjo turėti finansinių problemų ar būti nemokus. Joje pateiktas ieškovo buhalterinis balansas už 2008 m. patvirtina, kad finansiniai sunkumai ieškovui kilo tik 2009 metais, sumažinus materialaus turto kiekį. Viešai prieinama informacija apie ūkio subjektų finansinę padėtį kaupiama tik VĮ Registrų centre ir ji atspindi ūkio subjektų finansinę padėtį tik per praėjusius finansinius metus. Atsakovas, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį ir tarpusavio įsiskolinimų užskaitos aktus, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kontrahentui kilusi nemokumo grėsmė. Atsakovas buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir sąžiningas, todėl teismo padaryta priešinga išvada nepagrįsta.Teismas nepagrįstai priteisė 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis yra kompensacinė, siekiant užtikrinti ieškovo interesų patenkinimą, susijusį su galimai ilgu teisminiu procesu. Procesinės palūkanos galimos priteisti tik tuomet, kai reikalavimo teisė yra atsiradusi iki kreipimosi į teismą dienos. Šioje byloje reikalavimo teisė į skolą atsiras tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kadangi ieškinio padavimo dienai tarpusavio įsiskolinimų užskaitos aktai buvo galiojantys ir atsakovo prievolė sumokėti ieškinyje nurodytas sumas nebuvo atsiradusi, todėl palūkanų skaičiavimas už laikotarpį iki prievolės atsiradimo momento yra neteisėtas ir nepagrįstas.Būtinybė pridėti naujus dokumentus iškilo tik teismui išnagrinėjus bylą ir paskelbus sprendimą, kadangi teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo tomis aplinkybėmis, kurios buvo tiriamos nagrinėjant bylą iš esmės, šios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos, todėl ir nebuvo poreikio prašyti priimti į bylą nurodytų dokumentų.

Šalies argumentai

Ieškovo BUAB „Baldų rojus“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Pažymi, kad ginčijami aktai turėjo įtakos BUAB „Baldų rojus“ nemokumui ir pažeidė kitų kreditorių teises. Atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, jie priešingi bendrovės veiklos tikslams ir prieštarauja jos interesams. Užskaitymo aktais šalys atliko skolų dengimą. Atsakovo prievolė padengti įsiskolinimą ieškovui baigėsi būtent jam ir ieškovui sudarius ginčijamus tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, kuomet ieškovas jau faktiškai buvo nemokus, todėl kaip pažeidžianti kreditorių interesus ginčijama ne 2009 m. rugpjūčio 3 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P0908/1, kadangi pats prekių pardavimas skolininko kreditorių teisių nepažeidė. Jas pažeidė šalių sudaryti tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai, kurių sudarymo metu šalys elgėsi nesąžiningai pasirinkdamos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą, pažeidžiantį kitų kreditorių interesus. Atsakovas galėjo ir turėjo žinoti apie realią ieškovo finansinę padėtį, jo mokumą, todėl buvo nesąžiningas sudarydamas ginčijamus sandorius. Atsiliepimu palaikomi pirmosios instancijos teismo motyvai dėl sandorio požymių, kad tarpusavio skolų užskaitymo aktais įvykdyti veiksmai laikytini sandoriais.

Atsakovas prašo priimti prie apeliacinio skundo pridėtus naujus įrodymus, pažymėdamas, kad jų pateikimo būtinybė iškilo teismui išnagrinėjus bylą ir paskelbus sprendimą.

Įstatymas numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai yra svarbūs nagrinėjamai bylai, todėl jie priimtini ir vertintini kartu su kita byla medžiaga, nes jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimas ieškovo BUAB „Baldų rojus“ bankroto administratoriaus ieškinį patenkinti visiškai, yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškinys buvo grindžiamas actio Pauliana instituto normų taikymu. Apeliacinį skundą dėl nurodyto teismo sprendimo pateikė atsakovas UAB „Vilniaus Sigmos partneris“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Jeigu nenustatytos visos CK 6.66 straipsnyje nurodytos actio Pauliana sąlygos, tai reikalavimas šiuo pagrindu negali būti patenkintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos duomenų matyti, kad teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi UAB „Baldų rojus“ iškelta bankroto byla. Kreditoriaus UAB „Lithill“ ieškinio pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2009 m. rugpjūčio 20 d., o UAB „Baldų rojus“ direktoriaus ieškinys – 2009 m. rugpjūčio 31 d. (1 t., 9-10 b. l.). 2009 m. rugpjūčio 3 d. tarp UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ (pirkėjas) ir UAB „Baldų rojus“ (pardavėjas) buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P0908/1, kuria pardavėjas įsipareigojo parduoti, o pirkėjas nupirkti prekes baldų ekspozicijoms pagal sudarytą ir abiejų šalių suderintą specifikaciją. Prekių specifikacija, kaina, asortimentas, kiekis nurodomas PVM sąskaitose-faktūrose (1.1 p.). Sutartyje nurodyta, kad jei prekių perdavimo dieną pardavėjas turi įsiskolinimą pirkėjui, pardavėjas įsipareigoja priimti ir pasirašyti Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą parduodamų prekių sumai (2.2 p.). Pirkėjas už prekes privalo atsiskaityti pavedimu per 5 dienas. Jei iki to laikotarpio pardavėjas turi įsiskolinimą pirkėjui, pirkėjas įsipareigoja sąskaitų-faktūrų gavimo dieną atsiskaityti už parduodamas prekes pasirašant tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą (3.1 p.) (1 t., 12-13 b. l.). Pirkėjui UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ 2009 m. rugpjūčio 28, 31 d., rugsėjo 1, 2 d. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, iš viso 648 639,62 Lt sumai (1 t., 14-33 b. l.). Tarp UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ ir UAB „Baldų rojus“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. sudarytas Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas Nr. 1 pagal 2009 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą BRS Nr. 22468 dėl 64 300,46 Lt sumos (1 t., 34-35 b. l.); 2009 m. rugpjūčio 31 d. sudarytas Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas Nr. 2 pagal 2009 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą BRS Nr. 22469 dėl 162 354,08 Lt sumos (1 t., 36-37 b. l.); 2009 m. rugsėjo 1 d. sudarytas Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas Nr. 3 pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą BRS Nr. 22470 dėl 97 141,22 Lt sumos (1 t., 38-39 b. l.); 2009 m. rugsėjo 2 d. sudarytas Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas Nr. 4 pagal 2009 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą BRS Nr. 22471 dėl 294 147,37 Lt ir BRS Nr. 22472 – 30 696,49 Lt sumos (1 t., 40-41 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes. Šiuo atveju teigtina, kad buvo nesilaikyta paritas creditorum principo, užtikrinančio, kad skolininkui faktiškai esant nemokiam, jis privalo visus savo kreditorius traktuoti vienodai (net jei formali bankroto procedūra dar nėra prasidėjusi). Bylos duomenų pagrindu teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Baldų rojus“, būdama nemoki, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui UAB „Vilniaus Sigmos partneris“.

Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas yra sandoris, kurio pagrindu pasibaigia prievolė, t. y. jo pagrindu buvo panaikintos tam tikros teisės ir pareigos (CK 1.63 straipsnio nuostatos). Kadangi būtent Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai lėmė tai, jog jais buvo padengti UAB „Baldų rojus“ įsiskolinimai UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, neteisingi apelianto teiginiai, jog jie nesukūrė naujų teisių ir pareigų, o nepareiškus reikalavimo dėl pirkimo-pardavimo sutarties ar jos sąlygų pripažinimo negaliojančia, jie esą negali būti ginčijami savarankiškai. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo ginčyti pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos dėl galimo įskaitymo, nes realiai pati ši sąlyga savaime nesukėlė teisinių pasekmių, šia sąlyga įskaitymas atliktas nebuvo, ja nepažeistos kitų kreditorių teisės. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-674/2010, išaiškinta, kad: „/.../ tarpusavio skolų įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 str.). Nors tiesioginiai piniginiai mokėjimai šiuo sandoriu neatliekami, tačiau atlikus įskaitymą, kiekviena sandorio šalių netenka pareigos atsiskaityti pagal buvusią kiekvieno jų prievolę. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentu, esą įskaitymas – tai neatlygintinas sandoris /.../“. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog nepagrįstas teismo motyvas, kad tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai pripažintini negaliojančiais kaip atskiri sandoriai. Kadangi pati pirkimo-pardavimo sutartis nepažeidė kreditorių teisių, nebuvo pagrindo ginčyti ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 p. nuostatų, o savarankiški sandoriai - Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai galėjo būti ginčijami atskirai. Svarbu įvertinti, kokia buvo UAB „Baldų rojus” finansinė padėtis ginčijamų Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų sudarymo metu. Nurodyti išaiškinimai bei teismų praktika neleidžia pritarti apelianto argumentui, jog tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai negali būti pripažįstami sandoriais ir dėl to, kad pagal savo esmę jie yra tik finansiniai instrumentai.

Teismų praktikoje išskiriamas faktinis nemokumas, kuris suprantamas kaip objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, ir teisinis (kvalifikuotas) nemokumas, kuris yra pagrindas iškelti bankroto bylą remiantis ĮBĮ nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-579/2007). Teisinis nemokumas nustatomas priėmus nutartį iškelti bankroto bylą dėl nemokumo, tačiau jau iki to momento būna faktinis bendrovės nemokumas. Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje minima nemokumo sąvoka nėra siejama vien su atitinkamu įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykiu (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iš UAB „Baldų rojus“ 2009 m. liepos 31 d. balanso duomenų matyti, jog įmonė turėjo turto už 11 484 611 Lt sumą, o jos per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 7 674 542 Lt (1 t., 174-175 b. l.); įmonės nuostoliai sudarė 1 708 811 Lt (1 t., 176 b. l.). Ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Baldų rojus“ turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams (1 t., 177-185 b. l.). UAB „Baldų rojus“ direktoriaus ieškinys teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir atsiliepimas į ieškovo UAB „Lithill“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Baldų rojus“ rašytas 2009 m. rugpjūčio 28 d. (1 t., 42-44, 45-47). Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad jau sudarant ginčijamus Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus UAB „Baldų rojus“ faktiškai buvo nemoki, o aplinkybė, kad nutartis iškelti bankroto bylą priimta tik 2009 m. rugsėjo 3 d., t. y. jau po ginčijamų aktų pasirašymo, nepaneigia galimybės taikyti actio Pauliana institutą. Nagrinėjamu atveju UAB „Baldų rojus“ esant faktiškai nemokiai, ginčijamais sandoriais be pagrindo buvo suteikta pirmenybė UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ kitų kreditorių atžvilgiu, taip pažeidžiant jų teises. Taigi nurodytų argumentų ir formuojamos teismų praktikos pagrindu negalima sutikti su skundo motyvais, jog įskaitymas negalimas tik tuomet, kai skolininkui yra iškelta bankroto byla, o atlikti įskaitymai esą neprieštarauja teisei ir negali būti naikinami. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas yra nesąžiningas tuo, kad, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Taigi, ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Baldų rojus“ faktiškai buvo nemoki. Tarpusavio įskaitymo aktai yra sandoriai, jie realiai sukėlė teisines pasekmes, todėl nebuvo pagrindo ginčyti pirkimo-pardavimo sutarties, nes būtent ginčijamų aktų pagrindu buvo sumažintas UAB „Baldų rojus“ turtas, o vienam iš kreditorių nepagrįstai suteikta pirmumo teisė.

Nors sąlyga, numatanti galimybę sudaryti tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, ir buvo numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teiginiais, kad sudarant tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus ieškovas ir atsakovas įvykdė pareigą sudaryti sandorius bei kad jų privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004)). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Be to, vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Kasaciniame teisme buvo pareikšta nuomonė, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009). Teisėjų kolegija, vertindama pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą dėl tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo, neturi pagrindo daryti išvados, jog buvo pareiga sudaryti tarpusavio skolų užskaitymo aktus. Sutartyje tik buvo numatytas tam tikras alternatyvus atsiskaitymo būdas. Jo taikymas taip pat turėjo būti vertinamas pagal UAB „Baldų rojus“ tuo metu buvusią faktinę nemokumo padėtį, o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turėjo būti paisoma kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas, jis taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas. Gi nagrinėjamu atveju ginčijamų tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų pagrindu buvo suteikta pirmenybė vienam ieškovo kreditoriui. Teisėjų kolegija nepritaria apelianto aiškinimui, kad sandorių privalomumą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas sprendime. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad nepareiškus reikalavimo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį ar tam tikras jos nuostatas negaliojančiomis, negalimas ir actio Pauliana instituto taikymas, nes esą pirkimo-pardavimo sutartis vertintina kaip preliminarioji sutartis ginčijamų tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų atžvilgiu.

Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos. Nesąžiningumo sąlyga reiškia, kad skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu – nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad: „/.../ skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. P0908/1 UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ ir UAB „Baldų rojus“ nurodyti adresai sutampa (1 t., 12-13 b. l.). Bet kuriuo atveju, tai tik viena iš aplinkybių, kurios pagrindu teismas darė atitinkamas išvadas dėl ginčo šalių nesąžiningumo. Apelianto argumentai, kad ieškovas neįrodinėjo šalių nesąžiningumo fakto, kylančio iš bendrovės buveinių adresų, todėl tokia teismo išvada kelia pagrįstas abejones jo nešališkumu, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tokias išvadas padarė bylos įrodymų visumos analizės pagrindu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos duomenų visuma leidžia daryti išvadą apie nesąžiningus sandorio šalių veiksmus.

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ ir UAB „Baldų rojus“ jau ilgą laiką siejo Negyvenamųjų patalpų nuomos ir koordinuotos prekybinės veiklos teisiniai santykiai (1 t., 66-134, 143-151 b. l.). UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ dar 2009 m. balandžio 28 d. raštu Nr. K-0904/1 UAB „Baldų rojus“ nurodė, kad jos pateiktų ir neapmokėtų sąskaitų suma pasiekė 656 190,83 Lt. Buvo prašoma užtikrinti visą skolos grąžinimą iki 2009 m. gegužės 28 d. (1 t., 135-136 b. l.). Gi ginčijami sandoriai sudaryti 2009 m. rugpjūčio 28, 31 d., rugsėjo 1, 2 d. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, būdamas atidus ir rūpestingas verslo subjektas, turėjo pasidomėti UAB „Baldų rojus“ finansinėmis galimybėmis. UAB „Baldų rojus“ laikytina nesąžininga, nes jai buvo žinoma apie faktinį įmonės nemokumą, turimus kitus kreditorius bei tai, kad ji pirmenybės teisę gauti reikalavimų patenkinimą suteikdama UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ pažeidžia likusių įmonės kreditorių interesus. Vertinant UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ nesąžiningumą pažymėtina, kad jai turėjo būti žinomos aplinkybės apie UAB „Baldų rojus“ sunkias finansines galimybes, apie turimus įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Pagal kasacinio teismo praktiką, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Kreditoriaus interesų gynimas pagal actio Pauliana apima ne tik tuos atvejus, kai yra suvaržytos skolininko daiktinės teisės, bet ir tuos, kai skolininkas turi kreditorių, o skolininko daiktinės teisės neapribotos. Svarbu įvertinti, ar sandorio sudarymu objektyviai nebus pažeistos kreditoriaus teisės. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, iki sutarties sudarymo turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Taigi sąskaitų, kurių suma pakankamai didelė, neapmokėjimas UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, leidžia daryti išvadą, jog jai turėjo būti žinoma apie UAB „Baldų rojus“ finansinius sunkumus, įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą, o duomenų, kad ji būtų ėmusis priemonių susižinoti apie UAB „Baldų rojus“ finansines galimybes, į bylą nėra pateikta. Centrinės hipotekos įstaigos duomenų įvertinimas taip pat būtų leidęs padaryti atitinkamas išvadas apie UAB „Baldų rojus“ finansines galimybes (1 t., 186-210 b. l.), tačiau nepateikta įrodymų, kad jais UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ domėjosi. Apelianto teiginiai, kuriais siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog įsiskolinimas atsakovui tęsėsi ilgą laiką, jog jis buvo pakankamai žymus, nepaneigia aukščiau nurodytų kasacinio teismo formuojamos praktikos nuostatų bei nesudaro pagrindo UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ laikyti sąžininga ginčo sandorių šalimi. Priešingai negu teigia apeliantas, BUAB „Baldų rojus“ bankroto administratoriaus ataskaita (2 t., 27-46 b. l.), kurioje minimi finansiniai 2008 m. duomenys, įmonės turto ir įsipareigojimų santykis, apdairiam verslo subjektui turėjo sukelti abejonių įmonės finansinėmis galimybėmis.

Apelianto teiginiai, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus, kad nesilaikė galiojančios teisės reikalavimų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, kad priėmė sprendimą ne išsamiai ištyręs bylos įrodymus, o pagal išankstinį įsitikinimą, o tai esą leidžia abejoti teismo nešališkumu, yra neteisingi. Bylos duomenų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė actio Pauliana instituto sąlygų nustatymas, o jų egzistavimą patvirtina bylos duomenys. Gi aplinkybės, kad dėl ieškovo administracijos vadovo galimai nusikalstamų veikų pradėtas ikiteisminis tyrimas (tyčinis bankrotas, galintis apimti ir nesąžiningus ar apgaulingus ieškovo administracijos vadovo veiksmus UAB „Vilniaus Sigmos partneris” atžvilgiu; baudžiamoji byla Nr. 10-9-190-09) neturi įtakos actio Pauliana instituto sąlygų nustatymui ir vertinimui. Atsakovas dėl jo atžvilgiu atliktų galimai nesąžiningų veiksmų turi teisę inicijuoti atskirą bylą. Kadangi sąlygos actio Pauliana instituto taikymui nustatinėtinos nagrinėjamoje byloje, nebuvo teisinio pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Be to, pakako bylos duomenų atitinkamiems teisiniams santykiams nustatyti, todėl nebuvo pagrindo apklausti kaip liudytojus ginčijamus sandorius pasirašiusius asmenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas iš atsakovo UAB „Baldų rojus“, o teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl šios sprendimo dalies. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Procesinės palūkanos atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su apelianto aiškinimu, kad procesinės palūkanos galimos priteisti tik tuomet, kai ieškinyje pareikšta reikalavimo teisė yra atsiradusi dar iki kreipimosi į teismą dienos, kad palūkanų skaičiavimas už laikotarpį iki prievolės atsiradimo momento yra neteisėtas ir nepagrįstas. Laikantis apelianto pozicijos apskritai nebūtų galimybės priteisti palūkanas tuo atveju, kai skolininkas prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Be to, tokios palūkanas skatina imtis priemonių taikiam ginčo išsprendimui bei kuo operatyvesniam teisinės taikos atkūrimui. Kiti apelianto argumentai grindžiami tik subjektyviu aplinkybių vertinimu, nepagrįsti įrodymais, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl jų nepasisako.

Pagal aukščiau išdėstytus argumentus atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti apskųstą teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Atsakovas UAB „Vilniaus Sigmos partneris“ už apeliacinį skundą sumokėjo 10 486 Lt dydžio žyminį mokestį (2 t., 25 b. l.). Įstatymas numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Taigi atsakovo apeliacinis skundas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Kadangi apeliantas sumokėjo žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nors apeliacinis skundas neapmokestintinas žyminiu mokesčiu, teisėjų kolegija grąžina apeliantui jo sumokėtą žyminį mokestį (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus Sigmos partneris“ (kodas 123219940) 10 486 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą, sumokėtą pagal 2011 m. kovo 16 d. mokėjimo nurodymą Nr. 03161029 Danske Bank A/S Lietuvos filiale.

Teisėjai Artūras DriukasGintaras PečiulisDonatas Šernas