- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-674/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Andova“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Andova“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1076-565/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Andovos paslaugos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Andova“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutuojanti UAB ,,Andovos paslaugos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti 2008-03-15, 2008-03-20, 2008-03-21, 2008-03-28, 2008-04-01, 2008-04-04, 2008-05-15, 2008-06-20 tarpusavio skolų įskaitymo aktus, taikyti restituciją, taip pat priteisti iš atsakovo UAB ,,Andova“ 338 120,17 Lt skolą pagal šias sąskaitas, nurodytas ginčijamuose tarpusavio skolų įskaitymo aktuose: 2008-01-31 sąskaitą Nr.ANP 0623, 2008-02-29 sąskaitas nuo Nr.ANP 0630 iki Nr.ANP 0633, 2008-03-31 sąskaitas nuo Nr.ANP 0639 iki ANP 0644. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2008-08-22 nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. 2008-03-15 – 2008-06-20, ieškovui jau esant nemokiam, ieškovas ir atsakovas atliko tarpusavio skolų įskaitymus, kuriais 338 120,17 Lt atsakovo skola ieškovui buvo įskaityta į ieškovo skolą atsakovui. Atlikus šiuos tarpusavio skolų įskaitymus, atsakovas realiai nesumokėjo ieškovui 338 120,17 Lt, kurie galėjo būti panaudoti atsiskaityti su pirmesnės eilės nei atsakovas ieškovo kreditoriais. Taip buvo pažeistos Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios mokėjimų eiliškumą, kai įmonė neturi pakankamai pinigų atlikti visus mokėjimus, bei pirmesnės eilės nei atsakovas ieškovo kreditorių teisės. Atsakovas turi 100 proc. ieškovo akcijų, todėl turėjo žinoti apie ieškovo turtinę padėtį bei apie pirmesnės eilės kreditorių teisių pažeidimus. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 338 120,17 Lt skolą pagal sąskaitas, nurodytas ginčijamuose tarpusavio skolų įskaitymo aktuose: 109 884,98 Lt skolą pagal 2008-01-31 sąskaitą Nr.ANP 0623, 172 009,86 Lt skolą pagal 2008-02-29 sąskaitas nuo Nr.ANP 0630 iki Nr.ANP 0633, taip pat 56 225,33 Lt skolos dalį pagal 2008-03-31 sąskaitas nuo Nr.ANP 0639 – ANP 0644. Ieškovas nurodė, kad tarpusavio skolų įskaitymo aktais abi šalys pripažino skolos pagal nurodytas sąskaitas buvimo faktą, bylos nagrinėjimo metu ginčo dėl to taip pat nekilo, todėl, pripažinus negaliojančiais tarpusavio skolų įskaitymo aktus, atsakovo skola ieškovui turi būti priteista.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiais 2008-03-15, 2008-03-20, 2008-03-21, 2008-03-28, 2008-04-01, 2008-04-04, 2008-05-15 ir 2008-06-20 tarpusavio skolų įskaitymo aktus, sudarytus tarp ieškovo ir atsakovo, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 338 120,17 Lt pagal šias sąskaitas: 109 884,98 Lt pagal 2008-01-31 sąskaitą Nr.ANP 0623, 172 009,86 Lt pagal 2008-02-29 sąskaitas nuo Nr.ANP 0630 iki Nr.ANP 0633, 56 225,33 Lt pagal 2008-03-31 sąskaitas nuo Nr.ANP 0639 iki Nr.ANP 0644 (dalis šiose sąskaitose nurodytos skolos). Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiais tarpusavio skolų įskaitymo aktus teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis ieškovas jau 2007 metų pabaigoje neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su visais kreditoriais, t. y. buvo faktiškai nemokus, 2008 metais ieškovo turtinė padėtis toliau blogėjo. Tiek 2007 metais, tiek 2008 metais ieškovas turėjo didelių įsiskolinimų darbuotojams (atitinkamai 173 369 Lt ir 831 051 Lt, 2008-10-31 balanso duomenys), ieškovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2008-04-01 buvo 108 324,82 Lt, skola Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2008-04-29 buvo 167 008,25 Lt (2008-08-22 nutartyje nurodyti duomenys). Vilniaus apygardos teismas 2009-02-17 nutartimi patvirtino ieškovo kreditorių sąrašą, iš kurio matyti, kad su darbo santykiais susijusi skola yra 429 874,38 Lt, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir valstybei yra 685 369,72 Lt (1 t., 32-33 b.l.). 2008-03-15, 2008-03-20, 2008-03-21, 2008-03-28, 2008-04-01, 2008-04-04, 2008-05-15 ir 2008-06-20 tarpusavio skolų įskaitymo aktais ieškovas ir atsakovas įskaitė 338 120,17 Lt atsakovo skolą ieškovui į ieškovo skolą atsakovui (1 t., 160-167 b.l.). Pagal ginčijamų įskaitymų atlikimo metu galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kai mokėtojas visiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankami pinigų, įsipareigojimai, nepaisant to, kada jie atsirado, vykdomi šiame straipsnyje nustatytu eiliškumu, t.y. visų pirma vykdomi su darbo santykiais susiję įsipareigojimai, paskui mokamos valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, mokesčiai ir privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą, po to vykdomi kiti įsipareigojimai. Teismo teigimu, nors ginčijamais tarpusavio skolų įskaitymo aktais nebuvo atlikti mokėjimai kaip yra apibrėžta Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, tačiau šių įskaitymų pagrindu buvo įvykdyta ieškovo piniginė prievolė atsakovui (CK 6.130 str. 1 d.). Atsakovui įvykdžius ieškovui pinigines prievoles perduodant ieškovui pinigines lėšas, šios lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaityti su pirmesnės eilės nei atsakovas kreditoriais. Todėl atsiskaitydamas su atsakovu tarpusavio skolų įskaitymo būdu, ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, suteikė atsakovui pirmenybę prieš kitus kreditorius ir taip pažeidė šių kreditorių teises. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas yra 100 proc. ieškovo akcijų savininkas (t. 1, 141-146 b.l.) ir turi teisę susipažinti su visais ieškovo dokumentais (Akcinių bendrovių įstatymo 18 str. 1 d.). Todėl atsakovas turėjo žinoti apie ieškovo turtinę padėtį ir ieškovo kreditorius. Be to, atsakovas turėjo pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, kai tik paaiškėjo aplinkybės, kad ieškovas negali atsiskaityti su kreditoriais, t. y. jau 2007 m. pabaigoje (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.). Laiku pateikus tokį pareiškimą, būtų galimybė patenkinti didesnę dalį kreditorių reikalavimų. Tačiau atsakovas šios pareigos nevykdė, o atliko tarpusavio skolų su ieškovu įskaitymą, kuris, suteikė atsakovui nepagrįstą pirmenybę prieš kitus ieškovo kreditorius. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės duoda pagrindą padaryti išvadą, kad atsakovas, atlikdamas ginčijamus tarpusavio skolų įskaitymus, buvo nesąžiningas, todėl yra pagrindas pripažinti negaliojančiais 2008-03-15, 2008-03-20, 2008-03-21, 2008-03-28, 2008-04-01, 2008-04-04, 2008-05-15 ir 2008-06-20 tarpusavio skolų įskaitymo aktus, sudarytus tarp ieškovo ir atsakovo (CK 6.66 str. 1, 2 d.).
Dėl reikalavimo priteisti 338 120,17 Lt skolą teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančiais 2008-03-15, 2008-03-20, 2008-03-21, 2008-03-28, 2008-04-01, 2008-04-04, 2008-05-15 ir 2008-06-20 tarpusavio skolų įskaitymo aktus, atsakovui liko prievolė atsiskaityti su ieškovu pagal šiuose aktuose nurodytas sąskaitas. Atsakovo 338 120,17 Lt skola ieškovui susidarė pagal šias sąskaitas: 109 884,98 Lt pagal 2008-01-31 sąskaitą Nr.ANP 0623, 172 009,86 Lt pagal 2008-02-29 sąskaitas nuo Nr.ANP 0630 iki Nr.ANP 0633, 56 225,33 Lt pagal 2008-03-31 sąskaitas nuo Nr.ANP 0639 iki Nr.ANP 0644. Sudarydamos ginčijamus tarpusavio skolų įskaitymo aktus, šalys pripažino, kad turi viena kitai galiojančius priešpriešinius piniginius reikalavimus pagal šiuose aktuose nurodytas sąskaitas. Teismo teigimu, atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo tos aplinkybės, kad egzistuoja atsakovo prievolė sumokėti ieškovui 338 120,17 Lt pagal 2008-01-31 sąskaitą Nr.ANP 0623, 2008-02-29 sąskaitas nuo Nr.ANP 0630 iki Nr.ANP 0633 ir pagal 2008-03-31 sąskaitas nuo Nr.ANP 0639 iki Nr.ANP 0644.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB ,,Andova” apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nėra laikomas mokėjimu Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo taikymo prasme. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme nurodoma, kad mokėjimas yra mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais arba negrynųjų pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas. Analogiškas sąvokos ,,mokėjimas” turinys taikomas ir Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme. Įskaitymo sandoriai buvo teisėti ir nepažeidė ieškovo kreditorių teisių, kadangi ieškovo lėšos nebuvo perduotos trečiajam asmeniui nei grynaisiais pinigais, nei pervedimu, o priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo įstatymas nedraudė, todėl teismo išvados, kad atsakovas pažeidė Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą yra nepagrįstos. Be to, įskaitymo sandoriais ieškovas pagerino savo finansinę būklę įskaityta suma sumažindamas įsiskolinimą kreditoriui.
2. Teismas be pagrindo konstatavo, kad atsakovas buvo nesąžiningas ieškovo atžvilgiu, kadangi atsakovo nesąžiningumas neturėjo būti nustatinėjamas. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1, 2 d.). Tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoriai yra neatlygintiniai sandoriai. Neatlygintinio sandorio, t.y. tokio, kai trečiasis asmuo neturėjo jokių papildomų finansinių įsipareigojimų skolininkui, sudarymo atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjamas. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Tačiau šiuo atveju CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų viseto nėra, todėl teismo sprendimas dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB ,,Andovos paslaugos“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad šiuos nesutikimo su skundu argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nustatė, kad jau 2007 m. metų pabaigoje ieškovas neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su visais kreditoriais, t. y. faktiškai buvo nemokus. Atsakovui su ieškovu pasirašius aštuonis tarpusavio skolų įskaitymo aktus, ieškovas, faktiškai būdamas nemokus, tarpusavio skolų įskaitymo būdu atsiskaitė su atsakovu bei tokiu būdu suteikė atsakovui pirmenybę prieš kitus ieškovo kreditorius. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamų įskaitymų atlikimo metu, ieškovas turėjo pirmesnės eilės nei atsakovas kreditorinių įsipareigojimų. Todėl pagal Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatas ieškovas turėjo įvykdyti šiuos pirmesnės eilės įsipareigojimus. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas savo pinigines prievoles atsakovui įvykdė tarpusavio skolų įskaitymu, o ne piniginių lėšų mokėjimu, negali paneigti Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo taikymo šalių santykiams.
2. Teismas tinkamai ištyręs byloje esančius įrodymus bei nustatęs actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visumą padarė teisingą išvadą, kad šalių sudaryti tarpusavio skolų įskaitymo aktai pažeidė ieškovo kreditorių interesus, todėl yra naikintini. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad jame išdėstyti motyvai neva turėtų patvirtinti apie actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visumos nebuvimą, tačiau skunde nagrinėjama tik viena šio instituto sąlyga – trečiojo asmens nesąžiningumas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje pareikštą reikalavimą ieškovas grindžia dviem materialiniais teisiniais pagrindais: 1) Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu ir 2) actio Pauliana institutu (CK 6.66 str.).
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs minėtus ieškinio pagrindus, sprendė, kad bylos duomenimis įrodytas ir nustatytas ieškovo kreditorių teisių pažeidimas ir ieškinį tenkino. Su šia teismo išvada teisėjų kolegija visiškai sutinka.
Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2008 m. kovo-birželio mėnesiais pasirašė aštuonis tarpusavio skolų įskaitymo aktus, kuriais buvo įskaityta 338 120,17 Lt atsakovo skola ieškovui.
Civilinėje teisėje galioja laisvo sutarčių sudarymo principas – privatūs asmenys, verslo įmonės ir kiti subjektai gali laisvai sudaryti sutartis, nustatyti teises ir pareigas, apibrėžti savo veiksmų ribas. Tačiau ši laisvė nėra absoliuti – sutarčių sudarymu negali būti pažeisti kitų asmenų teisėti interesai.
Žemesnės instancijos teismas
Tarpusavio skolų įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 str.). Nors tiesioginiai piniginiai mokėjimai šiuo sandoriu neatliekami, tačiau atlikus įskaitymą, kiekviena sandorio šalių netenka pareigos atsiskaityti pagal buvusią kiekvieno jų prievolę. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentu, kad įskaitymas – tai neatlygintinas sandoris. Neabejotinai, neatlikus įskaitymo, kiekviena šalių privalėtų įvykdyti prievolę – sumokėti atitinkamas pinigų sumas, nebent įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka būtų nuginčytas tokių mokėjimų pagrindas.
Minėta, kad šalys, sudarydamos sutartis, turi nepažeisti kitų asmenų – tiek fizinių, tiek ir juridinių, teisių ir teisėtų interesų. Vienas tokių asmenų teisių gynybos būdas – actio Pauliana institutas.
Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).
Actio Pauliana pagrindu gali būti ginčijamas tik toks sandoris, kuris pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi šis sąrašas nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra nurodęs, kokiais dar atvejais sandoris gali būti laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus ir teises: sandoris, kuriuo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Disca Baltica“ v. UAB ,,Panevėžio balsas“, bylos Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006). Teismas kiekvienoje byloje, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas (skolininkas) ginčo sandorius sudarė būdamas nemokus – jau 2007 m. buvo nustatytas įmonės nemokumas. Pirmosios instancijos teismas šiai aplinkybei pagrįsti išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus – būtent 2008 m. liepos 31 d. balanso duomenis, 2008 m. spalio 31 d. balansą, pelno (nuostolio) ataskaitas (t. 1, b. l. 21). Tai pagrindiniai įmonės finansinę padėtį atspindintys dokumentai, kurių nepaneigė ir apeliantas. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas turėjo pakankamai skolų ir pirmos eilės kreditoriams – darbuotojams, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (t. 1, b. l. 32-33). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad ginčo įskaitymo sandoriais skolininkas suteikdamas pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui, pažeidė kitų kreditorių teisę gauti savo reikalavimą pirmiau už jį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamais įskaitymo sandoriais buvo pažeistos kitų įmonės kreditorių teisės.
Kita actio Pauliana taikymo sąlyga – ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokio ribojimo pavyzdžius ir aplinkybes savo nutartyse, formuojant vienodą teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas, kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2002, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).
Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kad būtų reikėję sudaryti ginčo sandorius, nenustatyta, jų neįrodinėjo ir atsakovas.
Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. ,,Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. ,,Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S. , A. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Cetarium“, UAB ,,Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Varta“ v. UAB ,,Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes atsakovas yra vienintelis ieškovo akcijų savininkas ir turėjo pareigą bei galimybę sužinoti apie ieškovo turtinę padėtį ir jo kreditorius. Be to, šiai aplinkybei pagrįsti, teisėjų kolegijos nuomone, svarbus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. kovo 17 d. raštas, kuriame uždarajai akcinei bendrovei ,,Andovos paslaugos“ pranešama apie skolą šiai institucijai ir ketinimą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Skolų tarpusavio įskaitymo aktai (išskyrus vieną) pasirašyti po šio rašto gavimo UAB ,,Andovos paslaugos“, t. y. nuo 2008m. kovo 20 d. Tai patvirtina ir paties skolininko nesąžiningumą.
Aplinkybės dėl sandorio šalių nesąžiningumo apeliantas iš esmės neginčijo, jis tik nurodė, jog sandoriui esant neatlygintiniui, trečiojo asmens (apelianto) nesąžiningumas nenustatinėjamas. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka ir nutartyje jau nurodė, kodėl įskaitymo sandorio nelaiko neatlygintiniu sandoriu.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas actio Pauliana taikymui būtinas sąlygas ir pagrįstai šiuo pagrindu sandorius pripažino negaliojančiais.
Kaip minėta, ieškinį prašoma tenkinti ir kitu pagrindu – vadovaujantis Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu (galiojo iki 2009-07-01). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustatė mokėjimų eilės tvarką tuomet, kai mokėtojas neturi pakankamai pinigų piniginiams įsipareigojimams vykdyti.
Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ieškovo balansuose, kituose dokumentuose esančius duomenis ir nustatė, kad įmonė, sudarydama ginčo sandorius, turėjo skolų tiek darbuotojams, tiek valstybei (SODRAI ir VMI), todėl nebuvo laikytasi Laikinėjame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytos atsiskaitymų tvarkos.
Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apeliacinio skundo motyvu, kad tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas minėto įstatymo prasme nėra laikomas ,,mokėjimu“, kartu pažymi, kad ši aplinkybė esminės teisinės reikšmės nagrinėtinam ginčui neturi, nes, kaip minėta, ieškiniui tenkinti, šiuo atveju, užtenka nustatyti visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą dėl reikalavimo perleidimo sandorio negaliojimo, nutartyje nurodė, kad nustačius, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeista mokėjimų eilės tvarka ir taip pažeidus kitų kreditorių teises, reikia vadovautis Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Lušto vaistinė“ v. UAB ,,Optinita“ bylos Nr. 3K-3-105/2009).
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas kitas ieškinio reikalavimas – priteisti 338 120,17 Lt skolą, nes dėl šios dalies apeliantas jokių argumentų nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė, todėl šios sprendimo dalies svarstyti nėra teisinio pagrindo (CPK 320 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.