Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Refakta“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-226-278/2007 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Utvilsta“ administratoriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Refakta“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „BĄ investiciniai projektai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2006 m. liepos 11 d. UAB „BĄ investiciniai projektai“ pervedė atsakovui UAB „Refakta“ 60 000 Lt už statybos objektą, esantį Plytinės g. 29, Vilniuje, kadangi tiesioginiai užsakovo ir rangovo santykiai klostėsi tarp UAB „Refakta“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“. Pavedimas atliktas nežinant apie UAB „Utvilsta“ nemokumą. Tuo metu UAB „Utvilsta“ perleidinėjo reikalavimo teises ir kitiems savo kreditoriams. UAB „BĄ investiciniai projektai“ civilinėje byloje Nr. 2-451-51/07 teismui pateikė 2006 m. birželio 1 d. susitarimą, kuriuo UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „Utvilsta“ susitarė, kad UAB „BĄ investiciniai projektai“ pagal rangos sutartį nebaigtiems darbams atlikti ir defektams taisyti savo nuožiūra gali pasitelkti kitus statybos darbų rangovus. Susitarimas įrodo, kad tuo metu UAB „Utvilsta“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“ nebevykdė tarp jų sudarytos statybos rangos sutarties, todėl už kitų rangovų atliktus darbus, kuriuos turėjo atlikti UAB „Utvilsta“, buvo geriau atsiskaityti tiesiogiai su darbus atliekančia įmone. UAB „Refakta“ nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „Utvilsta“ kreditorių reikalavimus ir santykius su jais. 2006 m. birželio 1 d. susitarimas tarp UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „Utvilsta“ negali būti vertinamas kaip dokumentas, įrodantis UAB „Refakta“ nesąžiningumą, kadangi apie jo egzistavimą UAB „Refakta“ sužinojo tik vykstant teisminiams ginčams tarp UAB „Refakta“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“. Dokumente nurodyta UAB „Utvilsta“ sunki finansinė padėtis negali būti aiškinama kaip pripažinimas, kad UAB „Utvilsta“ jau tuo metu buvo nemoki įmonė. 60 000 Lt sumos perdavimo laikotarpiu UAB „Utvilsta“ nemokumas nebuvo patvirtintas bei galimai buvo tik laikinas nemokumas. UAB „Refakta“ žodinio susitarimo pagrindu už atliktus darbus gavo užmokestį iš UAB „BĄ investiciniai projektai“, todėl UAB „Utvilsta“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“ nesąžiningumas negali turėti įtakos sąžiningai sandorio šaliai. UAB „Refakta“ veiksmai, priimant įsiskolinimo sumą iš trečiojo asmens, negali būti vertinami kaip priešingi UAB „Utvilsta“ tikslams bei turėję įtakos UAB „Utvilsta“ nemokumui.2006 m. liepos 11 d. žodinis susitarimas negali būti vertinamas kaip priešingas įmonės tikslams. Kadangi įmonės nemokumas buvo pripažintas 2006 m. spalio 12 d. nutartimi, todėl sandorio sudarymas 2006 m. liepos 11 d. siekiant mažinti įmonės įsiskolinimus yra priemonė įmonės tikslams įgyvendinti. Sandoris nelėmė UAB „Utvilsta“ nemokumo. Tokiu būdu buvo tik sumažinti įsiskolinimai ir išvengta jų didėjimo. Pripažinus 2006 m. liepos 11 d. sandorį negaliojančiu bei šalis grąžinant į buvusią padėtį, BUAB „Utvilsta“ yra neteisėtai priteista 60 000 Lt. Jeigu sprendimas pripažinti 2006 m. liepos 11 d. sandorį negaliojančiu nebūtų pakeistas, UAB „Refakta“ turėtų grąžinti 60 000 Lt sumą, todėl BUAB „Utvilsta“ liktų UAB „Refakta“ skolinga tokio paties dydžio sumą. UAB „Refakta“ turėtų būti įtraukta į BUAB „Utvilsta“ kreditorių sąrašą.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Refakta“ apeliacinį skundą ieškovo BUAB „Utvilsta“ administratorius prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

2006 m. spalio 2 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas žinojo apie sunkią UAB „Utvilsta“ finansinę padėtį. Atsakovas siekė patenkinti savo reikalavimą perimdamas iš UAB „Utvilsta“ turėtas turtines teises į trečiąjį asmenį UAB „BĄ investiciniai projektai“. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apie UAB „Utvilsta“ turtui taikytą areštą atsakovas turėjo žinoti, nes jis buvo įregistruotas viešame registre. Be to, atsakovas turėjo žinoti apie 2006 m. birželio 1 d. susitarimą tarp UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „Utvilsta“, kuriame nurodyta dėl UAB „Utvilsta“ sunkios finansinės padėties. Apeliantas pripažįsta, kad dėl darbų tiesiogiai tarėsi su UAB „BĄ investiciniai projektai“, todėl darytina išvada, jog jis žinojo apie 2006 m. birželio 1 d. susitarimą tarp UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „Utvilsta“. Apeliantui buvo žinoma apie UAB „Utvilsta“ nemokumą. Teismas pagrįstai pripažino, kad UAB „Refakta“ nepagrįstai anksčiau už kitus kreditorius gavo reikalavimo patenkinimą. Atsiskaitymai prieštaravo viešajai tvarkai, pažeidė įstatymo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartimi UAB „Utvilsta“ iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2006 m. gruodžio 14 d.). Toje nutartyje nurodyta, kad įmonės turto vertė 2006 m. rugsėjo 1 d. duomenimis buvo 4 970 841 Lt, o įsiskolinimas kreditoriams sudarė 7 200 901 Lt (b. l. 5-6, 7-8). 2006 m. spalio 2 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas UAB „Utvilsta“ perleido atsakovui UAB „Refakta“ galiojantį reikalavimą į trečiojo asmens UAB „BĄ investiciniai projektai“ 103 716,34 Lt sumą pagal 2004 m. lapkričio 29 d. statybos rangos sutartį Nr. A272-4, o atsakovas UAB „Refakta“ atsisakė savo 103 716,34 Lt reikalavimo ieškovui UAB „Utvilsta“ už atliktus darbus statybos objekte, esančiame Plytinės g. 29, Vilniuje (b. l. 11-17). Be to, žodiniu UAB „Utvilsta“ ir UAB „Refakta“ susitarimu ieškovas UAB „Utvilsta“ perleido atsakovui UAB „Refakta“ reikalavimo teisę į trečiojo asmens UAB „BĄ investiciniai projektai“ 60 000 Lt skolos sumą, kurią šis tretysis asmuo 2006 m. liepos 11 d. pervedė atsakovui UAB „Refakta“ (b. l. 25, 40). Taigi, aukščiau nurodytais sandoriais ieškovas UAB „Utvilsta“ atsiskaitė su atsakovu UAB „Refakta“, suteikdamas atsakovui teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš savo skolininko UAB „BĄ investiciniai projektai“. 2006 m. birželio 1 d. susitarimu užsakovas pagal statybos rangos sutartį UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir rangovas UAB „Utvilsta“ susitarė, kad rangovui UAB „Utvilsta“ laiku ir teisingai neatlikus visų rangos sutartyje ir projekte numatytų darbų bei dalį atlikus nekokybiškai ir esant sunkiai rangovo finansinei būklei, užsakovas UAB „BĄ investiciniai projektai“ nebaigtiems darbams atlikti ir defektams taisyti savo nuožiūra gali pasitelkti ir kitus statybos rangovus (b. l. 71).

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, administratorius gali pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Iškėlus bankroto bylą UAB „Utvilsta“, įmonės bankroto administratorius turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 str.) dėl iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytų sandorių teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje pagal pobūdį ir turinį yra pareikštas actio Pauliana ieškinys, siekiant apginti bankrutuojančios UAB „Utvilsta“ kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį, taip pat vadovavosi actio Pauliana ieškinio pareiškimo ir nagrinėjimo sąlygomis (CK 6.66 str.).

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditoriai turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nurodytoje teisės normoje nustatytos sąlygos, kurioms esant galimas actio Pauliana ieškinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis vieningą teismų praktiką, yra pažymėjęs, jog nagrinėjant ieškinį pagal CK 6.66 straipsnį, pareikštą ginant kreditoriaus teises, byloje būtina aiškintis, ar yra visos šios aplinkybės: 1) skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo; 2) dėl tokio sandorio skolininkas tapo nemokus arba būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, arba buvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės; 3) skolininkas apie kreditoriaus teisių pažeidimą žinojo ar turėjo žinoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad antroji sąlyga yra alternatyvinė, tai yra Pauliano ieškinys gali būti tenkinamas nustačius arba ginčijamo sandorio įtaką skolininko nemokumui, arba kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2004; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005 ir pan.). Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas, tai yra žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kitos sandorio šalies kreditoriaus teises.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aukščiau nurodytų sandorių sudarymo metu UAB „Utvilsta“ faktiškai buvo nemokios būsenos įmonė. Aplinkybė, kad UAB „Utvilsta“ dėl sunkios finansinės padėties negali vykdyti savo įsipareigojimų bei atsiskaityti su kreditoriais, tarp jų ir su UAB „Refakta“, atsakovui UAB „Refakta“ bei trečiajam asmeniui UAB „BĄ investiciniai projektai“ buvo arba turėjo būti žinoma. Sudarius aukščiau nurodytus piniginių reikalavimų perleidimo sandorius, buvo pažeistos kitų nemokios UAB „Utvilsta“ kreditorių teisės.

Antstolės N. Šiugždaitės 2006 m. birželio 6 d. patvarkyme sustabdyti lėšų išmokėjimą (vykdomoji byla Nr. 0033/06/00344) nurodyta, kad 2006 m. gegužės 10 d. turto arešto aktu buvo areštuotas skolininkui UAB „Utvilsta“ priklausantis turtas. Nurodytu patvarkymu UAB „Baltijos ąžuolas“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“ įpareigoti pranešti antstolei, ar nurodytos įmonės turi skolininkui UAB „Utvilsta“ priklausančių piniginių lėšų ar kitokio turto, ar privalo išmokėti UAB „Utvilsta“ pinigų sumas arba duoti kitokį turtą bei nurodyti, kokiu pagrindu bei per kokį terminą. Antstolė taip pat sustabdė 403 060,33 Lt piniginių lėšų, priklausančių UAB „Utvilsta“, išmokėjimą bei įpareigojo neišmokėti šių piniginių lėšų nei skolininkui UAB „Utvilsta“, nei kitiems tretiesiems asmenims UAB „Utvilsta“ nurodymu. Be to, antstolė areštavo UAB „Utvilsta“ pinigines lėšas už 403 060,33 Lt dydžio sumą, o aukščiau nurodytos įmonės įpareigotos jas pervesti į antstolės sąskaitą (b. l. 41). Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B-376-278/2006) buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas UAB „Utvilsta“ kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui bei piniginėms lėšoms (b. l. 78). Turto areštas buvo įregistruotas įstatymo nustatyta tvarka. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Šio registro duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo. Įstatymu preziumuojama, jog turto arešto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vertindama išdėstytas aplinkybes bei actio Pauliana ieškinio sąlygas, pažymi, kad aptariamu atveju buvo sudaromi finansinių reikalavimų perleidimo sandoriai, kuomet nebuvo neišvengiamos pareigos juos sudaryti. Dėl ginčijamų sandorių sudarymo buvo pažeistos kitų nemokios UAB „Utvilsta“ kreditorių teisės, o atsakovas UAB „Refakta“ apie ieškovo UAB „Utvilsta“ kreditorių teisių pažeidimą žinojo arba turėjo žinoti. Apelianto argumentai, jog ginčijamais sandoriais esą buvo siekiama sumažinti įsiskolinimus ir išvengti jų didėjimo, todėl UAB „Utvilsta“ ir UAB „Refakta“ privalėjo sudaryti reikalavimų perleidimo sutartis, vertintini kritiškai, nes UAB „Refakta“, žinodama apie blogą UAB „Utvilsta“ finansinę būklę, siekė patenkinti tik savąjį reikalavimą, tuo pačiu pažeisdama kitų UAB „Utvilsta“ kreditorių reikalavimus. Vertinant tai, kad UAB „Utvilsta“ turto areštas (patvarkymas sustabdyti lėšų išmokėjimą) buvo įregistruotas, o arešto duomenys pripažįstami viešais (laikytina, jog jie žinomi visiems asmenims, nes su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo), sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog UAB „Utvilsta“ kreditoriams ir skolininkams, tarp jų ir UAB „Refakta“ bei UAB „BĄ investiciniai projektai“, turėjo būti žinoma, jog buvo areštuotas UAB „Utvilsta“ turtas, taip pat nustatytas draudimas vykdyti atsiskaitymus UAB „Utvilsta“ turtu ir lėšomis. Be to, UAB „Refakta“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“ iki ginčijamų sandorių sudarymo jau žinojo apie sunkią UAB „Utvilsta“ finansinę padėtį, dėl ko ir buvo sudaryti ginčijami sandoriai. UAB „BĄ investiciniai projektai“ buvo žinoma, jog vykdyti atsiskaitymus UAB „Utvilsta“ turtu yra draudžiama. Sudarius žodinį susitarimą dėl reikalavimo perleidimo, pagal kurį atsakovui UAB „Refakta“ 2006 m. liepos 11 d. buvo pervestos lėšos iš trečiojo asmens UAB „BĄ investiciniai projektai“, o taip pat 2006 m. spalio 2 d. sudarius dar vieną reikalavimo perleidimo sutartį, buvo pažeistos kitų UAB „Utvilsta“ kreditorių teisės, nes UAB „Utvilsta“, būdama nemoki, suteikė pirmenybę gauti UAB „Refakta“ reikalavimo patenkinimą anksčiau negu kitiems kreditoriams. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta civilinėje teisėje galiojančios sąžiningumo prezumpcijos išimtis - nesąžiningumo prezumpcija. Nurodytoje normoje numatyti konkretūs atvejai, kada preziumuojamas kreditoriaus interesus pažeidusių sandorio šalių nesąžiningumas. Esant antstolio patvarkymui sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą ieškovui UAB „Utvilsta“ ir tretiesiems asmenims ieškovo UAB „Utvilsta“ nurodymu, piniginių lėšų išmokėjimas negali būti laikomas teisėtu. Atsakovui UAB „Refakta“ 2006 m. liepos 11 d. gavus lėšas iš UAB „BĄ investiciniai projektai“ bei su UAB „Utvilsta“ sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės, nes iš trečiojo asmens gauti pinigai galėjo ir turėjo būti panaudoti visų kreditorių reikalavimams tenkinti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytus ribojimus, apie kuriuos turėjo žinoti ginčo šalys, taip pat atsižvelgiant į 2006 m. birželio 1 d. susitarimą, kuriame nurodyta, kad UAB „Utvilsta“ finansinė būklė yra sunki, darytina išvada, jog ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, nes sudarydamos reikalavimų perleidimo sandorius turėjo žinoti, jog pažeidžia UAB „Utvilsta“ kreditorių teises ir interesus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad 2006 m. liepos 11 d. tretysis asmuo UAB „BĄ investiciniai projektai“ pervedė atsakovui UAB „Refakta“ 60 000 Lt už statybos objektą, esantį Plytinės g. 29, Vilniuje, nes tarp jų tiesiogiai klostėsi rangos teisiniai santykiai. Tokie apelianto argumentai nėra pagrįsti, nes nepateikta įrodymų, kad tretysis asmuo UAB „BĄ investiciniai projektai“ su atsakovu UAB „Refakta“ 2006 m. liepos 11 d. atsiskaitė pagal dvišalę šių bendrovių tarpusavio sutartį už UAB „Refakta“ atliktus darbus. Taip pat nepateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad tretysis asmuo UAB „BĄ investiciniai projektai“ tiesiogiai atsiskaitys už atliktus darbus su UAB „Utvilsta“ samdytais subrangovais, tarp jų ir su atsakovu. Be to, apelianto nurodyti argumentai yra paneigti aukščiau nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad piniginių lėšų pervedimo atsakovui metu UAB „Utvilsta“ nemokumas nebuvo patvirtintas arba tuomet galėjo būti tik laikinas įmonės nemokumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikia išskirti faktinį ir teisinį įmonės nemokumą. Teisinis įmonės nemokumas konstatuojamas priėmus nutartį iškelti įmonei bankroto bylą dėl nemokumo. Tačiau jau iki to momento egzistavo faktinis įmonės nemokumas, kurį patvirtina aukščiau nurodytų aplinkybių visuma. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad tuo metu UAB „Utvilsta“ perleidinėjo reikalavimo teises ir kitiems kreditoriams, neturi esminės reikšmės šios bylos atveju, tai yra sprendžiant klausimą dėl konkrečių ginčijamų sandorių, sudarytų tarp UAB „Utvilsta“ ir UAB „Refakta“, pripažinimo negaliojančiais. Kadangi piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymas, o taip pat areštas UAB „Utvilsta“ turtui buvo įregistruotas Turto arešto aktų registre, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentų, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „Utvilsta“ kreditorių reikalavimus ir skolininko santykius su jais. Piniginės lėšos bei teisė į pinigines lėšas, kurias turėjo teisę gauti UAB „Utvilsta” iš UAB „BĄ investiciniai projektai” už atliktus darbus, atiteko UAB „Refakta“, kaip ginčo sandorių pasekmė. Nors UAB „Refakta“ veiksmai, priimant (gaunant) įsiskolinimo sumą iš trečiojo asmens UAB „BĄ investiciniai projektai“, nėra vertinami kaip tiesiogiai lėmę UAB „Utvilsta“ nemokumą, tačiau tokie veiksmai turėjo įtakos UAB „Utvilsta“ kreditoriams bei jų reikalavimų patenkinimui - UAB „Utvilsta“ esant nemokiai buvo dar labiau sumažintas jos turtas, kuris galėjo būti panaudotas atsiskaitant su kreditoriais teisės aktų nustatyta tvarka.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad žodinis susitarimas tarp UAB „Utvilsta“ ir UAB „Refakta“ dėl reikalavimo teisės perleidimo į 60 000 Lt sumą, pagal kurį užsakovas pagal rangos sutartį UAB „BĄ investiciniai projektai“ skolinius įsipareigojimus rangovui UAB „Utvilsta“ vykdys pinigines lėšas pervesdamas į subrangovo UAB „Refakta“ sąskaitą, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei laikomas negaliojančiu (CK 1.80 str.).

CK 6.103 straipsnis numato, kad reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Minėta įstatymo nuostata buvo įtvirtinta ir 2004 m. lapkričio 29 d. statybos rangos sutarties A272-4, rašytine tvarka sudarytos tarp UAB „Utvilsta“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“, 13 straipsnio 5 punkte, pagal kurį visi sutarties papildymai ir pakeitimai galioja, jei jie yra sudaryti raštu ir patvirtinti visų šalių. Nesant rašytinio sutarties pakeitimo, žodinis susitarimas dėl 60 000 Lt reikalavimo perleidimo, t. y. dėl atsiskaitymų tvarkos pagal statybos rangos sutartį pakeitimo, negali būti laikomas galiojančiu (CK 1.80, 6.103 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog nurodytoje statybos rangos sutartyje nėra nustatyta, kad užsakovas UAB „BĄ investiciniai projektai“ tiesiogiai atsiskaitys už atliktus darbus su rangovo UAB „Utvilsta“ samdytais subrangovais, tarp jų ir su UAB „Refakta“. Kaip jau pažymėta, žodinis susitarimas dėl reikalavimo teisių perleidimo į 60 000 Lt sumą pagrįstai pripažintas negaliojančiu ir kitais aukščiau nurodytais motyvais (UAB „Refakta“ ir UAB „Utvilsta“ neprivalėjo sudaryti reikalavimo perleidimo sutarties, pagal kurią atsakovui UAB „Refakta“ buvo pervesta 60 000 Lt, sudarytas sandoris pažeidė kitų UAB „Utvilsta“ kreditorių teises, o UAB „Refakta“, sudarydama tokį sandorį, apie tai turėjo žinoti, todėl buvo nesąžininga). Dar kartą akcentuotina, kad nors ginčijamas žodinis susitarimas sudarytas bei pagal jį pinigai atsakovui UAB „Refakta“ buvo pervesti iki 2006 m. spalio 12 d. nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą priėmimo, tačiau žodinio susitarimo pagrindu perleidus atsakovui UAB „Refakta“ reikalavimą į 60 000 Lt sumą, įvertinant ieškovo UAB „Utvilsta“ finansinę padėtį, taip pat taikytus apribojimus, buvo pažeisti kitų UAB „Utvilsta“ kreditorių interesai. UAB „Refakta“ siekė nesąžiningai, pažeisdama kitų UAB „Utvilsta“ kreditorių teises, gauti skolinės prievolės įvykdymą.

Pripažinus sandorius negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija, tai yra viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 1.80 str., 6.145 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad šalis grąžinant į buvusią padėtį, ieškovui būtų nepagrįstai priteista 60 000 Lt dydžio suma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad taikant restituciją atsižvelgtina į tai, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 str. 4 d.). Kreditorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį, siekia apginti savo interesus.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas reikalavimų perleidimo sandorius ir taikydamas restituciją, pagrįstai pinigines lėšas – 60 000 Lt, kurias buvo gavęs atsakovas UAB „Refakta“, priteisė ieškovui BUAB „Utvilsta“, kurio kreditorių interesais pareikštas actio Pauliana ieškinys. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Restitucija taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme numatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teisė atskirais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti yra viena iš bylą nagrinėjančiam teismui suteiktų diskrecinių teisių (CK 1.5 str. 3 d., CPK 3 str. 7 d.). Atsakovas (apeliantas) UAB „Refakta“, turėdamas galiojantį kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Utvilsta“, turi teisę jį pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, tinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei teisingai ir pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškinį. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo atstovo pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovo (b. l. 106) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Refakta“ į valstybės biudžetą 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.