Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Tetas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Tetas“ ieškinį atsakovei AB ,,Energijos skirstymo operatorius“ dėl vienašališko įskaitymo pripažinimo neteisėtu, skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą ieškovės apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

15. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 str.).

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė (apeliantė) UAB „Tetas“ ir atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ viešojo pirkimo būdu 2016-06-06 sudarė Rangos darbų sutartį (toliau - Sutartis). Pagal Sutartį ieškovė per 176 dienas nuo Sutarties įsigaliojimo (Sutartis įsigaliojo 2017-06-06), t. y. iki 2017-11-28, įsipareigojo pagal atsakovės projektavimo - montavimo darbų užduotį parengti trijų rekonstruojamų transformatorinių KR-16, KR-6, KR- 12 techninius darbo projektus bei vadovaujantis parengtais projektais atlikti statybos, montavimo ir derinimo darbus. Projektavimo darbai atlikti laiku ir ginčo dėl to byloje nėra, tačiau kiti darbai buvo atlikti vėluojant. Atsakovė už vėlavimo atlikti darbus periodą nuo 2017-11-28 iki 2018-02-22, t. y. už 86 kalendorines dienas, apskaičiavo ieškovei 43 000 EUR netesybų, apie tai informuodama ieškovę 2018-03-23 pranešimu Nr. 20110-5244 (skaičiuodama po 500 EUR už kiekvieną vėlavimo dieną). Ieškovės teigimu, ji darbus atliko praleidusi Sutartyje numatytą galutinį darbų atlikimo terminą dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių, t. y. dėl nepalankių hidrometeorologinių sąlygų, bei dėl aplinkybių, jog visų transformatorinių KR-6, KR-12, KR-16 rekonstravimo darbų negalima atlikti vienu metu, nors Sutartyje tokios sąlygos nenumatytos. Be to, ieškovės teigimu, netesybos yra paskaičiuotos neįvertinus Sutartyje egzistuojančios sąlygos dėl netesybų ribojimo ir yra aiškiai per didelės. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog Sutarties specialiosios dalies 6.8 punktas numato baudas už ekonominio naudingumo kriterijų vertinimo metodikos pažeidimus (specialioji sutarties sąlyga), ir jokių išimčių dėl jų taikymo nei Sutarties bendroji dalis, nei specialioji dalis nenumato, tai reiškia, kad įvykus ekonominio naudingumo kriterijų pažeidimui – taikoma bauda. Nagrinėjamu atveju atsakovė geranoriškai bendradarbiavo su ieškove, sutiko stabdyti netesybų už darbų atlikimo terminų pažeidimus skaičiavimą nuo 2018 m. vasario 22 d., kadangi ieškovė informavo atsakovę apie negalėjimą atlikti darbus dėl įšalo. Be to, atsakovė iš viso netaikė ieškovei delspinigių pagal Sutarties Bendrosios dalies 14.3 punktą, o ieškovės civilinei atsakomybei taikė specialiąją sutarties nuostatą – Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punktą, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su atsakovės pozicija, kad šalys nesusitarė dėl Sutartyje numatytą delspinigių dydžio ribojimo ar kad atsakovė skaičiavo nepagrįstai dideles netesybas. Teismas taip pat vertino, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė tinkamai, t. y. nedelsiant, raštu neinformavo atsakovės apie prastas hidrometeorologines sąlygas, paneigia pirminį jos siekį remtis aplinkybėmis dėl netinkamų oro sąlygų. Sutarties Bendrosios dalies 7.3.5 punkte nurodytos aiškios sąlygos, kurioms esant nepalankios meteorologinės sąlygos gali būti priežastimi netaikyti netesybų, tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl prastų oro sąlygų nelaikomos pateisinančiomis darbų vėlavimą pagal Sutarties nuostatas, nes nepatenka į Sutarties Bendrosios dalies 7.3.5 punkte nurodytą laikotarpį (nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 15 d.). Ieškovė taip pat nepagrindė, kokios konkrečiai meteorologinės sąlygos konkrečiu grafike nurodytu laikotarpiu lėmė konkrečių darbų vykdymą, kaip tai reikalauja Sutarties Bendrosios dalies 7.3.5 punktas, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį. Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepakankamai įsigilinęs į ginčo esmę, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir neįgyvendinęs pareigos kontroliuoti, ar ieškovės atžvilgiu pritaikytos netesybos atitinka „protingo“ dydžio netesybų kategoriją ir ar jos nemažintinos, nors tą privalėjo padaryti. Be to, teismas nepagrįstai nevertino atsakovės kaltės dėl darbų atlikimo trukmės pailgėjimo, nors tą daryti privalėjo, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą, paremtą tik prielaidomis, kurį apeliaciniu skundu prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl vienašališko įskaitymo pripažinimo neteisėtu, skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

19. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

20. Nagrinėjamu atveju apeliantė būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia netinkamu (nepakankamu) pirmosios instancijos teismo bylos faktinių aplinkybių ištyrimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašyme nurodyti argumentai nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad visus rašytinius įrodymus ir bylai reikšmingas aplinkybes, atitinkamai ir pirmosios instancijos teismo galbūt neįvertintas (neištirtas) aplinkybes, ieškovė turėjo galimybę detaliai aptarti apeliaciniame skunde. Todėl apeliantės argumentų, kuriuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, pagrįstumas gali būti vertinamas rašytine tvarka. Ieškovė, prašydama žodinio bylos nagrinėjimo, nenurodė tokių aplinkybių, kurių nebūtų galima tinkamai nustatyti ir įvertinti iš bylos medžiagos ar posėdžių, kuriuose ieškovė išdėstė savo argumentus žodžiu, garso įrašų. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Vien apeliantės pageidavimas dėl žodinės proceso formos, nesant tokios proceso formos būtinybę pagrindžiančių objektyvių aplinkybių, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina ieškovės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 321–322 straipsniai).

Dėl Sutarties Bendrosios dalies 14.3 punkto ir Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punkto aiškinimo ir taikymo

22. Remiantis šalių sudarytos Rangos darbų sutarties Bendrosios dalies 14.3 punktu, rangovas, neatlikęs darbų per sutartyje nustatytus terminus, užsakovui pareikalavus, moka užsakovui 0,05 procento dydžio delspinigius nuo darbų kainos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau delspinigių suma negali viršyti 10 procentų darbų kainos. Rangovas taip pat įsipareigoja atlyginti dėl sutarties neįvykdymo sutartu laiku užsakovo patirtus tiesioginius nuostolius. Jei užsakovas pareiškia reikalavimą atlyginti patirtus nuostolius, užsakovo reikalavimas sumažinamas priskaičiuotų delspinigių suma. Sutarties Bendrosios dalies 14.7 punkte numatyta, kad užsakovas, suėjus Sutartyje nurodytam darbų atlikimo terminui, gavęs motyvuotą rangovo prašymą, kuriame nurodytos vėlavimo atlikti darbus priežastys, susijusios su bent viena iš Sutarties Bendrosios dalies 7.3 punkte išvardintų aplinkybių, bei objektyviomis priežastimis pagrįstas pavėluotas (vėlesnis, nei darbų atlikimo terminas) kreipimasis, gali nereikalauti mokėti delspinigių už vėlavimą atlikti darbus šių aplinkybių egzistavimo laikotarpiu. Sutarties Bendrosios dalies 7.3 punkte išvardytos darbų vėlavimą pateisinančios aplinkybės, kurioms esant gali būti pratęstas darbų atlikimo terminas. Tuo tarpu Sutarties Specialioje dalyje yra numatytos netesybos už ekonominio naudingumo vertinimo metodikos kriterijų pažeidimus, t.y. rangovui įvykdžius darbus, tačiau pažeidus pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo metodikos kriterijų T1 (projektavimo darbų atlikimo laikas), bus taikoma 500,00 EUR bauda už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties Specialiosios dalies 6.7 p.). Rangovui įvykdžius darbus, tačiau pažeidus pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo metodikos kriterijų T2 (rangos darbų atlikimo laikas), bus taikoma 500,00 EUR bauda už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties Specialiosios dalies 6.8 p.). Sutarties Specialiosios dalies 6.9 punktu šalys taip pat susitarė, kad Sutarties Specialiosios dalies 6.7 – 6.8 punktuose nurodytų baudų taikymo faktas nėra laikytinas ginčo objektu – rangovas neturi teisės reikalauti užsakovo pagrįsti savo sprendimą taikyti baudą, bauda Sutartyje nustatyta ir taikoma siekiant prevenciškai užkirsti kelią teisės aktų ir/ar sutartinių įsipareigojimų pažeidimams. Šalys patvirtina, kad Sutarties 6.7 – 6.8 punktuose nurodytos baudos nėra skirtos atlyginti užsakovo patirtus nuostolius – jie atlyginami kituose Sutarties punktuose nustatyta tvarka.

23. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aiškinantis šalių sudarytos Rangų darbų sutarties esmę ir turinį bei ja siekiamus tikslus, visų pirma turi būti taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, kurios nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Analizuodamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

25. Be kita ko, tais atvejais, kai aiškinant konkrečią sutartį jos šalys skirtingai vertina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Taikant objektyvųjį sutarčių aiškinimo būdą sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant subjektyvaus ar objektyvaus sutarties aiškinimo metodo taikymo prioriteto konkrečioje byloje, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai aiškinant lingvistiniu ir sisteminiu metodu šalių pasirašytą Rangos darbų sutartį, nustatyta, jog Sutarties Bendrosios dalies 2.1 punkte šalys susitarė, kad ši Sutartis yra vientisas ir nedalomas dokumentas ir Sutarties aiškinimo ir taikymo tikslais nustatoma tokia Sutarties dokumentų prioriteto tvarka: 1) Sutarties Specialioji dalis (su priedais); 2) Techninė specifikacija (su pirkimo procedūrų metu užsakovo arba perkančiosios organizacijos atliktais paaiškinimais ir patikslinimais bei priedais, jei jie pridedami); 3) Sutarties Bendroji dalis (su priedais); 4) užsakovo ar perkančiosios organizacijos rangovui elektroninėmis priemonėmis pateikiamas kvietimas sudaryti Sutartį ir t. t. Sutarties Specialiosios dalies 2.1 punkte šalys taip pat numatė, kad ši Sutarties Specialioji dalis yra neatskiriama Sutarties Bendrosios dalies dalis ir ji turi būti aiškinama ir taikoma kartu su Sutarties Bendrąja dalimi. Jeigu šios Sutarties Specialiosios dalies nuostatos numato atitinkamų Sutarties nuostatų taikymo alternatyvas, taikomos Sutarties Specialiosios dalies nurodytos nuostatos. Jeigu Sutarties Specialioje dalyje tiesiogiai nurodyta, kokie Sutarties Bendrosios dalies punktai nėra taikomi – vadovaujamasi Sutarties Specialiosios dalies nuostatomis. Tai akivaizdu, jog būtent Sutarties Specialiosios dalies sąlygoms yra teikiamas prioritetas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sutarties Bendrosios dalies ir Sutarties Specialiosios dalies sąlygų atskyrimo.

27. Taikant sutarčių aiškinimo taisykles nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, šalys Sutartyje nustatė ne tik bendrąsias sąlygas, bet ir specialiąsias, viena iš kurių buvo ekonominio naudingumo kriterijų nustatymas. Tai, kad Sutarties Bendrosios dalies 14.3 punkte nustatytos netesybos už darbų atlikimo terminų pažeidimą, o Sutarties Specialios dalies 6.7 ir 6.8 punktuose įtvirtintos netesybos už ekonominio naudingumo vertinimo metodikos kriterijų pažeidimus, yra tiesiogiai suformuluota ir aiškiai išreikšta Sutartyje. Kitaip tariant, šalių sudarytoje Sutartyje yra atskirtos netesybos (pavadintos delspinigiais), skaičiuojamos bendra tvarka ir netesybos (pavadintos bauda), skaičiuojamos Sutarties Specialioje dalyje nustatyta tvarka. Be to, kaip jau minėta, šios nuostatos yra pateiktos skirtingose dokumento dalyse, t. y. netesybos, reglamentuotos Sutarties Bendroje dalyje, pavadintos delspinigiais, o Sutarties Specialioje dalyje – baudomis. Sutarties Bendroji dalis reglamentuoja atleidimą tik nuo delspinigiais Sutartyje pavadintų netesybų, taip pat tik delspinigių dydžio ribojimą. Tuo tarpu Sutarties Specialioje dalyje apibrėžtų netesybų skaičiavimui, jų dydžio ribojimui ar atleidimui nuo jų šalys išimčių nenumatė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai reiškia, kad įvykus ekonominio naudingumo kriterijaus pažeidimui, šios netesybos be išlygų turėjo būti taikomos. Kitoks šios Sutarties sąlygos vertinimas paneigtų ekonominio naudingumo kriterijų nustatymo esmę, ir ji prarastų savo prasmę. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šalys atskyrė dvejas netesybas, ir nors Sutartyje bauda pavadintos netesybos pagal savo prigimtį labai artimos delspinigių apibrėžimui, tačiau tikrieji šalių ketinimai buvo nustatyti griežtesnę atsakomybę už ekonominio naudingumo kriterijaus pažeidimą, eliminuojant galimybę atleisti rangovą (nagrinėjamu atveju – ieškovę) nuo netesybų mokėjimo, pažeidus darbų atlikimo terminus. Kitaip tariant, atsakovė nėra įpareigota taikyti Sutarties Bendrosios dalies 14.3 punkto nuostatas, kadangi minėtu punktu šalys susitarė tik dėl delspinigiais Sutartyje pavadintų netesybų skaičiavimo tvarkos. Bauda pavadintų netesybų skaičiavimui taikomi Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punkto reikalavimai be jokių išlygų ir šalys tai aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė Sutartyje. Taigi apeliacinio skundo argumentas, jog Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punkte numatytai baudai turi būti taikomas 10 proc. nuo darbų kainos netesybų dydžio ribojimas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

28. Kritiškai vertintas ir apeliantės skunde dėstomas teiginys, jog atsakovė, atleisdama apeliantę nuo netesybų dėl žemos temperatūros ir grunto įšalo pati pripažino, jog tiek Sutarties Specialiosios dalies 6.8. punkte, tiek Sutarties Bendrosios dalies 14.3. punkte yra numatytos ne skirtingų rūšių netesybos, o tos pačios rūšies netesybos – tik Specialiosios dalies numatytos netesybos pakeitė Bendrojoje dalyje buvusį netesybų tarifą.

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė nėra patvirtinusi, kad stabdydama netesybų skaičiavimą nuo 2018 m. vasario 22 d., būtų taikiusi Sutarties Bendrosios dalies 14.7 punktą. Atsakovė nėra nurodžiusi, jog ieškovės pateikti įrodymai patvirtina aplinkybių, numatytų Sutarties Bendrosios dalies 7.3 punkte, buvimą. Atsakovė, veikdama kaip sąžininga Sutarties šalis, tinkamai ir geranoriškai bendradarbiavo su ieškove, dėjo visas pastangas, kad Sutartis būtų įvykdyta kuo greičiau, o gavusi 2018 m. vasario 27 d. ieškovės pranešimą dėl nenumatytų aplinkybių (el. b. II t., b. l. 31) su prašymu netaikyti netesybas nuo 2018 m. vasario 22 d., ir įvertinusi faktines aplinkybes, iš esmės pripažino jas force majeure aplinkybėmis, kurios tuo konkrečiu laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 16 d.) egzistavo konkrečiame objekte, todėl laikė jas atleidžiančiomis ieškovę nuo civilinės atsakomybės. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė netinkamai vertina atsakovės veiksmus ir nepagrįstai juos aiškina kaip sutikimą taikyti Sutarties Bendrosios dalies 14.7 punktą (t. y. atleidimą nuo delspinigių reglamentuojančią nuostatą).

30. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Sutarties šalių valia, jei ji neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), negali būti ignoruojama ne tik sutarties šalių tarpusavio santykiuose, bet ir sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad sąlygos, dėl kurių susitariama sutartyje, nebūtinai turi būti vienodai palankios abiem sutarties šalims, tačiau susitarimas dėl jų turi būti pasiektas abiejų šalių bendra valia

31. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Sutarties šalys suderinta valia susitarė dėl esminių Sutarties sąlygų, esmines sąlygas – darbų kainą ir darbų atlikimo terminus – pasiūlė būtent apeliantė, teikdama Pasiūlymą, visos Sutarties sąlygos buvo priimtinos abiem šalims, toks susitarimas yra teisėtas, todėl turi būti vykdomas ir kiekviena Sutarties šalis turi prisiimti iš tokio susitarimo kylančius padarinius.

32. Šių išdėstytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės išdėstytos aplinkybės dėl Sutarties Bendrosios dalies 14.3 punkto ir Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punkto aiškinimo ir taikymo yra visiškai nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl darbų vėlavimą lėmusių aplinkybių vertinimo

34. Bendradarbiavimo ir kooperavimosi principas yra vienas iš esminių statybos rangos santykių principų. CK 6.691 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos rangos sutarties šalys sutarties vykdymo metu privalo bendradarbiauti (kooperavimosi pareiga). Jeigu kyla kliūčių, trukdančių tinkamai įvykdyti sutartį, kiekviena sutarties šalis privalo imtis visų nuo jos priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Šis principas, įtvirtintas ir bendrosiose prievolių bei sutarčių vykdymą reglamentuojančiose normose (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis. CK 6.691 straipsnio 1 dalyje aptariamoms bendradarbiavimo ir kooperavimosi priemonėms taikomas protingumo kriterijus reiškia, kad jos turi būti taikomos rūpestingai, racionaliai, siekiant nepažeisti kitos šalies teisių ir teisėtų interesų.

35. Nors apeliantė apeliaciniame skunde ir akcentuoja, kad tinkamai ir laiku pranešė apie prastas hidrometeorologines sąlygas, kurios trukdė ieškovei vykdyti darbus, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti (tai patvirtina ir pati ieškovė apeliaciniame skunde), kad pirmas pranešimas buvo atsiųstas jau suėjus darbų atlikimo terminui – 2017 m. gruodžio 5 d., o pagal Sutarties sąlygas darbai turėjo būti baigti 2017 m. lapkričio 27 d. Taigi toks pranešimas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, akivaizdžiai prieštarauja Sutarties Bendrosios dalies 7.4 punkte numatytam informavimui nedelsiant.

36. Remiantis Sutarties Bendrosios dalies 14.7 punktu, užsakovas, suėjus Sutartyje nurodytam darbų atlikimo terminui, gavęs motyvuotą rangovo prašymą, kuriame nurodytos vėlavimo atlikti darbus priežastys, susijusios su bent viena iš Sutarties Bendrosios dalies 7.3 punkte išvardintų aplinkybių, bei objektyviomis priežastimis pagrįstas pavėluotas (vėlesnis, nei darbų atlikimo terminas) kreipimasis, gali nereikalauti mokėti delspinigių už vėlavimą atlikti darbus šių aplinkybių egzistavimo laikotarpiu. Sutarties Bendrosios dalies 7.3 punkte išvardytos darbų vėlavimą pateisinančios aplinkybės, kurioms esant gali būti pratęstas darbų atlikimo terminas. Viena jų, kuria remiasi ieškovė apeliaciniame skunde, įtvirtinta Sutarties Bendrosios dalies 7.3.5 punkte, kuriame šalys susitarė, jog rangovo darbų atlikimo terminus lemia ypač nepalankios meteorologinės sąlygos (ši sąlyga taikoma tik tuo atveju, jei darbai vykdomi pagal Sutartimi nustatytą darbų atlikimo grafiką, kuriame aiškiai nurodyta, kokiais terminais atliekami konkretūs darbai (įskaitant žemės darbus) ir tik laikotarpiu nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 15 d., ir nepalankios meteorologinės sąlygos lemia konkrečių darbų, numatytų grafike, vykdymą (vadovaujantis kabelių gamintojų reikalavimais ir kabelių tiesimo techniniu reglamentu, kabelius plastiko izoliacija leidžiama tiesti, kai dienos temperatūra yra ne žemesnė kaip -10? C). Taigi Sutarties Bendrosios dalies 7.3.5 punkte nurodytos aiškios sąlygos, kurioms esant nepalankios meteorologinės sąlygos gali būti priežastimi netaikyti netesybų. Tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl prastų oro sąlygų nelaikomos pateisinančiomis darbų vėlavimą pagal Sutarties nuostatas, jau vien dėl to, kad nepatenka į Sutarties Bendrosios dalies 7.3.5 punkte nurodytą laikotarpį (nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 15 d.). Apeliantė taip pat nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepagrindė, kokios konkrečiai meteorologinės sąlygos konkrečiu grafike nurodytu laikotarpiu lėmė konkrečių darbų vykdymą, kaip tai reikalauja Sutarties Bendrosios dalies 7.3.5 punktas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus apie faktines aplinkybes, jog pagal atliekamų darbų pobūdį darbai didžiąja dalimi turėjo būti vykdomi uždarose transformatorinių patalpose Kazlų Rūdos miesto ribose, ir netinkamos oro sąlygos nepatogumą galėjo sukelti tik privažiavimui prie objektų bei vienam konkrečiai darbui visose transformatorinėse – movų įrengimui.

37. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, neabejotina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, todėl, akivaizdu, jog atleidimas nuo baudų už ekonominio naudingumo vertinimo metodikos kriterijų pažeidimus nebuvo galimas.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: a) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; b) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; c) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; d) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga. Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad skolininkas tokių aplinkybių numatyti ir užkirsti joms kelio negalėjo (LAT 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).

39. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad vėlavo atlikti darbus dėl prastų meteorologinių sąlygų, liūčių, įšalo, minusinės oro temperatūros, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, įšalas ir krituliai bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomi nenugalima jėga, nes jų buvimo faktą rudens ir žiemos laikotarpiu galima protingai numatyti ir tai yra įprastas reiškinys. Svarbu pabrėžti ir tai, kad didelis kritulių kiekis iš tranšėjų gali būti pašalinamas ir darbų vieta nusausinama, tik tam reikia papildomų išlaidų ir technikos. Tačiau papildomų išlaidų ir darbų atlikimo pasunkėjimo riziką prisiėmė ieškovė (Sutarties Bendrosios dalies 10.3 punktas), todėl akivaizdu, jog tai nėra kliūtis vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį.

40. Šiame kontekste taip pat svarbu pabrėžti, kad apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 781 (toliau – Nutarimas Nr. 781), kuriuo visoje šalyje paskelbta ekstremali situacija, negali būti pripažinta nenugalimos jėgos aplinkybe. Pažymėtina, jog ekstremaliosios situacijos paskelbimas nėra savitikslis dalykas, bet nukreiptas į konkretų ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją (jų likvidavimą) ir skirtas tam tikram subjektų ratui, o būtent – Vyriausybės Nutarimu Nr. 781 buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija dėl meteorologinių reiškinių jau padarytos žalos žemės ūkio sektoriui. Be to, apeliantės į bylą pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekstremalių situacijų komisijos 2017 m. spalio 2 d. posėdžio protokolas Nr. 73-6 (el. b. III t., b.l.146 - 148) patvirtina, jog ieškovės akcentuojamas Vyriausybės nutarimas dėl ekstremalios situacijos paskelbimo buvo skirtas ūkininkų patirtų nuostolių dėl pasėlių sunaikinimo žalos atlyginimui, Europos Sąjungos paramos gavimui, mokesčių lengvatų taikymui. Tuo pagrindu pripažintina, jog Nutarimas Nr. 781 yra programinio pobūdžio, bet ne realią faktinę padėtį 2017 m. spalio 5 d. – 2018 m. gegužės 7 d. nustatantis (konstatuojantis) aktas. Tai reiškia, jog, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė, šis teisės aktas nėra skirtas konstatuoti, jog skolininkai (nagrinėjamu atveju ieškovė) yra atleidžiami nuo bet kokių prievolių vykdymo dėl padidėjusio kritulių kiekio. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 781, kuriuo remiasi apeliantė, negali būti aiškinamas, kaip atleidžiantis ieškovę nuo civilinės atsakomybės. Tam, kad apeliantė galėtų būti atleista nuo prievolių vykdymo, yra būtina įrodyti, kad konkrečioje vietovėje konkrečiu laiku (patvirtinant kiekvieną dieną) rangovas (t. y. ieškovė) tikrai negalėjo vykdyti darbų dėl padidėjusio kritulių kiekio arba įšalo. Nagrinėjamu atveju byloje tokie įrodymai, pakankami nenugalimos jėgos aplinkybėms (force majeure) patvirtinti, nėra pateikti, jokios oficialios institucijos teisės aktu nėra konstatuota, kad konkrečiu laikotarpiu konkrečioje vietovėje egzistavo nenugalimos jėgos aplinkybės (force majeure), atleidžiančios apeliantę nuo konkrečių pareigų pagal Sutartį vykdymo. Norėdama remtis force majeure teisinėmis pasekmėmis, apeliantė privalėjo pagrįsti force majeure aplinkybių kiekvieną jos vėlavimo pagal Sutartį dieną egzistavimą, tačiau šios jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė.

41. Pažymėtina, jog nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės yra reglamentuotos Sutarties Bendrosios dalies 15 skirsnyje, kuris yra bendro pobūdžio ir taikomas tiek delspinigių, numatytų Sutarties Bendrosios dalies 14.3 punkte, tiek baudų, numatytų Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punkte, skaičiavimui. Sutarties Bendrosios dalies 15.1 punkte šalys aiškiai susitarė, jog apie nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimą šalis kitą šalį privalo informuoti per 5 kalendorines dienas nuo sužinojimo (arba turėjimo sužinoti) apie jų atsiradimą. Šalių įsipareigojimų vykdymas atidedamas nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo laikotarpiui. Taigi akivaizdu, jog šioje byloje apeliantė, siekdama atleidimo nuo baudų, turėjo pasirūpinti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių įrodymu, tačiau to nedarė, nors, kaip atidi ir rūpestinga verslininkė, turėjo suvokti, kad Sutarties sąlygos suteikia atsakovei teisę atleisti nuo pagal Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punktą pritaikytų baudų mokėjimo tik esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms (Sutarties 15 skirsnis).

42. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes Sutarties sąlygų kontekste, todėl ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus subjektyvius samprotavimus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip neatitinkančius šalių sudarytos Sutarties sąlygų.

43. Vienas svarbiausių privatinės teisės principų yra pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl pripažįstama, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis) ir siekimas išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo negali būti toleruojamas.

44. Nagrinėjamu atveju apeliantė sudarydama Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodama, kad yra atsakinga už Sutarties tinkamą įvykdymą, laiku neatliko darbų ir nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su bendradarbiavimu su atsakove. Tuo tarpu kaip matyti iš šalių sudarytos Sutarties, ieškovė Sutartimi įsipareigojo ne tik darbus atlikti savo rizika (Sutarties Bendrosios dalies 3.1 punktas), bet ir prisiėmė visą riziką dėl to, kad dėl ne nuo atsakovės priklausančių aplinkybių padidės su Sutarties vykdymu susijusios ieškovės išlaidos ir ieškovei Sutarties vykdymas taps sudėtingesnis (Sutarties Bendrosios dalies 10.3 punktas). Ieškovė, be kita ko, užtikrino, kad įvertino visas projekte numatytas darbų apimtis, įskaitant visas projektines medžiagas bei įrenginius, reikalingus projektui įgyvendinti, išskyrus užsakovo (atsakovės) teikiamas medžiagas bei įrenginius, bei patvirtino, kad prieš pateikdama pasiūlymą, nuvyko į objekto statybos vietą ir įvertino techninio projekto sprendinių įgyvendinimo galimybes vietovėje ir planuojamu laiku, galimą darbų apimčių pasikeitimo riziką (Sutarties Bendrosios dalies 12.7 punktas). Taigi visa tai tik papildomai patvirtina, kad ieškovė, būdama rūpestinga verslininke, savo srities specialiste, Sutartį vykdė netinkamai, todėl turi prisiimti tokio netinkamo savo veikimo/neveikimo neigiamų padarinių riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios ieškovės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimizuotų jų poveikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Nr. 3K-3-606/2004; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007; kt.). Būtent todėl įstatymo leidėjas atskirai nustatė, kad aplinkybės, kai sutartis neįvykdoma dėl to, kad rinkoje nėra prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, nelaikomos nenugalima jėga (force majeure), sudarančia pagrindą atleisti nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikyti.

45. Šių išdėstytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės išdėstytos aplinkybės dėl darbų vėlavimą lėmusių aplinkybių vertinimo yra visiškai nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl sutartinių netesybų mažinimo

47. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymines netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus. Šie sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų mažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes tokiu būdu būtų paneigtas sutarčių laisvės principas, kurį netesybų ir nuostolių santykyje riboja CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata dėl netesybų įskaitymo į nuostolius bei CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatos.

48. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, kad visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Taigi teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 str.) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2013).

49. Pažymėtina, jog teismas gali sumažinti netesybas tiek savo nuožiūra (ex officio), tiek šalies prašymu. Tokiu būdu realizuojama sutarties šalių interesų pusiausvyros principo apsauga. Teismų praktikoje pasisakyta, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Dėl to teismas, keisdamas (mažindamas) sutarties netesybas kaip civilinę atsakomybę, atsižvelgia į CK 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal CK 6.223 str. 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas CK 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas. CK 6.228 str. 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kuriuos turi atitikti pašalinant esminę nelygybę pakeista sutartis, t. y. pakeista sutartis ar jos sąlyga turi atitikti sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (LAT Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007, LAT Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Be to, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

50. Byloje nustatyta, jog šalys 2017-06-06 Sutartyje individualiai aptarė jos sąlygas, t. y. detalizavo savo teises ir pareigas, aiškiai apibrėžė atsakomybę už netinkamą prievolių vykdymą. Taigi ieškovė, sudarydama Sutartį, akceptavo sutartinių netesybų dydį ir iki kreipimosi į teismą dienos netesybų dydžio neginčijo. Byloje taip pat nepateikta jokių duomenų bei įrodymų, jog apeliantė būtų derėjusi su atsakove dėl Sutarties sąlygų, ar teikusi kokias nors pretenzijas šiuo klausimu. Tai patvirtina, jog ieškovė aiškiai suvokė ir žinojo, kokius įsipareigojimus ji prisiėmė. Todėl spręstina, kad šalių sudaryta Sutartis bei joje nustatytos sąlygos atitiko šalių valią. Sutarties pažeidimo faktas byloje konstatuotas. Šio fakto apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismas taip pat neginčijo ir nekvestionavo. Ieškovė, pasirašydama Sutartį, išreiškė savo valią dėl visų jos sąlygų, tame tarpe ir Sutarties Specialiosios dalies 6.8 punkto, pagal kurį esant ekonominio naudingumo kriterijų pažeidimui (rangos darbų atlikimo laikas) ieškovei bus taikoma 500 EUR dydžio bauda už kiekvieną pradelstą darbų atlikimo dieną. Sutarties Specialiosios dalies 6.9 punkte šalys, be kita ko, susitarė, kad Sutarties Specialiosios dalies 6.7 – 6.8 punktuose nurodytos baudos nėra skirtos atlyginti užsakovo (nagrinėjamu atveju atsakovės) patirtus nuostolius – jie atlyginami kituose Sutarties punktuose nustatyta tvarka. Taigi apeliantės teiginys, jog atsakovei neįrodžius patirtų nuostolių fakto, teismas turėjo tenkinti ieškovės prašymą dėl taikytų netesybų sumažinimo, atmestinas. Pažymėtina, kad CK 6.38 str. reikalauja, kad prievolės būtų vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus. Pagal CK 6.189 str., galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o CK 6.200 str. 1 d. reikalauja sutartis vykdyti tinkamai ir sąžiningai.

51. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad naikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą nesuteikia pagrindo ir apeliantės teiginys, jog daugiau nei pusę darbų buvo atlikta iki 2017 m. pabaigos.

52. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Sutartimi sulygti darbai buvo ne tik transformatorinių rekonstravimas, bet ir kiti linijų L-KR-8, L-KR-9 automatizavimo darbai. Atsakovei buvo svarbus galutinis darbų rezultatas - tarpiniai darbai nesukuria atsakovei jokios vertės. Taigi aplinkybės, kad transformatorinės 2017 m. gruodžio mėnesį buvo pradėtos eksploatuoti, nesukuria ieškovės atliktiems darbams pakankamos baigiamosios vertės, kadangi iki darbų atlikimo šios transformatorinės taip pat buvo eksploatuojamos ir pajungtos į atsakovės tinklą. Byloje esant nustatytai faktinei aplinkybei, jog atsakovė visus darbus užbaigė tik 2018 m. kovo 16 d., t. y. praėjus beveik 4 mėnesiams nuo darbų atlikimo termino pabaigos, akivaizdu, jog už tokį termino praleidimą ieškovei turi kilti Sutartyje numatyta atsakomybė.

53. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, jog iki 2017 m. pabaigos buvo atlikti, jos manymu, svarbiausi darbai, transformatorinės įjungtos į tinklą. Įvertinusi bei išanalizavusi byloje esančius duomenis teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad net ir tie darbai, kuriuos akcentuoja apeliantė apeliaciniame skunde, nebuvo atlikti laiku, t. y. nei vienos transformatorinės rekonstravimo darbai nebuvo baigti laiku. Jie visi buvo pradėti Sutarties terminui baigiantis arba net pasibaigus. Taigi tai, jog dalį darbų ieškovė atliko 2017 metais, nepanaikina jos atsakomybės, todėl akivaizdu, kad už darbų atlikimo vėlavimą turėtų būti taikoma Sutartyje numatyta atsakomybė. Be to, kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovei pridėtinę vertę sukuria tik galutinis darbų rezultatas, tarpiniai darbai tėra tam tikro etapo užbaigimas, tačiau ne galutinis rezultatas. Nors apeliaciniame skunde ieškovė apeliuoja į tai, kad visi tinklai buvo automatizuoti iki 2017 m. pabaigos, tačiau atsakovė negalėjo pilnavertiškai naudotis įranga iki darbų užbaigimo. Be to, primintina, jog vadovaujantis Sutarties Specialiosios dalies 3.9 punktu, visi darbai turėjo būti baigti iki 2017 m. lapkričio 27 d. Dėl šių priežasčių netesybų mažinimas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

54. Kritiškai vertintintas ir ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl 66 proc. darbų atlikimo iki 2017 m. pabaigos, kadangi tokios apimties darbų atlikimas 2017 m. patvirtina tik tai, kad apie 40 proc. darbų nebuvo atlikta iki 2017 m. pabaigos, o iki Sutarties termino pabaigos apskritai nebuvo įvykdyti pagal 2017-06-06 Sutartį prisiimti įsipareigojimai. Be to, sumažinus netesybas, iš esmės būtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

55. Išvardytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog netesybos, atsižvelgiant į sutarties kainą – 216 590 EUR, darbų pobūdį (valstybinės reikšmės objektas), sutarties šalių teisinį statusą (verslininkai, savo srities profesionalai, veikiantys pelno tikslais), termino praleidimo laikotarpį (109 dienos), atsakovės paskaičiuotų netesybų laikotarpį (už 89 kalendorines dienas), ieškovės elgesį Sutarties vykdymo metu (netinkamą ir nesavalaikį informavimą apie negalėjimą vykdyti darbus, nepakankamą bendradarbiavimą, nesavalaikę darbų pradžią ir pan.), tikruosius šalių ketinimus ir Sutarties tikslus yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos ir, kad jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams bei nepagrįstai pažeidžia ieškovės interesus.

56. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta pagrindo mažinti netesybas, o atsakovės priskaičiuotos 43 000 EUR dydžio netesybos yra tinkama kompensavimo ir skatinimo priemonė, siekiant užtikrinti atsakovės teisėtus interesus, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atmetęs ieškovės prašymą sumažinti netesybas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl atsakovės kaltės

58. Nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad visų trijų transformatorinių rekonstravimas buvo numatytas nuo 2017 m. liepos 30 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., t. y. apėmė visą Sutartimi sulygtą darbų atlikimo terminą (Darbų atlikimo grafikas, el. b. III t. b. l. 39). Tai reiškia, kad atsakovės veiksmai (draudimas vienu metu atjungti visas tris transformatorines) niekaip neįtakojo darbų atlikimo grafiko nesilaikymo, kadangi laikotarpis nuo 2017 m. liepos 30 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo daugiau nei pakankamas atjungti tris transformatorines paeiliui ir užbaigti darbus laiku. Tuo tarpu remiantis byloje esančiu susirašinėjimu su ieškove (el. b. III t., b. l. 96 – 102) matyti, jog darbų atlikimo terminas vienoje transformatorinėje realiai sudarė apie savaitę, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog visų trijų transformatorinių rekonstravimui paeiliui reikėjo apie vieno mėnesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog darbų vėlavimas buvo sąlygotas ne dėl negalėjimo atlikti darbus visose transformatorinėse vienu metu, o dėl kitų aplinkybių, dėl kurių kalta yra tik pati apeliantė. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju yra nepagrįsta atsakomybę dėl darbų atlikimo vėlavimo perkelti atsakovei, kai ieškovė pati sudarė Darbų atlikimo grafiką, pati jo nesilaikė, nors turėjo beveik 4 mėnesius darbams atlikti visose transformatorinėse kartu arba paeiliui, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovei būtinų darbams atlikti sąlygų neužtikrinimu atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

59. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, ieškovė, teikdama Pasiūlymą (el. b. III t. b. l. 61 - 67), jame aiškiai deklaravo, kad sutinka su Pirkėjo Supaprastintų pirkimų taisyklėse ir Pirkimo sąlygose (kaip jos apibrėžtos Bendrosiose pirkimo sąlygose) nustatytomis tolesnėmis Pirkimo procedūromis ir būsimos Sutarties sąlygomis (tiek bendrąja, tiek specialiąja dalimis), taip pat patvirtino, kad atidžiai perskaitė visus Pirkimo sąlygų, taip pat ir Techninės specifikacijos, reikalavimus ir jo Pasiūlymas juos visiškai atitinka, ji įsipareigoja jų laikytis vykdydama Sutartį. Tai reiškia, kad apeliantė prieš teikdama Pasiūlymą, susipažino ir sutiko su Sutarties ir Pirkimo sąlygomis, Techninėmis specifikacijomis, klausimų dėl jų neteikė, nesikonsultavo, todėl pripažįstama, jog buvo susipažinusi tiek su darbų apimtimis, tiek su transformatorinių atjungimo galimybėmis bei kitomis svarbiomis sąlygomis, bei Sutartyje numatyta atsakomybe už sąlygų pažeidimą, todėl prisiėmė visą riziką dėl darbų atlikimo savalaikiškumo ir vėlavimo teisiniais padariniais.

60. Šių išdėstytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės išdėstytos aplinkybės dėl atsakovės kaltės yra visiškai nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

61. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė nurodo, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d., nes teismo sprendime nepateikti argumentai dėl ieškovės pateiktų įrodymų, nepasisakyta dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, nors ieškovė ieškinį tokiomis aplinkybėmis grindė ir teikė įrodymus.

62. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).ž

63. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.).

65. Taigi motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame sprendime iš esmės visiškai nėra motyvų.

66. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime nors ir galbūt nepakankamai detaliai, tačiau atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė ieškovės reikalavimus, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantei yra pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė ieškovei pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas.

67. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

68. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo netinkamai ir (ar) nepakankamai motyvuotas, todėl šioje dalyje apeliantės argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

69. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

70. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

71. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

72. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinio skundo parengimą. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ įrodymų, pagrindžiančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

73. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.