Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Ražinskaitės ir Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. (V. Š.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį (1 epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2 epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinus su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. Š. priteista nukentėjusiajai D. U. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 10 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam S. Č. 125 Eur turtinei žalai atlyginti, 1999,66 Eur Kauno teritorine ligonių kasai už D. U. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 27 d., laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 12.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, S. Č. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą S. Č. atžvilgiu – sužaloti peiliu, gyvenamojo namo koridoriuje įrėmė peilį jam į nugarą ir prievarta paguldęs veidu į grindis, taip atėmęs galimybę priešintis, pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną ir pagrobė svetimą, S. Č. priklausantį, 125 eurų vertės turtą, t. y. du bendros 20 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonus ,,Nokia“, 5 eurų vertės laikrodį bei 100 eurų pinigais. V. Š. taip pat nuteistas už tai, kad iš karto po padaryto plėšimo, 2016 m. liepos 27 d., laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 12.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, S. Č. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas užvaldyti svetimą turtą, dėl savanaudiškų paskatų panaudojo fizinį smurtą D. U. atžvilgiu – sudavė smūgį peiliu į pilvo sritį, tuo jai padarė pilvo sienelės durtinę žaizdą, kepenų dešinės skilties pažeidimą, kraujo išsiliejimą į pilvaplėvės ertmę ir užpilvaplėvinį purųjį ląstelyną, taip sunkiai sutrikdė jos sveikatą bei, grasindamas toliau smurtauti peiliu ir taip atimdamas galimybę priešintis, pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną ir pagrobė svetimą, D. U. priklausantį turtą – 10 eurų vertės mobilaus ryšio telefoną ,,Nokia“.

Dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiojo S. Č. atžvilgiu

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, V. Š. neginčija apygardos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad įvykio metu, būdamas nukentėjusiojo S. Č. namuose, jis grasino peiliu pastarajam, taip pat, kad užvaldė jo turtą – du telefonus ir pinigus. Tačiau nuteistasis teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, sudėties, nes nukentėjusiojo telefonus paėmė ne savanaudiškais tikslais, o tik siekdamas atimti iš nukentėjusiojo galimybę pakartotinai skambinti savo pažįstamiems ir kviesti juos smurtauti prieš jį (V. Š.) arba iškviesti policiją, o pinigus paėmė kaip kompensaciją už dingusį jo (V. Š.) telefono pakrovėją. Peiliu nukentėjusiajam jis grasino ne siekdamas užvaldyti šio turtą ir ne turto užvaldymo metu, bet anksčiau, kai tarp jo ir S. Č. įvyko konfliktas dėl dingusio jam priklausančio telefono pakrovėjo, kurio metu, parodęs nukentėjusiajam peilį, liepė šiam ramiai sėdėti ant lovos. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. Š. taip pat neigė, jog peiliu S. Č. grasino, turėdamas tikslą užvaldyti pastarojo turtą. Jis parodė, kad peilį pagriebė tik tada, kai, ieškodamas savo telefono pakrovėjo, išgirdo beldimą į duris ar langą, tuomet pagrasino S. Č. peiliu ir nuėjo prie durų. Nuteistasis nurodė, kad pinigus paėmė, kad galėtų grįžti į Kauną, o vėlesnio teisminio nagrinėjimo metu teigė pasisavinęs juos kaip kompensaciją už neva dingusį telefono pakrovėją.Šie nuteistojo V. Š. teiginiai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti kaip neatitinkantys tikrovės, nes yra paneigti nuosekliais nukentėjusiojo S. Č. parodymais, kad jis, įbaugintas V. Š. grasinimo peiliu, leido šiam pasiimti pinigus ir daiktus. Be to, S. Č. parodymus netiesiogiai patvirtina ir nukentėjusiųjų D. U. bei liudytojos I. M. parodymai, jog S. Č. joms papasakojo, kad V. Š. jam pagrasinęs peiliu pasisavino minėtą turtą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymai skiriasi tik detalėse, bet ne esminėse epizodo aplinkybėse, todėl netikėti jais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. V. Š. įvykių versija, kad pinigus jis rado netyčia, kai jam už galvos užkliuvo lentyna su knygomis, kol jis ieškojo pakrovėjo, taipogi yra paneigta nukentėjusiojo parodymais, kad nuteistasis turėjo matyti, kur šie yra, kai S. Č. davė D. U. pinigų, kad ši nuvažiuotų į parduotuvę nupirkti gėrimų.Atmestinas ir nuteistojo teiginys, jog virtuvinis peilis kaip asmeniui žaloti nepritaikytas įrankis nėra tinkamas nusikalstamos veikos įrankis kvalifikuojant plėšimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Nors įstatyme įvardinti įrankiai yra traktuotini bendresnio požymio „specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto“ kontekste, tačiau tai nereiškia, kad šio nusikaltimo įrankis gali būti tik koviniai ginklai, t. y. tokie, kurie jau yra pagaminti šiam tikslui. Veikos kvalifikavimą lemia tai, ar daiktas pagal bendrą supratimą ir atsižvelgiant į konkrečias veikos aplinkybes gali būti priskiriamas (ir) prie žmogui žaloti pritaikytų įrankių (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2007). Peilis neabejotinai atitinka tokio įrankio charakterį, juo labiau, kad jis yra atskirai paminėtas įstatyme.Nuteistojo teiginys apeliaciniame skunde, kad jis į S. Č. namus neįsibrovė, šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi šis BK 180 straipsnio 2 dalies požymis apygardos teismo buvo pagrįstai pašalintas iš kaltinimo.Kaip minėta, nuteistasis pripažįsta, kad po grasinimo užvaldė S. Č. mobiliuosius telefonus, tačiau neigia paėmęs laikrodį, o dėl pinigų sumos teigia, jog paėmė ne 100, bet 50 Eur. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymų visumą, pagrįstai pripažino, kad jis užvaldė visą kaltinime inkriminuotą turtą (100 Eur grynais pinigais, du telefonus po 20 Eur ir 5 Eur vertės laikrodį). Netikėti nukentėjusiojo S. Č. ir liudytojos I. M. parodymais apie V. Š. užvaldytą pinigų sumą teismas neturi pagrindo. Taipogi jie parodė, kad, nuteistajam išėjus, jie apsižiūrėjo ir pasigedo laikrodžio (t. 4, b. l. 74, 140). Todėl apelianto teiginiai, jog šiuos daiktus galimai pasisavino kiti asmenys ar D. U., buvo paneigti prieš tai aptartais įrodymais, ir šiuo požiūriu vertintini kaip deklaratyvūs, gynybiniai argumentai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytus nuteistojo V. Š. veiksmus S. Č. atžvilgiu pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes nuteistasis, grasindamas peiliu, užvaldė nukentėjusiojo pinigus, telefonus ir laikrodį, padarydamas jam 125 Eur žalą, taip pat tinkamai išsprendė nukentėjusiojo S. Č. civilinį ieškinį.

Dėl nusikalstamų veikų nukentėjusiosios D. U. atžvilgiu

Nukentėjusioji D. U. bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, jog nuteistasis, atidaręs duris, ją sužalojo peiliu į nugarą, ir, nusivedęs į kambarį, pareikalavo atiduoti telefoną, grasindamas, jog antraip smogsiąs dar kartą. Apeliantas pripažįsta, kad sužalojo D. U., tačiau teigia neturėjęs tam tyčios: su peiliu atidarinėti durų jis ėjęs todėl, kad baiminosi galimai smurtausiančių S. Č. kaimynų atvykimo. Tuo tarpu D. U., būdama apsvaigusi, esą pati susižalojo judėdama peilio link. Tuomet ji, nuteistajam pareikalavus, pati atidavė telefoną, kurį jis pasiėmė tik tam, kad D. U. neiškviestų policijos. Be to, nuteistasis argumentuoja, kad jo panaudotas virtuvinis peilis nėra pritaikytas sužaloti žmogui. Be kita ko tiksli D. U. sužalojimo vieta, pasak V. Š., teisminio nagrinėjimo metu nustatyta nebuvo. Šie nuteistojo teiginiai neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas prieš tai peiliu grasino S. Č., kad pasisavintų jo turtą, o ne dėl galimų kaimynų atvykimo (žiūrėti 5.1.-5.5 punktus). Galimas apelianto motyvas, jog D. U. telefonas buvo paimtas su tikslu, kad nukentėjusioji neiškviestų policijos, veikos kvalifikavimo kaip plėšimas nekeičia. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas V. V. paaiškino, jog sužalojimas didele tikimybe buvo padarytas nugaros srityje (t. 5, b. l. 78-79). Remiantis D. U. parodymais ir daiktiniais įrodymais – jos veikos padarymo metu vilkėtais drabužiais – ši aplinkybė laikytina įrodyta. Nukentėjusiosios D. U. parodymai nors ir dalinai nesutampa su nukentėjusiojo S. Č. ir liudytojos I. M. parodymais (ar ji sugrįžo į kambarį viena) bei liudytojo A. R. parodymais (pasak kurio D. U. jam sakėsi stojusi ginti S. Č.), tačiau dėl esminių epizodo aplinkybių – tyčinio sužalojimo ir telefono užvaldymo, jos parodymai – tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmojoje bei apeliacinėje instancijose – buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Be to, klausimas, ar šiame epizode kaip turto užvaldymo priemonė dominavo dūris peiliu, ar vėlesnis apelianto grasinimas D. U., jog smogs peiliu dar kartą, veikos kvalifikavimo tiek pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, tiek ir pagal 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą nekeičia, nes abejais atvejais apelianto tyčia užvaldyti svetimą turtą viso veikos epizodo metu buvo nustatyta. Tai galioja tiek pirmuoju atveju, jeigu telefonas buvo paimtas iškart po sužalojimo pareikalavus iš nukentėjusiosios, kad atiduotų telefoną (nuteistojo V. Š. parodymai, t. 4, b. l. 73), tiek ir antruoju atveju, jei daiktas buvo užvaldytas nuvedus nukentėjusiąją į kambarį ir jai pagrasinus (nukentėjusiosios D. U. parodymai): kadangi ir tai įvyko tuojau pat po sužalojimo, ir apeliantas grasino smogsiąs dar kartą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atitinkama tyčia (savanaudiškos paskatos) buvo suformuota jau žalojant nukentėjusiąją. Taipogi nepagrįstas apelianto teiginys, jog D. U. gebėjimą adekvačiai suvokti aplinką ir atitinkamai jos parodymų patikimumą užtemdė alkoholis (ligoninėje nustatytas 1,66 ‰ girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 103), kuris veikos metu, tikėtina, buvo didesnis). Nors nukentėjusioji ir buvo apsvaigusi, tačiau sprendžiant iš jos visų veiksmų – tai, kad ji buvo palikusi S. Č. namus savais reikalais, grįžo dviračiu, pabeldė į langą ir t.t. – rodo, jog esmines įvykio aplinkybes ji suvokė. Todėl, remiantis čia išvardyta aplinkybių visuma, darytina išvada, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis sužalojo D. U. veikdamas tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, ir teisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalies ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto idealiąją sutaptį.

Dėl paskirtų bausmių

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymų pagrįstai nevertino kaip lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jei kaltininkas prisipažįsta, nuoširdžiai gailisi ar padeda išaiškinti nusikalstamą veiką. V. Š. bylos nagrinėjimo metu apygardos teisme kaip savo nusikalstamus veiksmus įvardijo dalies turto užvaldymą bei, pasak jo, neatsargų D. U. sužalojimą. Atsižvelgiant į įrodytas veikas tai yra vertintina kaip gynybinė įvykių versija (kuri bylos nagrinėjimo metu buvo praturtinama vis naujesniais variantais), siekiant palengvinti savo teisinę padėtį. Atitinkamai ir nuteistojo teiginiai, kad jis gailisi dėl padarytų veikų, vertintini kaip deklaratyvūs, juo labiau, kad apeliantas teisminio nagrinėjimo metu D. U. atžvilgiu teigė, kad ši tik siekia pasipelnyti iš bylos. Savo ruožtu nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų padarytai žalai atlyginti. Kitaip negu teigia V. Š., apygardos teismas, vadovaudamasis BK 41, 54, 56 ir 63 straipsniuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei padarytų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir paskyrė teisingo dydžio bausmes. Nuteistasis, padarydamas du sunkius ir vieną labai sunkų nusikaltimą, atskirus epizodus S. Č. ir D. U. atžvilgiu įgyvendino per trumpą laiko tarpą, buvo užrakinęs S. Č. namus, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę pasitraukti, sąmoningai paliko nukentėjusiuosius be ryšio priemonių, nors suvokė, kad sunkiai sužalojo D. U.. Taigi nors jo veikos, sprendžiant iš bylos aplinkybių, nebuvo suplanuotos iš anksto, tačiau, priėmus atitinkamą sprendimą, buvo vykdomos pakankamai apgalvotai bei intensyviai. Be veikų pavojingumo apygardos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę, jog šis niekur nedirbo, praeityje ne kartą teistas, taip ir už smurtinius nusikaltimus, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 gegužės 30 d. nuosprendžiu pripažintas pavojingu recidyvistu. Nuteistojo teiginys, kad jo ankstesni nusikaltimai buvo padaryti siekiant apginti savo ir artimo žmogaus sveikatą ir gyvybę, prieštarauja byloje esančių jo atžvilgiu priimtų įsiteisėjusių nuosprendžių turiniui. Nėra V. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, jog pagal BK 56 straipsnį pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama bausmė turi būti griežtesnė nei sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas paskyrė V. Š. bausmes, nedaug viršijančias baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas (BK 180 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas), sankcijų vidurkį, todėl paskirtos bausmės negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Bendrindamas paskirtas bausmes tarpusavyje, taip pat su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, teismas taikė bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus, apygardos teismo paskirta galutinė (subendrinta) bausmė nuteistojo atžvilgiu taip pat nėra aiškiai per griežta.

Dėl teismo šališkumo

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, esą pirmoje instancijoje bylą sprendusi teisėja ir valstybės kaltinimą palaikęs prokuroras buvę šališki, nes jau dalyvavo nagrinėjant kitą baudžiamąją bylą jo atžvilgiu, siekė jam kerštauti, atvesdino ir netinkamai apklausė jo brolį E. Š.. Be to, nuteistasis dėl numanomo apygardos teismo teisėjos šališkumo prašo patikrinti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu darytus garso įrašus, teigdamas, kad teismas jam neleido susipažinti su visa bylos medžiaga, o įrašai galimai buvo keisti, ištrinti arba iš viso nedaromi, ir protokolas galimai neatitinka nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų.Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Kita vertus, teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010). Vien ta aplinkybė, kad valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras dalyvavo kitoje byloje, kurioje V. Š. buvo nuteistas, o teisėja tą bylą nagrinėjo apeliacine tvarka, nėra pagrindas jų nušalinimui: BPK 58 straipsnio 2 dalis nurodo tik pagrindus, jeigu bylos nagrinėjimo dalyviai užėmė skirtingus vaidmenis ar atliko skirtingus proceso veiksmus toje pačioje byloje. Taipogi ir nuteistojo brolio E. Š. iškvietimas liudyti teisme, kitaip nei mano apeliantas, nebuvo savavališkas, nes teismas turėjo pakankamai pagrindo manyti, kad jo parodymai gali būti reikšmingi išsamiam bylos išnagrinėjimui. Teismo šališkumo nepagrindžia ir apelianto teiginys, esą apygardos teismo teisėja jam neleido susipažinti su visa bylos medžiaga. Pagal BPK 261 straipsnį kaltinamasis turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, kurio sudėtinė dalis yra garso įrašai. Tuo tarpu teisė susipažinti su visa bylos medžiaga suimtam kaltinamajam pagal BPK 237 straipsnio 2 dalį yra realizuojama per jo gynėją. Ši teisė nuteistajam buvo išaiškinta, ir nei jis, nei jo gynėja bylos nagrinėjimo metu nepareiškė jokių pastabų, kad teismas būtų sudaręs atitinkamas kliūtis. Teisiamojo posėdžio protokolų kopijos V. Š. buvo teikiamos (t. 5, b. l. 31, 41, 46, 47, 99). Aplinkybė, kad apygardos teismas nepateikė nuteistajam teisiamojo posėdžio garso įrašų kopijų, nelaikytina esminiu proceso įstatymo pažeidimu, atsiliepusiu bylos rezultatui ir pagrindžiančiu teisėjos šališkumą: kaip matyti iš bylos, nuteistasis V. Š., susipažinęs su teisiamojo posėdžio protokolais, pastabų dėl jų turinio pagal BPK 261 straipsnio 7 dalį nepareiškė. Apeliaciniame skunde jokių aplinkybių, kurias teisme nurodė nukentėjusieji ar liudytojai, ir kurios nėra užfiksuotos teisiamojo posėdžio protokoluose ar yra užfiksuotos ne taip, kaip kad parodė šie asmenys, nuteistasis taip pat nenurodė. Dar daugiau, apeliaciniame skunde V. Š. ir pats remiasi ir ginčija būtent tokius nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kurie yra užfiksuoti byloje esančiuose teisiamojo posėdžio protokoluose. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija neatitikimų tarp posėdžių protokolo ir garso įrašų ar galimo įrašų klastojimo ar nuslėpimo nenustatė. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pirmiau paminėtus apelianto teiginius vertina kaip deklaratyvius. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija nenustatė.Nepagrįstas ir nuteistojo argumentas, kad teikiant apeliacinį skundą buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. gegužės 14 d. gavo advokatės Reginos Atkočaitienės, gynusios apeliantą pirmosios instancijos teisme, raštą, jog ji, paruošusi apeliacinio skundo projektą, 2018 m. kovo 15 d. nuvyko į Kauno tardymo izoliatorių, tačiau V. Š. su ja susitikti atsisakė. Tai patvirtina ir advokatės pateikta Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūno atžymos kopija. Nuteistojo aiškinimą apeliacinės instancijos teisme, esą jis susitikti su gynėja atsisakė dėl to, kad pastaroji pasiūlė tik atspausdinti jo paties parašytą apeliacinį skundą, paneigia jau pirmiau paminėtos advokatės R. Atkočaitienės rašte nurodytos aplinkybės, juo labiau, kad advokatė, nuteistajam atsisakius susitikti, atsiuntė jam raštą į tardymo izoliatorių su paklausimu, ar apeliantui vis dar yra reikalinga jos tolesnė pagalba.Apygardos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.