- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- e2A-1300-577/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21104-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Inreal valdymas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Mabera“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inreal valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inreal valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mabera“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Inreal valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, bylos nagrinėjimo metu atsisakiusi nuo dalies reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Mabera“ 11 170,39 Eur skolos, 425,84 Eur delspinigių, 6 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, jog 2013 m. spalio 31 d. Turto administravimo sutarties su UAB „Exbalt“ pagrindu pasirašė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, o 2015 m. lapkričio 27 d. su atsakove pasirašė susitarimą prie 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutarties ir perėmė visas teises ir pareigas iš nuomininkės UAB „Exbalt“. Atsakovei pateikė apmokėti 10 sąskaitų, kurių ji neapmokėjo, todėl buvo apskaičiuoti 0,05 proc. delspinigiai. Ieškovės atstovai papildomai paaiškino, kad iš atsakovės prašoma priteisti nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. gegužės 24 d. Atsakovei pateikus pranešimą apie sutarties nutraukimą, vėliau žodžiu buvo pranešta, jog šis pranešimas negalioja. Atsakovė patalpose toliau vykdė veiklą ir nuomos teisiniai santykiai tęsėsi. Atsakovė informavo, jog patalpas atlaisvins iki 2018 m. gegužės 20 d., bet neatvyko pasirašyti akto, neatsiliepė į skambutį, todėl patalpų perėmimui buvo pasitelktas antstolis. Atsakovė pati negrąžino patalpų. Patalpos buvo šildomos.
2. Atsakovė UAB „Mabera“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovė 2017 m. liepos 27 d. pateikė raštą dėl negyvenamųjų patalpų sutarties nutraukimo nuo 2017 m. lapkričio 19 d. Atsakovė 2017 m. lapkričio 19 d. išsikėlė iš nuomojamų patalpų ir visiškai atsiskaitė su ieškove už nuomą ir kitus mokėjimus iki 2017 m. lapkričio 19 d. Nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. patalpos nebuvo nuomojamos, jomis atsakovė nesinaudojo ir nevaldė. Atsakovės atstovė papildomai paaiškino, jog sutartis nutraukta 2017 m. lapkričio 19 d., atsakovė nutraukė subnuomos sutartis ir išsikėlė iš patalpų. Patalpos nebuvo šildomos, todėl nėra pagrindo mokėti už šildymą. Perimant patalpas nebuvo pasirašomas perdavimo aktas, todėl grąžinant akto nesudarinėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Inreal valdymas“ 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Mabera“, grąžino ieškovei 57,79 Eur dydžio žyminį mokestį.
4. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė neginčijo ieškovės teisės, remiantis Sutartimi ir Susitarimu, reikalauti sumokėti nuomos mokestį ir už patalpoms suteiktas komunalines paslaugas, laikė įrodyta, jog atsakovė pagal Sutartį ir Susitarimą turėjo mokėti ieškovei nuomos mokestį ir apmokėti komunalines paslaugas.
5. Susipažinęs su pateiktais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo atšauktas. Nustatęs, jog ieškovė pranešimu nuo 2017 m. lapkričio 19 d. nutraukė Sutartį, konstatavo, kad šalių sutartiniai nuomos teisiniai santykiai pasibaigė.
6. Teismo vertinimu, perduoto turto grąžinimo akto nepasirašymas savaime nereiškia, jog patalpos nebuvo grąžintos. 2018 m. gegužės 24 d. antstolio I. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo teismas nelaikė pagrindžiančiu, jog atsakovė tik nuo 2018 m. gegužės 24 d. atlaisvino patalpas. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovė po 2017 m. lapkričio 19 d. naudojosi patalpomis; įvertino tai, kad liudytojai S. R. ir M. Ž. paaiškino, jog atsakovas iš patalpų išsikėlė 2017 m. lapkričio mėnesį. Ieškovės elektroninių laiškų dėl naujo susitarimo pasirašymo, pranešimų apie negalėjimą susisiekti ir atvykimą su antstoliu perimti patalpų, teismas nepripažino įrodančiais tarp šalių įvykusį susitarimą dėl naudojimosi patalpomis po 2017 m. lapkričio 17 d., o atsakovės atstovo 2018 m. sausio 22 d. elektroninio laiško pagrindžiančiu faktą, jog atsakovė naudojosi patalpomis po 2017 m. lapkričio 19 d.
7. Teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas yra nepagrįstas, todėl šį reikalavimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Ieškovė UAB „Inreal valdymas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį po reikalavimų patikslinimo tenkinti: priteisti iš atsakovės UAB „Mabera“ 11 170,99 Eur skolą, 425,84 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 261 Eur žyminį mokestį, 1 113,20 Eur išlaidas už teisines paslaugas, tai pat apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (261 Eur žyminį mokestį bei 1 149,50 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą). Apeliantės teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nuomininko pareigą perduoti išsinuomotą daiktą ir atsakomybę už šios pareigos pažeidimą, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkeldamas ieškovei, nesivadovavo CK ir CPK nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotais išaiškinimais dėl nuomininko pareigos grąžinti turtą nuomotojui, neužtikrino šalių teisėtų interesų pusiausvyros. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pareiga įrodyti, kad pasibaigus nuomos sutarčiai daiktas grąžintas nuomotojui, tenka nuomininkui, t. y. atsakovei, o ne ieškovei, kaip nurodė teismas.
8.2. 2014 m. rugpjūčio 27 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. ETA/2014-101 7.1 punkte šalys susitarė, kad pasibaigus Sutarčiai Nuomininkas įsipareigoja grąžinti Patalpas Nuomotojui ir pasirašyti Patalpų grąžinimo aktą ne vėliau kaip paskutinę Sutarties galiojimo dieną. 7.2 punktas numatė, kad Nuomininkas įsipareigoja grąžinti Patalpas Nuomotojui tuščias ir švarias, tokios pat būklės, kokios jos buvo perduodant Nuomininkui, atsižvelgiant į normalų Patalpų nusidėvėjimą [..]. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, jog nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
8.3. Teismas padarė išvadą dėl tariamo patalpų grąžinimo laiku, t. y. nutraukus Sutartį nuo 2017 m. lapkričio 19 d., vadovaudamasis tik liudytojais apklaustų, su atsakove susijusių asmenų, S. R. ir M. Ž. parodymais, nors jų pateikti bylai reikšmingų aplinkybių paaiškinimai yra prieštaringi ir nekonkretūs.
8.4. Pasak apeliantės, liudytojas S. R. suinteresuotas šios bylos baigtimi, nes teismui priėmus atsakovei galimai nepalankų sprendimą galėtų kilti jo, kaip buvusio darbuotojo, atsakomybė prieš darbdavį. Šis liudytojas nurodė neteisingą ieškovės pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo datą (teigė gavęs pranešimą 2017 m. lapkričio viduryje, o iš tiesų gavo 2017 m. liepą), kitas prieštaringas aplinkybes (pvz., tai, kad subnuomininkams apie subnuomos sutarčių nutraukimą buvo pranešta iš karto po ieškovės atsiųsto pranešimo apie nutraukimą ir kad subnuomininkas UAB „Autogila“ iš patalpų išsikraustė mėnesio bėgyje po pranešimo gavimo, t.y. lapkričio pabaigoje; tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad subnuomininkas UAB „Autogila“ pranešimą gavo 2017 m. liepos 21 d.). Faktą, kad patalpų atsakovė ieškovei neperdavė, patvirtina liudytojo S. R. teiginiai, kad patalpų raktų UAB „Mabera“ niekam neperdavė, nes neva žinojo, kad pastatas bus griaunamas.
8.5. Liudytojas M. Ž., teigdamas, kad iš patalpų subnuomininkas UAB „NK Baltic“ išsikraustė, tuo pačiu į klausimą atsakė, jog nepamena kam pridavė patalpas ir ar atidavė raktus; iš pradžių jis nurodė, kad servisas UAB „Autogila“ iš pastato išsikraustė lapkričio - gruodžio mėnesiais, o kai teismas paklausė, kaip jis galėtų tai žinoti, jei išsikėlė anksčiau, jau aiškino, kad išsikėlė lapkričio 1 d. Liudytojas S. R. teigė, kad „Autogila“ iš patalpų išsikraustė lapkričio pabaigoje, nors taip pat neaišku, kaip liudytojas tai galėtų žinoti, jei pats išsikėlė, kaip jis teigė, anksčiau už kitus. Liudytojas M. Ž., duodamas parodymus dėl atsakovės UAB „Mabera“ išsikraustymo laikotarpio, painiojosi, darė prielaidas.
8.6. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė, jog po Pranešimo apie Sutarties nutraukimą gavimo šalys žodžiu susitarė, jog šis pranešimas negalioja, o Sutartis tęsiasi toliau. Atsakovė po rašte nurodyto termino patalpose toliau vykdė veiklą ir nuomos teisiniai santykiai tęsėsi. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė būtų reikalavusi priimti grąžinamas patalpas, atsisakiusi sutarties ar ginčijusi pateiktas apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Kai ieškovė 2018 m. sausio 15 d. el. laišku kreipėsi į atsakovę su atsiprašymu už neteisingai apskaičiuotą sumą už gruodžio mėnesio šildymą, atsakovės vadovė neginčijo gruodžio mėnesio sąskaitos, bet paprašė atsiųsti lapkričio ir gruodžio mėnesio sąskaitas, kurių neturi. Pasak apeliantės, šalių elgesys, kuomet atsakovė priimdavo PVM sąskaitas faktūras, išrašytas pagal Nuomos sutartį, reiškia, jog atsakovė sutiko, kad jai yra teikiamos paslaugos - patalpų nuoma, už kurias ji sutinka sumokėti.
8.7. Nuomininko turtinių prievolių nuomotojui pabaiga yra siejama ne su nuomos sutarties nutraukimo faktu bei faktiniu patalpų naudojimu ar nenaudojimu, o su tinkamu išsinuomoto daikto grąžinimu nuomotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010). Ieškovė ne kartą mėgino perimti patalpas po Sutarties nutraukimo (siuntė raštus, rengė ir teikė atsakovei susitarimą dėl patalpų perėmimo, siuntė trumpąsias SMS žinutes, organizavo susitikimus ir vykdavo į vietą), tačiau atsakovė ignoravo ieškovės kreipimusis, o ieškovei kreipusis į teismą, ėmė neigti naudojusis patalpomis.
8.8. Atsakovė teismui pateikė tik atstovės advokatės A. P. 2018 m. rugpjūčio14 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP 0562, tačiau šios sąskaitos apmokėjimą patvirtinančių dokumentų nepridėjo, todėl teismas negalėjo atsakovės naudai priteisti šių išlaidų.
Atsiliepimas
9. Atsakovė UAB „Mabera“ atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
9.1. Atsakovė teikė įrodymus, pagrindžiančius, kada patalpos buvo atlaisvintos (dokumentai dėl nuomos sutarties nutraukimo, dėl atsiskaitymų pagal nuomos sutartį, dėl subnuomos sutarčių nutraukimo), taip pat buvo išklausyti liudytojai. Ieškovė galėjo teikti įrodymus, kad patalpos nebuvo grąžintos laiku.
9.2. Teismas teisingai nurodė, kad faktinių aplinkybių protokolas negali būti prilygintas patalpų perdavimo aktui, o pagal savo turinį tik patvirtina, kad 2018 m. gegužės 24 d. patalpose jokia veikla nevykdoma.
9.3. Apeliantės abejonės dėl liudytojų šališkumo yra niekuo nepagrįstos, nes UAB „Mabera“ darbuotojas S. R. atleistas nuo 2018 m. sausio 2 d. ir nėra suinteresuotas bylos baigtimi.
9.4. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad sutarties nutraukimas buvo atšauktas. Atsakovės raštas dėl 2017 metų sąskaitų negali būtį vertinamas kaip naudojimąsi patalpomis tvirtinantis dokumentas, nes yra sudaromas metų gale siekiant apibendrinti apskaitos duomenis.
9.5. Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja sutarties rašytinį tekstą, tokiu atveju sutarties vienašalio nutraukimo atšaukimas taip pat turėjo būti rašytinis. Ieškovės pateiktas susirašinėjimas žinutėmis nėra informatyvus. Papildomai pažymi, kad nuomojamos patalpos nuo 2018 metų birželio mėnesį yra nugriautos.
9.6. Faktiškai patalpos ieškovei buvo grąžintos pasibaigus nuomos sutarčiai - ieškovei ją vienašališkai nutraukus, todėl jokių faktinių išlaidų dėl patalpų išnuomojimo atsakovei ieškovė nepatyrė ir negalėjo patirti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Byloje nustatyta, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. tarp UAB „Etanija“, atstovaujamos ieškovės pagal 2013 m. spalio 31 d. Turto paprastojo administravimo sutartį, ir UAB „Exbalt“ buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagal kurią UAB „Exbalt“ išnuomotos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 2015 m. lapkričio 27 d. Susitarimu atsakovei UAB „Mabera“ buvo perleistos pradinės nuomininkės UAB „Exbalt“ teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą Sutartį. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė vadovaujantis minėta Sutartimi bei Susitarimu neapmokėjo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog po sutarties nutraukimo 2017 m. lapkričio 19 d. atsakovė iki 2018 m. gegužės 24 d. naudojosi patalpomis, ieškinio reikalavimus dėl nuomos mokesčio ir skolos už komunalines paslaugas atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu, įrodinėjimo pareigos paskirstymu tarp šalių bei teismo išvadų neatitikimu šalių sutarties nuostatoms bei kasacinio teismo praktikai.
12. 2014 m. rugpjūčio 27 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. ETA/2014-101 7.1 punkte šalys susitarė, kad pasibaigus Sutarčiai Nuomininkas įsipareigoja grąžinti Patalpas Nuomotojui ir pasirašyti Patalpų grąžinimo aktą ne vėliau kaip paskutinę Sutarties galiojimo dieną. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius (CK 6. 499 straipsnio 2 dalis).
13. Taigi, sprendžiant dėl nuomotojo reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, nuomininkui pavėlavus grąžinti daiktą, pagrįstumo, būtina nustatyti daikto grąžinimo nuomotojui momentą.
14. Pagal apeliaciniame skunde cituojamą kasacinio teismo praktiką, nuomos objekto (negyvenamųjų patalpų) perdavimo–priėmimo akto nepasirašymas, nors šalių sudarytoje Nuomos sutartyje ir pateikta nuoroda į jį, savaime negali suponuoti išvados, jog šis objektas nuomininkui nebuvo perduotas, todėl nuomininkas neturi pareigos mokėti sulygtą nuomos mokestį. Pareigos pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą, kai nuomojamos negyvenamosios patalpos, Civilinio kodekso normos imperatyviai šalims nenustato. Šalys gali laisvai pasirinkti patalpų perdavimo būdą. Net jei šalys įtraukia į sutartį nuostatas dėl patalpų perdavimo pagal nurodytą aktą, šios nuostatos turi būti aiškinamos kitų sutarties sąlygų kontekste ir vertinamos atsižvelgiant į bylos duomenis, nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kurių gali pakakti išvadai dėl realaus patalpų perdavimo padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629-313/2015). Įstatymų leidėjas, nustatydamas nuomininko pareigą pasibaigus nuomos sutarčiai grąžinti išsinuomotą daiktą, šios pareigos įvykdymą sieja su faktišku turto perdavimu nuomotojui arba patalpų perdavimo- priėmimo akto pasirašymu, tačiau nė vieno iš šių būdų nesuabsoliutina. <...> Iš esmės išsinuomoto turto grąžinimas reiškia nuomotojo galimybę toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, o patalpų perdavimo–priėmimo aktas yra vienas iš įstatyme nurodytų įrodymų, jog nuomininkas savo pareigą yra įvykdęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2008).
15. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, sutartyje numatyta nuomininko pareiga pasibaigus Sutarčiai grąžinti patalpas nuomotojui ir pasirašyti Patalpų grąžinimo aktą ne vėliau kaip paskutinę Sutarties galiojimo dieną, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šios datos apeliantė konkrečiai neįvardina. Atsakovė, reikšdama nesutikimo su ieškiniu argumentus, pateikė 2017 m. liepos 27 d. pranešimą, kuriuo ieškovė informavo atsakovę, jog vienašališkai nutraukia Sutartį nuo 2017 m. lapkričio 19 d. ir prašo susisiekti nurodytu telefonu numeriu arba elektroniniu paštu ir suderinti patalpų perdavimo laiką. Akivaizdu, kad nesant pasirašyto turto grąžinimo akto, atsakovė turėjo įrodyti, kad faktiškai turtas buvo grąžintas, o ieškovė, teigdama, kad minėtas pranešimas apie sutarties nutraukimą nuo 2017 m. lapkričio 19 d. buvo atšauktas ir sutartiniai nuomos santykiai tęsėsi (nuomotoja neturėjo galimybės naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra) iki 2019 m. gegužės 24 d.
16. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis).
17. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Taip pat kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nesutikimą su skundžiamo teismo sprendimo išvadomis apie nuomos sutartinių santykių pasibaigimo ir patalpų grąžinimo laiką, teiginius apie šalių susitarimą tęsti nuomos santykius grindė ieškovės atstovo R. P. paaiškinimais teismo posėdžio metu, taip pat atsakovės vadovės elektroniniu laišku, kuriame ji paprašė atsiųsti lapkričio ir gruodžio mėnesio sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės versija, atsižvelgiant į jos pačios elgesį sutarties vykdymo metu, kelia pagrįstų abejonių.
19. Pažymėtina, kad tiek sutartis, tiek pranešimas apie jos nutraukimą buvo rašytiniai; apeliantė taip pat laikėsi sutartyje įtvirtintų įspėjimo apie jos nutraukimą terminų, tačiau pranešimo atšaukimas (kurį buvus teigia apeliantė), t. y. nuomos santykių pratęsimas jokiu būdu nebuvo įformintas. Kita vertus, byloje nėra duomenų ir apie antrą įspėjimą dėl sutarties nutraukimo. Aplinkybė apie atsakovės vadovės elektroninį laišką, iš kurio matyti, kad sąskaitų už 2017 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius įmonė neturėjo (paprašė atsiųsti), leidžia labiau tikėti atsakovės nurodomomis aplinkybėmis, kad sutartis faktiškai nebebuvo vykdoma.
20. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju, šalių veiksmus, susijusius su patalpų grąžinimu – priėmimu, vertinti griežtai pagal sutarties nuostatas būtų neteisinga ir dėl susiklosčiusios specifinės situacijos. Apeliantė neneigia atsakovės nurodytų aplinkybių, kad pastatas, kuriame buvo ginčo patalpos, 2018 m. birželio mėnesį buvo griaunamas. Tai leidžia daryti išvadą, kad būtent ši priežastis lėmė ne tokį griežtą šalių požiūrį į sutartyje nustatytų pareigų, susijusių su patalpų grąžinimu, laikymąsi. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nėra jokių rašytinių įrodymų apie pranešimo apie sutarties nutraukimą atšaukimą, taip pat įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius, kad atsakovė po pranešime nurodytos datos, patalpose vykdė veiklą (t. y. kad nuomotoja neturėjo galimybės naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra), o antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, patvirtina, kad 2018 m. gegužės 24 d. buvo atlaisvintos, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuo 2017 m. lapkričio 19 d. Sutartis buvo nutraukta ir šalių sutartiniai nuomos teisiniai santykiai pasibaigė.
21. Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas išvadą dėl patalpų grąžinimo nuo 2017 m. lapkričio 19 d. padarė, vadovaudamasis tik liudytojų parodymais, atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiamame sprendime teismas vertino visus, tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, aiškiai ir motyvuotai dėl jų pasisakė (dėl turto perdavimo akto nebuvimo, dėl antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, liudytojų parodymų, elektroninių laiškų ir kt. įrodomosios reikšmės bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti). Nors teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais, kad liudytojų S. R. ir M. Ž. parodymai nebuvo tikslūs, tačiau atsižvelgdama į praėjusį laiką nuo ginčui reikšmingų aplinkybių, į tai, kad liudytojai išsikėlimo iš patalpų laiką nurodė iš esmės vienodai (lapkričio mėnesį, kas reikšmingai skiriasi nuo ieškovės nurodomo gegužės mėnesio), daro išvadą, jog tai nebuvo teismui kliūtimi šiuos parodymus vertinti kitų byloje esančių įrodymų bei nustatytų aplinkybių kontekste. Apeliantės argumentai dėl liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad S. R. nuo 2018 m. sausio 2 d. nebėra UAB „Mabera“ darbuotojas. Teiginiai apie galimą šio liudytojo atsakomybę prieš darbdavį, vadovaujantis ta aplinkybe, kad jis buvo atsakingas už subnuomininkus, plačiau nedetalizuoti, duomenų apie nagrinėjamos bylos įtaką liudytojui ir tuo pačiu jo parodymų patikimumui nėra. Kitas teisme išklausytas liudytojas nėra UAB „Mabera“ darbuotojas.
Dėl atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų
22. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovės atsakovei 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodydamas, kad atsakovė pateikė įrodymus apie patirtas 871,20 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas negalėjo priteisti minėtų išlaidų, nes advokatės 2018 m. rugpjūčio 14 d. PVM sąskaitos–faktūros už teisines paslaugas apmokėjimą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. Atsakovė atsiliepime dėl šios dalies apeliacinio skundo argumentų nepasisakė.
23. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais dokumentais, apeliantės argumentus dėl nepagrįstai atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų laiko pagrįstais.
24. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).
26. Šiuo atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė 871,20 Eur sumos 2018 m. rugpjūčio 14 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. AP 0562, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (ir vėliau) šios sąskaitos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. Taigi, sutiktina, kad teismas šių išlaidų negalėjo priteisti, todėl sprendimo dalis, kuria iš ieškovės atsakovei priteista 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų naikintina.
27. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
28. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (dėl materialinių reikalavimų), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, t. y. panaikinant sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovei priteista 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš ieškovės atsakovei priteistina 1 149,50 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, t. y. panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovės UAB „Inreal valdymas“ atsakovei UAB „Mabera“ priteista 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės (apeliantės) UAB „Inreal valdymas“ atsakovei UAB „Mabera“ 1 149,50 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt devynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.