Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-24 · Administracinė byla Nr. I-2617-643/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-10-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-07-01Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-24
Bylos Nr.
I-2617-643/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01221-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2617-643/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01221-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 24 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,dalyvaujant pareiškėjui A. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau ir – Lukiškių TI-K), po 60 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. kalint Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, atitverti tik neaukšta sienele, todėl juo naudojantis jaučia diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Sanitariniame mazge taip pat neįrengtas atskiras vėdinimas, todėl tvyro blogas kvapas. Šiais veiksmais pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose yra pelėsis, grybelis, jose drėgna, trūksta oro, veisiasi parazitai ir graužikai, pūva čiužiniai. Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto ar karšto vandens, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė visą kūną prausti duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertiną kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str., uždraudžiančio kankinimą ir žiaurų nežmonišką elgesį, žeminantį žmogaus orumą, pažeidimą. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 23-32).

Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pažymi, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Teigia, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Eksploatavimo taisyklių III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Pažymi, kad oro temperatūra kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.

Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti patogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų, t. y. nėra nustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir realiai kilusios žalos pareiškėjui, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos norma HN 134:2015, įsigaliojusio nuo 2015 m. lapkričio 1 d., papildomų su vienam asmeniui tenkančiu plotu reikalavimų nenustato.

Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 23–25, 33–34) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. 272 paras. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas, arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjas visas 272 paras buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Dėl privatumo neužtikrinimo

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl patyrė diskomfortą. Naudojantis tualetu galėjo būti stebimas prižiūrėtojų ir kitų kameroje esančių asmenų. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas gyveno šiose kamerose: 105, 117, 141, 133, 153, 176, 198, 253, 288, 324, 329, 341 (b. l. 23-25). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. pranešime (b. l. 36-37) nurodyta, kad 2013 metais posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose kamerose (kuriose gyveno pareiškėjas) įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo kameroje Nr. 253 buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to kamerose Nr. 105, Nr. 117, Nr. 141, Nr. 153, Nr. 288, Nr. 324, Nr. 329, Nr. 341 pareiškėjas kalėjo vienas.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad taip įrengtos kameros, kai tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo pareiškėjas, darytina išvada, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 272 paras, iš kurių pareiškėjas 138 paras kalėjo kameroje Nr. 253, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, dar 8,5 paros kalėjo vienas, taigi neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas kalėjo 125,5 paros.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, A. K. kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, užuolaidų įrengimas ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradime įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, taigi, teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytas, nepagrįstas ir jų nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl higienos sąlygų

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos norma). HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad kamerose buvo drėgna, šalta, sienos padengtos pelėsiais, nuo lubų byrėjo tinkas, be to, kamerose buvo tarakonų ir graužikų. Vadovaujantis HN 134:2015 17 puntu, laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Pagal HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. HN 134:2015 20 punktas reikalauja, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jie naikinami teisės akto nustatyta tvarka.

Iš byloje pateiktų įrodymų (b. l. 38–68) matyti, kad, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu HN 134:2015, nėra nustatytas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančių pelėsių ar drėgmės gyvenamosiose kamerose; remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. pranešime (b. l. 36-37) nurodyta, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuojama oro temperatūra gyvenamosiose kamerose. Pranešime teigiama, kad oro temperatūra atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Lukiškių TI-K nurodė, kad siekdami palaikyti švarą kamerose, buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metai buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Šias atsakovės atstovo išdėstytas aplinkybes patvirtina byloje esančios su minėta bendrove sudaryta sutartis (b. l. 70–73). Nors atsakovės atstovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau, kaip minėta, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, Lukiškių TI-K tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (b. l. 69).

Atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2018 m. balandžio mėn. pranešime nurodė, kad kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus. Nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateikta informacija.

Dėl karšto vandens

Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose dažnai nebūna karšto vandens.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos ir į ilgalaikių pasimatymų patalpas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 min. Taigi, šiuo atveju, pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, o individualūs asmeniniai pareiškėjo poreikiai dušu naudotis dažniau negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

Teismui pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K dušinių patalpų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pažymoje nurodyta informacija. Be to, byloje nėra duomenų apie galimus gedimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu nebuvo užtikrinta, todėl nėra neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų.

Iš byloje pateikto asmens sveikatos istorijos išrašo duomenų (b. l. 15–19) matyti, kad pareiškėjui, 2017 m. vasario 6 d. atvykus į Lukiškių TI-K, buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys už kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo stebima, į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, jam suteikiama tinkama pagalba. Taigi, teismas minėtas pareiškėjo pretenzijas laiko neįrodytas, nepagrįstas ir jų nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti. Pažymėtina, kad priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Todėl kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Svarbu tai, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017). Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 yra pažymėjęs ir tai, kad visiškai natūralu, jog kalinamas asmuo jaudinasi dėl jo atžvilgiu vykstančio proceso (ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme), todėl identifikuoti, koks būtent neigiamas veiksnys sukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikimus (pvz., nemigą, širdies veiklos sutrikimus ir pan.) nėra galimybės. Atitinkamai, apžvelgiamoje byloje nuspręsta, kad konstatuoti tokius sveikatos sutrikimus kaip laisvės atėmimo vietos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) pasekmę, susijusią priežastiniu ryšiu būtent su šiais neteisėtais veiksmais, nėra pagrindo.

Vertindamas pareiškėjo argumentą dėl piniginės kompensacijos priteisimo, teismas pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra laikomas savarankišku pažeistų teisių gynimo būdu. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017; 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2511-662/2016 ir kt.).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, iš viso 125,5 paros. Teismo vertinimu, 125,5 parų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, laikytinas ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 125,5 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1 004 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 004 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė