- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-11-24
- Bylos Nr.
- e2A-919-777/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01868-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- L. R.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 1.1.4.2.3Procesiniai terminai
- 2.1.6.2Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas
- 2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
- 2.4.2.10Savininko teisių apsauga
- 2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. R., V. R.-B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Z. G., Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, I. Š., S. J., V. V. ir M. V.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, juo prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – inspekcija) 2021 m. rugpjūčio 13 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-1197 ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Ieškovė su buvusiu sutuoktiniu V. R. 1989 m. pasistatė ir 1997 m. įregistravo ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ūkinis pastatas). Per 1996–1997 m. ji su buvusiu sutuoktiniu prie jo pristatė priestatą (toliau – priestatas), kuris yra neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR). Po santuokos nutraukimo ūkinis pastatas kartu su priestatu buvo perleistas vaikų (trečiųjų asmenų D. R. ir V. R.-B.) nuosavybėn kaip išlaikymas. Ūkinį pastatą, kaip ir gyvenamąjį namą, kurio vieno iš butų priklausinys yra ūkinis pastatas, buvo leista statyti Gargždų tarybiniam ūkiui ant valdomo žemės sklypo, jis tą teisę perleido gyventojų, kuriems buvo skirti butai gyvenamajame name, įsteigtam kooperatyvui, o visiškai pabaigus gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybą butai ir ūkiniai pastatai buvo perregistruoti gyventojų nuosavybėn.
2.2. 2010 m. gruodžio 20 d. J. S. pateikė atsakovei skundą dėl neva savavališkai pastatyto priestato. Atsakovė, išnagrinėjusi skundą ir atlikusi patikrinimą vietoje, 2011 m. balandžio 1 d. konstatavo, kad priestatas pastatytas ne savavališkai, kad statytojas buvo teisėtas žemės, ant kurios pastatytas priestatas, valdytojas. 2015 m. buvo pakeistas Ūkinio pastato ir priestato stogas, t. y. buvo atliktas paprastasis ūkinio pastato ir priestato remontas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 2 straipsnio 58 dalis).
2.3. 2021 m. balandžio 8 d. atsakovei vėl buvo pateiktas skundas dėl to paties priestato kaip neva pastatyto savavališkai. Atsakovė, tirdama skundą, atliko patikrinimą ir nustatė, kad stogo danga pakeista, taip pat nusprendė, kad tai yra priestato statybos tęsimas neturint žemės savininko t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), sutikimo, todėl atsakovė surašė ginčijamą privalomąjį nurodymą, juo nurodė iki 2022 m. vasario 13 d. priestatą nugriauti. Mano, kad privalomasis nurodymas yra neteisėtas, kadangi stogo dangos pakeitimas nėra statybos tęsimas, o yra paprastasis jau pastatyto pastato remontas. Be to, teigia, kad priestato statybos teisėtumas jau buvo patvirtintas 2011 m. Akcentavo, kad priestato savininkai yra tretieji asmenys, kurie ir atliko stogo dangos keitimą, todėl mano, kad jie, o ne pareiškėja turi būti laikomi statytojais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiais, jog privalomojo nurodymo apskundimui taikytinas bendrasis Civilinio kodekso (toliau – CK) nurodytas 10 metų ieškinio senaties terminas, taip pat kad vieno mėnesio apskundimo terminas nustatytas poįstatyminiais teisės aktais, kadangi tokį terminą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ). Pažymi, kad, kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, civilinėje byloje nagrinėjant administracinio teisinio pobūdžio reikalavimus jiems atitinkamai turi būti taikomi administracinių bylų teisenos terminai, šiuo atveju – ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio nuo privalomojo nurodymo įteikimo suinteresuotai šaliai dienos apskundimo terminas. Teigia, kad ieškovei ginčijamas privalomasis nurodymas buvo įteiktas 2021 m. rugpjūčio 20 d., todėl jo apskundimo terminas baigėsi 2021 m. rugsėjo 20 d. Akcentavo, jog ieškinys teisme gautas 2021 m. spalio 28 d., beveik po dviejų mėnesių nuo privalomojo nurodymo apskundimo termino pabaigos. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių – tėvo, kurį ji prižiūri, ligos (pagal ieškovės pateiktą 2021 m. spalio 25 d. medicinos dokumentų išrašą / siuntimą, jos tėvas dėl (duomenys neskelbtini) ligos nuo 2021 m rugsėjo 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. buvo gydomas (duomenys neskelbtini)), ir prašo jį atnaujinti. Teismo vertinimu, ieškovės tėvo liga ir jos išgyvenimai, susiję su artimojo giminaičio sveikatos būkle, galėtų būti vertinami kaip objektyvios privalomojo nurodymo apskundimo termino praleidimo priežastys, tačiau byloje esantys objektyvūs duomenys, susiję su termino praleidimo pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentu ir jų egzistavimo trukme, šiuo atveju neduoda pagrindo išvadai, kad ieškovė šį terminą praleido dėl rūpinimosi tėvo sveikata. Padarė išvadą, kad ieškovės procesinis elgesys negali būti vertinamas kaip pakankamai rūpestingas, todėl ieškovės prašymą atnaujinti privalomojo nurodymo apskundimo terminą atmetė, nenustatęs, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
4.2. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės nuomone, kad stogo dangos pakeitimas laikytinas paprastuoju remontu, o ne statybos tęsimu. Teigia, kad statyba užbaigiama statybos užbaigimo aktu arba deklaracija apie statinio statybos užbaigimą (Statybos įstatymo 28 straipsnis). Pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad priestato statyba būtų užbaigta, jo baigtumas niekada nebuvo įregistruotas NTR. Padarė išvadą, kad statybos neužbaigus visi naujai atliekami veiksmai vertintini kaip naujos statybos darbai, todėl tokiems darbams atlikti buvo reikalingas statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 50 punkte nurodytas valstybinės žemės patikėtinio (Nacionalinės žemės tarnybos) sutikimas, dėl kurio gavimo ieškovė tęsdama priestato statybą į valstybinės žemės patikėtinį nesikreipė. Akcentavo, kad pagal priestato stogo dangos pakeitimo metu galiojusio Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais ir turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtų suteikta teisė valdyti ar naudotis žemės, ant kurios buvo pastatytas priestatas, dalimi. Taip pat nustatė, kad ieškovė žinojo apie tai, jog priestatas nėra tinkamai įregistruotas (pati ieškovė patvirtino, kad 2011 m. skundo aplinkybes tyrusios specialistės patarė jai susitvarkyti žemės sklypo aplink ūkinį pastatą nuosavybę ir įregistruoti priestatus).
4.3. Pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos atstovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos pozicija dėl priestato 2011 m. nebuvo išreikšta. Teigia, jog nors inspekcijos 2011 m. balandžio 1 d. rašto formuluotė galėtų būti laikoma klaidinančia (rašte aiškiai minimas ne tik ūkinis pastatas, bet ir priestatas), įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, aplinkybę, kad priestato statyba nesuformuotame valstybinės žemės sklype buvo tęsiama nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir ieškovei apie tai buvo žinoma, mano, kad ši aplinkybė nekeičia išvados, jog statybos darbams, susijusiems su valstybinėje nesuformuotoje žemės sklype statomu priestatu, atlikti ieškovė neturėjo privalomo valstybinės žemės patikėtinio sutikimo ir Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio pagrindo įgyvendinti statytojo teisę. Atkreipė dėmesį į tai, kad priestato pastatymo laikotarpiu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos (Žin., 1996, Nr. 32-788) 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė, kad statytojo teisė realizuojama, kai turimas sklypas įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Akcentavo, kad duomenų, jog priestato statyba buvo atliekama žemės sklypą naudojant įstatymo nustatytais pagrindais, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti visiškai. Paskirstyti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodo, kad ABTĮ numatyti apskundimo terminai taikomi ne visiems individualiems administraciniams aktams ginčyti, o tik tiems, kuriuos ginčyti numatyta pagal ABTĮ nuostatas, t. y. administracinio pobūdžio administraciniams sprendimams (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ) 14 straipsnis). Mano kad šiuo metu privalomasis nurodymas nors ir atitinka administracinio sprendimo turinį, tačiau nelaikomas administracinio pobūdžio administraciniu sprendimu, nes jo apskundimo tvarka yra numatyta ne ABTĮ, o Civilinio proceso kodekse (toliau – CPK). Mano, kad pagal ABTĮ 18 straipsnį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Pažymėjo, kad privalomojo nurodymo ginčijimas yra priskirtas bendrosios kompetencijos teismui, todėl jį ginčijant netaikomos ABTĮ nuostatos (ABTĮ l straipsnio l dalis). Mano, kad teismas nepagrįstai taikė privalomojo nurodymo ginčijimui ABTĮ nustatytą l mėnesio terminą.
6.2. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamame privalomajame nurodyme yra nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per mėnesį nuo jo gavimo. Pažymi, kad tokius privalomojo nurodymo rekvizitus yra patvirtinęs Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – VTPSI) viršininkas 2020 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. IV-59. Teigia kad VTPSI viršininkas turi teisę nustatyti privalomojo nurodymo apskundimo tvarką, tačiau neturi teisės nustatyti apskundimo terminų (šiuo atveju kreipimosi į teismą CPK nustatyta tvarka su ieškiniu terminų). CPK 73 straipsnio l dalis numato, kad procesinius terminus nustato tik įstatymai ir teismas. VTPSĮ viršininko įsakymas nėra įstatymas, o yra poįstatyminis aktas, todėl juo negali būti nustatomi kreipimosi į teismą terminai. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – TPSVPĮ) nenustato kreipimosi į teismą ginčijant privalomąjį nurodymą terminų. VAĮ taip pat nenumato administracinio akto apskundimo terminų, todėl dėl privalomojo nurodymo ginčijimo taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų, o tai reiškia, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad praleistas terminas ginčyti privalomąjį nurodymą.
6.3. Nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 15 d. dėl sunkios būklės prieš savaitę susirgus (duomenys neskelbtini) į ligoninę buvo paguldytas ieškovės tėvas, kurį ieškovė prižiūri, todėl ji buvo labai susijaudinusi, kilo rūpesčių, dėl to ji neturėjo galimybės laiku kreiptis į advokatą dėl pažeistų teisių gynimo. Pažymi, kad labai bijojo dėl didesnių komplikacijų, kas natūraliai kitus reikalus nustumia į antraeilį planą. Teigia, kad privalomasis nurodymas buvo įteiktas ieškovei 2021 m. rugpjūčio 20 d. Kreipimosi į teismą terminu laikant 1 mėnesį, jis praleistas tik vieną mėnesį ir 8 dienas, o ne du mėnesius, kaip teigia teismas. Nurodo, kad ieškinys pateiktas per vieną mėnesį po to, kai pareiškėjos tėvas išrašytas iš ligoninės. Tačiau vien išrašymas iš ligoninės išnaudojus maksimaliai leistiną lovadienių skaičių pats savaime nereiškia, kad ieškovės tėvas išgijo ir tie rūpesčiai išnyko. Akcentavo, kad epikrizėje aiškiai nurodyta, jog ieškovės tėvas išleidžiamas gydytis ambulatoriškai, gydymasis tęsėsi dar tris savaites. Todėl ieškovė į advokatą kreipėsi tik po tėvo išgijimo ir ieškinys teismui buvo paduotas per 6 dienas nuo sutarties su advokatu sudarymo, t. y. praktiškai nepraleidžiant termino, iš jo išmetus ieškovės tėvo ligos terminą, tai, ieškovės nuomone reiškia, kad terminas praleistas nereikšmingai, o tai sudaro visas sąlygas jį atnaujinti.
Šalies argumentai
6.4. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 20 d. J. S. pateikė atsakovei skundą dėl neva savavališkai pastatyto priestato. Pažymėjo kad atsakovė, išnagrinėjusi skundą ir atlikusi patikrinimą vietoje, 2011 m. balandžio 1 d. konstatavo, kad priestatas pastatytas ne savavališkai, kad statytojas buvo teisėtas žemės, ant kurios pastatytas priestatas, valdytojas. Mano, kad jau vien šio sprendimo turinyje yra aiškiai nurodyta, kad priestatas buvo baigtas statyti iki 2011 m. balandžio 1 d. Teigia, kad toks atsakovės sprendimas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir jame nurodytas aplinkybes galima nuneigti tik kitais rašytiniais įrodymais. Mano, kad byloje nebuvo pateikta nė vieno rašytinio įrodymo, kuris paneigtų aplinkybę, jog priestatas buvo baigtas statyti iki 2011 m. balandžio 1 d.
6.5. Nurodė, kad ginčo priestatui statybos leidimas nebuvo reikalingas, todėl, užbaigus jį statyti, nebuvo reikalinga įforminti jo statybos užbaigimo dokumentą ir jo nebuvo privaloma įregistruoti, tačiau tai nebuvo draudžiama daryti. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad priestatui nebuvo privaloma registracija, tai ir jo statybos užbaigimui nebuvo privaloma surašyti statybos užbaigimo dokumento. Jį būtų reikėję surašyti tik tuo atveju, jei būtų atsiradusi būtinybė jį įregistruoti. Mano, kad nepagrįsta teismo išvada, jog jei nebuvo surašytas statybos užbaigimo dokumentas, tai reiškia, kad statyba nebuvo baigta. Mano, kad faktas, jog priestato statyba buvo baigta iki 2011 m. balandžio 1 d., buvo patvirtintas pačios atsakovės 2011 m. balandžio 1 d. sprendimu, kuriame buvo konstatuota ir tai, kad priestato statytojas buvo teisėtas žemės valdytojas, nes taip patvirtino Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2011 m. kovo 23 d. raštu Nr. 12SD-434, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog nebuvo NŽT sutikimo dėl priestato statybos.
6.6. Nurodė, kad ūkinio pastato ir priestato stogo pakeitimas yra paprastasis ūkinio pastato ir priestato remontas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 58 dalis), kuriam nereikalingi jokie leidimai ir sutikimai. Teigia, kad vieną kartą patvirtinus statybos teisėtumą nebegalima dėl to spręsti iš naujo, nes kitaip būtų pamintas pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis ir asmenų teisėti lūkesčiai, kai asmuo, gavęs patvirtinimą, kad statinys pastatytas teisėtai, tikisi juo teisėtai naudotis ir nesitiki, kad po kiek tai laiko valstybinės institucijos nuspręs pakeisti savo poziciją ir pradės teigti, kad statinys jau yra nebeteisėtas. Be to, net ir laikantis teismo, atsakovės bei NŽT pozicijos, kad stogo dangos pakeitimas yra statybos tęsimas, nes dėl jos užbaigimo nebuvo surašytas aktas, tai ir leidimai išduodami visam statybos laikotarpiui, kas reiškia, kad 2011 metais konstatavus, kad statybos buvo pradėtos ir vykdomos teisėtai, tai reiškia, kad jos ir tęsiamos teisėtai, kol bus užbaigtos, nes teisės normos, griežtinančios statybos reikalavimus, galiojo tik tiems statiniams, kurie pradedami statyto po jų priėmimo, ir negalioja prieš tai pradėtiems statyti statiniams.
6.7. Nurodė, kad Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 25 dalyje numatyta, kad rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Teigia, kad šios nuostatos reiškia ir ieškinio senatį ginčyti tokios statybos teisėtumą, kadangi stogo danga buvo pakeista 2015 m., o nei per 2015, nei per 2016 metus jokių pretenzijų nebuvo pareikšta, tai reiškia, kad sutikimai nebuvo reikalingi, o atsakovei ginčyti tokios statybos teisėtumą yra suėjęs senaties terminas. Mano, kad yra akivaizdu, jog priestatas yra pastatytas teisėtai, ne savavališkai, jo paprastasis remontas (stogo dangos pakeitimas) yra teisėtas, todėl atsakovės nurodymas jį nugriauti yra neteisėtas, o teismas nepagrįstai atmetė ieškinį.
6.8. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas privalomasis nurodymas turėjo būti panaikintas dar ir dėl to, kad jis surašytas asmeniui, kuris nėra nei priestato statytojas, nei stogo dangą keitęs asmuo, nei priestato savininkas. Teigia, kad priestatą 1996–1997 statė V. R., kuris vėliau ūkinį pastatą su priestatu perleido D. R. ir V. R.-B. kaip išlaikymą, jie ir yra priestato savininkai ir jie keitė stogo dangą, t. y. buvo statytojai keičiant stogo dangą. Pažymi, kad ieškovė tik atstovavo D. R. ir V. R.-B.. Mano, kad ieškovė negalėtų įvykdyti tokio privalomojo nurodymo net ir tuo atveju, jei jis iš esmės būtų buvęs teisėtas, kas yra savarankiškas pagrindas panaikinti minėtą privalomąjį nurodymą.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Atsiliepimas
8.1. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į ieškinį yra nurodyta konkreti informacija, susijusi tik su savavališkai ieškovės pastatytu priestatu, ir nė žodžio nepasisakoma apie ūkinį pastatą. Pažymėjo, jog ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui metu 0,12 ha žemės sklypas (projektinis Nr. 0014/560) buvo nebaigtas formuoti, projekto sprendinys dėl suprojektuoto 0,12 ha ploto žemės sklypo buvo neįgyvendintas, t. y. asmenų lėšomis nebuvo atlikti 0,12 ha žemės sklypo (projektinis Nr. 0014/560) kadastriniai matavimai nustatant ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje (toliau – kadastriniai matavimai) ir žemės sklypo kadastro duomenų byla Klaipėdos rajono skyriui patikrinti nebuvo pateikta.
8.2. Pažymėjo, kad institucija, pateikdama informaciją pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros skyriaus 2011 m. vasario 8 d. raštą Nr. 2D-1424-(16.18), nurodė, jog ,,atsižvelgiant į tai, kad V. R. ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) įsigijo 1997 metais ir įregistravo Nekilnojamojo turto registre (įregistravimo pagrindas - gyvenamųjų namų statybos 1997 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. 5), akcentavo, kad žemė prie teisiškai įregistruotų statinių, reikalinga pastato eksploatacijai, naudojama teisėtai“. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiame atsakyme nėra pateikiama informacija apie ūkinio pastato priestatą.
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
10.1. Nurodė, kad palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą vertinimą, kad privalomojo nurodymo apskundimui netaikytinas bendrasis CK nurodytas 10 metų ieškinio senaties terminas, kadangi vieno mėnesio apskundimo terminas nustatytas poįstatyminiais teisės aktais ir tokį terminą nustato ABTĮ. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, civilinėje byloje nagrinėjant administracinio teisinio pobūdžio reikalavimus jiems atitinkamai turi būti taikomi administracinių bylų teisenos terminai, šiuo atveju – ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio apskundimo terminas nuo privalomojo nurodymo įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011).
10.2. Teigia, kad ieškovė, prašydama vertinti, jog ji šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nemotyvuoja teismo spendimo neteisėtumo šiuo klausimu, o tiesiog atkartoja ieškinyje nurodytus motyvus, dėl kurių išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Inspekcija pritaria teismo vertinimui, kad ieškovės procesinis elgesys įgyvendinant savo teises sprendime įvertintų aplinkybių kontekste negali būti vertinamas kaip pakankamai rūpestingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens NŽT atstovai, D. R. dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės prašymas panaikinti Statybos inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 13 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-1197, teisėtumo ir pagrįstumo.
Faktinės bylos aplinkybės
14. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad inspekcijoje 2021 m. balandžio 9 d. buvo gautas skundas, kuriame nurodyta, kad ieškovė neteisėtai pastatė ūkinės paskirties pastatą – priestatą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris užima dalį bendro naudojimo kiemo. Skundo pagrindu inspekcija nurodytu adresu atliko patikrinimą ir surašė 2021 m. liepos 20 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1374, kuriame nustatė, kad (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris, pagal NTR duomenų bazės išrašą Nr. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis nuosavybės teise priklauso D. R. ir V. R.-B. Ūkinis pastatas yra II grupės nesudėtingasis pagalbinio ūkio paskirties, pastatytas 1989 m., jo užstatytas plotas yra 69 kv. m (Akto 1-2 punktas). 2011 m. sausio 10 d. inspekcija gavo savininkų siųstą paaiškinimą, kad ankstesni ūkinio pastato savininkai V. R. ir L. R. savo iniciatyva 1996–1997 m. prie ūkinio pastato pastatė priestatą. 2021 m. balandžio 19 d. inspekcija gavo ieškovės paaiškinimą (reg. Nr. 1D-7232), kuriame nurodoma, kad inspekcija 2011 m. sausio 10 d. jau yra išnagrinėjusi priestato, pastatyto prie ūkinio pastato, teisėtumo aplinkybes ir nustatė, kad pagal tuo metu galiojančius įstatymus skunde minimas priestatas buvo pastatytas teisėtai (Akto 3 punktas). Nustatyta, kad, išnagrinėjusi pasitikėjimo linija gautą skundą dėl galbūt neteisėtai tuo pačiu adresu pastatyto priestato, inspekcija 2011 m. sausio 10 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-39, kuriame nurodė, kad jokie pažeidimai neužfiksuoti, užfiksuota, kad prie ūkinio pastato pastatytas apie 4,00 m ilgio ir 4,00 m pločio priestatas, kurio pamatai – betono, sienos – silikatinių plytų, vienšlaitis stogas – medinių konstrukcijų, dengtas asbestcementinio šiferio danga (Akto 4 punktas).
15. 2021 m. balandžio 29 d. inspekcija nurodytu adresu atlikusi patikrinimą nustatė, kad I grupės nesudėtingojo priestato, pastatyto prie II grupės nesudėtingojo pastato, ilgis yra apie 4,00 m, plotis – apie 4,00 m, aukštis – apie 4,00 m. Taip pat nustatyta, kad po inspekcijos atlikto 2011 m. sausio 10 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje šio priestato išorinės laikančiosios konstrukcijos ir jų vieta išliko nepakitusios – priestato geometriniai rodikliai (ilgis, plotis, aukštis) išliko tokie patys, bet buvo pakeista stogo danga iš asbestcementinio šiferio į profiliuotą skardą. Kadangi priestatas nebuvo įregistruotas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre, šio priestato statyba traktuojama kaip tęsiama nuo 1996–1997 m. (Akto 5 punktas). 2021 m. gegužės 12 d. inspekcija gavo Nacionalinės žemės tarnybos atsakymą 12SD-3202-(14.12.137 E.), reg. Nr. 1D-11413, į inspekcijos siųstą prašymą pateikti informaciją, kuriame nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba nėra davusi sutikimo dėl nurodyto dydžio I grupės nesudėtingojo statinio (priestato) statybos prie ūkinio pastato (Akto 6 punktas).
Dėl senaties termino
16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareikštą ieškinį, kaip vieną pagrindinių argumentų nurodė tai, jog ieškovė skųsdama privalomąjį nurodymą praleido įstatymu nustatytą senaties terminą. Apeliantė, nesutikdama su skundo argumentais, akcentavo, kad privalomojo nurodymo ginčijimas yra priskirtas bendrosios kompetencijos teismui, todėl jį ginčijant netaikomos ABTĮ nuostatos (ABTĮ l straipsnio l dalis). Mano, kad teismas nepagrįstai taikė privalomojo nurodymo ginčijimui ABTĮ nustatytą l mėnesio terminą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
17. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016 31 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė ginčija administracinius aktus, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog kreipimosi į teismą terminas turi būti skaičiuojamas pagal CK nustatytas ieškinio senaties terminų taikymo taisykles.
18. Kadangi ieškovė prašo panaikinti administracinius aktus, tai terminas turi būti skaičiuojamas pagal šių aktų apskundimui nustatytas taisykles. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ nustatytas terminas skundui paduoti yra ne ieškinio senaties, bet procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 14 punktas). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovės ginčijamam administraciniam aktui apskųsti teismine tvarka taikytinas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas.
19. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujintas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 30 straipsnis, CPK 78 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti nustatytas momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą. Klausimą, ar ABTĮ nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019).
20. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovei ginčijamas privalomasis nurodymas buvo įteiktas 2021 m. rugpjūčio 20 d., todėl jo apskundimo terminas baigėsi 2021 m. rugsėjo 20 d., tačiau ieškinys teisme gautas 2021 m. spalio 28 d. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškinys teisme gautas beveik po dviejų mėnesių nuo privalomojo nurodymo apskundimo termino pabaigos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Kaip minėta, ginčijamo privalomojo nurodymo apskundimo terminas pasibaigė 2021 m. rugsėjo 20 d. (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis), todėl būtent ši diena laikoma senaties termino skaičiavimo pradžios data, kas reiškia, jog terminas skundui pateikti buvo praleistas 38 dienas. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių – tėvo, kurį ji prižiūri, ligos, ir į bylą pateikė šiuos teiginius patvirtinančius įrodymus, t. y. 2021 m. spalio 25 d. medicininius dokumentus, iš kurių matyti, jog ieškovės tėvas 2021 m. rugsėjo 15 d. buvo paguldytas į ligoninę dėl (duomenys neskelbtini) ligos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad esant tokiai situacijai ieškovė labai jaudinosi ir rūpinosi dėl tėvo, bijojo dėl didesnių komplikacijų, todėl ji neturėjo galimybės laiku kreiptis į advokatą dėl pažeistų teisių gynimo, o susiklosčius tokiai situacijai, kiti reikalai galėjo natūraliai būti nustumti į antraeilį planą. Be to, pagrįstais laikytini ir ieškovės argumentai, kad vien išrašymas iš ligoninės pats savaime nereiškia, kad ieškovės tėvas išgijo ir rūpestis dėl galimų komplikacijų išnyko. Kaip nurodyta į bylą pateiktoje epikrizėje, pacientas (ieškovės tėvas) išleidžiamas gydytis ambulatoriškai, tai suponuoja išvadą, jog pacientas nėra visiškai pasveikęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos nustatytos aplinkybės, taip pat byloje susiklosčiusi faktinė situacija, jog ginčo priestatas pastatytas 1996–1997 metų laikotarpiu, ieškovės tėvo liga bei tai, kad terminas skundui paduoti praleistas 38 dienas, suponuoja išvadą, jog ieškovės piktnaudžiavimas teisėmis nenustatytas, terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, o tai sudaro pagrindą jį atnaujinti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad ginčijamas privalomasis nurodymas turėjo būti panaikintas dar ir dėl to, kad jis surašytas asmeniui, kuris nėra nei priestato statytojas, nei stogo dangą keitęs asmuo, nei priestato savininkas. Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, priežiūrą atliekančias institucijas, jų kompetenciją, pareigas ir teises nustato Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – TPSVPĮ, 1 straipsnio 1 dalis). Pagal TPSVPĮ 11 straipsnio 6 dalį, jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus. TPSVPĮ 14 straipsnyje reglamentuojamas savavališkos statybos padarinių šalinimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. Aktas įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.
22. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2010 m. balandžio 9 d. išvadose dėl Statybos įstatymo pakeitimo projekto nurodė, kad, nesant ar neidentifikavus statytojo, būtina nustatyti atsakomybę už savavališką statybą kitiems asmenims: statinio savininkui (valdytojui), jo nesant – žemės sklypo savininkui (valdytojui). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valią, išreikštą šioje išvadoje, išaiškino, kad reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nesant nustatyto statytojo, teikiami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytu eiliškumu: statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; tik nesant nustatytų šių asmenų, minėti reikalavimai teikiami žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020, 47, 50 punktai).
23. Kaip minėta, ginčijamas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus – nugriauti I grupės nesudėtingosios kategorijos statinį – priestatą, kurio bendras ilgis yra apie 4,00 m, plotis – apie 4,00 m, aukštis – apie 4,00 m, bendras plotas apie 16 kv. m, valstybinėje nesuformuotoje žemėje prie pastato – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, surašytas ieškovei kaip statinio statytojai, tačiau apeliantė nesutinka, jog yra ginčo priestato statytoja. Vertinant tai, ar apeliantė gali būti laikoma priestato statytoja, pažymėtina, jog tiek teikdama ieškinį, tiek ir teikdama apeliacinį skundą nenurodė, jog būtent ji yra ginčo priestato statytoja. Nors savo procesiniuose dokumentuose apeliantė nurodo, kad kartu su savo buvusiu sutuoktiniu per 1996–1997 metus pristatė priestatą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina to, jog būtent apeliantė yra ginčo priestato statytoja, todėl šiuo atveju būtina aiškintis, kokie kiti įrodymai patvirtina, jog ginčo priestato statytoja yra būtent ieškovė.
24. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).
26. Iš į bylą pateikto Klaipėdos rajono Gargždų ūkio 1992 m. liepos 22 d. įsakymo dėl gyvenamųjų butų skyrimo dirbantiesiems Nr. 59 matyti, kad gyvenamasis butas buvo paskirtas V. R. Iš byloje pateikto inspekcijos 2011 m. balandžio 1 d. rašto J. S. matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. kovo 23 d. raštu Nr. 12SD-434 ,,Dėl pateiktos informacijos papildymo“ atsakė, kad V. R. 1997 m. nurodytu adresu įsigijo ūkinį pastatą ir jį įregistravo NTR Dar daugiau, Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-382-586/2008 nusprendė ieškinį tenkinti bei pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 1995 m. birželio 23 d. sprendimu ir 1998 m. gegužės 19 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimu civilinėje byloje Nr. 2-812/1998 m. iš atsakovo V. R. priteistą išlaikymo nepilnamečiams vaikams V. R. ir D. R. formą ir įskaitant visą išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo V. R. priteisti išlaikymą V. R. ir D. R. nekilnojamuoju turtu, tai yra kiekvienam vaikui po 1/2 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir po 1/2 dalį buto priklausinio – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
27. Kaip minėta, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. N2-382-586/2008 pagrindu D. R. ir V. R.-B. atiteko ūkinis pastatas, adresu (duomenys neskelbtini) žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), užstatymo plotas 69.00 kv. m, prie kurio yra pastatytas ginčo priestatas. Nors atsakovė savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad priestatas niekada nebuvo įregistruotas NTR, todėl ir ieškovės paminėto teismo sprendimo pagrindu D. R. ir V. R.-B. nebuvo perduotas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog Statybos įstatymo 2 straipsnyje išvardytos pagrindinės įstatymo sąvokos, kuriose apibrėžta statinio sąvoka, t. y. statinys – pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme. Tai gyvenamieji namai, pramonės, transporto, žemės ūkio, komercijos, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, valstybės valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų ir kiti pastatai, taip pat tiltai, viadukai, pėsčiųjų perėjos, tuneliai, vandentiekio bokštai, rezervuarai, hidrotechnikos įrenginiai, vandens ir nuotekų valymo įrenginiai, pylimai, atraminės sienutės, keliai, gatvės, aikštės, inžineriniai tinklai, monumentalios skulptūros ir kt. Aiškinant nurodytą statinio apibrėžimą matyti, kad statinys yra visa tai, kas statoma, naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius ir kt., todėl akivaizdu, jog ginčo priestatas galėjo ir buvo perduotas kaip nebaigtas statyti statinys ir perduotas kaip statybinių medžiagų rinkinys, jį perėmę naujieji savininkai (D. R. ir V. R.) privalėjo užtikrinti, jog užbaigiant statyti priestatą būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Be to, akcentuotina, jog priestatas iš esmės yra neatsiejamas pagrindinio pastato priklausinys, kuris atskirai egzistuoti be pagrindinio pastato, šiuo atveju ūkinio pastato, negali, todėl akivaizdu, jog, teismo sprendimu perduodant ūkinį pastatą D. R. ir V. R., kartu buvo perduotas ir ūkinio pastato priklausinys – ginčo priestatas.
28. Dar daugiau, byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantė būtų veikusi kaip ginčo priestato statytoja – priešingai, apeliantė, siekdama sutvarkyti priestato nuosavybės teisės įregistravimui reikalingus valstybinės žemės valdymo ar naudojimo teisės prie pastatyto statinio dokumentus, veikė ne kaip statytoja, o kaip įgaliota savininkų D. R. ir V. R. atstovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina, jog apeliantė nebuvo ginčo priestato statytoja.
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, jog byloje nėra pakankamai įrodymų išvadai, kad būtent apeliantė L. R. buvo ginčo priestato statytoja, todėl laikytina, jog atsakovė nepagrįstai ginčijamą privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus surašė būtent L. R.
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konstatavus, jog privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus nepagrįstai surašytas L. R., kiti argumentai, susiję su skundžiamo privalomojo nurodymo teisėtumu ir pagrįstumu, teisinės reikšmės šio ginčo nagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir nuodugniai neištyrė, todėl laikytina, jog yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ginčą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti visiškai – panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. rugpjūčio 13 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-1197 (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
33. Ieškovė teikdama ieškinį prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodytus, t. y. į bylą buvo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir 2021 m. lapkričio 5 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 848392, pagal kurį ieškovė sumokėjo advokatui 1 000 Eur. Taip pat pateikė 2021 m. spalio 25 d. išankstinę sąskaitą bei mokėjimų nurodymą, kurio pagrindu sumokėjo VĮ Regitrų centrui už išrašų pateikimą 6,45 Eur sumą ir sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, taip pat į tai, kad ieškinys tenkintas visiškai, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti 1 081,45 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti priteisina iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
34. Nagrinėjamoje byloje taip pat susidarė 49,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį tenkinus visiškai šios išlaidos priteistinos iš atsakovės valstybės naudai (CPK 92 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
35. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
36. Apeliantė teikdama apeliacinį skundą prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2022 m. liepos 13 d. mokėjimo nurodymus, pagal kuriuos sumokėjo advokatui 1 000 Eur už teisines paslaugas ir 94 Eur žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas visiškai, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti 1 094 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti priteisina iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
37. Apeliacinį skundą tenkinus visiškai, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai – panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. rugpjūčio 13 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN‑1197.
Priteisti ieškovei L. R. iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1 081,45 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt vieną eurą 45 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybės naudai 49,64 Eur (keturiasdešimt devynis eurus 64 ct) procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Pinigai turi būti pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5662).
Priteisti ieškovei L. R. iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1 094 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.