Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mindaugo Povilansko, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį – 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausme;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui paskiriant įpareigojimus:

1) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

3) būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose;

4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuspręsta įskaityti A. B. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2023 m. sausio 10 d., 14.40 val. iki 2023 m. sausio 11 d., 13.40 val., vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti: po tyrimo likusias narkotines medžiagas – 0,902 g kanapių (antžeminių dalių) bei tyrimo objektus ir objektų pakuotes, nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamas veikas apibūdinančios aplinkybės, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik gana išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas ir įrodinėjimo procesas neturi bei negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui pakako byloje surinktų ir ištirtų įrodymų A. B. kaltei pagrįsti, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma nuteistąjį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, atmetami.

8. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kurie buvo išdėstyti kaip gynybos versija pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas dėl visų gynybos argumentų pasisakė ir juos argumentuotai atmetė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ne dėl kiekvieno skunde dėstomo samprotavimo, o tik dėl esminių skundo klausimų.

9. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-190-303/2022). Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl A. B. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį

10. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį asmuo atsako tik jam padarius nusikalstamą veiką tiesiogine tyčia – kai ją darydamas jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį ir koncentraciją, o pakanka nustatyti suvokimą, kad tai yra narkotinės arba psichotropinės medžiagos ir tai, kad jis disponuoja tam tikru šių medžiagų kiekiu. BK 269 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad BK XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ar psichotropinių medžiagų sąrašus. Tokie sąrašai patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“. Į šį sąrašą (I sąrašo 15 punktas), kaip draudžiamos vartoti medicinos tikslams, yra įtrauktos kanapės (antžeminės dalys), išskyrus Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymu reglamentuojamas pluoštines kanapes.

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam A. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai įvertinęs paties nuteistojo ir liudytojų K. Š., I. B. bei ekspertės Erikos Vaitonės parodymus. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Nuteistasis A. B. viso proceso metu nesutiko su kaltinime nurodyta aplinkybe – neteisėtai įsigijus draudžiamas medžiagas bei tvirtino, kad narkotines medžiagas įsigijo teisėtai Austrijoje, tačiau nežinojo, kad sudedamoji dalis viršys leistiną normą Lietuvoje. Tokios pozicijos laikomasi ir apeliaciniame skunde, teigiant, kad jo veiksmuose nėra būtinojo subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios, kadangi nebuvo noro gabenti ir laikyti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų.

12. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam A. B. nėra inkriminuojamas narkotinių medžiagų gabenimas. Vien tai, kad skundžiamame nuosprendyje ir kaltinamajam akte prie pateikto kaltinimo nurodyta, jog jis neteisėtai laikė ir gabeno (teismui pašalinus įgijimo aplinkybę) nedidelį kiekį narkotinių medžiagų neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, tačiau detalizuojant kaltinime nurodytas aplinkybes gabenimo požymis nėra inkriminuojamas, todėl apygardos teismas dėl to plačiau nepasisako. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas yra šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos, tai reiškia, kad neteisėto laikymo veikai konstatuoti nėra svarbi nei narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo vieta (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose), nei medžiagų turėjimo laiko trukmė (baudžiamoji atsakomybė atsiranda nuo medžiagų laikymo pradžios), jei nustatoma, kad šios medžiagos buvo kaltininko žinioje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162/2011, 2K-421/2012, 2K-228-511/2017).

13. Vertindama A. B. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį motyvus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius draudžiamus veiksmus, bet ir išsiaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016).

14. Šios kategorijos baudžiamosiose bylose apie asmens kaltę paprastai sprendžiama ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal bylos faktines aplinkybes: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, jų rūšį, kainą, paruoštų vartoti dozių skaičių, jų pakuotes (dydį, svorį), duomenis apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastas priemones (svarstykles ir t. t.), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis kaltininko namuose, ir pan.), ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. Šios informacijos šaltiniai gali būti tiek kaltininko parodymai, tiek kiti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka gauti įrodymai (kitų byloje dalyvaujančių asmenų parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija, daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ekspertizės aktas, specialisto išvada ir pan.). Teismų sprendimuose pateikiamos įvairios aplinkybės, kurios pagrindžia faktinių aplinkybių, apibūdinančių šių nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, suvokimą, ir leidžia teismui daryti išvadą dėl kaltės buvimo ar nebuvimo asmens veiksmuose.

16. Esminis apeliacinio skundo argumentas dėl A. B. pripažinimo kaltu dėl šios nusikalstamos veikos yra tas, kad draudžiamas medžiagas jis įsigijo Austrijoje legaliai, kas, nuteistojo teigimu, jam leido pagrįstai manyti, kad kanapėse nebus daugiau kaip 0,3 procento tetrahidrokanabinolio. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ant perkamų kanapių pakuotės buvo parašyta 0,0003–0,0004 CBD. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš byloje esančių kratos metu užfiksuotų fotonuotraukų matyti, kad ant juodos pakuotės, rastos automobilyje ant vairuotojo sėdynės, su užrašu „Mango“ dešinėje pusėje yra užrašas „<0,3% THC“, be to, nei vienoje iš kratos metu automobilyje rastų draudžiamų medžiagų tetrahidrakanabinolio kiekis nebuvo toks ar arti to, kurį apeliantas nurodė įgijęs Austrijoje. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2023 m. vasario 20 d. specialisto išvadoje, kurią surašė ekspertė E. Vaitonė, be kita ko, nurodyta tetrahidrokanabinolio kiekio koncentracija rastose medžiagose, t. y. žalios spalvos sausa dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš juodos spalvos plastikinio užspaudžiamo maišelio su etikete „Mango“ (vokas Nr. 1), 2023 m. sausio 10 d. rasta ir paimta K. Petrausko g., Vilnius, Vilniaus miesto sav., yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 2,297 g, tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio) kiekis jose yra 0,5 %. <...> Žalios spalvos sausa augalinės kilmės medžiaga (vokas Nr. 5), 2023 m. sausio 10 d. rasta ir paimta K. Petrausko g., Vilnius, Vilniaus miesto sav., yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,049 g, tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio) kiekis jose yra 10,4 % <...> (1 t., b. l. 109–117). Pirmosios instancijos teisme apklausta minėtą išvadą surašiusi ekspertė E. Vaitonė parodė, kad tyrimui pateiktoje ir ištirtoje medžiagoje buvo 0,5 procento, kuris viršijo pluoštinių kanapių įstatyme nurodytą 0,3 procento, todėl medžiagos yra narkotinės kanapės. Be kita ko, ekspertė pažymėjo, kad procentai nustatomi metodikomis, patvirtintomis kriminalistinių tyrimų centre, net jeigu ir būtų galima paklaida maksimaliai iki 10 procentų, tai pritaikius paklaidą būtų 0,497 procento. Abejoti specialisto išvada, kuri leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog disponuojama buvo ne pluoštinėmis kanapėmis, t. y. rūšimi, kurios disponavimas Lietuvoje neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jokio pagrindo nėra, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog A. B. disponavo narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis). Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, prieš imdamasis veiksmų, susijusių su disponavimu kanapėmis, A. B. turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes, tačiau teisės aktų nežinojimas šiuo atveju neatleidžia jo nuo atsakomybės už priešingus teisei veiksmus.

17. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo A. B. parodymai leidžia daryti išvadą, jog jis žinojo, kokią medžiagą laikė, be to, A. B. buvo žinoma atskirtis tarp pluoštinių ir narkotinių kanapių ir kad disponavimas pastarosiomis Lietuvoje yra draudžiamas. Pagrindą taip manyti sustiprina ir ta aplinkybė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu A. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už disponavimą analogiška narkotine medžiaga – kanapėmis. Net jeigu ir tikėti nuteistojo parodymais apie Austrijoje legaliai įgytas medžiagas, vien tai, kad A. B. tikėjosi išvengti baudžiamosios atsakomybės, nesudaro pagrindo konstatuoti jo veiksmuose nesant tyčios. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną vartojo CBD, kadangi turi galvos auglį (3 t., b. l. 32). Aplinkybę, jog nuteistasis A. B. narkotinę medžiagą laikė savo reikmėms, patvirtina ir specialisto išvadoje Nr. T-N 73/2023(01) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad A. B. šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. Taigi, byloje surinktų įrodymų pagrindu buvo pagrįstai konstatuota A. B. tiesioginė tyčia neteisėtai laikyti aptariamas medžiagas. Nustatyta veika atitinka BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

18. Įvertinus tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. B. veiksmuose BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties visumą, apeliantas suprato į ką yra kėsinamasi ir norėjo taip elgtis, todėl jį išteisinti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – pagrindo nėra. Nustatytų aplinkybių kontekste, dar kartą pažymėtina, jog kaltinamojo A. B. ir gynybos įvardinta aplinkybė, jog jis nežinojo tikslios laikytų narkotinių medžiagų koncentracijos kiekio jose, A. B. kaltės nemažina ir atsakomybės neeliminuoja. Taigi A. B. gynybos argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Dėl A. B. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį

19. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo teiginius, susijusius su nuteistojo A. B. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Apelianto teigimu, jis kortelės nepateikė pareigūnui, o pareigūnai rado kortelę kratos metu piniginėje, todėl nėra jo kaltės. Nuteistojo A. B. manymu, disponavimas dokumentu, kuriame įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai, jo nenaudojant realiai, negali pažeisti asmenų teisių arba sukelti teisiškai reikšmingus padarinius, tokiu atveju veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

20. BK 300 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtas nuo atitinkamų alternatyvių straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo, galimi padariniai ir tolesni kaltininko veiksmai su minėtais daiktais (jų panaudojimas ir kt.) neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, t. y. vien netikro vairuotojo pažymėjimo pagaminimas ar laikymas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei.

21. Taigi, BK 300 straipsnis nustato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-19-942/2017, 2K-90-1073/2023). Įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-175-303/2015, 2K-515-976/2015, 2K-90-1073/2023).

22. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl disponavimo netikru vairuotoju pažymėjimu bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų parodymais, ekspertės parodymais bei kitais, įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis, kurie sudarė vieningą įrodymų grandinę. Skundžiamame nuosprendyje atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu, todėl nėra pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti kitokias išvadas dėl A. B. kaltės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog byloje esantys įrodymai buvo išnagrinėti neišsamiai, o minėtas nuosprendis priimtas nepagrįstai ir neteisėtai. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir jokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

23. A. B. savo kaltę disponavus netikru dokumentu pripažino iš dalies, pažymėdamas, kad vairuotojo pažymėjimas jam buvo kaip suvenyras, jis negalvojo, kad dokumentą galima naudoti kaip vairuotojo teises. Be to, nuteistojo teigimu, dokumento kokybė aiškiai rodo, jog jis netikras ir tą pastebėtų bet kuris pareigūnas, tai patvirtino ir apklausta ekspertė. Jeigu jis būtų supratęs, kad ši kortelė gali būti traktuojama kaip suklastotas dokumentas, ją būtų sunaikinęs arba nepriėmęs iš draugo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, jog aplinkybes apie disponavimą netikru dokumentu patvirtina liudytojo policijos pareigūno K. Š. parodymai apie pas nuteistąjį piniginėje surastą netikrą vairuotojo pažymėjimą, kurie esminėse detalėse laikytini nuosekliais, pagrindo abejoti liudytojo patikimumu nenustatė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas. Tokias aplinkybes patvirtino kita apklausta įvykio vietoje buvusi liudytoja I. B., jų duoti parodymai sutampa esminėse detalėse tarpusavyje, kartu su specialisto išvada bei su kita bylos įrodomąja medžiaga, todėl dėl jų patikimumo apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla, jas patvirtina ir 2023 m. sausio 10 d. vyresniojo tyrėjo K. Š., apklausto kaip liudytojo, tarnybiniame pranešime užfiksuotos detaliai nurodytos aplinkybės apie pas nuteistąjį piniginėje surastą netikrą vairuotojo pažymėjimą, kurio turinį pagarsinus teisiamojo posėdžio metu, K. Š. jį patvirtino ir prašė juo vadovautis, nes apklausiamas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu galėjo neatsiminti tikslių įvykio aplinkybių.

24. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nuteistojo A. B. veiksmus vertinti priešingai, nei tai įvertino apylinkės teismas ir sutinka su padaryta išvada, kad A. B. savo veiksmais realizavo jam inkriminuotą BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pritariant skundžiamo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo A. B. baudžiamosios atsakomybės nešalina tai, kad minėtą vairuotojo pažymėjimą nuteistojo piniginėje rado policijos pareigūnai apžiūros metu, o ne pats A. B. jį pateikė tikrinusiems pareigūnams. Baudžiamajai atsakomybei kilti nebūtina, kad asmuo jį pateiktų pats, kadangi atsakomybė kyla ir už netikro dokumento laikymą, t. y. jo turėjimą savo žinioje, neatsižvelgiant į laikymo trukmę, kai kaltininkas netikrą dokumentą laiko gyvenamojoje ar darbovietės patalpoje, automobilyje, slėptuvėje, drabužių kišenėje ar kitoje pasirinktoje vietoje. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal šį straipsnį neturi reikšmės, ar iki surandant policijos pareigūnams netikrą vairuotojo pažymėjimą, nuteistasis vairavo transporto priemonę ar transporto priemonė stovėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo A. B. gynybinę versiją, kurią jis iškėlė ir apeliaciniame skunde, neva jis šį dokumentą vertino kaip suvenyrą, ką patvirtino ir apklausta ekspertė, kuri nurodė, kad „plika akimi“ iš karto mato, kad tai netikras dokumentas. Priešingai, apklausta ekspertė Svetlana Gražul aiškiai nurodė, kad jai, kaip ekspertei, yra matoma, kad dokumentas netikras, tačiau paprastai žmogus, neturintis eksperto patirties, gali nesuprasti, kad tai netikras dokumentas ir kad dokumentas buvo su imituotomis apsaugos priemonėmis. Pasak ekspertės, skirtumai matosi tiriant su mikroskopu. Taigi, sugretinus tarpusavyje nurodytas aplinkybes, kurias išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis A. B. suvokė, kad disponuoja netikru dokumentu ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pagrindą taip manyti sustiprina ir nuteistojo elgesys, užfiksuotas „Body“ kameromis, kai policijos pareigūnas ištraukia iš jo piniginės vairuotojo pažymėjimą ir paklausia, kieno tai pažymėjimas, nuteistasis A. B. atsako, kad jo, tačiau jis yra negaliojantis. Be kita ko, nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad neva jeigu jis būtų supratęs, kad ši kortelė gali būti traktuojama kaip suklastotas dokumentas, ją būtų sunaikinęs arba nepriėmęs iš draugo. Tokia nuteistojo versija vertinama kaip byloje surinktais įrodymais paneigta gynybinė, kurią pagrįstai atmetė ir pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad nepaaiškinama, kodėl tokį dokumentą kaltinamasis laikė ne namuose, o su savimi, piniginėje, vairuodamas automobilį ar sėdėdamas vairuotojo vietoje, nors tam teisės nebuvo įgijęs.

25. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju A. B. veikoje nustatyti visi būtinieji BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo manyti, jog jo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės BK 300 straipsnio 2 dalies prasme. Kaip jau buvo minėta, šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir padarinių nereikalauja. Pakanka to, kad, panaudojus suklastotą dokumentą apyvartoje, gali atsirasti žalingų padarinių. Įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Nagrinėjamu atveju, A. B. vardu pagamintas vairuotojo pažymėjimas yra netikras tiek savo forma, tiek turiniu. Toks dokumentas teisinėje apyvartoje įtvirtina netikrą informaciją, šiuo atveju – tikrovės neatitinkančią informaciją apie asmeniui suteiktą teisę vairuoti tam tikrų kategorijų transporto priemones, todėl nėra pagrindo manyti, kad vien disponavimas (laikymas) tokiu dokumentu, jo nenaudojant realiai, negali pažeisti asmenų teisių arba sukelti teisiškai reikšmingus padarinius. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo

26. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegija su tokia nuteistojo pozicija nesutinka.

27. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo laikomas nuoširdžiu tuomet, kai jis laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžtina ir tai, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio bei vėliau ir pan.), t. y. nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Vertinant kaltininko parodymus, be kita ko svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda (prisideda) tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-231-495/2019).

28. Aukščiau aptartos teismų praktikos kontekste vertinant pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytą nuteistojo A. B. poziciją dėl kaltės pripažinimo, nėra pagrindo spręsti dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi nuteistasis ne savanoriškai, o dėl byloje surinktų įrodymų pripažino esmines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, taip pat nebuvo nuoširdus, kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nuteistasis A. B. siekė pateisinti save, teigdamas, jog narkotinių medžiagų turėjimą lėmė įstatymo nežinojimas, o dėl netikro vairuotojo pažymėjimo turėjimo kaltinamasis bandė savo veiksmus pateikti kaip mažiau pavojingus, teigdamas, kad neva šis vairuotojo pažymėjimas yra akivaizdžiai netikras ir kad jį laikė kaip suvenyrą, ir kad teismui apskritai nereikėtų šio pažymėjimo vertinti kaip dokumento. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo A. B. pozicija dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių neduoda pagrindo išvadai dėl nuteistojo nuoširdaus prisipažinimo ir gailesčio. Tai, kad apelianto gailėjimasis yra nenuoširdus, patvirtina ir aukščiau aptarti A. B. apeliacinio skundo argumentai ir apeliacinės instancijos teisme duoti paaiškinimai, kuriais jis siekia pateisinti savo elgesį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakyti argumentai, kad A. B. labai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, nėra pakankami, kad toks nuteistojo elgesys būtų vertinamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Dėl A. B. paskirtos bausmės dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

30. Nuteistajam A. B. už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. BK už paminėtos nusikalstamos veikos padarymą nustatyta ne tik laisvės atėmimo bausmė, bet ir arešto bausmė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas tikrins, ar žemesnės instancijos teismas tinkamai taikė bausmei skirti reikšmingas BK bendrosios dalies nuostatas, individualizuodamas nuteistajam bausmę pagal sankcijos ribas.

31. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. B. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020, 2K-153-976/2022). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties.

32. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į visas nuteistajam A. B. skirtinai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 59–61 straipsnių nuostatas. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad A. B. padarė apysunkį nusikaltimą valdymo tvarkai, susijusį su disponavimu netikru dokumentu. Pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas įvertino ir byloje esančius A. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn) keturis kartus, taip pat ir už analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, baustas administracine tvarka taip pat už automobilio vairavimą neturint teisės jo vairuoti, yra nesumokėtų baudų. Įvertino ir tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs paminėtas aplinkybes bausmės paskirties, teisingumo ir protingumo principų kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. B. už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus straipsnio sankcijoje nustatytą griežčiausią, vidurkio neviršijančią laisvės atėmimo bausmę, nes anksčiau jam teismų paskirtos bausmės nebuvo veiksmingos, jis toliau elgiasi nusikalstamai.

33. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti įgyvendinti A. B. paskyrus švelnesnės bausmės rūšį ar skirti minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį. BK 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismų praktikoje aiškinant šias nuostatas suformuotas teisės aiškinimas, pagal kurį BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Ši norma neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2007, 2K-511/2010, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015).

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė ne švelniausią bausmės rūšį – areštą, o – laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas mažesnį dydį nei šios bausmės rūšies vidurkis (BK 61 straipsnio 2 dalis, vidurkis yra 2 metai ir 1,5 mėnesio), t. y. vienerius metus.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant A. B. bausmės rūšis už padarytas nusikalstamas veikas ir nustatant jos dydžius, taip pat jas tarpusavyje subendrinus apėmimo būdu bei atidedant paskirtos bausmės vykdymą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė (jos rūšis ir dydis) nėra per aiškiai griežta, o jos vykdymas atidėtas pagrįstai ir teisėtai. Teismas, spręsdamas A. B. skirtinos bausmės klausimą, vadovavosi BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi, taip pat atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes bei jas įvertino tinkamai, kartu pagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas.

Dėl BK 64¹ straipsnio taikymo

36. Grįsdamas prašymą dėl BK 64¹ straipsnio taikymo ir paskirtos bausmės sumažinimo, apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. nurodo, kad jis prisipažino kaltu ir davė nuoseklius parodymus, tačiau nesutiko dėl nusikalstamų veikų kvalifikacijos ir kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto įrodymų tyrimo. Taigi, iš apeliacinio skundo argumentų matyti, nuteistojo A. B. nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas nagrinėti bylą BPK 273 straipsnyje nustatyta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir skiriant A. B. bausmę pritaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija negali sutikti.

37. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Atsižvelgiant į šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad BK 64¹ straipsnis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-569/2014, 2K-327-303/2015, 2K-264-697/2017). Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos. Pabrėžtina, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-1/2014, 2K-238-699/2017, 2K-264-697/2017, 2K-7-71-458/2020).

38. Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas esant šioms sąlygoms: jei kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo; jei kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas; jei sutinka proceso šalys – prokuroras ir gynėjas; sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Priėmus sprendimą atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas nutraukiamas: liudytojai ir nukentėjusieji neapklausiami. Nagrinėjamu atveju sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka byla nebuvo nagrinėjama. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po kaltinamojo akto paskelbimo nuteistasis A. B. teismui pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, o dėl kaltės pasisakys po įrodymų tyrimo, nepageidauja duoti paaiškinimus, juos taip pat duos po įrodymų tyrimo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti bylą BPK 273 straipsnyje nustatyta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir toks klausimas pagrįstai nebuvo sprendžiamas.

39. Baudžiamoji byla, kurioje A. B. nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka (kaip jau minėta, įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas, byla nebuvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka) ir baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, o ne baudžiamuoju įsakymu. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti A. B. atžvilgiu šio straipsnio nuostatas ir tuo pagrindu trečdaliu sumažinti jam paskirtą bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nesumažino A. B. paskirtos bausmės vienu trečdaliu. To nėra galimybės padaryti ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi visos BK 64¹ straipsnyje įtvirtintos sąlygos turėjo egzistuoti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.