Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. G. – P. ir G. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotais asmenimis dalyvaujant valstybės įmonei Turto bankui bei S. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka

3. L. G. ir S. K. G. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu, tačiau santuokos metu įgytas turtas padalintas nebuvo. Po tėvų santuokos nutraukimo pareiškėjos liko gyventi su mama, o tėvas išsikraustė.

4. Mirus S. K. G., jo palikimą pagal testamentą priėmė antroji sutuoktinė R. G.. Tarp paveldimo turto nebuvo ½ buto dalies ir jos R. G. nepriėmė bei nuosavybės teisių neįregistravo.

5. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjų motina L. G. ir pareiškėjoms priimant palikimą paaiškėjo, jog pareiškėjų motinai priklauso 1/2 buto, todėl pareiškėjoms buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl ½ buto dalies, nes kita ½ buto dalis liko buvusio sutuoktinio.

6. Pareiškėjos, remdamosi tuo, jog nuo (duomenys neskelbtini), t. y. sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo iki savo mirties L. G. visą butą valdė kaip savo, juo rūpinosi ir prižiūrėjo, todėl prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog L. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises ir į buvusiam sutuoktiniui priklausiusią ½ buto dalį.

8. Po santuokos nutraukimo L. G. manė, jog butas liko jos nuosavybėje, tuo labiau, kad jis ir buvo registruotas kaip jos nuosavybė ir jokių pretenzijų niekas jai dėl šio buto nereiškė, nei pats S. K. G., nei jo paveldėtoja R. G., kuri paveldėdama jo turtą, buto nepaveldėjo, nuosavybės teisių į jį neregistravo, pretenzijų nereiškė.

9. L. G. yra sąžininga valdytoja, daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei, daiktas buvo valdomas atvirai, nepertraukiamai, todėl yra visi pagrindai pareiškimui tenkinti.

II. Suinteresuoto asmens atsikirtimų santrauka

14. L. G. butas buvo įgytas pagal sandorį, todėl nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį negalimas.

15. Butas buvo įgytas L. G. esant santuokoje 1996 metais, todėl butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nutraukiant santuoką turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalintas. Turtas laikomas sutuoktinių, nors ir įregistruotas vieno iš jų vardu, todėl nepaisant buto registracijos L. G. vardu, butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe su S. K. G..

16. S. K. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su suinteresuoto asmens S. B. motina R. G.. S. K. G. mirė (duomenys neskelbtini). būdamas santuokoje su R. G., kuriai po savo mirties paliko visą turtą pagal testamentą. Butas nebuvo padalintas, todėl R. G. negalėjo ginčo buto dalies įregistruoti savo vardu.

17. R. G. eilę metų sirgo, todėl neturėjo nei sveikatos, nei finansinių galimybių inicijuoti teisminius procesus dėl buto padalinimo. Pareiškėjos su R. G. 2020 metais derino ½ buto dalies perleidimo klausimą ir buvo įgaliojusi S. B. atlikti ½ buto dalies perleidimo sandorį, nes laikė save paveldėtoja.

18. R. G. palikimą priėmė ir priėmė jį visą, todėl priėmė ir ½ ginčo buto dalį (CK 5.50 straipsnis). Ginčo buto ½ dalis pagal įstatymą priklauso R. G., todėl ne ji privalėjo reikšti pretenzijas teisme, net L. G. privalėjo reikšti ieškinį teisme reikalaudama pripažinti, jog visas ginčo butas yra jos nuosavybė, tačiau per beveik 20 metų to nepadarė, nes nelaikė savęs viso ginčo buto savininke.

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Teismas konstatuoja:

19. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).

20. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad teismas, formuluodamas sprendimo motyvus, turi pateikti įtikinamus argumentus, kodėl teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010).

22. Teismas nustatė žemiau nurodytas aplinkybes.

23. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke nurodyta L. G.. Įregistravimo pagrindas : Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1996 m. sausio 18 d. Pažyma Nr. 76. Įrašas galioja nuo 1996 m. vasario 6 d. Iš minėtos Pažymos Nr. 76 matyti, jog už butą yra pilnai sumokėta.

24. Iš Gyventojų registro 2020 m. lapkričio 4 d. Pažymos apie asmens duomenis matyti, jog S. K. G. mirė (duomenys neskelbtini). Jo sutuoktine L. G. buvo nuo (duomenys neskelbtini). Jo vaikai yra: G. V. ir A. G. – P.. S. K. G. sutuoktine nuo (duomenys neskelbtini) (iki mirties) buvo R. G..

25. L. G. mirė (duomenys neskelbtini) Pareiškėjos G. V. ir A. G. – P. yra mirusios L. G. paveldėtojos.

26. R. G. mirė (duomenys neskelbtini), suinteresuotas asmuo S. B. yra R. G. testamentinė įpėdinė.

27. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje bylojeV. M., T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje AB „Vilijampolės autotransportas“ v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. spalio 2 d. nutartis P. J. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-363/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje bylojeO. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. G. K., VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal R. V. įmonės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-202/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Narėpų metaliniai garažai“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-327/2009;2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Terekas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-156/2010; kt.). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma:

1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.

2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas.

5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.

6. Daiktas valdomas nepertraukiamai.

7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).

8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011. Teismų praktika. 2011, 35).

29. Kadangi teisės aktai nustato aukščiau minėtų aplinkybių visumą, todėl juridinę reikšmę nustatantis faktas įgyjamąja senatimi negali būti konstatuojamas, jei nėra nustatoma nors viena aplinkybė.

30. Pareiškėjų tėvų santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos (toliau – SŠK 36 ir kiti straipsniai), priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. CPK normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje. Bylos dalyvių santuokinis turtas nebuvo ir nėra padalytas iki šiol. Buvę sutuoktiniai yra mirę, todėl reikalavimus reiškia paveldėtojos. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl vieno iš šios sutuoktinių teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam) sutuoktiniui bendrosios (dalinės) nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį, šiam ilgą laiką nesinaudojant ir nesiekiant naudotis jam priklausančiu turtu, todėl nagrinėjamo ginčo atveju aktualu išaiškinti, ar sutuoktinis, žinodamas, kad dalis jo valdomo turto nuosavybės teise priklauso kitam (buvusiam) sutuoktiniui, turi teisę šį turtą įgyti savo nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas analogišką bylą, yra išaiškinęs, jog CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015).

32. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas ir pateiktą kasacinės instancijos teismo jų aiškinimą bei teismo šioje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad sutuoktinis, žinodamas, jog jo valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. Byloje nėra duomenų, kad buvęs sutuoktinis S. K. G. arba jo turto paveldėtojos būtų kaip nors išreiškę savo valią ir atsisakę nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradę ir buvusiai sutuoktinei L. G. arba pareiškėjoms tai buvo žinoma. Pareiškėjos, manydamos, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jų teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – buto ½ dalies nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, nustatymo, yra atmestinas, nes nustačius, jog palikėja nėra sąžiningai buto dalį valdęs asmuo, nėra visų įstatyme nustatytų įgyjamosios senaties sąlygų visumos (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

33. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.).

35. Suinteresuotas asmuo S. B. patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 800 EUR. Atmetus pareiškimą ir esant priešingiems šalių interesams, suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų lygiomis dalimis priteistinos patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

36. Teismas patyrė 1,86 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios paskirstomos CPK 96 straipsnio nustatyta tvarka.

37. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjų G. V. ir A. G. – P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu.

Priteisti suinteresuotam asmeniui S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjų G. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. G. – P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 EUR (aštuonis šimtus euro) išlaidų advokato pagalbai apmokėti lygiomis dalimis, t. y. po 400 EUR (keturis šimtus euro) iš kiekvienos pareiškėjos.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.