- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-08
- Bylos Nr.
- e2A-288-855/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16418-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- A. G.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė „Turto bankas“, S. B.
- Kategorijos
- 2.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių (pareiškėjų) A. G.-P. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. G. – P. ir G. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje - valstybės įmonė „Turto bankas“, S. B..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjos A. G. – P. ir G. V. kreipėsi į teismą, pareiškimu prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. G. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į ½ dalį trijų kambarių 63,40 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Pareiškėjų motina L. G. (duomenys neskelbtini). išpirko ir savo vardu įregistravo nuosavybės teises į 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). L. G. ir S. K. G. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). teismo sprendimu, tačiau santuokos metu įgytas turtas padalintas nebuvo. Po tėvų santuokos nutraukimo pareiškėjos liko gyventi su motina, o tėvas išsikraustė.
1.2. Mirus S. K. G., jo palikimą pagal testamentą priėmė antroji S. K. G. sutuoktinė R. G.. Tarp paveldimo turto nebuvo ½ buto dalies ir jos R. G. nepriėmė bei nuosavybės teisių neįregistravo.
1.3. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjų motina L. G. ir pareiškėjoms priimant palikimą paaiškėjo, jog pareiškėjų motinai priklauso ½ dalis buto, todėl pareiškėjoms buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl ½ buto dalies, nes kita ½ buto dalis liko buvusio sutuoktinio.
1.4. Kadangi nuo 1999 m. rugsėjo 28 d., t. y. sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo iki savo mirties L. G. visą butą valdė kaip savo, juo rūpinosi ir prižiūrėjo, pareiškėjos prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog L. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises ir į buvusiam sutuoktiniui priklausiusią ½ buto dalį. Pareiškėjų teigimu yra visos įstatyme nustatytos sąlygos šiam juridiniam faktui nustatyti: po santuokos nutraukimo L. G. manė, jog butas liko jos nuosavybėje, tuo labiau, kad jis ir buvo registruotas kaip jos nuosavybė ir jokių pretenzijų niekas jai dėl šio buto nereiškė, nei pats S. K. G., nei jo paveldėtoja R. G., kuri paveldėdama jo turtą, buto nepaveldėjo, nuosavybės teisių į jį neregistravo, pretenzijų nereiškė; L. G. yra sąžininga valdytoja; daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei, daiktas buvo valdomas atvirai, nepertraukiamai, todėl yra visi pagrindai pareiškimui tenkinti.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą, kurio su pareiškėjų pareiškimu nesutiko, prašė pagal šiuo metu byloje esančius rašytinius įrodymus pareiškimo netenkinti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Buto įregistravimo pagrindas yra gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ir kol nėra paneigtas šio objekto toks įsigijimo pagrindas ir jo teisinės registracijos teisėtumas, reikalavimas įgyti pareiškime nurodytą turtą pagal įgyjamą senatį negali būti patenkintas. Pareiškėjų prašymas mirusiam asmeniui nesukuria teisinių padarinių, todėl jis negali būti patenkintas ir dėl šios priežasties.
3. Suinteresuotas asmuo S. B. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti ir priteisti suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį gali reikšti tik asmuo, kuris niekada nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į pareiškime nurodytą turtą (butą) nei vienu iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nustatytų būdų. Tuo tarpu pareiškėjų motina L. G. butą buvo įgijusi pagal sandorį, todėl nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį šiuo atveju negalimas.
3.2. Butas buvo įgytas L. G. esant santuokoje 1996 metais, todėl butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nutraukiant santuoką turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalintas. Turtas laikomas sutuoktinių, nors ir įregistruotas vieno iš jų vardu, todėl nepaisant buto registracijos L. G. vardu, butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe su S. K. G..
3.3. S. K. G. (duomenys neskelbtini)sudarė santuoką su suinteresuoto asmens S. B. motina R. G.. S. K. G. mirė (duomenys neskelbtini) būdamas santuokoje su R. G., kuriai po savo mirties paliko visą turtą pagal testamentą. Butas nebuvo padalintas, todėl R. G. negalėjo ginčo buto dalies įregistruoti savo vardu.
3.4. Pareiškėjos su R. G. 2020 metais derino ½ buto dalies perleidimo klausimą ir buvo įgaliojusi S. B. atlikti ½ buto dalies perleidimo sandorį, nes laikė save paveldėtoja. R. G. palikimą priėmė ir priėmė jį visą, todėl priėmė ir ½ ginčo buto dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, atmetė; priteisė suinteresuotam asmeniui S. B. iš pareiškėjų 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti lygiomis dalimis (po 400 Eur iš kiekvienos pareiškėjos).
5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis įgyjamosios senaties institutą, bei šiam klausimui aktualia teismų praktika, konstatavo, kad sutuoktinis, žinodamas, jog jo valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu.
6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad buvęs sutuoktinis S. K. G. arba jo turto paveldėtojos būtų kaip nors išreiškę savo valią ir atsisakę nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradę ir buvusiai sutuoktinei L. G. arba pareiškėjoms tai buvo žinoma. Todėl pareiškėjos, manydamos, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jų teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba.
7. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – buto ½ dalies nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, nustatymo, atmetė, konstatavęs, jog nėra visų įstatyme nustatytų įgyjamosios senaties sąlygų visumos.
8. Atmetęs pareiškimą, suinteresuotam asmeniui S. B. iš pareiškėjų lygiomis dalimis priteisė bylinėjimosi išlaidas.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliantės (pareiškėjos) A. G.-P. ir G. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti ir nustatyti, kad L. G. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į ½ dalį trijų kambarių 63,40 kv. m ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi skundžiamame sprendime nurodyta teismų praktika, kadangi iš esmės skiriasi bylose esančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju prašoma pripažinti, kad L. G. nuosavybės teises įgyjamąja senatimi įgijo būtent po savo sutuoktinio mirties daugiau nei 10 metų sąžiningai valdydama turtą, t. y. nežinodama, kas po buvusio sutuoktinio S. K. G., kuris po santuokos nutraukimo buvo dar kartą susituokęs, mirties paveldėjo ½ dalį buto.
9.2. Šioje byloje keliamas klausimas dėl nuosavybės teisių įgijimo į bendrosios dalinės nuosavybės teise valdytą turtą, kadangi remiantis CK 3.100 straipsnio 1 punktu, kur nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia mirus vienam iš sutuoktinių. Šiuo atveju (duomenys neskelbtini)mirus S. K. G., tarp jo ir pareiškėjų motinos L. G. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė ir teisinių santykių nebeliko.
9.3. L. G. po sutuoktinio mirties nežinojo, kam priklauso ½ dalis jos valdomo buto, ypač atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas (1/2 dalis buto) nei buvo paliktas testamentu kitą turtą paveldėjusiai paskutinei S. K. G. sutuoktinei R. G., nei pati R. G. per 16 metų nepriėmė ½ dalies buto savo nuosavybėn, įformindama šį faktą notariškai išduotu paveldėjimo teisės liudijimu ir įsiregistruodama nuosavybės teises į jį. Taigi, faktas, jog L. G. valdė ½ dalį ginčo buto nežinodama, kas yra kitos dalies buto savininkas, laikytinas nenuginčytu, o L. G. pripažintina sąžininga valdytoja.
9.4. Kadangi teismas skundžiamame sprendime dėl kitų įgyjamosios senaties sąlygų nepasisakė, laikydamas juos teisiškai nereikšmingais, apeliaciniame skunde, įrodžius vienintelio teismo teiginio nepagrįstumą, kuriuo remiantis buvo atmestas pareiškimas, laikytina, kad yra įrodytos ir visos kitos įgyjamosios senaties sąlygos pripažinti, kad L. G. atvirai ir sąžiningai visą butą valdė ir juo rūpinosi iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini)., t. y. daugiau nei 10 metų, ir todėl yra pagrindas pripažinti, jog L. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises ir į ½ dalį buto, t. y. visą butą.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialines bei procesines teisės normas, susijusias su apeliančių byloje reiškiamais prašymais, taip pat visapusiškai ir pilnai ištyręs byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tuo tarpu VĮ „Turto bankas“ nesant tiesiogiai susijus su ginčo objektu (butu) ir apie jo valdymą duomenų neturi, todėl papildomai pasisakyti dėl pateikto apeliacinio skundo visų argumentų neturi teisinio pagrindo.
11. Suinteresuotas asmuo S. B. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su pareiškėjų apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Pareiškėjos pasirinko visiškai netinkamą savo teisių gynimo būdą ir institutą. Ginčo butas po santuokos nutraukimo nebuvo padalintas, todėl šiai dienai yra laikomas bendrąja L. G. ir S. K. G. jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl šį turtą privaloma dalinti per turto padalijimo institutą, o ne pagal įgyjamosios senaties normas. Mirus vienam iš sutuoktinių, teisiniai santykiai nepasibaigia, o pradedamas taikyti kitas, t. y. paveldėjimo, teisinis institutas. S. K. G. mirė (duomenys neskelbtini) santuokoje su R. G., kuriai po savo mirties testamentu paliko visą savo turtą. Tad po S. K. G. mirties jo nuosavybės teisė niekur nedingo, kaip teigia pareiškėjos, o jo dalis buvo paveldėta teisės aktų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjų pareiškimas pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
15. Byloje nustatyta, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo (duomenys neskelbtini) Pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke Nekilnojamojo turto registre nurodyta L. G.. 1999 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu L. G. ir S. K. G. santuoka buvo nutraukta; santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtas turtas (tame tarpe ir ginčo butas) padalintas nebuvo. Anot pareiškėjų (ir ginčo dėl to nėra), po santuokos nutraukimo ginčo bute liko gyventi L. G. su dukromis (pareiškėjomis) A. G.-P. ir G. V., o S. K. G. išsikraustė gyventi kitur ir vėliau, t. y. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su R. G., ir iki mirties su ja gyveno. Mirus S. K. G., jo palikimą pagal testamentą priėmė antroji jo sutuoktinė R. G.. Pareiškėjų motina L. G. mirė (duomenys neskelbtini); pareiškėjos G. V. ir A. G. – P. yra mirusios L. G. paveldėtojos. R. G. mirė (duomenys neskelbtini) suinteresuotas asmuo S. B. yra R. G. testamentinė įpėdinė.
16. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės kilo ginčas dėl vieno iš sutuoktinių (pareiškėjų motinos L. G.) teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam) sutuoktiniui (K. S. G.) bendrosios nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį (½ dalį buto), šiam ilgą laiką nesinaudojant ir nesiekiant naudotis jam priklausančiu turtu.
17. Pareiškėjos laikosi pozicijos, kad ginčo buto dalis, į kurią norima pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, jų motinos L. G. buvo valdoma teisėtai ir pagrįstai, todėl turi būti nustatyta nuosavybės teisė į ginčo buto dalį pagal įgyjamąją senatį, kadangi tam yra visos pagrįstos sąlygos.
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, atmetė, nustatęs, kad pareiškėjų pareiškime nurodytas nekilnojamojo turto objektas (ginčo butas), į kurį jos prašė pripažinti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, turėjo teisėtą savininką. Teismas, atsižvelgęs į nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį teisės normų reglamentavimą, taip pat pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus dėl įgyjamosios senaties teisės normų taikymo ir šioje byloje nustatytas aplinkybes, skundžiamame sprendime konstatavo, kad sutuoktinis, žinodamas, jog jo valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, negali būti pripažintas sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pareiškimą dėl ½ dalies ginčo buto nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį atmetė, konstatavęs, kad nėra visų įstatyme nustatytų tam sąlygų visumos.
19. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, apeliantės (pareiškėjos) nurodo, kad teismas be pagrindo rėmėsi kasacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015, kadangi bylų aplinkybės, anot apeliančių, iš esmės skiriasi: kasacinėje byloje, kuria iš esmės rėmėsi pirmosios instancijos teismas, įgyjamosios senaties institutas buvo aiškinamas ir taikomas, kai ne vienas iš sutuoktinių dar nebuvo miręs, t. y. nebuvo miręs nei turto savininkas, į kurio turtą, remiantis šiuo institutu, buvo siekiama įgyti nuosavybės teises, nei įgijėja sutuoktinė. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju prašoma pripažinti nuosavybės teises įgyjamosios senaties pagrindu, įgytas būtent po sutuoktinio mirties sąžiningai valdant turtą daugiau nei 10 metų, t. y. nežinant, kas po buvusio sutuoktinio, kuris po santuokos su pareiškėjų motina nutraukimo dar kartą buvo susituokęs, mirties paveldėjo ½ dalį ginčo buto. Anot pareiškėjų (apeliančių), po jų tėvo S. K. G. mirties ((duomenys neskelbtini).) tarp jo ir įgijėjos (pareiškėjų motinos) bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė ir teisinių santykių nebeliko, todėl pareiškėjų motina, nežinodama, kam po jos buvusio sutuoktinio mirties priklauso ½ dalis jos valdomo buto, pripažintina sąžininga valdytoja.
20. Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
22. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.
23. Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis).
24. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde apeliantės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi kasaciniame teisme išnagrinėta civiline byla Nr. 3K-3-103-219/2015, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tačiau su šiais apeliančių argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Tai, kad toje byloje abu sutuoktiniai buvo gyvi, o nagrinėjamoje byloje mirę, nekeičia ir neeliminuoja paties principo, jau aukščiau pateikto šioje nutartyje, pagal kurį valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką (ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi) turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar būdama gyva L. G. buvo sąžininga turto valdytoja, kadangi prašoma nustatyti juridinį faktą, kad būtent ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo dalį buto, t. y. turi būti vertinama, ar ji būdama gyva sąžiningai nežinojo, kad tiek jos buvęs sutuoktinis S. K. G., tiek ir bet kokie kiti asmenys neturi teisių į ginčo butą.
25. L. G. ir S. K. G. santuokos nutraukimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas, pagal kurį santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis). Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas ir Civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Taigi, vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas/įregistruotas turtas toliau išliko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl ištuokos ji netampa bendrąja daline nuosavybe, nepasidaro asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu ji įforminta. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos, arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą.
26. Remiantis tiek galiojusiu 1969 m. Santuokos ir šeimos kodeksu, tiek ir 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintu principu, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis), nepaisant to, kuriuo iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl vadovaujantis minėtomis teisės normomis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nesant duomenų, kad buvęs sutuoktinis arba jo turto paveldėtojos būtų kaip nors išreiškę savo valią ir atsisakę nuosavybės teisių į pastarajam priklausančią daikto (buto) dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradę, ginčo butas šiai dienai laikomas bendrąja L. G. ir S. K. G. jungtine sutuoktinių nuosavybe.
27. Taigi, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjų motina L. G. nežinojo, kad po sutuoktinio mirties antroji sutuoktinė paveldėjo jo turtą, kaip ir aplinkybė, ar apskritai žinojo apie antrą santuoką, arba apie buvusio sutuoktinio mirtį, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi esminis faktas yra tas, jog L. G. turėjo būti žinoma, kad pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą po santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi, t. y. turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nutraukiant santuoką ir vėliau taip ir nebuvo išspręstas nei tarpusavio buvusių sutuoktinių sutarimu, nei teismo tvarka ginčo buto padalijimo, tolesnio jo teisinio statuso klausimas.
28. Ta aplinkybė, kad antrajai sutuoktinei galimai nebuvo žinoma apie jos mirusio sutuoktinio turėtą butą, kad ji nesiėmė veiksmų priimti turtą savo nuosavybėn, taip pat nėra teisiškai reikšminga, kadangi svarbiausias dalykas šiuo aspektu yra būtent asmens, siekiančio įgyti turtą įgyjamąja senatimi veiksmai, veikimas ar neveikimas. Šiuo atveju pažymėtina, kad būtent L. G. per visą laiką nuo santuokos nutraukimo iki pat tiek buvusio sutuoktinio, tiek savo pačios mirties per 16 metų, nesiėmė jokių veiksmų spręsti klausimą dėl ginčo buto teisinio statuso, nesikreipė nei dėl jo padalijimo, nei dėl pvz., pripažinimo asmenine jos pačios nuosavybe.
29. Šių argumentų kontekste apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas ir pateiktą jų aiškinimą bei nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, žinodama ir negalėdama nežinoti imperatyvaus teisinio reglamentavimo, jog jos valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažinta sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jai nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Priešingu atveju tokio pareiškimo tenkinimas, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015).
30. Teismas pažymi, kad nesant pagrindo pripažinti pareiškėjų motinai nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo butą įgyjamosios senaties būdu, nes byloje nenustatyta nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinų sąlygų visuma, pareiškėjos galėtų ginti savo civilines / daiktines teises kitais teisių gynimo būdais (pvz., kreipdamasi į teismą ginčo teisenos nustatyta tvarka dėl ginčo buto dalies pripažinimo asmenine jų motinos nuosavybe, turto padalijimo ar kt.). Kitaip tariant, pareiškimo, pareikšto ypatingosios teises tvarka, dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi atmetimas šiuo konkrečiu atveju ir teismo teisės peržengti pareikšto reikalavimo ribas (bylos dalyką ir pagrindą) nebuvimas neatima iš pareiškėjų teisės kreiptis į teismą kita tvarka ir reikšti atitinkamus reikalavimus, kurių patenkinimas suteiktų joms galiausiai galimybę įgyti nuosavybės teisę į ginčo turtą teismo sprendimo (dėl teisių pripažinimo ar kt.) pagrindu.
31. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).
33. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjoms jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos. Iš pareiškėjų lygiomis dalimis suinteresuoto asmens S. B. naudai priteistinos pastarosios apeliacinės instancijos teisme patirtos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos (advokato teisinei pagalbai apmokėti) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliančių (pareiškėjų) A. G.-P. ir G. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjų A. G.-P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis 400 Eur (keturis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 200 Eur iš kiekvienos, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.