Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. I. ieškinį atsakovei J. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. L., A. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo pareiškė reikalavimą pripažinti nekilnojamąjį turtą – 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato - tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - garažą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 kitų (kiemo) statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - viešajame registre įregistruotą R. S. V. vardu, R. S. V., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2020-02-14 mirė ieškovės ir atsakovės bei trečiųjų asmenų mama R. S. V. (pavardė iki santuokos – V.). 2020-03-06 kreipėsi į Klaipėdos rajono 2-ąjį notaro biurą dėl palikimo po mamos mirties priėmimo pagal testamentą. Notarė neišdavė paveldėjimo teisės liudijimo, nes motinai mirties dieną priklausęs turtas – 2/3 gyvenamojo namo ir dalis ūkinių pastatų (tvarto, garažo, viralinės, kiemo inžinerinių statinių) adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., registro Nr. (duomenys neskelbtini) - buvo įgytas iki santuokos su J. V. nutraukimo (duomenys neskelbtini). Teigia, jog nors motina gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir kiemo statiniais įgijo iki santuokos su J. V. nutraukimo, tačiau šis nekilnojamasis turtas buvo įgytas su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti. Nuo 1981 m. motina šeimyninių ryšių su tėvu J. V. nepalaikė, santuokinio gyvenimo negyveno ir bendro ūkio nebevedė. Gyvenamasis namas su priklausiniais buvo pastatytas už mamos asmenines pinigines lėšas, gautas iš savo tėvo J. Z. dovanojimo sutarčių pagrindu. Gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (viralinę, garažą, tvartą ir kiemo statinius) savo darbu pastatė mūrininko profesiją turėjęs senelis, mamos tėvas J. N.. Tuo tarpu mamos formalus sutuoktinis J. V. neprisidėjo prie statybų (nei darbu, nei lėšomis), gyvenamajame name niekada negyveno. Nekilnojamas turtas buvo statomas mamos ir jos tėvų – J. N. ir S. N. poreikiams į būstą tenkinti. Mama visada gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus laikė savo asmenine nuosavybe, tėvas J. V. jokių pretenzijų į turtą nereiškė, todėl santuokos su sutuoktiniu J. V. nutraukimo metu Klaipėdos rajono liaudies teismo 1982-11-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-360/81m. šis turtas nebuvo dalinamas.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus, nurodė, jog tėvų turtas įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovė nepateikė duomenų, jog nekilnojamasis turtas buvo statytas iš tėvo J. N. dovanotų lėšų. Namas pradėtas statyti ir medžiagos skirtos nuo 1978/79 metų, t. y. šalių tėvams esant santuokoje ir valdžios skirtos priemonės namo statybai yra laikomos bendrąja jungtine nuosavybe. Dovanotos lėšos negalėjo būti panaudotos jau pastatyto ir priduoto nekilnojamojo turto statybai. Namo statybos darbus atliko tėvas J. V., taip pat jis rūpinosi medžiagų įsigijimu. Valstybė suteikė žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti abiejų sutuoktinių naudai. Dėl to ir nekilnojamasis turtas, kuris vėliau šiuo pagrindu pastatytas turi būti laikomas sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe, nepriklausomai kokiomis lėšomis jis buvo statytas. Nekilnojamasis turtas buvo statomas nepilnamečių vaikų, taigi ir santuokos interesams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Vertinant byloje esančių įrodymų visumą, nustatytos tokios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, kuriomis teismas remiasi, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą.

1982-04-01 Klaipėdos rajono LDT vykdomojo komiteto pirmininkas aktu dėl valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimo nustatė, kad ginčo namo statyba pradėta 1970 m. gruodžio mėn.; sunaudotų pagrindinių statybinių medžiagų įsigijimas yra pateisintas dokumentais, todėl komisija nutarė priimti pilietei V. R. S., J. asmeninė gyvenamą namą eksploatacijon. 1982-07-09 Klaipėdos rajono Dovilų apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas išdavė Pažymėjimą Nr. 508, jame pažymėjo, kad V. R. S., J. vardu užregistruotas mūrinis gyvenamasis namas, turintis 89,76 kv. m. bendro naudingojo ploto, iš jų 59,05 kv. m. gyvenamojo ploto, ir ūkiniai pastatai: mūrinis tvartas, esantys Klaipėdos rajone, Dovilų apylinkėje, (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio teritorijoje. Šie pastatai priklauso V. R. S., J., Lėbartų tarybinio ūkio darbininkei pagal valstybinio asmeninio gyvenamojo namo priėmimo aktą iš 1982-03-16.

2021-10-29 Klaipėdos apylinkės teisme priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-234-867-2021 pagal pareiškėjos R. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto - palikimo priėmimo nustatymo ir palikimo atsiradimo vietos nustatymo bei suinteresuoto asmens J. K. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais pareiškėjai R. I. dėl praleisto įstatymo nustatyto termino palikimui priimti atnaujinimo. Teismas nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimo, atsiradusio po J. V., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, atsiradimo vieta yra (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priėmė savo tėvo J. V., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti. Atnaujinti suinteresuotam asmeniui pareiškusiam savarankišką reikalavimą J. K., terminą palikimui atsiradusiam po jos tėvo J. V., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), priimti ir šį terminą pratęsti trims mėnesiams, pradedant skaičiuoti nuo šios sprendimo įsiteisėjimo dienos. Juridinę reikšmę turintys faktai nustatytini paveldėjimo teisės liudijimui gauti. Sprendimas neįsiteisėjęs, apskųstas apeliacine tvarka.

Dėl teisinio reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto – 2/3 dalies gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalies tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 dalies kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine ginčo šalių motinos R. S. V. nuosavybe.

Ieškovė reikalavimą įrodinėja rašytiniais įrodymais ir aplinkybėmis, vykusiomis 1979-1982 metais, kai šalių teisinius civilinius santykius reglamentavo 1964 m. Civilinis kodeksas. Taigi ginčas dėl įgyto turto kilo galiojant SŠK (toliau – Santuokos ir šeimos kodeksas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-11-18 Nr. VIII-1864) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (2001-07-01). CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus šiam kodeksui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-21 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019 12 punktą). Visgi, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, jog sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą negalima ignoruoti ir ginčui aktualiu metu egzistavusio teisinio reguliavimo ir visuomeninių teisinių santykių specifikos (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

Dėl santuokos metu įgyto turto.

Atsakovė teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo turtas buvo statytas iš senelio J. N. dovanotų lėšų, kadangi kaip matyti iš ieškovės prie ieškinio pateiktų kvitų, tuometinė valdžia skyrė gyvenamojo namo statybai medžiagas, t. y. cementą, armatūras, betoną.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu taip pat turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).

Nagrinėjamu atveju teismas, siekdamas nustatyti dovanojimo sutarties aplinkybes ir paskirtį, vertina visą - tiek objektyvių, tiek šalių parodymais remtų įrodymų visetą, t. y. dovanojimo sutartyse nurodytas išsireiškimas, jog J. N. dovanoja pinigus „savo dukrai R. V.“, nenurodant, jog pinigai dovanojami jos šeimai; taip pat tvirtinant šias sutartis notarine tvarka, nebuvo J. V. parašo – ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad J. V. nebuvo įtrauktas į šios sutarties sudarymą, kaip šalis, gaunanti iš to naudą, kadangi sudarant sandorius, susijusius su šeimos turtu, tuo metu galiojusiame SŠK 21 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, jog tokiam sandoriui būtinas kito sutuoktinio sutikimas. Nors atsakovė, trečiasis asmuo A. V. paliudijo, jog J. V. apie šiuos dovanojimo sandorius žinojo, kartu su jais važiavo pas notarą, tačiau jokių rašytinių įrodymų byloje apie tai nėra, todėl atsižvelgus į tai, jog teismas didesnę įrodomąją galią teikia rašytiniams, o ne žodiniams įrodymams, teismas šiuos šalių argumentus atmeta, kaip nepagrįstus (CPK 178 straipsnis). Be to R. S. V. (V.) sesuo V. S., teismo posėdžio metu patvirtino, jog tėvai tarėsi su V. S. dėl galimybės padovanoti pinigus seseriai R. S. V., kadangi jos šeiminė ir finansinė padėtis buvo itin kebli, o V. S. tokį sutikimą davė, kadangi jos šeima jau buvo gavusi butą Šiauliuose.

Atsakovės argumentas, kad ši pinigų suma nebuvo panaudota ginčo turto statybai, kadangi tarybinė valdžia skyrė R. S. V. statybines medžiagas, atmestinas, kadangi iš į bylą pateiktų sąskaitų ir kvitų matyti, kad R. S. V. (V.) buvo skirtos statybinės medžiagos, tačiau už jas R. S. V. turėjo susimokėti, t.y. jos jai nebuvo suteiktos nemokamai. Tai patvirtina ir Klaipėdos prekybinei bazei skirta 1980-12-23 Paskyra, kurioje nurodyta, kad R. V. Lėbartų tarybinis ūkis skiria iš individualiai statybai skirtų fondų 8 t cemento, o 1980-03-25 ir 1980-05-21 išlaidų važtaraščiuose nurodoma, kad R. V. suteiktos 8 t (4+4) cemento už 338 rublius, R. S. V. įsigijo ir kitų statybinių medžiagų – medienos, šiferio. Tik 1979-04-12 Komisijos Pažymoje nurodyta, kad R. S. V. J. iš sąvartyno, esančio Kiškėnų kaime, parsivežė 3,6 t statybinės armatūros gyvenamojo namo statybai, todėl tikėtina, kad tik iš sąvartyno parsivežtą armatūrą R. S. V. nemokėjo. Taigi įvertinus ir tai, jog 2000 rublių buvo padovanoti būtent tuo laikotarpiu, kai buvo pradedamos ginčo turto statybos 1979 m., darytina išvada, jog šie pinigai buvo panaudoti būtent ginčo nekilnojamojo turto statybai.

Įvertinus visų anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą bei tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą - turtas, priklausąs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė (SŠK 22 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad R. S. V. tėvai padovanojo 2000 rublių asmeniškai savo dukrai, o ji šią sumą investavo į ūkinio pastato, kurį sudaro viralinė, garažas ir mūrinis tvartas, statybas, prasidėjusias 1979 m.

Dėl pastato - viralinės.

Bylos šalys ir liudytojai viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog J. V. noriai prisidėjo prie viralinės/vasarinės statybos savo darbu, o ją pastačius J. V. su V. ir dviem vaikais persikėlė į ją gyventi iš nuomojamo buto. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, pagrindžia, R. S. V. finansinį indėlį prie viralinės statybos, kadangi ji visą laiką dirbo, jai buvo mokamas atlyginimas ir gavo 2000 rublių dovanojimo sutartimi iš tėvo, o visus mūrijimo darbus atliko R. S. V. tėvas, ir nors byloje nėra rašytinių duomenų apie J. V. darbo užmokestį 1979-1980 m., dėl ko nėra galimybių nustatyti, ar J. V. turėjo galimybę finansiškai prisidėti prie viralinės statybos, tačiau byloje nėra ir J. V. indelį į viralinės statybą paneigiančių duomenų. Viralinė buvo ne tik pastatyta sumūrijant sienas, tačiau buvo atlikta ir viralinės vidaus apdaila, V. noriai pagal galimybes atliko pagalbinius statybinius darbus, jog būtų paruošta gyventi būtent V. šeimai, todėl darytina išvada, kad ūkinio pastato dalis – viralinė, dar buvo statoma bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tai jog J. V. prisidėjo prie viralinės/vasarinės statybos patvirtina ir tai, jog J. V. baigus jos statybas, jame ir liko gyventi beveik iki mirties, ten buvo įsirengęs savo gyvenamąją vietą, laikė asmeninius daiktus, įvairius įrankius, ją pritaikė ir savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Šios aplinkybės patvirtintos Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-234-867/2021. Taigi remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad ieškovė nepaneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos šiam turtui, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo viralinę pripažinti asmenine R. S. V. nuosavybe.

Dėl pastatų mūrinio tvarto ir garažo.

Iš rašytinių įrodymų ir žodinių šalių ir liudytojų parodymų, nustatyta, kad viralinė, mūrinis tvartas ir garažas buvo pradėti statyti vienu metu, tačiau priešingai nei viralinė, teismas, remdamasis byloje esančių duomenų visuma, daro išvadą, kad mūrinis tvartas ir garažas vis dėlto laikytini R. S. V. (V.) asmenine nuosavybe.

Visų pirma, teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip jau minėta anksčiau R. S. V. asmeninės nuosavybės teise gavo 2000 rublių iš savo tėvo pradėti ginčo turto statybas, byloje nėra rašytinių įrodymų apie J. V. darbo užmokestį 1979-1980 m., byloje nėra ginčo, kad J. V. neturėjo jokių santaupų, taigi darytina išvada, kad esminis finansinis indėlis į šio ginčo turto vertę buvo įdėtas R. S. V.. Antra, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog tiek mūrinis tvartas, tiek garažas buvo sumūryti iš plytų, o šiuos darbus atlikto išimtinai R. S. V. tėvas, dėl to ginčo byloje nėra. Pažymėtina, kad šiems pastatams nereikėjo jokios vidaus apdailos, įrengimo, todėl neprireikė ir jokių papildomų išlaidų ar fizinio darbo. Atsižvelgus į tai, kad, remiantis šalių teiktais parodymais, R. S. V. tėvas veikė išimtinai R. S. V. interesais, darytina išvada, jog šiuos pastatus pastatė asmeniškai R. S. V.. Trečia, 1982-07-09 R. S. V. ir J. N. sudarė notarine tvarka patvirtintą dovanojimo sutartį, kuria R. V. padovanojo savo tėvui J. N. ½ dalį mūrinio tvarto. Tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas (SŠK 21 straipsnio 4 dalis) numatė, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Taigi vertinant ir tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo kontekstą, darytina išvada, kad notarine tvarka patvirtintas dovanojimo sandoris rodo, jog mūrinis tvartas dovanojimo sutarties pasirašymo metu buvo asmeninė R. S. V. (V.) nuosavybė, kadangi ½ dalies mūrinio tvarto dovanojimas buvo patvirtintas notaro nereikalaujant rašytinio sutikimo iš sutuoktinio J. V.. Ši notaro patvirtinta dovanojimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl teisėta ir suteikianti didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ketvirta, tai jog J. V. naudojosi tik viralinės patalpomis, o kitomis ūkinio pastato dalimis – garažu ir mūriniu tvartu, nesinaudojo, patvirtina ir anksčiau minėta aplinkybė, jog J. V. savo asmeninius daiktus ir įvarius įrankius laikė tik viralinėje, o ne garaže ar mūriniame tvarte (Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-234-867/2021 nustatytos aplinkybės). Bylos šalys teismo posėdžio metu patvirtino, kad garaže buvo laikomas tik senelio J. N. automobilis ir kiti įvairūs daiktai. Be to teismo posėdžio metu nė viena iš šalių neminėjo apie tėvo V. indėlį į mūrinio tvarto ir garažo statybas ar įrengimą, visi nuosekliai minėjo, jog tėvas J. V. dalyvavo tik viralinės/vasarinės statyboje, kurioje ir liko gyventi. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pats J. V. šio turto nelaikė savo nuosavybe, kadangi juo nesinaudojo ir nesirūpino. Įvertinus šių anksčiau pateiktų rašytinių įrodymų, tarp šalių susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad ieškovė paneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją mūrinio ½ dalis tvarto ir garažo atžvilgiu, todėl šis turtas pripažintinas asmenine R. S. V. nuosavybe.

Dėl pastato - gyvenamojo namo

Ieškovė teigia, kad gyvenamasis namas buvo statytas išimtinai R. S. V. asmeninėmis lėšomis, taip pat ir šio būsto paskirtis buvo jau nebe bendrai V. šeimai, o V. (V.) su vaikais.

Atsakovė su šiais ieškovės argumentais nesutinka ir teigia, kad tėvas J. V. prisidėjo ir prie gyvenamojo namo statybos tiek savo darbu, tiek finansais, tėvai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, o ir pats namas buvo statomas bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Iš bylos nagrinėjimo metu duotų šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, nustatyta, kad V. santuoka dar iki gaunant žemės sklypą individualinio namo statybai su ūkiniais pastatais buvo komplikuoti, tačiau praėjus kiek laiko nuo ūkinio pastato statybų pradžios, jų santykiai dar labiau pašlijo dėl V. polinkio į alkoholį. 1982-11-22 teismo sprendimu V. buvo išskirti dėl J. V. kaltės nustačius, kad J. V. dažnai girtuokliavo, kėlė triukšmą, varydavo šeimos narius iš namų, nesirūpino vaikais; sutuoktiniai metai laiko iki skyrybų gyveno skyrium, maitinosi atskirai ir atskirai vedė ūkį. Remiantis minėto teismo sprendimo konstatuotomis aplinkybėmis, V. maždaug nuo 1981 m. pradėjo gyventi skyriumi. Šalys ir liudytojai bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ūkinio pastato statybos prasidėjo apie 1979 m. ir tęsėsi apie vienerius metus, o gyvenamasis namas, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pradėtas ir baigtas statyti 1982 m.

Dėl J. V. galimybės finansiškai prisidėti prie gyvenamojo namo statybų, teismas vertina kritiškai. Atsakovė teigia, kad statant namą tėvas prisidėjo prie jo statybos savo darbu -traktoriumi veždamas ardytas plytas ir armatūrą bei plytomis iš silikatinės. Tačiau byloje pateikti rašytiniai įrodymai rodo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (1979-1982 m.) J. V. nuo 1981-09-18 iki 1982-11-23 dirbo traktorininku AB „LOTOS Geonafta“ (buvusi Naftos žvalgybos ekspedicija), darbo užmokestis buvo minimalus, iš jo buvo išskaičiuojami alimentai, o nuo 1982-12-29 iki 1983-06-09 dirbo UAB „Gargždų plytų gamykla“ darbo užmokestis nurodytu laikotarpiu buvo 8,30 Lt (paverstas į litus). Rašytinių įrodymų, jog J. V. dirbo ir kiek uždirbo 1979-1981 m. byloje nėra. Taigi teoriškai vertinant atsakovas gal ir galėjo gauti traktorių iš savo darbovietės arba plytų iš darbovietės, tačiau įvertinus tai, kad šalys jau nuo 1981 m. gyveno skyriumi ir namas jau buvo statomas asmeniniams R. S. V. reikmėms, darytina išvada, kad J. V. galėjo tik epizodiškai ir geranoriškai prisidėti prie gyvenamojo namo statybos kaip pagalbinis darbininkas, tačiau žinodamas, jog name jis negyvens. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog pats J. V. į namą gyventi nepersikėlė ir net neketino, šią aplinkybę patvirtino visi byloje apklausti liudytojai bei šalys.

Šalių ir liudytojų parodymai dėl J. V. finansinių galimybių prisidėti prie namo išsiskyrė, tačiau teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad J. V. prisidėti prie gyvenamojo namo statybos, kuri iš esmės būtų padidinusi ginčo turto vertę, neturėjo galimybės, kadangi J. V. santaupų neturėjo (ginčo tarp šalių dėl to nėra), jo darbo užmokestis buvo žemas, kadangi dirbo nekvalifikuotą darbą, o ir iš gauto atlygio turėjo būti mokami alimentai vaikams, be kita ko, remiantis liudytojų parodymais, taip pat dalį atlygio išleisdavo alkoholiniams gėrimams. Rašytinių duomenų apie tai, jog J. V. tėvai prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų nėra.

Tuo tarpu teismo posėdžio metu šalys nuosekliai nurodė, kad namo statybos vyko šiltuoju metu laiku, namo statybos darbus išimtinai atliko R. S. V. tėvas J. N., veikęs išimtinai dukters R. S. V. interesams, kuris prie namo dirbdavo nuolatos, nes kito darbo neturėjo, bei jo samdytas darbininkas. Be kita ko 1982-11-22 teismo sprendimu buvo nustatyta, kad J. V. ir R. S. V. jau nuo 1981 m. gyvena skyrium, todėl iš šių susiklosčiusių aplinkybių darytina išvada, kad namas, pradėtas statyti 1982 m., buvo statomas būtent R. S. V. reikmėms. Taigi net jei J. V. epizodiškai savo darbu ir prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų, tačiau byloje esančių rašytinių ir žodinių įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad tokiu darbu J. V. galėjo įgyti teisę į dalį namo.

Atsakovė taip pat kvestionuoja senelio J. N. dovanotus 5 000 rublių, kadangi jie buvo padovanoti jau po namo pridavimo praėjus 8 mėn., todėl šios lėšos negalėjo būti panaudotos namo statybai. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atstovės teiginiais.

Kaip minėta anksčiau, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Iš byloje pateiktų bylos šalių ir liudytojų parodymų, nustatyta, kad pridavus namą 1982-04-02 ir į jį įsikėlus V. be J. V. kartu su R. S. V. tėvais, jame buvo įrengtas tik vienas kambarys, o visa kita buvo tik plikos plytos ir stogas. Tokią galimybę leido ir tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, numatęs, kad pačių statytojų jėgomis pastatyti individualiniai gyvenamieji namai gali būti priimti naudoti, kai įrengtas nors vienas kambarys bei virtuvė ir baigti fasadų apdailos darbai (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975-06-25 nutarimas Nr. 228, Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatų 22 straipsnio 3 dalis). R. S. V. neturėjo pinigų tęsti kitus gyvenamojo namo apdailos darbus, o tai lėmė, jog R. S. V. tėvai N. pardavė savo namą Salantuose ir gautą sumą padovanojo savo dukrai R. S. V. pabaigti namo statybas, todėl atsakovės argumentas, kad 5000 rublių nebuvo panaudoti namo statybai atmestinas, kaip nepagrįstas.

Atsakovė teigia, kad net jei seneliai N. ir padovanojo 5 000 rublių R. S. V. asmeninės nuosavybės teise namo statybai, tačiau jų nebūtų užtekę. Teismas su tokia atsakovės pozicija negali sutikti, kadangi remiantis 1982-07-09 dovanojimo sutartimi, matyti, jog dovanojamų statinių - 1/3 gyvenamojo namo ir ½ mūrinio tvarto, tuo emtu vertė įvertinta 1500 rublių. Taigi atsižvelgus į tai, kad dalies gyvenamojo namo ir dalies mūrinio tvarto vertė sudarė tik 1/3 dovanotos 5 000 rublių sumos, neabejotina, jog tėvų dovanota suma buvo pakankama viso namo statybai, o V. gaunamos pajamos buvo skiriamos šeimos pragyvenimui.

Atmestinas ir atsakovės argumentas, kad R. S. V. tėvai N., 1982-11-13 dovanodami 5000 rublių, iš tiesų išsipirko namo dalį, kurią R. S. V. padovanojo 1982-07-09 sutartimi. Iš į bylą pateiktų sutarčių matyti, kad visų pirmą, jos sudarytos skirtingu laikotarpiu – dovanojimo sutartis dėl namo dalies dovanojimo sudaryta 1982-07-09, o dovanojimo sutartis dėl 5000 rublių – 1982-11-13; antra, kiekvienoje iš sutarčių numatytas tik vienas naudos gavėjas – R. S. V., kuri be jokių įsipareigojimų padovanoja dalį gyvenamojo namo ir mūrinio tvarto; ir J. N., kuris be jokių įsipareigojimų dovanoja 5000 rublių R. S. V. (V.); trečia, 1982-07-09 sutartyje nurodyta, kad dovanojamų pastatų dalis įvertina 1500 rublių, o visų pastatų draudiminis įkainojimas – 2500 rublių. Įvertinus šias faktines aplinkybes, darytina išvada, jog R. S. V. tėvai, pardavę savo gyvenamąjį namą Salantuose, nebeturėjo, kur gyventi, todėl atsikraustė į R. S. V. namus.

Be kita ko tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 4 dalis numatė kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu, tačiau šiuo atveju J. V. nedalyvavo pasirašant dovanojimo sutartį, kuria buvo perleista dalis nekilnojamojo turto, o tai tik patvirtina aplinkybę, jog J. V. pats savęs nelaikė šio nekilnojamojo turto savininku. Taip pat, kaip jau minėta anksčiau, 1982-11-22 teismo sprendime, kuriuo buvo nutraukta R. S. V. (V.) ir J. V. santuoka, jau buvo pripažinta, jog R. S. V. ir J. V. prieš santuokos nutraukimą jau vienerius metu nebegyvena kartu, nebeveda bendro ūkio, t.y. nuo 1981 m., taigi 1982 m. sudarant šias sutartis J. V. nebuvo laikomas kaip asmuo, su kuriuo yra kuriamas bendras šeimos turtas.

Atsižvelgdamas į išsamiai išanalizuotus tikruosius dovanojimo sutarčių dalyvių ketinimus, sutarčių esmę, tikslą, jų sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, ir ypatingai šalių elgesį po sutarties sudarymo, teismas konstatuoja, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos N. dukters V. (V.) naudai, neįtraukiant J. V., kaip naudos gavėjo, o šių dovanotų lėšų dėka buvo sukurta esminė ir didžiausia pridėtinė vertė, kuriant gyvenamąjį namą.

Atsakovė teigia, kad bylai aktualiu laikotarpiu visas santuokoje įgytas gyvenamasis nekilnojamas turtas galėjo būti tik bendras ir negalėjo priklausyti vienam iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Teismas nurodo, kad vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 110 straipsniu (1980-01-30 įsako Nr. IX-4360 redakcija, įsigaliojo nuo 1980-02-01, panaikinta 1991-07-30 įstatymu Nr. 1-1634 nuo 1991-08-08) buvo nustatyta, jog kartu gyvenantys sutuoktiniai ir nepilnamečiai jų vaikai gali turėti tiktai vieną gyvenamąjį namą (arba vieno namo dalį), priklausantį asmeninės nuosavybės teise vienam iš jų arba sudarantį bendrą jų nuosavybę. Taigi įstatyme buvo numatyta, jog šeima gali turėti tik vieną namų valdą, tačiau ji gali priklausyti tiek asmeninės nuosavybės teise, tiek bendrąja jungtine nuosavybe (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. 2-1014-615/2012). Šiuo atveju prieštaros nėra, jog santuokoje gyvenę R. S. V. ir J. V. galėjo turėti tik vieną namų valdą, tačiau, kaip jau konstatuota anksčiau, ji priklausė R. S. V. asmeninės nuosavybės teise. Papildomai teismas pažymi, kad bylos faktinės aplinkybės rodo, jog J. V. ginčo turto – gyvenamojo namo, tvarto, garažo teisiniu statusu apskritai nesidomėjo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad J. V. iki savo mirties būtų rodęs kokį nors susirūpinimą dėl ginčo turto, pavyzdžiui, ar sumokėti mokesčiai, ar tvarkinga dokumentacija ir t. t. J. V. net neturėjo deklaruotos gyvenamosios vietos Tarybų Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikoje (nustatyta faktinė aplinkybė Klaipėdos apylinkės teismo 2021-10-29 sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-234-867/2021), t.y. jis net nebuvo deklaruotas ginčo turte. Visa nekilnojamojo turto dokumentacija pildyta išimtinai R. S. V. (V.) vardu. Visiškas J. V. pasyvumas turto atžvilgiu pagrindžia aplinkybę, kad visgi pats J. V., turtą laikė R. S. V. asmenine nuosavybe, nei sutuoktinių (bendrą su sutuoktine nuosavybe) ar šeimos turtu.

Taigi nors ir gyvenamasis namas buvo pradėtas ir baigtas statyti sutuoktiniams R. S. V. (V.) ir J. V. dar būnant faktinėje/formalioje santuokoje, tačiau remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog ieškovė vis dėlto paneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją šio turto atžvilgiu, įrodydama, jog J. V. neturėjo nei finansinių, nei kitų galimybių prisidėti prie šios gyvenamojo namo statybos, gyvenamasis namas buvo statomas iš ieškovės motinos asmeninių lėšų ir jos naudai, todėl šis gyvenamasis namas pripažintinas asmenine R. S. V. (V.) nuosavybe.

Remiantis 2021-11-24 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu, kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso ginčo gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl šios priežasties, byloje konstatavus, jog 2/3 gyvenamojo namo priklauso R. S. V. (V.) asmeninės nuosavybės teise, pripažintina, jog ir šie kiemo statiniai (šulinys, laiko tualetas, tvora) yra R. S. V. (V.) asmeninė nuosavybė (CK 4.19 straipsnis).

Įvertinus tai, kas išdėstyta anksčiau, remiantis byloje pateikta rašytine medžiaga, šalių ir liudytojų žodiniais parodymais, nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinys pripažinti ginčo turtą asmenine R. S. V. nuosavybe yra tenkintinas iš dalies ir asmenine R. S. V. nuosavybe pripažintinas šis nekilnojamasis turtas: 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, be kita ko, apima ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo teisines paslaugas. Teismas, spręsdamas dėl šių išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovę byloje atstovavo advokatė, kurią paskyrė Klaipėdos skyriaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir buvo priimtas sprendimas suteikti ieškovei antrinę teisinę pagalbą, valstybei garantuojant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos apmokėjimą. 2021-11-19 patikslinta pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ patvirtina, jog atstovaujant ieškovę buvo patirtos 440,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nuo žyminio mokesčio ieškovė buvo atleista.

Atsakovė pateikė duomenis, jog patyrė 1 000 Eur advokato pagalbos išlaidų, kurias sudaro 200 Eur už suteiktas teisines konsultacijas, 300 Eur – atsiliepimo į ieškinį parengimas, 300 Eur – tripliko parengimas, 200 Eur – atstovavimas teismo posėdžiuose. Šias išlaidas patvirtina 2021-11-24 išrašyta sąskaita už teisines paslaugas Nr. DL 3-00157 bei sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis pinigų priėmimo kvitas Nr. 1111767.

Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies - 98 proc., nes viso R. S. V. asmenine nuosavybe pripažinti prašomo vidutinė turto vertė, remiantis registro duomenimis, yra 41 226 Eur (2/3 gyvenamojo namo – 39 370,67 Eur, garažas – 460 Eur, ½ mūrinis tvartas – 206 Eur, 2/3 kitų statinių – 525,33 Eur, viralinė – 664 Eur), o R. S. V. asmenine nuosavybe pripažintas šis turtas - 2/3 gyvenamojo namo, garažas, ½ mūrinis tvartas, 2/3 kitų statinių, kurio vertė 40 562 Eur.

Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies, t. y. 98 proc., iš atsakovės valstybei priteistina 826,14 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis), iš atsakovės priteistinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos pagal teismui pateiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos pažymą apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimą, t. y. 431,91 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis), o iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 20 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nekilnojamąjį turtą – 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., asmenine R. S. V. (iki santuokos V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybe.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 431,91 Eur (keturi šimtai trisdešimt vienas euras ir 91 ct) bylinėjimosi išlaidų, valstybei už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą R. I..

Priteisti iš atsakovės J. K. valstybei 826,14 Eur (aštuoni šimtai dvidešimt šeši eurai ir 14 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės R. I. 20,00 Eur (dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės J. K. naudai.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.