Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Aušros Maškevičienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. I. ieškinį atsakovei J. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. L., A. V.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo pareiškė reikalavimą pripažinti nekilnojamąjį turtą – 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 kitų (kiemo) statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešajame registre įregistruotą R. S. V. vardu, R. S. V., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės ir atsakovės bei trečiųjų asmenų mama R. S. V. (pavardė iki santuokos – V.). 2020-03-06 kreipėsi į Klaipėdos rajono 2-ąjį notaro biurą dėl palikimo po mamos mirties priėmimo pagal testamentą. Notarė neišdavė paveldėjimo teisės liudijimo, nes motinai mirties dieną priklausęs turtas – 2/3 gyvenamojo namo ir dalis ūkinių pastatų (tvarto, garažo, viralinės, kiemo inžinerinių statinių) adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., registro Nr. (duomenys neskelbtini) – buvo įgytas iki santuokos su J. V. nutraukimo 1982-12-08. Teigė, jog nors motina gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir kiemo statiniais įgijo iki santuokos su J. V. nutraukimo, tačiau šis nekilnojamasis turtas buvo įgytas su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti. Nuo 1981 m. motina šeimyninių ryšių su tėvu J. V. nepalaikė, santuokinio gyvenimo negyveno ir bendro ūkio nebevedė. Gyvenamasis namas su priklausiniais buvo pastatytas už mamos asmenines pinigines lėšas, gautas iš jos tėvo J. N. dovanojimo sutarčių pagrindu. Gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (viralinę, garažą, tvartą ir kiemo statinius) savo darbu pastatė mūrininko profesiją turėjęs senelis, mamos tėvas J. N.. Tuo tarpu mamos formalus sutuoktinis J. V. neprisidėjo prie statybų (nei darbu, nei lėšomis), gyvenamajame name niekada negyveno. Nekilnojamasis turtas buvo statomas mamos ir jos tėvų – J. N. ir S. N. poreikiams į būstą tenkinti. Mama visada gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus laikė savo asmenine nuosavybe, tėvas J. V. jokių pretenzijų į turtą nereiškė, todėl santuokos su sutuoktiniu J. V. nutraukimo metu Klaipėdos rajono liaudies teismo 1982-11-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-360/81m. šis turtas nebuvo dalinamas.

3. Atsakovė J. K. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tėvų turtas įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovė nepateikė duomenų, jog nekilnojamasis turtas buvo statytas iš tėvo J. N. dovanotų lėšų. Namas pradėtas statyti ir medžiagos skirtos nuo 1978 – 1979 metų, t. y. šalių tėvams esant santuokoje ir valdžios skirtos priemonės namo statybai yra laikomos bendrąja jungtine nuosavybe. Dovanotos lėšos negalėjo būti panaudotos jau pastatyto ir priduoto nekilnojamojo turto statybai. Namo statybos darbus atliko tėvas J. V., taip pat jis rūpinosi medžiagų įsigijimu. Valstybė suteikė žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti abiejų sutuoktinių naudai. Dėl to ir nekilnojamasis turtas, kuris vėliau šiuo pagrindu pastatytas turi būti laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nepriklausomai kokiomis lėšomis jis buvo statytas. Nekilnojamasis turtas buvo statomas nepilnamečių vaikų, taigi ir santuokos interesams tenkinti.

4. Trečiasis asmuo A. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagristą. Nurodė, jog nekilnojamojo turto statybos metu jam buvo 14–17 metų, šeimoje buvo vienintelis sūnus, todėl kartu su tėvu J. V. nuolat dalyvavo statybos darbuose. Lėšos namo statybai buvo gautos tiek iš abiejų tėvų darbo užmokesčio, tiek iš senelių paramos. Tam tikros medžiagos buvo skirtos valdžios. Nekilnojamasis turtas buvo statytas šeimos ir santuokos interesams.

5. Trečiasis asmuo V. L. atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškovės R. I. ieškinį atsakovei J. K. tenkino iš dalies, pripažino nekilnojamąjį turtą – 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., asmenine R. S. V. (pavardė iki santuokos – V.), nuosavybe, kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės J. K. 431,91 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Priteisė iš atsakovės J. K. valstybei 826,14 Eur žyminio mokesčio. Priteisė iš ieškovės R. I. 20,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės J. K. naudai. Pagrindiniai teismo motyvai:

6.1. Dėl teisinio reglamentavimo. Teismas nurodė, kad ieškovė reikalavimą įrodinėja rašytiniais įrodymais ir aplinkybėmis, vykusiomis 1979 – 1982 metais, kai šalių teisinius santykius reglamentavo 1964 m. LTSR civilinis kodeksas (toliau – 1964 m. CK) ir LTSR santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK). Teismas nustatė, kad ginčo turtas – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, kurį sudaro viralinė, mūrinis tvartas ir garažas – įgyti statybos būdu, sukuriant naują daiktą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas) po santuokos sudarymo, todėl šiam turtui taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.87 straipsnio 1 dalis), tačiau į teismą dėl ginčo turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos panaikinimo kreipėsi ne vienas iš sutuoktinių – R. S. V., o ieškovė, kuri yra jos dukra. R. S. V. visą jos vardu registruotą turtą testamentu paliko ieškovei. Tačiau tarp bylos šalių kilo ginčas dėl paveldėjimo teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą, kadangi atsakovė teigia, kad santuokos metu sukurtas ginčo turtas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso tiek R. S. V. (V.), tiek ir jos buvusiam sutuoktiniui J. V., todėl motina R. S. V. testamentu galėjo palikti tik ½ R. S. V. (V.) vardu registruoto ginčo turto ieškovei.

6.2. Dėl santuokos metu įgyto turto. Teismas nurodė, kad ginčo statiniai buvo pastatyti R. S. V. (V.) ir J. V. dar esant santuokoje. Mirus vienam iš sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 1 punktas), o dėl mirusiajam priklausančios turto dalies, anksčiau buvusios bendrąja jungtine nuosavybe, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) mirus sutuoktiniui J. V., R. S. V. (V.) po vyro mirties įregistravo ginčo turtą (gyvenamąjį namą, viralinę, tvartą, garažą), asmeninės nuosavybės teise, o valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenys nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktikoje pažymėta, kad sutuoktinių turto nuosavybės registracija viešame registre atlieka tik teisės išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, dėl to CK 3.88 straipsnio 3 dalies teisės norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą ir tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (SŠK 22 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad turtas, priklausąs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė), teismas padarė išvadą, kad R. S. V. tėvai 1979-04-20 dovanojimo sutartimi padovanojo 2 000 rublių asmeniškai savo dukrai, o ji šią sumą investavo į ūkinio pastato, kurį sudaro viralinė, garažas ir mūrinis tvartas, statybas, prasidėjusias 1979 m.

6.3. Dėl pastato – viralinės. Teismas nurodė, kad byloje nėra J. V. indėlį į viralinės statybą paneigiančių duomenų, o viralinė buvo ne tik pastatyta sumūrijant sienas, tačiau buvo atlikta ir viralinės vidaus apdaila, J. V. noriai pagal galimybes atliko pagalbinius statybinius darbus, jog būtų paruošta gyventi būtent V. šeimai. Todėl teismas padarė išvadą, kad ūkinio pastato dalis (viralinė) dar buvo statoma bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tai, kad J. V. prisidėjo prie viralinės / vasarinės statybos patvirtina ir tai, jog jis, baigus jos statybas, joje liko gyventi beveik iki mirties, ten buvo įsirengęs savo gyvenamąją vietą, laikė asmeninius daiktus, įvairius įrankius, ją pritaikė ir savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas konstatavo, jog ieškovė nepaneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos šiam turtui, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo viralinę pripažinti asmenine R. S. V. nuosavybe.

6.4. Dėl pastatų mūrinio tvarto ir garažo. Teismas nurodė, kad viralinė, mūrinis tvartas ir garažas buvo pradėti statyti vienu metu, tačiau priešingai nei viralinė, mūrinis tvartas ir garažas vis dėlto laikytini R. S. V. (V.) asmenine nuosavybe.

6.5. Teismas nustatė, kad R. S. V. asmeninės nuosavybės teise gavo 2 000 rublių iš savo tėvo pradėti ginčo turto statybas, o duomenų apie J. V. darbo užmokestį 1979 – 1980 metais nėra, be to, nėra ginčo, kad J. V. neturėjo jokių santaupų, todėl padarė išvadą, kad esminis finansinis indėlis į šio ginčo turto vertę buvo įdėtas R. S. V.. Tiek mūrinis tvartas, tiek garažas, buvo sumūryti iš plytų, o šiuos darbus atliko išimtinai R. S. V. tėvas, dėl to, pasak teismo, ginčo byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad šiems pastatams nereikėjo jokios vidaus apdailos, įrengimo, todėl neprireikė ir jokių papildomų išlaidų ar fizinio darbo. Atsižvelgdamas į tai, kad remiantis šalių teiktais parodymais, R. S. V. tėvas veikė asmeniškai R. S. V. interesais, teismas padarė išvadą, kad jis šiuos pastatus pastatė asmeniškai R. S. V.. 1982-07-09 R. S. V. ir J. N. sudarė notarine tvarka patvirtintą dovanojimo sutartį, kuria R. V. padovanojo savo tėvui J. N. ½ dalį mūrinio tvarto. Tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas (SŠK 21 straipsnio 4 dalis) numatė, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Vertindamas ir tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo kontekstą teismas padarė išvadą, kad notarine tvarka patvirtintas dovanojimo sandoris rodo, jog mūrinis tvartas dovanojimo sutarties pasirašymo metu buvo asmeninė R. S. V. (V.) nuosavybė, kadangi ½ dalies mūrinio tvarto dovanojimas buvo patvirtintas notaro nereikalaujant rašytinio sutikimo iš sutuoktinio J. V., o ši notaro patvirtinta dovanojimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl teisėta ir suteikianti didesnę įrodomąją galią. Tai, jog J. V. naudojosi tik viralinės patalpomis, o kitomis ūkinio pastato dalimis – garažu ir mūriniu tvartu, nesinaudojo, teismo vertinimu, patvirtina aplinkybė, jog J. V. asmeninius daiktus ir įvairius įrankius laikė tik viralinėje, o ne garaže ar mūriniame tvarte. Bylos šalys teismo posėdžio metu patvirtino, kad garaže buvo laikomas tik senelio J. N. automobilis ir kiti įvairūs daiktai. Be to teismo posėdžio metu nė viena iš šalių neminėjo apie tėvo J. V. indėlį į mūrinio tvarto ir garažo statybas ar įrengimą, visi nuosekliai minėjo, jog tėvas J. V. dalyvavo tik viralinės / vasarinės statyboje, kurioje ir liko gyventi.

6.6. Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pats J. V. šio turto nelaikė savo nuosavybe, kadangi juo nesinaudojo ir nesirūpino, todėl teismas konstatavo, kad ieškovė paneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją ½ dalies mūrinio tvarto ir garažo atžvilgiu, todėl šis turtą pripažino asmenine R. S. V. nuosavybe.

6.7. Dėl pastato – gyvenamojo namo. Teismas šį turtą pripažino asmenine R. S. V. nuosavybe. Nurodė, kad remiantis 1982-11-22 teismo sprendimu, kuriuo nutraukta santuoka, V. maždaug nuo 1981 m. pradėjo gyventi skyriumi. Šalys ir liudytojai bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ūkinio pastato statybos prasidėjo apie 1979 m. ir tęsėsi apie vienerius metus, o gyvenamasis namas, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pradėtas ir baigtas statyti 1982 m. Teismas kritiškai vertino J. V. galimybes finansiškai prisidėti prie gyvenamojo namo statybų. Teismo vertinimu byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (1979 – 1982 m.) J. V. nuo 1981-09-18 iki 1982-11-23 dirbo traktorininku akcinėje bendrovėje „LOTOS Geonafta“ (buvusi Naftos žvalgybos ekspedicija), jo darbo užmokestis buvo minimalus, iš jo buvo išskaičiuojami alimentai, o nuo 1982-12-29 iki 1983-06-09 dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Gargždų plytų gamykla“, darbo užmokestis nurodytu laikotarpiu buvo 8,30 Lt (paverstas į litus). Teismas nustatė, jog rašytinių įrodymų, jog J. V. dirbo ir kiek uždirbo 1979 – 1981 m., byloje nėra. Teismo vertinimu J. V. gal ir galėjo gauti traktorių iš savo darbovietės arba plytų iš darbovietės, tačiau įvertinęs tai, kad šalys jau nuo 1981 m. gyveno skyriumi, o namas jau buvo statomas asmeninėms R. S. V. reikmėms, teismas padarė išvadą, jog J. V. galėjo tik epizodiškai ir geranoriškai prisidėti prie gyvenamojo namo statybos kaip pagalbinis darbininkas, tačiau žinodamas, jog name jis negyvens, o tai patvirtina ir aplinkybė, jog J. V. į namą gyventi nepersikėlė ir net neketino.

6.8. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą teismas padarė išvadą, kad J. V. prisidėti prie gyvenamojo namo statybos, kuri iš esmės būtų padidinusi ginčo turto vertę, neturėjo galimybės, kadangi J. V. santaupų neturėjo, jo darbo užmokestis buvo mažas, nes jis dirbo nekvalifikuotą darbą, o iš gauto atlygio turėjo būti mokami alimentai vaikams, be to, dalį atlygio išleisdavo alkoholiniams gėrimams. Rašytinių duomenų apie tai, jog J. V. tėvai prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų, nėra. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu šalys nuosekliai nurodė, kad namo statybos vyko šiltuoju metų laiku, statybos darbus išimtinai atliko R. S. V. tėvas J. N., veikęs išimtinai dukters R. S. V. interesais, kuris prie namo dirbdavo nuolatos, nes kito darbo neturėjo ir jo samdytas darbininkas. Teismas pažymėjo, kad 1982-11-22 teismo sprendimu buvo nustatyta, jog J. V. ir R. S. V. jau nuo 1981 m. gyveno skyriumi, todėl teismas padarė išvadą, kad namas, pradėtas statyti 1982 m., buvo statomas būtent R. S. V. reikmėms. Teismo nuomone net jei J. V. epizodiškai savo darbu prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų, byloje esančių rašytinių ir žodinių įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad tokiu darbu J. V. galėjo įgyti teisę į namo dalį.

6.9. Teismas laikė nepagrįstais atsakovės argumentus dėl 1982-11-23 dovanojimo sutartimi R. S. V. jos tėvo J. N. padovanotų 5 000 rublių abejotino panaudojimo namo statyboms. Nurodė, kad namo pridavimo 1982 metų kovo mėnesį metu buvo įrengtas tik vienas kambarys, R. S. V. neturėjo pinigų tęsti kitus gyvenamojo namo apdailos darbus, o tai lėmė, jog R. S. V. tėvai N. pardavė savo namą (duomenys neskelbtini) ir gautą sumą padovanojo savo dukrai R. S. V. pabaigti namo statybas. Teismas nurodė, kad J. V. nedalyvavo pasirašant dovanojimo sutartį, kuria buvo perleista dalis nekilnojamojo turto, o tai tik patvirtina aplinkybę, jog J. V. pats savęs nelaikė šio nekilnojamojo turto savininku. Pasisakydamas dėl dovanojimo sutarčių, t. y. 1982-11-23 dovanojimo sutarties kuria R. S. V. tėvas J. N. jai padovanojo 5 000 rublių, o ji tėvui 1982-07-09 dovanojimo sutartimi padovanojo 1/3 gyvenamojo namo ir ½ mūrinio tvarto, teismas konstatavo, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos N. dukters V. (V.) naudai, neįtraukiant J. V. kaip naudos gavėjo, o šių dovanotų lėšų dėka buvo sukurta esminė ir didžiausia pridėtinė vertė kuriant gyvenamąjį namą.

6.10. Teismas nurodė, jog dėl tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo santuokoje gyvenę R. S. V. ir J. V. galėjo turėti tik vieną namų valdą, tačiau, ji priklausė R. S. V. asmeninės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad J. V. ginčo turto – gyvenamojo namo, tvarto, garažo teisiniu statusu apskritai nesidomėjo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad J. V. iki savo mirties būtų rodęs kokį nors susirūpinimą dėl ginčo turto, pavyzdžiui, ar sumokėti mokesčiai, ar tvarkinga dokumentacija ir t. t. J. V. net nebuvo deklaruotas ginčo turte. Visa nekilnojamojo turto dokumentacija pildyta išimtinai R. S. V. (V.) vardu. Teismo vertinimu visiškas J. V. pasyvumas turto atžvilgiu pagrindžia aplinkybę, kad visgi pats J. V., turtą laikė R. S. V. asmenine nuosavybe, nei sutuoktinių (bendrą su sutuoktine nuosavybe) ar šeimos turtu.

6.11. Teismas nurodė, kad nors gyvenamasis namas buvo pradėtas ir baigtas statyti sutuoktiniams R. S. V. (V.) ir J. V. dar būnant faktinėje / formalioje santuokoje, tačiau ieškovė vis dėlto paneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją šio turto atžvilgiu, įrodydama, jog J. V. neturėjo nei finansinių, nei kitų galimybių prisidėti prie šio gyvenamojo namo statybos, gyvenamasis namas buvo statomas iš ieškovės motinos asmeninių lėšų ir jos naudai, todėl šis gyvenamasis namas pripažintinas asmenine R. S. V. (V.) nuosavybe.

6.12. Teismas nurodė, kad remiantis 2021-11-24 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu, kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso ginčo gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl šios priežasties, byloje konstatavus, jog 2/3 gyvenamojo namo priklauso R. S. V. (V.) asmeninės nuosavybės teise, pripažintina, jog ir šie kiemo statiniai (šulinys, laiko tualetas, tvora) yra R. S. V. (V.) asmeninė nuosavybė (CK 4.19 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovė J. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; 2) priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl neatskleidė bylos esmės ir padarė visiškai nepagrįstas, byloje esantiems duomenims prieštaraujančias išvadas. Teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl turto, įgyto santuokos metu, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, todėl priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

7.2. Ieškiniu ieškovė reikalavo pripažinti jos tėvų santuokos metu įgytą ginčo turtą asmenine vieno sutuoktinio, t. y. motinos R. S. V. nuosavybe, todėl ieškovė turėjo pareigą paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą prezumpciją. Atsižvelgdamas į Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ar ieškovė įrodė, kad: l) nekilnojamasis turtas buvo įgytas už asmenines vieno iš sutuoktinių – motinos R. S. V., lėšas; 2) kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinės R. S. V. valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Tačiau teismas vadovavosi ne šiais kriterijais, o nei CK, nei teismų praktikoje neįtvirtintu „faktinio naudojimosi turtu“ kriterijumi, pagal kurį teismas vertino kiek ir kokia apimtimi kiekvienas iš sutuoktinių naudojosi santuokos metu įgytu nekilnojamuoju turtu ir būtent analizuodamas šias aplinkybes sprendė dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Teismas analizavo ir sprendė, kas ir kokia apimtimi naudojosi nekilnojamuoju turtu ir būtent šiomis aplinkybės vadovaudamasis nusprendė, kad pastatas viralinė nepripažintina asmenine R. S. V. nuosavybe, kadangi sutuoktinis J. V. joje gyveno, laikė daiktus ir nepertraukiamai naudojosi. Tuo tarpu likusį nekilnojamąjį turtą teismas pripažino asmenine sutuoktinės R. S. V. nuosavybe, kadangi nenustatė, jog sutuoktinis J. V. juo nepertraukiamai naudojosi ar laikė jame savo asmeninius daiktus.

7.3. Apeliantės nuomone vadovautis „faktinio turto naudojimosi“ kriterijumi, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės teisinio režimo, yra visiškai nepagrįsta ir ydinga. Pagal CK IV knygos teisinį reguliavimą, naudojimasis ar nesinaudojimas daiktu (turtu) niekaip neatima jo turėtojo nuosavybės teisės. Dėl to teisiškai nereikšmingos aplinkybės, kuris iš sutuoktinių, kokia apimtimi ir kokiu santuokos metu įgytu daiktu naudojosi, o kuris nesinaudojo. Mano, kad šios aplinkybės tiesiog patvirtina faktą, jog šalys, esant tarpusavio nesutarimams (1982-11-22 teismo sprendimu santuoka buvo nutraukta), tiesiog nusistatė daikto naudojimosi tvarką, t. y. kad sutuoktinis J. V. liko gyventi pastate – viralinėje, o sutuoktinė R. S. V. (V.) su jų mažamečiais vaikais, taigi tenkinant santuokos ir šeimos poreikius, persikėlė gyventi į gyvenamąjį namą, o tai niekaip nekeičia ir neturi jokios įtakos sutuoktinių nuosavybės teisėms į santuokos metu įgytą bendrą turtą ir juo labiau nepaneigia CK 3.88 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos. Nėra jokių duomenų, kad pati R. S. V. naudojosi viraline, tvartu ir garažu, todėl, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo „faktinio naudojimosi turtu“ kriterijumi, šis turtas turėtų būti pripažintas kaip jai nepriklausantis, nors tai akivaizdžiai prieštarauja teisinei logikai ir daiktinės teisės normoms.

7.4. Dėl pastatų viralinės, mūrinio tvarto ir garažo. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šių trijų nekilnojamojo turto objektų byloje esančiais įrodymais nustatytas tas pačias faktines aplinkybes vertino skirtingai ir priėjo prie skirtingų teisinių išvadų, kai tam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pažymi, kad trys nekilnojamojo turto objektai: l) pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., sudaro vieną bendrą pastatą, buvo pastatyti po vienu stogu, tuo pačiu metu, t. y. 1979 metais. Dėl to teismo išvada, kad viralinė nepripažintina asmenine R. S. V. nuosavybe savaime suponuoja, kad ir mūrinis tvartas bei garažas taip pat nepripažintini asmenine R. S. V. nuosavybe, nes visi trys objektai buvo pastatyti kaip vienas pastatas, po vienu stogu ir tuo pačiu metu. Dėl to J. V. prisidėjo ne tik prie „viralinės“ statybos, bet ir prie mūrinio tvarto ir garažo, kaip vientiso pastato, statymo, todėl tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Aplinkybės, kad jis būdamas gyvas labiau naudojosi „viraline“ nei garažu ir tvartu, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo R. S. V..

7.5. Nurodo, kad visas pastatas, kuriame vėliau buvo įregistruoti trys atskiri nekilnojamojo turto objektai (viralinė, mūrinis garažas, tvartas) buvo pradėtas ir pabaigtas statyti kaip vientisas statinys po tuo pačiu stogu 1979 metais, tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašai. Teismas, atsisakydamas pripažinti „viralinę“ asmenine R. S. V. nuosavybe konstatavo, kad prie šio pastato statybų žymiai prisidėjo J. V. Teismui pripažinus, kad J. V. prisidėjo prie „viralinės“ statybos, akivaizdu, kad jis prisidėjo prie viso pastato statybos, todėl teismas pastatą nepagrįstai išskirstė į atskirus objektus (viralinę, mūrinį garažą, tvartą), o du pastaruosius esą iš plytų mūrijo R. S. V. tėvas, klaidingai leidžiant suprasti, jog „viralinė“ buvo atskiras ir ne iš plytų mūrytas pastatas. Nėra jokio pagrindo išvadoms, kad mūrinis tvartas ir garažas yra asmeninė R. S. V. nuosavybė, o „viralinė“ – bendroji jungtinė nuosavybė.

7.6. Teigia, kad teismas nurodydamas, kad tiek mūrinis tvartas, tiek garažas, buvo sumūryti iš plytų, o šiuos darbus atliko išimtinai R. S. V. tėvas, visiškai ignoruoja faktą, jog ne tik šie pastatai, bet ir „viralinė“ lygiai taip pat buvo sumūryta iš plytų, nes šie objektai buvo statomi kaip vienas pastatas. Kita vertus, teismas nepagrįstai siaurai supranta ir aiškina statybos darbus, apsiribodamas vien plytų mūrijimu, kurį atliko J. N. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ne kartą akcentuota, kad pastato statyba susideda ne vien iš plytų mūrijimo, bet iš aibės darbų: statybų aikštelės parengimo, pamatų įrengimo (iškasant gruntą, atliekant parengiamuosius darbus pamatų pylimui, patį pamatų formavimą ir pylimą), laikančiųjų konstrukcijų – gelžbetoninių plokščių įsigijimo, įrengimo, armatūros rišimo, stogo pastatymo ir įrengimo, langų statymo ir pan. Šie pagrindiniai darbai yra neatsiejami nuo pastato statybos, t. y. naujo daikto sukūrimo daiktinės ir nuosavybės teisės įgijimo prasme. Būtent šiuos darbus, išskyrus mūrijimą, kartu su broliu B. V., sūnumi A. V., sutuoktinės tėvu J. N. bei jo samdytu darbininku ir atliko pats J. V., o tai iš esmės pripažįsta ir pats teismas, atsisakydamas pripažinti viralinę asmenine R. S. V. nuosavybe. Šie darbai buvo atlikti tuo pačiu metu, t. y. 1979 metais pradedant ir baigiant statyti vientisą pastatą, kuriame tik vėliau buvo įregistruoti trys atskiri nekilnojamojo turto objektai.

7.7. Dėl pastato – gyvenamojo namo. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas santuokos metu. Ieškovė turėjo pareigą paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą prezumpciją, tačiau to nepadarė.

7.8. Dėl nekilnojamojo turto (namo) (ne)įgijimo už asmenines R. S. V. lėšas. Byloje nėra jokių objektyvių ar bent tikėtinų duomenų, kad ginčo namas buvo įgytas už asmenines sutuoktinės R. S. V. (V.) lėšas. Teismas šių aplinkybių egzistavimą nepagrįstai ir klaidingai tapatina su aplinkybėmis, kad prie gyvenamojo namo statybos savo darbu mūrydamas plytas prisidėjo R. S. V. tėvas J. N. ir kad jis dukrai dovanojo iš viso 7 000 rublių gyvenamojo namo apdailos darbams, kurių didžioji dalis (5 000 rublių) buvo padovanoti praėjus 8 mėnesiams po to, kai gyvenamasis namas buvo pastatytas ir priduotas tuometinei komisijai. Apeliantės nuomone šios aplinkybės nesuteikia pagrindo teisiniam vertinimui, kad gyvenamasis namas buvo įgytas už asmenines sutuoktinės R. S. V. lėšas.

7.9. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad visus gyvenamojo namo statybos darbus atliko išimtinai R. S. V. tėvas J. N., kuris veikė išimtinai jos interesais, ir jo samdytas darbininkas, o net jei J. V. epizodiškai savo darbu prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų, tačiau bylos įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad tokiu darbu J. V. galėjo įgyti teisę į namo dalį. Apeliantė teigia, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad R. S. V. tėvas J. N. atliko tik mūrijimo darbus, o ne visus gyvenamojo namo statybos darbus, nes gyvenamojo namo statyba susideda ne tik iš plytų mūrijimo, bet ir daugybės kitų darbų. Kitus namo statybos darbus (išskyrus plytų mūrijimą) atliko J. V. su sūnumi A. V., broliu B. V..

7.10. Teismas nepagrįstai ignoravo statybos darbų, prie kurių visa apimtimi prisidėjo sutuoktinis J. V., visumą. Be to, teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl šie J. V. atlikti darbai neleidžia daryti išvados, kad tokiu darbu J. V. galėjo įgyti teisę į dalį namo. Teismas nepateikė jokių argumentų, teisės aktų nuorodų, kurios reglamentuotų, kiek ir kokia dalimi sutuoktinis statydamas namą (kitą turtą) turi prisidėti, t. y. kokios apimties turėtų būti jo darbai, kad juos būtų galima laikyti sukuriančiais jam nuosavybės teisę į šį statybos būdu įgyjamą turtą. Pažymi, kad CK 4. 47 straipsnio l dalies 4 punkte nėra jokių išlygų dėl to, kokia apimtimi vienas iš sutuoktinių turi prisidėti prie namo statybos, kad jis įgytų nuosavybės teises į namą, juolab, kad šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prie namo statybos J. V. prisidėjo reikšmingai.

7.11. Vertindamas J. V. prisidėjimą prie gyvenamojo namo statybos teismas turėjo įvertinti ir tai, kokiomis aplinkybėmis jis atliko statybos darbus, tačiau akivaizdu, kad to nepadarė. Byloje neginčijamai įrodyta, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas ir priduotas šalims esant santuokoje, t. y. 1982-03-26 (teismas kažkodėl nurodo 1982-04-02). Visos iš J. V. ir R. S. V. darbo užmokesčio gautos lėšos, kurios buvo panaudotos statybai, taip pat laikytinos bendrąja jungtine nuosavybe. Maža to, leidimas statyti gyvenamąjį namą ir visi kiti lydintieji dokumentai buvo suderinti ir gauti dar 1978 metais, gavus žemės sklypą gyvenamojo namo statybai (1978-09-22 Lėbartų tarybinio ūkio direktoriaus įsakymu Nr. 134 R. S. V. (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje buvo skirtas 0,15 ha žemės sklypas gyvenamojo namo statybai. Šis įsakymas buvo patvirtintas 1978-10-18 Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 28. 1978-12-20 buvo pasirašyta sutartis dėl šio sklypo perdavimo naudojimui). Gyvenamojo namo statybos ir visi parengiamieji darbai pradėti dar 1978 metais, kai nebuvo jokios kalbos apie sutuoktinių santuokos iširimą. Apeliantė pažymi, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą tokie žemės sklypai buvo skiriami būtent santuokos pagrindu atsiradusiems šeimos poreikiams tenkinti, todėl atsižvelgiant į tuometinę santvarką ir supratimą apie nuosavybę, taip pat atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas individualiam namui statyti buvo suteiktas, o nekilnojamasis turtas pastatytas santuokos metu, auginant 4 nepilnamečius vaikus, akivaizdu, kad jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

7.12. Apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo namas buvo statytas iš J. N. dovanotų lėšų. Šiuos teiginius paneigia tai, kad 5 000 rublių R S. V. J. N. buvo padovanoti 1982-11-13 dovanojimo sutartimi, t. y. praėjus 8 mėnesiams nuo gyvenamojo namo pastatymo ir pridavimo 1982-06-16 aktu. Vadinasi šios lėšos niekaip negalėjo būti naudojamos gyvenamojo namo statybai „nuo pamatų iki stogo“, t. y. nuo statybvietės parengimo, pamatų išpylimo iki namo pastatymo iki tokio lygio, kad jis galėjo būti priduotas tuometinei statybų komisijai ir naudojamas gyvenimui. Teismo argumentai, esą šios lėšos buvo naudojamos vidaus apdailos darbams tik patvirtina, kad namas nebuvo pastatytas už šiuos J. N. dukrai padovanotus 5 000 rublių.

7.13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas visiškai ignoruoja byloje nustatytas aplinkybes, kad J. V. savo darbu prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų (statybvietės parengimo, pamatų išpylimo, perdangų, stogo darbų ir kt.) ir papildomai rūpinosi medžiagų gavimu – ardė senus stulpus armatūrai išgauti, valė senų statinių (griuvenų) plytas, o tai pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo laikoma teisėtu būdu gaunamomis statybinėmis medžiagomis. Be to, J. V. gyvenamojo namo statybos laikotarpiu dirbo, gavo nuolatines pajamas bei techniką – traktorių, reikalingą statyboms ir statybinėms medžiagoms transportuoti. Abu sutuoktiniai namo statybos metu buvo dirbantys ir savo lėšomis, kurios buvo bendroji jungtinė nuosavybė, ir darbo technika prisidėjo prie namo statybų. Teismo argumentai, esą J. V. dalį atlyginimo išleisdavo alkoholiniams gėrimams yra niekuo nepagrįsti ieškovės atkartoti subjektyvūs samprotavimai.

7.14. Dėl aiškiai (ne)išreikštos sutuoktinės R. S. V. valios įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog gyvenamasis namas buvo įgytas tenkinti asmeninius R. S. V. interesus. Teismas neįvertino, kad žemės sklypo gyvenamajam namui statyti suteikimo metu (1978 m.), nekilnojamojo turto statybos darbų laikotarpiu (1978 – 1982 m.), ieškovės ir atsakovės tėvai ne tik buvo santuokoje ir iki 1981 m. rudens vedė bendrą šeimos ūkį, bet ir augino keturis mažamečius vaikus (pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą dėl šios priežasties jiems ir buvo suteiktas sklypas individualaus namo statyboms). Vadinasi, gyvenamasis namas pirmiausia buvo statomas keturių nepilnamečių vaikų, taigi ir santuokos, interesams tenkinti. Pirmiausia buvo pastatytas pastatas, kuriame įrengta viralinė, o viralinėje kartu gyveno visa šeima (be kita ko, vykstant ir gyvenamojo namo statyboms), todėl akivaizdu, kad sutuoktiniai, nors ir pykdamiesi bei ne visada sutardami, bet vedė bendrą šeimos ūkį. Tik 1982 metais pastačius gyvenamąjį namą, į jį įsikėlė R. S. V. su mažamečiais vaikais, o J. V. į šį namą nebepersikėlė, nes baigus namo statybas jau sunkiai sirgo IV stadijos vėžiu. Jam sunkiai sergant kilo konfliktai, R. S. V. užmezgė kitus santykius ir santuoka buvo nutraukta 1982-11-22 (įrašas įsigaliojo 1982-12-08). Šios aplinkybės nereiškia, kad namas buvo statomas tik R. S. V. interesams, o reiškia tik tai, kad jį pastatę R. S. V. ir J. V. nebesutarė.

7.15. Skundžiamo sprendimo argumentai, kad R. S. ir J. V. maždaug nuo 1981 m. pradėjo gyventi skyriumi taip pat nepagrįsti. Gyvenimas skyriumi yra teisinis sutuoktinių santuokos režimas, kuris vadovaujantis CK 3.73 straipsniu, nustatomas šalims kreipiantis į teismą su prašymu įregistruoti tokį faktą. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad šalys, kaip teigia teismas, nuo 1981 metų pradėjo gyventi skyriumi. Nėra ginčo, kad jie nesutarė ir pykosi, tačiau tai nereiškia, kad sutuoktiniai gyveno skyriumi, juolab, kad tai lėmė bendrosios jungtinės nuosavybės turto teisinio režimo pasibaigimą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog visas turtas, įgytas nuo 1981 metų iki santuokos nutraukimo 1982-11-22 (įsigaliojo 1982-12-08) tapo tik asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe. Tokioms išvadoms nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad gyvenamasis namas, kuris buvo baigtas 1982-03-16 aktu, laikytinas ne bendrąja jungtine, o asmenine R. S. V. nuosavybe.

7.16. Dėl dovanojimo sutarties, kuria perleista dalis nekilnojamojo turto. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad J. V. nedalyvavo pasirašant 1982-07-09 dovanojimo sutartį, kuria buvo perleista dalis nekilnojamojo turto, patvirtina, kad J. V. nelaikė savęs turto savininku. Teigia, kad šios aplinkybės niekaip neapsprendžia santuokos metu įgyto turto nuosavybės teisės klausimo, o tik patvirtina, kad dalis gyvenamojo namo dovanojimo sutartimi buvo perleista R. S. V. tėvui J. N. ir kad tokiam sandoriui, vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 4 dalimi, buvo būtinas rašytinis sutuoktinio J. V. sutikimas. Tuo tarpu aplinkybės dėl šio sutikimo (ne)buvimo byloje nebuvo tinkamai ištirtos, nors šias aplinkybes buvo būtina išsiaiškinti. Be to, byloje nėra duomenų, jog dovanojimo sutarčiai šalių tėvo J. V. sutikimas nebuvo reikalingas. Priešingai, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, toks sutikimas buvo privalomas, jis buvo išreiškiamas raštu (SŠK 21 straipsnio 4 dalis). Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas sutuoktinių sūnus A. V. patvirtinto, kad, kiek jam žinoma, tėvas dovanojimo sutarties sudarymo metu kartu su motina važiavo į notaro biurą, o tai reiškia, kad apie sandorį sutuoktiniui J. V. buvo žinoma ir jis sandoriui neprieštaravo. Dėl kokių priežasčių šie dokumentai kartu su dovanojimo sutartimi nėra išlikę, nėra aišku kaip ir nėra iki galo aiškios šio sandorio sudarymo aplinkybės, todėl vadovautis vien šia sutartimi byloje nėra pagrįsta. Kita vertus, pagal tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Todėl nei aplinkybė, jog nekilnojamojo turto statybą leidžiantys dokumentai įforminti motinos R. S. V. vardu, nei aplinkybė, kad ji dovanojimo sutartimi savo vardu perleido dalį nekilnojamojo turto savo tėvams, neturi reikšmės sprendžiant dėl šio turto nuosavybės formos.

8. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

8.1. Ieškovė su skunde nurodytais argumentais dėl teismo sprendimo panaikinimo nesutinka. Pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko teisėtu, teisingu ir pagrįstu.

8.2. Dėl (ne)nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliantės teiginiai, jog teismas, užuot aiškinęsis šių sąlygų egzistavimą / neegzistavimą, pripažino ginčo turtą asmenine ieškovės motinos R. S. V. nuosavybe remiantis „faktinio naudojimosi turtu“ kriterijumi, nenumatytu nei CK, nei teismų praktikoje, yra nepagrįsti. Teismas išsamiai aiškinosi, kokiomis lėšomis buvo statomas ginčo turtas. Ištyręs visus įrodymus, padarė išvadą, jog turtui sukurti statybos būdu buvo panaudotos ieškovės motinos asmeninės lėšos ir senelio darbas, skirtas išimtinai dukters R. S. V. (V.) interesams. Ieškovė pateikė neginčijamų įrodymų apie motinos R. S. V. gyvenamajam namui ir kitiems pastatams įgyti panaudotų lėšų kilmę ir jos kaip sutuoktinės valią įgyti nekilnojamuosius daiktus asmeninėn nuosavybėn. Ieškovės motinos asmeninių lėšų turėjimas patvirtintas didesnę įrodomąją galią turinčiais oficialiais rašytiniais įrodymais.

8.3. Atsakovė, nurodydama, jog gyvenamasis namas statytas šeimos poreikiams auginant keturis vaikus, kai faktiškai du iš jų gyveno ir augo pas senelius, nepateikė jokių duomenų, kaip pasireiškė sutuoktinių V. bendro ūkio tvarkymas nuo gyvenimo skyrium pradžios 1981 m., kokias bendras turtines teises ar prievoles jie toliau kartu įgyvendino ir vykdė. Vien tai, jog gyvenamojo namo statybos metu sutuoktiniai vedė atskirus ūkius, atskirai maitinosi, leidžia spręsti, kad faktinis sutuoktinių gyvenimas buvo atskiras ir todėl, nesant kitokių įrodymų, kad sutuoktinių pajamos ir lėšos buvo tvarkomos bendrai, nėra pagrindo spręsti, jog buvo sukurta bendroji jungtinė nuosavybė.

8.4. Atsakovė taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų (pvz. retrospektyvinės sąmatos, statybinės ekspertizės akto ir (ar) kt.), kad 7 000 rublių suma nebuvo pakankama ūkio būdu (t. y. senelio J. N. darbu) pastatyti namui ir ūkiniams pastatams. Tuo tarpu ieškovė pateikė oficialųjį rašytinį įrodymą – notarine forma sudarytą 1982-07-09 dovanojimo sutartį, kuria ieškovės motina padovanojo savo tėvui J. N. ? dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį tvarto. Šioje sutartyje nurodyta, jog dovanojamą pastatų dalį šalys įvertino 1 500 rublių, o visų pastatų „draudiminis įkainavimas“ yra viso labo tik 2 554 rublių. Teismo nustatytų bylos aplinkybių kontekste, kad ginčo pastatus statė ieškovės senelis, turėjęs mūrininko profesiją, kad prie statybų pagalbiniu darbininku buvo samdomas tik vienas darbininkas J., kad ieškovės motina, liudytojų ir šalių tvirtinimu, pati atliko dalį statybos darbų (pvz. maišė betoną, nešė plytas ir kt.), kad gyvenamasis namas buvo priduotas įrengus tik vieną kambarį (atitiko to meto teisės aktams), vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, galima daryti išvadą, jog dovanota suma buvo daugiau nei pakankama ginčo turtui pastatyti ir įrengti.

8.5. Į bylą pateiktas 1982-11-22 teismo sprendimas patvirtina, jog ieškovės motina R. S. V. su J. V. bendro ūkio nebevedė apie metus iki teismo sprendimo priėmimo. Tad faktiniai šeimyniniai santykiai nutrūko 1981 metais. Gyvenamojo namo statyba viešojo registro duomenimis pradėta ir baigta 1982 m. Todėl apeliantės teiginiai, jog gyvenamasis namas buvo statomas ir naudojamas bendriems šeimos poreikiams – sutuoktinių ir vaikų gyvenimui – tenkinti, nepagrįstas.

8.6. Tiek santuokos nutraukimo byloje, tiek ir po santuokos nutraukimo per SŠK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą J. V. reikalavimų dėl ginčo turto padalijimo R. S. V. nepareiškė. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog pats J. V. turto nelaikė savo nuosavybe.

8.7. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tiek šalių paaiškinimus, tiek rašytinius, tiek liudytojų parodymus.

8.8. Aplinkybė, kad vienu ir tuo pat metu 1979 m. statyti viralinė, tvartas ir garažas yra vienas pastatas po vienu stogu, nesudaro pagrindo garažo ir tvarto pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.

8.9. Apeliantė klaidingai interpretuoja ieškovės senelio J. N. atliktų darbų apimtį. Jei J. V. būtų dalyvavęs statybose tokia apimtimi kaip įsivaizduoja apeliantė, jei prie statybų būtų talkinęs J. V. brolis B. V., kurio šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais niekas statybose dirbant nematė, tai seneliui J. N. pagalbinis darbininkas išvis nebūtų buvęs reikalingas.

8.10. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas teismo buvo įvertintas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet byloje esančių įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti sutuoktinių V. gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius, nenukrypstant nei nuo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, nei nuo teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

11. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės R. I. ieškinys atsakovei J. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Nors teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine R. S. V. (V.) nuosavybe, pernelyg sureikšmino faktinį kiekvieno iš sutuoktinių (R. S. V. (V.) ir J. V.) naudojimąsi ginčo nekilnojamuoju turtu jų santuokos metu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei mano apeliantė, tai nesutrukdė apylinkės teismui tinkamai įvertinti byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, ir priimti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai nei teigia apeliantė, akivaizdu, jog faktinis sutuoktinių naudojimasis ginčo turtu nebuvo vienintelė ir pagrindinė priežastis, dėl kurios apylinkės teismas ginčo nekilnojamąjį turtą (išskyrus viralinę) pripažino asmenine R. S. V. (V.) nuosavybe, nes iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog apylinkės teismas išsamiai įvertino ir kitus šiam klausimui išspręsti aktualius įrodymus bei išanalizavo byloje nustatytas aplinkybes. Įvertinus skundžiamą sprendimą ir civilinės bylos medžiagą nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė paneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją turtui, kurį (išskyrus viralinę) prašė pripažinti asmenine R. S. V. (V.) nuosavybe.

13. Apeliantė nurodo, kad visas pastatas, kuriame vėliau buvo įregistruoti trys atskiri nekilnojamojo turto objektai (viralinė, mūrinis garažas, tvartas) buvo pradėtas ir pabaigtas statyti kaip vientisas statinys po tuo pačiu stogu 1979 metais. Teismas, atsisakydamas pripažinti viralinę asmenine R. S. V. nuosavybe, konstatavo, kad prie šio pastato statybų žymiai prisidėjo J. V.. Apeliantės nuomone teismui pripažinus, kad J. V. prisidėjo prie viralinės statybos, akivaizdu, kad jis prisidėjo prie viso pastato statybos, todėl teismas pastatą nepagrįstai išskirstė į atskirus objektus ir nurodė, jog mūrinį garažą ir tvartą iš plytų mūrijo R. S. V. tėvas, klaidingai nurodydamas, jog viralinė buvo atskiras ir ne iš plytų mūrytas pastatas, todėl nėra jokio pagrindo išvadoms, kad mūrinis tvartas ir garažas yra asmeninė R. S. V. nuosavybė, o „viralinė“ – bendroji jungtinė nuosavybė. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

14. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad viralinė, mūrinis tvartas ir garažas yra vienas pastatas po vienu stogu ir buvo pradėti statyti vienu metu 1979 m., vis dėlto nesuteikia pagrindo garažo ir mūrinio tvarto pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta, jog viralinė nebuvo sumūryta iš plytų. Pažymėtina, kad skirtingai nuo garažo ir tvarto, 1979 m. pastačius ir įrengus viralinę joje apsigyveno V. šeima. Šeimos apsigyvenimo viralinėje faktas yra patvirtintas šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, ir leidžia daryti išvadą, kad viralinė buvo įrengta taip, kad būtų tinkama gyventi – patalpa buvo apšiltinta, patalpoje buvo šildymo įrenginys, langai, buvo atlikta vidaus apdaila, įrengtos tam tikros komunikacijos, todėl tam reikėjo įvairaus pobūdžio statybos ir apdailos darbų. Pažymėtina, jog trečiasis asmuo V. L. teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovės seneliui J. N. statant viralinę J. V. rodė iniciatyvą statybose, padėjo šį pastatą statyti, noriai pagal galimybes atliko pagalbinius statybinius darbus tam, kad viralinė būtų paruošta gyventi V. šeimai, šiame pastate gyveno su šeima ir po šeimos iširimo. Remdamasis šiais įrodymais apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors viralinė, tvartas ir garažas buvo pastatyti už asmenines R. S. V. lėšas ir jos tėvo J. N. darbu, tačiau viralinė dar buvo statoma bendriems šeimos poreikiams tenkinti, ja šeima naudojosi ir kartu joje gyveno, todėl konstatavo, kad šiam nekilnojamojo turto objektui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija nėra nuginčyta. Be to, teismas pagrįstai pažymėjo, jog garažas ir mūrinis tvartas yra pastatai, kuriems iš esmės nereikalingas vidaus įrengimas, apdaila, komunikacijos. Atsižvelgiant į tai, kad R. S. V. tėvas J. N. pastatė garažą ir mūrinį tvartą iš plytų (tai patvirtina byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys) asmeninėmis R. S. V. lėšomis, taip pat byloje nesant duomenų, jog J. V. būtų prisidėjęs prie būtent šių nekilnojamojo turto objektų statybos (dauguma liudytojų teismo posėdyje akcentavo, kad J. V. prisidėjo tik prie viralinės statybų), nėra pagrindo mūrinį tvartą ir garažą laikyti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

15. Atmestinas apeliantės argumentas, jog ginčo nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas, mūrinis tvartas ir garažas) asmenine R. S. V. nuosavybe pripažinti nepagrįstai, nes teismas suabsoliutino vieną iš darbų etapų – sienų mūrijimą ir prilygino jį statybos būdu įgyto daikto sukūrimui, nors statybų procese buvo atliekama labai daug įvairių darbų, kuriuos atliko J. V. su broliu B. V. ir sūnumi A. V. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde yra subjektyviai siaurai ir interpretuojant aiškinamas ieškovės senelio J. N. atliktų statybos darbų pobūdis ir apimtis. Aplinkybė, kad jis buvo mūrininkas, savaime nereiškia, jog jis gebėjo atlikti ir apsiribojo tik ginčo pastatų sienų mūrijimo darbais. Apylinkės teismo posėdyje ieškovė ir liudytojai patvirtino, kad J. N. išliejo pastatų pamatus ir aukštų perdangas, sumūrijo sienas, organizavo kitus reikalingus darbus, kurių vienas pats fiziškai atlikti negalėjo, samdė pagalbinį darbininką J., taip pat techniką tam tikriems darbams atlikti. Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą pateikta nuomone, kad jei J. V. būtų dalyvavęs statybose tokia apimtimi, kokią nurodo apeliantė, o prie statybų jam būtų padėjęs J. V. brolis B. V. (dauguma liudytojų teismo posėdyje nurodė, kad šio asmens statybose dirbant nematė), statybos būtų vykusios daug greičiau, o J. N. pagalbinis darbininkas apskritai nebūtų buvęs reikalingas. Byloje neginčijamai nustatyta, jog A. V., kuriam ginčo turto statybos metu buvo 14–17 metų, tuo metu lankė mokyklą, todėl abejotina, ar jis galėjo lygiaverčiai suaugusiesiems prisidėti prie statybos darbų. Kaip jau minėta, bylos duomenys patikimai patvirtina, jog J. V. tik statybų pradžioje savo darbu prisidėjo prie viralinės statybos, todėl apeliantės teiginiai, kad J. V. reikšmingai prisidėjo tiek prie mūrinio tvarto ir garažo, tiek ir prie gyvenamojo namo statybos, laikytini deklaratyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos įrodymų visuma nepatvirtina, kad J. V. savo lėšomis ir (ar) darbu būtų reikšmingai ar bent jau apčiuopiamai prisidėjęs prie mūrinio tvarto, garažo ir gyvenamojo namo (kuris buvo pradėtas ir baigtas statyti dar vėliau – 1982 m.), statybų. Todėl nėra pagrindo teigti, jog J. V. savo darbu, kuris atsižvelgiant į bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes galėjo būti nebent epizodiškas, tiek prisidėjo prie ginčo turto sukūrimo, kad turėjo įgyti nuosavybės teisę ne tik į dalį viralinės, bet ir į dalį kito ginčo nekilnojamojo turto.

16. Apeliantė teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių ar bent tikėtinų duomenų, kad ginčo gyvenamasis namas buvo įgytas už asmenines sutuoktinės R. S. V. (V.) lėšas. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

17. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo iš kokių lėšų buvo statomas ginčo turtas, o ištyręs byloje esančių įrodymų visumą padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo nekilnojamiesiems daiktams sukurti statybos būdu buvo panaudotos ieškovės motinos asmeninės lėšos ir senelio darbas, kuris buvo atliekamas dukters R. S. V. (V.) interesams tenkinti.

18. Priešingai nei teigia apeliantė, ieškovės motinos asmeninių lėšų turėjimas buvo patvirtintas objektyviais rašytiniais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog 1979-04-20 tarp J. N. ir R. S. V. (V.) buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kuri buvo patvirtinta notarine tvarka. Šia sutartimi J. N. padovanojo dukrai R. S. V. (V.) 2 000 rublių. 1982-11-13 tarp tų pačių šalių taip pat notarine forma buvo sudaryta dar 5 000 rublių dovanojimo sutartis gyvenamojo namo statybai. Šie įrodymai patikimai patvirtina, kad ieškovės motina R. S. V. turėjo lėšų, kurios pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikytinos asmeninėmis. Apeliantės argumentus, jog statybos darbai buvo vykdomi ne iš ieškovės motinai dovanotų lėšų, paneigia tiek rašytiniai įrodymai (išlikę objektyvūs pinigų judėjimą patvirtinantys dokumentai), tiek liudytojų parodymai. Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad viralinė, mūrinis tvartas ir garažas buvo pradėti ir baigti statyti 1979 m., o gyvenamasis namas – 1982 m. Iš bylos medžiagos matyti, jog 1979-04-20 gavusi dovanotų lėšų ieškovės motina 1979-07-27 pirko 3 kub. m lentų, 1979-08-20 įsigijo medienos ir užmokėjo už lentų išpjovimą bei išpjautų lentų išvežimą, 1979-12-14 įsigijo medienos ir rąstų, 1980-03-25 įsigijo 4 t cemento, 1980-05-21 įsigijo 4 t cemento ir 300 6 bangų šiferio lapų. Taip pat yra išlikę tam tikri medžiagų paskyrimą patvirtinantys dokumentai, važtaraščiai ir apmokėjimo kvitai, kurie yra išrašyti ieškovės motinos vardu. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų (dokumentų), kurie galėtų patvirtinti, kad J. V. įsigijo kokių nors statybai reikalingų medžiagų. Pažymėtina, kad byloje nėra ir duomenų apie tai, kad J. V. apskritai būtų galėjęs materialiai prisidėti prie statybų. Nors apeliantė akcentuoja, kad tiek ieškovės motina, tiek tėvas J. V. ginčo nekilnojamojo turto statybos metu dirbo, tačiau byloje yra tik duomenys apie J. V. darbą ir jo uždarbį nuo 1981-09-18, kai jis įsidarbino traktorininku AB „LOTOS Geonafta“. Taigi, byloje nėra duomenų, kad J. V. iki pat 1981 m. apskritai būtų turėjęs kokių nors lėšų ir teikęs (naudojęs) jas ginčo turto įsigijimui (sukūrimui). Be to, pažymėtina, kad J. V. minėtoje bendrovėje dirbo tik iki 1982-11-23, o po to, kai Klaipėdos rajono liaudies teismo 1982-11-22 sprendimu buvo nutraukta ieškovės motinos ir J. V. santuoka, iš jo darbo užmokesčio buvo išskaičiuojami alimentai, todėl tikėtina, kad po visų atskaitymų jo pragyvenimui likdavo minimali suma. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog J. V. UAB „Gargždų plytų gamykla“ dirbo nuo 1982-12-29 iki 1983-06-09, todėl abejotina, kad būtų galėjęs prisidėti prie ginčo nekilnojamojo turto statybų, nes ginčo turtas tuo metu jau buvo pastatytas, o santuoka nutraukta.

19. Išskyrus savo subjektyvią nuomonę, apeliantė nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad ieškovės motinai jos tėvų 1979 m. ir 1982 m. dovanota iš viso 7 000 rublių suma nebuvo pakankama ūkio būdu pastatyti ginčo turtui (gyvenamajam namui ir ūkiniams pastatams). Pažymėtina, kad byloje yra objektyvus rašytinis įrodymas – notarine forma sudaryta 1982-07-09 dovanojimo sutartis, kuria ieškovės motina padovanojo savo tėvui J. N. 1/3 dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį mūrinio tvarto. Šioje sutartyje nurodyta, jog dovanojamą pastatų dalį šalys įvertino 1 500 rublių, o visų pastatų „draudiminis įkainavimas“ yra 2 554 rublių. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu vertinimu, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo pastatus statė ieškovės senelis, kuris buvo mūrininkas, o statyboms pagalbiniu darbininku buvo samdomas tik vienas pagalbinis darbininkas, taip pat į tai, kad byloje yra nustatyta, jog ieškovės motina pati atliko dalį statybos darbų ir į tai, kad gyvenamasis namas buvo priduotas įrengus tik vieną jo kambarį (nes tai leido tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas), vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, leidžia daryti išvadą, jog dovanota suma buvo pakankama visam ginčo turtui pastatyti ir įrengti. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad 5 000 rublių R. S. V. buvo padovanoti 1982-11-13, taigi jau praėjus 8 mėnesiams po gyvenamojo namo pastatymo ir pridavimo 1982-06-16 aktu, todėl šios lėšos neva negalėjo būti naudojamos namo statybai, o tik apdailai, tačiau pažymėtina, jog yra visuotinai žinoma, kad gyvenamųjų namų statyba neapsiriboja vien tik sienų sumūrijimu ir stogo uždengimu, o gyvenamojo namo įrengimas ir pritaikymas gyventi (apdaila, apšiltinimas, komunikacijos ir pan.) dažniausiai gerokai viršija paties namo statybos išlaidas, tuo tarpu šioje byloje yra nustatyta, kad ginčo namo pridavimo metu buvo įrengtas ir tinkamas gyventi tik vienas kambarys. Todėl akivaizdu, kad likusi namo dalis buvo įrenginėjama vėliau ir akivaizdu, kad būtent šiems darbams atlikti buvo naudojamos ieškovės motinai dovanotos lėšos.

20. Apeliantė mano, jog R. S. V. nebuvo aiškiai išreiškusi valios įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Teigia, kad teismas neįvertino, kad žemės sklypo gyvenamajam namui statyti suteikimo metu (1978 m.), nekilnojamojo turto statybos darbų laikotarpiu (1978 – 1982 m.), ieškovės ir atsakovės tėvai ne tik buvo santuokoje ir iki 1981 m. rudens vedė bendrą šeimos ūkį, bet ir augino keturis mažamečius vaikus, vadinasi, gyvenamasis namas pirmiausia buvo statomas santuokos interesams tenkinti. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

21. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

22. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog 1978-09-22 Lėbartų tarybinio ūkio direktorius išleido įsakymą Nr. 134, juo remiantis vietos profkomiteto nutarimu Nr. 14 iš 1978-09-11 V. R. S., J. išskirtas 0,15 ha pasodybinis žemės sklypas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje. 1978-12-20 notarinė sodybinio sklypo suteikimo individualinio gyvenamo namo statybai kaimo vietovėje sutartis buvo sudaryta su R. S. V., kuri pradėjo ūkinių pastatų ir gyvenamojo namo statybas panaudodama savo asmenines lėšas, įgytas pagal anksčiau aptartas pinigų dovanojimo sutartis. Byloje nustatyta, kad iš esmės visus statybos darbus R. S. V. atliko savarankiškai, padedant jos tėvui J. N. ir jo samdytam darbininkui. Kaip jau minėta, ūkiniai pastatai pradėti statyti ir jų statyba baigta 1979 m., gyvenamojo namo statyba pradėta ir baigta 1982 m. 1982-04-01 Klaipėdos rajono LDT vykdomojo komiteto pirmininkas patvirtino aktą valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, kuriuo „priėmė pilietės V. R. S., J., asmeninį gyvenamą namą eksploatacijon“, patvirtino, kad „sunaudotų pagrindinių statybinių medžiagų įsigijimas yra pateisintas dokumentais“. Šios nutarties 18 punkte buvo aptarta į bylą pateikta dalis išlikusių statybinių medžiagų įgijimo kvitų, kurie buvo išrašyti R. S. V. vardu. 1982-07-09 R. S. V. buvo išduotas Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pažymėjimas Nr. 508, patvirtinant, kad jai priklauso mūrinis gyvenamas namas ir mūrinis tvartas (duomenys neskelbtini) apylinkėje, Klaipėdos rajone (Lėbartų tarybinio ūkio teritorijoje). Kaip jau minėta, 1982-07-09 buvo sudaryta dalies gyvenamojo namo ir dalies tvarto dovanojimo J. N. sutartis, kurioje nurodyta, kad „dovanojama pastatų dalis priklauso asmeninės nuosavybės teisėmis R. S. V.“. Visus veiksmus, susijusius su ginčo turto registracija, įteisinimu atliko R. S. V.. Teisėjų kolegijos vertinimu aptarti įrodymai ir aplinkybės patvirtina, kad R. S. V. (V.) valia įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise buvo pakankamai aiškiai išreikšta. Pažymėtina, kad liudytojų parodymai teismo posėdyje iš esmės taip pat patvirtina, kad ginčo turtą, o ypač gyvenamąjį namą, R. S. V. (V.) siekė įgyti asmeninės nuosavybės teise.

23. Apeliantė nurodo, kad gyvenamasis namas buvo statomas santuokos interesams tenkinti, tačiau byloje yra neginčijamai nustatyta (šios aplinkybės apeliaciniame skunde neneigia ir apeliantė), kad ieškovės motinos ir tėvo faktiniai šeimyniniai santykiai nutrūko dar 1981 m., byloje esančiame Klaipėdos rajono liaudies teismo 1982-11-22 sprendime, kuriuo buvo nutraukta ieškovės motinos ir tėvo santuoka, buvo aiškiai konstatuota, jog vienerius metus iki santuokos nutraukimo sutuoktiniai nebegyveno kartu, nebevedė bendro ūkio, kartu nebevalgė, ir nors tai savaime nereiškia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo pasibaigimo, tačiau, kaip jau ne kartą minėta, ginčo gyvenamasis namas buvo pradėtas statyti 1982 m., todėl nagrinėjamu atveju teiginys, kad ginčo gyvenamasis namas buvo statomas santuokos (taigi, abiejų sutuoktinių) interesams tenkinti, kelia pagrįstų abejonių.

24. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad J. V. nedalyvavo pasirašant 1982-07-09 dovanojimo sutartį, kuria buvo perleista dalis nekilnojamojo turto, patvirtina, kad J. V. nelaikė savęs turto savininku. Teigia, kad šios aplinkybės tik patvirtina, kad dalis gyvenamojo namo dovanojimo sutartimi buvo perleista R. S. V. tėvui J. N. ir kad tokiam sandoriui, vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 4 dalimi, buvo būtinas rašytinis sutuoktinio J. V. sutikimas. Tuo tarpu aplinkybės dėl šio sutikimo (ne)buvimo byloje nebuvo tinkamai ištirtos, nors šias aplinkybes buvo būtina išsiaiškinti. Be to, byloje nėra duomenų, jog dovanojimo sutarčiai šalių tėvo J. V. sutikimas nebuvo reikalingas. Priešingai, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, toks sutikimas buvo privalomas, jis buvo išreiškiamas raštu (SŠK 21 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

25. Pažymėtina, jog minėtoje 1982-07-09 dovanojimo sutartyje, kuria ieškovės motina savo tėvui J. N. perleido 1/3 ginčo gyvenamojo namo ir ½ ginčo mūrinio tvarto, be kita ko buvo nurodyta, kad šis turtas priklauso R. S. V. asmeninės nuosavybės teise. Kaip nurodo pati apeliantė, teismo posėdyje liudytojas A. V. patvirtino, kad tėvas dovanojimo sutarties sudarymo metu kartu su motina važiavo į notaro biurą, todėl žinojo apie šį sandorį ir jam neprieštaravo, taigi, davė savo sutikimą. Ši sutartis buvo patvirtinta notarine forma, todėl galima preziumuoti, kad notaras įsitikino, jog nėra aplinkybių (tarp jų ir J. V. prieštaravimų), dėl kurių tokia sutartis negalėtų būti sudaryta. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnyje yra įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t. y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Byloje nėra duomenų, kad minėta dovanojimo sutartis būtų nuginčyta ir (ar) negaliojanti. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad vien dėl to, jog į šią bylą nėra pateiktas J. V. rašytinis sutikimas prieš beveik 40 metų įvykusiam sandoriui, teismas privalėjo tirti sutikimo (ne)buvimo aplinkybes. Be to, svarbu ir tai, kad tiek santuokos nutraukimo byloje, tiek po santuokos nutraukimo pagal tuo metu galiojusiame SŠK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą J. V. jokių reikalavimų dėl ginčo turto padalijimo R. S. V. nepareiškė.

26. Įvertinęs visus kitus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

27. CPK 276 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.

28. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, nes vietoje teisingo ½ dalies tvarto unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) (būtent toks šio pastato unikalus numeris yra nurodytas ir byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro išraše) nurodė klaidingą unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Padarytas rašymo apsirikimas sprendimo esmės nekeičia, todėl yra pagrindas jį ištaisyti sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodant teisingą unikalų numerį (CPK 276 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, tačiau yra pagrindas ištaisyti sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą nurodant teisingą ½ dalies tvarto unikalų Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

31. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos, taip pat nėra ir pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

32. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovę apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė, kurią paskyrė Klaipėdos skyriaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir buvo priimtas sprendimas suteikti ieškovei antrinę teisinę pagalbą, valstybei garantuojant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos apmokėjimą. 2022-02-22 patikslinta pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ patvirtina, jog atstovaujant ieškovę apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos 190,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas buvo atmestas, iš atsakovės priteistinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos pagal teismui pateiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos pažymą apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimą, t. y. 190,00 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Be to, Klaipėdos apylinkės teismo 2022-01-11 nutartimi apeliantei buvo atidėtas 626,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo momento. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteistinos iš apeliantės valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Ištaisyti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, vietoje klaidingai nurodyto ½ dalies tvarto unikalaus numerio „unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)“, nurodant teisingą ½ dalies tvarto unikalų numerį: „unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)“. Ši nutartis dalyje dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, yra neatsiejama Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-408-1025/2021, dalis.

Priteisti iš atsakovės J. K. valstybei 190,00 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą 188659752, įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą R. I. apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės J. K. valstybei 626,00 Eur (šešis šimtus dvidešimt šešis eurus) žyminio mokesčio, jį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš sąskaitų, įmokos kodas 5660.