Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės T. Z. ir jo gynėjai advokatei V. V. (nuotoliniu būdu),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Žydrūno Kungio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. Z., padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta; T. Z. laiduotoja paskirta jo sesuo T. R., nustatant 2 metų laidavimo terminą; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 72⁴ straipsnio 2 dalimi, T. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; procesas dėl A. I. civilinio ieškinio dalyje dėl 400 Eur neturtinės žalos priteisimo nutrauktas; patvirtintas 2023 m. birželio 14 d. susitarimas ir priteista A. I. iš T. Z. 2600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuriuos T. Z. įsipareigojo atlyginti dalimis per 13 mėnesių, sumokant kiekvieną mėnesį po 200 Eur, bet ne vėliau kaip iki 2024 m. liepos 14 d., pervedant pinigus į žalos gavėjos A. I. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3.4. Prokuroro nuomone, pateiktų aplinkybių analizė, priešingai nei nurodė teismas, leidžia daryti išvadą, jog nėra nustatytos visos būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. T. Z. kaltinamas padaręs du apysunkius nusikaltimus, atsakomybę lengvinančių ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, asmuo neteistas, dirbantis, todėl laikytina, kad bausmės tikslai bus pasiekti už nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, skiriant laisvės apribojimo bausmę, o už veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, skiriant laisvės atėmimo bausmę, jos dydį parenkant mažesnį nei sankcijos vidurkis, bei įvertinus kaltinamojo asmenybę laikytina, kad jam gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, paskiriant įpareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (tolau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

7. Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Žydrūnas Kungys apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių T. Z. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, T. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikacijos, todėl šie klausimai, sprendžiant prokuroro apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, išsamiau nevertintini. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu T. Z. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukiant. Prokuroro įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, todėl nėra pagrindo T. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl T. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl T. Z. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Kartu teismų praktikoje išaiškinta, jog net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018, 2K-67-942/2019, 2K-81-895/2020).

9. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad T. Z. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes jis neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, pagal kurią asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik tuo atveju, jei jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, T. Z. prisipažinimas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nebuvo savanoriškas ir nuoširdus, o buvo nulemtas baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, visumos. T. Z. pozicija dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pasikeitė tik iš esmės jau baigus nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, kai buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas. T. Z. neigia esmines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, o ne veikos teisinį kvalifikavimą ar reikšmės veikai kvalifikuoti neturinčias aplinkybes, ir bet kokiu atveju stengiasi sumenkinti savo kaltę. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais.

10. Teismų praktikoje BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga, tai yra visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-181-788/2021). Kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kiek kaltinamojo parodymai prisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2012). Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-181-788/2021).

11. Iš bylos duomenų matyti, kad T. Z. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus – 2022 m. rugsėjo 19 d. pateikus jam pirminį pranešimą apie įtarimą pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (2 t., b. l. 103-104) ir 2023 m. vasario 23 d. pateikus jam galutinį pranešimą apie įtarimą pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2 t., b. l. 112-113). Šių apklausų metu tuo metu įtariamasis T. Z. nurodė, kad neprisipažįsta padaręs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, niekada nėra lietęs A. I. lytinių organų, net minties tokios neturėjo ir tikrai nesutrikdė jos sveikatos. Nors T. Z. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino esminių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-239-648/2020).

14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios mažametės A. I. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs. 2022 m. spalio 11 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. I. parodė, kad T. Z. jai grabaliojo makštį ir papus, taip pat jis sau smaukė „dešrelę“. Makštį jis jai palietė kokius 3 kartus, tai vyko kokias tris skirtingas dienas. Pirmą dieną jis jai grabaliojo makštį ir krūtinę, lietė per drabužius. Antrą kartą duše, tada kišo ranką po drabužiais, ranką pakišo po „triusikėliais“, papų tada nelietė. Lietė kokias 2 minutes. Trečią kartą lietė tik makštį per rūbus. Lietė apie dvi minutes, nejuto nieko. Sau T. nieko nedarė. Tai jis darė tualete. Kada tai buvo, nežino. Jis ją jau buvo lietęs. T. buvo tualete ir durys buvo atidarytos, ji praėjo pro šalį. Matė tai kokią vieną minutę, kaip jis tampo „dešrelę“. Ji T. nieko nesakė, T. jos nematė. Apie tai niekam nesakė. Kad ją T. lietė niekam nesakė, tik psichologei L. Tai nutiko tik namuose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, kitur nieko nėra nutikę. Su T. yra važiavusi prie ežero maudytis. Važiavo tik dviese, kartu niekas nevažiavo. T. bandė grabaliotis vandenyje. Tai vyko pusę minutės. T. ją lietė per „maudymuką“. Ji T. lietusi nėra niekada. Ji T. nėra bučiavusi, T. ją yra pabučiavęs savo kambaryje į lūpas. Daugiau nei penkis kartus. Yra pabučiavęs ir prie ežero. Yra su T. važiavusi prie ežero kokius tris kartus. Pabučiavo trečią kartą. Pabučiavo vandenyje. Tik trečią kartą važiavo dviese, tada ir pabučiavo. Ji būdama vandenyje nelietė T. lytinių organų. Yra palietusi T. lytinius organus. Tai nutiko ežere, vandenyje. Palietė kokias 2 sekundes. Kai lietė jos makštį, ji sugalvojo paliesti jo lytinius organus. Jis neprašė to daryti. Dėl to, ką T. jai darė, jaučiasi blogai (1 t., b. l. 43-49). 2022 m. gruodžio 16 d. – gruodžio 23 d. atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, A. I. ekspertei nurodė, kad T. jai patiko, jie kartu žaisdavo, važiavo maudytis prie ežero, ji naktį ateidavo pas T. į kambarį, atsiguldavo pas jį į lovą, kartu žiūrėdavo filmą, paskui T. pradėdavo grabalioti už lytinių organų (įvardino kaip „“putę, krūtis), lietė krūtinę per liemenuką. Dieną jos negrabinėdavo, bučiavo į lūpas (2 t. b. l. 25-26). Liudytoja psichologė S. L., kuri individualiai konsultuodavo A. I. po mažametės paėmimo iš biologinės šeimos, apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2022 m. rugpjūčio 30 d. konsultacijos metu A. papasakojo, kad T. namų tualete jai rodė savo lytinius organus, jis jai kuteno jos lytinius organus su pirštais per „triusikus“ jo miegamajame, bučiavo ją į lūpas, o ji gnaibė T. varpą per „triusikus“, T. jai sakydavo, kad „einu savo dešrą pasmaukyti“ (3 t., b. l. 81-83). Liudytoja psichologė R. U., atlikusi A. I. psichologinį vertinimą dėl galimai patirtos prievartos, pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai A. detaliai apie jos atžvilgiu atliktus T. Z. veiksmus nepasakojo, jų nedetalizavo, tačiau įvardijo, jog kad globėjos sūnus T. buvo atvažiavęs, žiūrėjo į jos putę, grabaliojo už putės, lietė papus, šikną, bučiavo į lūpas, minėjo, kad tai vyko daugiau nei vieną kartą (3 t., b. l. 80-81). Atsižvelgus į tokius iš dalies skirtingus pačios mažametės nukentėjusiosios A. I. ir su ja bendravusių liudytojų parodymus, akivaizdu, kad T. Z. visų esminių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (nurodytų kaltinamajame akte) pripažinimas prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo bei tiesos nustatymo byloje.

15. Be to, ir T. Z. veiksmai, kai bylą nagrinėjant teisme susitarė su nukentėjusiosios A. I. atstovais dėl jo nusikalstamais veiksmais padarytos 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei atsiprašė nukentėjusiosios, ir, vykdydamas šį susitarimą dėl žalos atlyginimo, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jau atlygino nukentėjusiajai 400 Eur neturtinės žalos (3 t., b. l. 105, 106), rodo, kad jis suvokė, jog yra kaltas dėl savo veiksmų nukentėjusios A. I. atžvilgiu ir stengėsi atlyginti padarytą žalą. Pažymėtina, kad T. Z. 2023 m. birželio 14 d. susitarimu nukentėjusiajai yra įsipareigojęs atlyginti 3000 Eur neturtinės žalos, o tai yra ženkliai didesnė pinigų suma, nei paprastai nukentėjusiesiems priteisiama tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-788/2021). Atsižvelgusi į T. Z. atgailą dėl byloje nagrinėjamų įvykių teisminio nagrinėjimo metu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. Z. prisipažinimas bei kritiškas savo veiksmų vertinimas pirmosios instancijos teisme buvo savanoriški, išreiškiantys tikrąją jo valią, o nenulemti tik byloje surinktų įrodymų visumos ar padaryti iš išskaičiavimo.

16. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad T. Z. nenuosekli pozicija ir prisipažinimas tik teisminėje proceso stadijoje, iš esmės jau baigus nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, kai buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas, yra nulemtas baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, pagrindžiančių asmens kaltę, visumos, todėl neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus duomenis, nesutinka su tokiais prielaidomis pagrįstais apeliacinio skundo argumentais ir aptartų aplinkybių kontekste konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs T. Z. veiksmus ir elgesį, parodymų davimo aplinkybes ir turinį viso proceso metu ir kitas bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir toks kaltinamojo pripažinimas atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą.

17. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino T. Z. kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažįsta ir vertina kaip atitinkantį BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo skirtingu kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi vertinimu.

18. Teisėjų kolegija sutinka su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais, nes tiek BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tiek BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte prisipažinimo kaltu aplinkybės turinys yra toks pats. Štai vienoje paskutinių savo nutarčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sisteminė baudžiamųjų įstatymų normų analizė neleidžia įžvelgti principinių skirtumų tarp BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taigi ydingais laikytini atvejai, kai teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau, vadovaudamasis tomis pačiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsisako pripažinti analogišką atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga, tačiau nenustatydamas T. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvo nenuoseklus. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad apeliaciniu skundu neprašoma pripažinti T. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teisėjų kolegija negali išeiti iš apeliacinio skundo ribų, todėl plačiau apie tai nepasisako.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos ir atleido T. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukė. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad T. Z. padarė dvi idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas (apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 153 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte) žmogaus seksualinei laisvei bei apsisprendimui ir sveikatai, jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad jis atsiprašė nukentėjusios bei iš dalies atlygino žalą ir susitarė dėl likusios neturtinės žalos atlyginimo (BK 59 straipsnio 2 dalis), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra, T. Z. anksčiau teismo nėra teistas (2 t., b. l. 85-86), administracine tvarka anksčiau baustas, tačiau baustumas išnykęs (2 t., b. l. 88-89), yra dirbantis (3 t., b. l. 72-75) ir teigiamai charakterizuojamas darbovietės (3 t., b. l. 107), nevedęs ir turi nuolatinę gyvenamą vietą, visiškai pripažino civilinį ieškinį ir 2023 m. birželio 14 d. su nukentėjusiosios atstovais susitarė dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai (3 t., b. l. 68), 2023 m. birželio 18 d. jau atlygino 400 Eur neturtinės žalos A. I. (3 t., b. l. 105) ir tai sudaro pagrindo teismui spręsti, jog T. Z. atlygins visą nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Įvertinus visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog T. Z. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad T. Z. sesuo T. R. laikytina tinkama, teismo pasitikėjimo verta laiduotoja, turinčia realias galimybes daryti teigiamą įtaką T. Z..

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai BK 40 straipsnio pagrindu T. Z. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas savo procesinį sprendimą, įvertino kiekvieną iš BK 40 straipsnyje nustatytų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, priėmė motyvuotą sprendimą ir teisės taikymo klaidos dėl BK 40 straipsnio taikymo nepadarė. Svarbu ir tai, kad toks sprendimas atitinka ir nukentėjusiosios A. I. atstovų valią, socialinė taika su nukentėjusiąja ir jos atstovais yra atkurta. Todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. liepos 27 d. nuosprendį, kuriuo T. Z., padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, ir priimti naują nuosprendį – T. Z. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

21. Kaip matyti, baudžiamojoje byloje buvo pareikštas nukentėjusiosios A. I. (atstovaujamos atstovo pagal įstatymą – (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir įgalioto atstovo – advokato A. J.) civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma priteisti nukentėjusiajai A. I. iš T. Z. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pervesti šiuos pinigus į nukentėjusiosios A. I. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), taip pat paskirti įstatyminį atstovą – (duomenys neskelbtini) – priteistas lėšas tvarkyti uzufrukto teise iki nukentėjusiosios A. I. pilnametystės (3 t., b. l. 32-35). 2023 m. birželio 14 d. tarp T. Z. ir nukentėjusiosios A. I. atstovų – (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir advokato A. J. – buvo pasirašytas susitarimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 68), kuriuo T. Z. įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajai A. I. 3000 Eur neturtinę žalą tokia tvarka ir terminais – 400 Eur neturtinės žalos atlyginti iki 2023 m. birželio 19 d., o likusią neturtinės žalos dalį – 2600 Eur – atlyginti per 13 mėnesių, sumokant po 200 Eur per mėnesį, bet ne vėliau kaip iki 2024 m. liepos 14 d., pervedant pinigus į žalos gavėjos A. I. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). 2023 m. birželio 18 d. T. Z. atlygino 400 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai A. I., pervesdamas šias lėšas į nukentėjusiosios banko sąskaitą (3 t., b. l. 105, 106). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu procesą dėl A. I. civilinio ieškinio dalyje dėl 400 Eur neturtinės žalos priteisimo nutraukė (BPK 107 straipsnis), patvirtino 2023 m. birželio 14 d. susitarimą ir priteisė A. I. iš T. Z. 2600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuriuos T. Z. įsipareigojo atlyginti dalimis per 13 mėnesių, sumokant kiekvieną mėnesį po 200 Eur, bet ne vėliau kaip iki 2024 m. liepos 14 d., pervedant pinigus į žalos gavėjos A. I. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio klausimą nagrinėjamu atveju išsprendė netinkamai, tai yra, patvirtindamas susitarimą dėl žalos atlyginimo, tuo pačiu nukentėjusiajai A. I. iš T. Z. priteisė 2600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o procesą dėl A. I. civilinio ieškinio nutraukė tik dėl dalies (tai yra 400 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

22. Kaip minėta, nors baudžiamojoje byloje buvo pareikštas nukentėjusiosios A. I. atstovų – (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir advokato A. J. – civilinis ieškinys dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo A. I., tačiau 2023 m. birželio 14 d. tarp T. Z. ir nukentėjusiosios A. I. atstovų – (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir advokato A. J. – buvo sudarytas susitarimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 68). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalis ir 140 straipsnio 3 dalis numato, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali užbaigti civilinę bylą (išspręsti civilinį ginčą) taikos sutartimi, šis civilinio proceso institutas neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Nagrinėjamu atveju T. Z. ir nukentėjusiosios A. I. atstovų – (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir advokato A. J. – sudarytas susitarimas dėl neturtinės žalos A. I. atlyginimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis), todėl, esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiosios A. I. atstovų (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir advokato A. J. pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas nebeturėjo būti sprendžiamas, procesas dėl civilinio ieškinio turėjo būti nutrauktas, patvirtinant T. Z. ir nukentėjusiosios A. I. atstovų – (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir advokato A. J. – 2023 m. birželio 14 d. pasirašytą susitarimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuris prilygsta taikos sutarčiai civiliniame procese (BPK 113 straipsnis, CPK 42 straipsnis). Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). T. Z. išaiškintina, kad jam nevykdant teismo patvirtinto susitarimo sąlygų ir tvarkos, gali būti išduotas vykdomasis raštas ir žalos išieškojimas vykdomas priverstinai. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė mažametės nukentėjusiosios A. I. iš T. Z. pervestų lėšų tvarkytojo. Todėl mažametei nukentėjusiajai A. I. iš T. Z. gautų lėšų (3000 eurų neturtinei žalai atlyginti) tvarkytoju (uzufrukto teise) paskirtinas nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 71).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Žydrūno Kungio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. liepos 27 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir susitarimo dėl neturtinės žalos atlyginimo patvirtinimo;

patvirtinti T. Z. ir nukentėjusiosios A. I. atstovų – (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo R. J. ir advokato A. J. – 2023 m. birželio 14 d. susitarimą dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai A. I. atlyginimo, pagal kurį T. Z. įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajai A. I. 3000 Eur neturtinę žalą – 400 Eur neturtinės žalos sumokant iki 2023 m. birželio 19 d., o likusią dalį – 2600 Eur neturtinės žalos atlyginti per 13 mėnesių, sumokant po 200 Eur per mėnesį, bet ne vėliau kaip iki 2024 m. liepos 14 d., pervedant pinigus į žalos gavėjos A. I. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini);

procesą dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. I. civilinio ieškinio nutraukti;

išaiškinti T. Z., jog nevykdant teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, gali būti išduotas vykdomasis raštas ir žalos išieškojimas vykdomas priverstinai;

mažametės nukentėjusiosios A. I. lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti jos atstovą pagal įstatymą – (duomenys neskelbtini).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.