Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko bei nukentėjusiojo G. D. atstovo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Nukentėjusiojo G. D. atstovo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

3.3. Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003-06-10 nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Paskirta bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-315/2013).

3.10. Apeliantas įsitikinęs, jog, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytu, yra akivaizdu, kad kaltinamojo R. A. veiksmuose yra būtini BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. padariniai, dėl kurių jo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir tenkintinas nukentėjusiojo civilinis ieškinys.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog kaltinimas, o būtent jame nurodyta ,,VW Sharan“ padaryta žala, yra grindžiama išimtinai tik nukentėjusiojo G. D. parodymais ir jo pateiktais duomenimis (nuotraukomis, sąmatomis ir pan.). Iki bylos nagrinėjimo teisme byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad buvo atliktas kaltinamajame akte nurodyto dydžio nukentėjusiajam G. D. priklausančio turto sugadinimas.

4.11. Pažymima, kad dar ikiteisminio tyrimo metu išteisintojo gynėja atkreipė prokuroro dėmesį į tai, kad kaltinimas grindžiamas netinkamais duomenimis (2021-04-27 prašymas), tačiau prokuroras į šias pastabas neatkreipė dėmesio, į jas neatsižvelgė, šių neatitikimų neištaisė. Teisminio bylos nagrinėjimo metu teismui įpareigojus prokurorą pateikti duomenis apie ,,VW Sharan“ apgadintų detalių vertes jų sugadinimo dienai ir paaiškėjus, kad jos žymiai skiriasi nuo nurodytųjų kaltinime, bei teismui pasiūlius prokurorui patikslinti kaltinimą (jame nurodytas sumas), prokuroras tai daryti atsisakė. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad ikiteisminis tyrimas išteisintojo atžvilgiu galimai atliktas šališkai, paviršutiniškai, neobjektyviai, vadovaujantis tik G. D. pateiktais duomenimis, net nepatikrinus jų objektyvumo. Teismas tinkamai, objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nuodugniai ir visapusiškai ištyrė visus byloje surinktus duomenis ir priėmė visiškai pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, jį pagrindė byloje surinktais duomenimis ir tinkamai pritaikė baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso normas, todėl apeliaciniai skundai atmestini kaip visiškai nepagrįsti, juose nepateikta jokių argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliaciniai skundai atmetami.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, iš esmės argumentuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė R. A. veiksmais padarytos turtinės žalos dydžio, t. y. turtinės vertės, pagal kurią kyla baudžiamoji atsakomybė BK 187 straipsnio 1 dalies pagrindu, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

Dėl sugadinto turto vertės

6. Nagrinėjamu atveju nustatyta, ką patvirtino ir pats R. A., kad jis buvo priėjęs prie nukentėjusiojo G. D. bei E. V. automobilių ir, siekdamas atkreipti vairuotojų dėmesį dėl netinkamo parkavimo, pakėlė jų automobilių valytuvus. Dėl šių savo veiksmų R. A. buvo kaltinamas turto sugadinimu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad R. A., priėjęs prie kieme stovėjusio nukentėjusiajam G. D. priklausančio automobilio „VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), subraižė minėto automobilio variklio dangtį, padarydamas 120 Eur turtinę žalą, atlenkė priekinio stiklo valytuvą, išlauždamas jį su mechanizmu, padarydamas 60 Eur turtinę žalą, po ko šį išlaužtą valytuvą paleido, dėl ko įdužo 148,76 Eur vertės automobilio šildomas priekinis stiklas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam G. D. padarydamas bendrai 328,76 Eur turtinę žalą. R. A. neigė sugadinęs minėtą automobilį ir nurodė, kad atlenkdamas valytuvus tik norėjo atkreipti vairuotojų dėmesį dėl ne vietoje pastatytų automobilių.

7. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad R. A. veiksmais padaryta turtinė žala užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Remiantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas tyčia sunaikina ar sugadina svetimą turtą, kurio vertė yra didesnė nei 5 MGL (250 Eur) dydis, bet neviršija 250 MGL dydžio. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kyla tuomet, kai tyčia sunaikinto ar sugadinto turto vertė viršija 3 MGL (150 Eur), tačiau neviršija 5 MGL (250 Eur), atitinkamai, jei tyčia sunaikinamas ar sugadinamas turtas, kurio vertė nesiekia 150 Eur, padaromas administracinis nusižengimas ir asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn. Taigi, viena iš sąlygų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 187 straipsnį yra nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dydis – 150 Eur pagal BK 187 straipsnio 3 dalį ir 250 Eur pagal šio straipsnio 1 dalį.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis G. D. viso proceso metu teigė, jog R. A., atlenkdamas jo automobilio valytuvą, sulaužė patį valytuvą ir jo mechanizmą, pažeidė kapoto dažus bei valytuvui neužsifiksavus ir metaline dalimi atsitrenkus į priekinį stiklą buvo sudaužytas ir automobilio stiklas. Tačiau, nors apeliaciniuose skunduose yra detaliai nurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais R. A. sugadino nukentėjusiojo automobilį ir kokia žala šiais veiksmais buvo padaryta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nurodytas versijas. Byloje pateiktame automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuotame vaizdo įraše matyti tik tai, kaip R. A. atlenkia E. V. automobilio valytuvą, nieko negadindamas. Iš šio vaizdo įrašo nematyti, kaip yra atlenkiami nukentėjusiojo G. D. automobilio valytuvai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas J. Ž. parodė, kad išlipęs iš automobilio kieme išgirdo, kaip krenta valytuvas ir atsitrenkia į automobilio langą, išgirdęs garsą pamatė, kad prie kaimyno G. automobilio yra jo kaimynas, gyvenantis 18-ame name, pamatė, kad kaimynas bando pakelti automobilio „VW Sharan“ valytuvus, tačiau atkeliant jie trenkiasi į langą (t. 1, b. l. 25). Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu minėtas liudytojas parodė, kad jis girdėjo kaip atlenkiamas valytuvas ir kaip valytuvas nukrenta ant lango, buvo duslus garsas, girdėjosi aiškiai kaip spyruoklė ir valytuvas atsitrenkia į stiklą. Realiai to įvykio nematė. Teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu po mėnesio po įvykio atsiminė geriau. Iš nurodytų aplinkybių, kaip pagrįstai sprendė, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju galima konstatuoti tik tai, kad R. A. veiksmai, kuomet jis atlenkė valytuvą ir pastarasis krisdamas atsirėmė į stiklą, galėjo nulemti G. D. priklausančio automobilio priekinio stiklo ir valytuvo bei jo mechanizmo apgadinimą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jų nepateikė ir nukentėjusysis, kad R. A. atlenkiant valytuvą buvo apibraižytas ir G. D. automobilio variklio dangtis.

9. Pastebėtina, kad prokuroro bei nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose yra nurodomos tik prielaidos ir subjektyvus vertinimas dėl to, koks buvo R. A. veikimo mechanizmas, galimai apgadinant nukentėjusiojo automobilį, be kita ko, automobilio variklio dangtį. Šių samprotavimų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys – byloje esančiame 2020‑11‑17 vaizdo įraše iš automobilio ,,BMW“ nėra užfiksuotas „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimų padarymo faktas ir mechanizmas, byloje esančios nuotraukos nurodytų teiginių taip pat nepatvirtina. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat netiksliai nurodo ir bylos faktines aplinkybes, kad R. A. iš pradžių prieina prie greta stovinčio automobilio ir didele jėga (galimai apėmus pykčio) jis atlenkia valytuvą, ir tik po to nukenčia jau G. D. automobilis. Priešingai, nei nurodo prokuroras, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog R. A. iš pradžių atlenkė nukentėjusiojo automobilio valytuvus, ir tik po to greta buvusio automobilio, o ne atvirkščiai. Tokią išvadą pagrindžia tai, kad, kaip matyti iš vaizdo įrašo, R. A., atlenkęs E. V. automobilio valytuvą, įsėdo į automobilį „Citroen C3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuvažiavo. Nors prokuroras teigia, kad valytuvai buvo atlenkti didele jėga, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytojas E. V., jokia žala jo automobiliui padaryta nebuvo, o kaip buvo atlenkti nukentėjusiojo automobilio valytuvai vaizdo įraše neužfiksuota. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo R. A. inkriminuotą automobilio kapoto apgadinimą, kaip byloje nenustatytą faktinę aplinkybę, teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl nukentėjusiojo argumentai dėl galimo automobilio kapoto apgadinimo atmestini kaip nepagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismas papildomai šiuo klausimu nepasisako.

10. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-154-976/2017 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kiti).

11. Kita vertus, remiantis baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, be kita ko, liudytojo J. Ž. parodymais, nustačius, kad R. A. savo veiksmais galėjo apgadinti nukentėjusiojo G. D. automobilio valytuvą ir jo mechanizmą bei priekinio lango stiklą, nagrinėjamu atveju turi būti tiksliai nustatyta, kokią turtinę žalą savo veiksmais išteisintasis galėjo padaryti. Pastebėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad svetimo turto tyčinio sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2005, 2K-167/2009 ir kt.). Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-693/2007, 2K-167/2009, 2K-73-677/2016, 2K-298-697/2016 ir kitos). Kaip minėta, būtent turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį aptariama nusikalstama veika atribojama nuo nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo ar administracinio nusižengimo.

13. Kaip minėta, vertinant sugadinto svetimo turto vertę, negali būti remiamasi sugadinto turto atkūrimo sąnaudomis ir kaštais. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar buvo padaryta BK 187 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, nėra pagrindo remtis ir tais nukentėjusiojo G. D. byloje pateiktais duomenimis, kuriais nustatytos patirtos išlaidos dėl automobilio valytuvų, valytuvo mechanizmo bei priekinio stiklo keitimo ir pan. Šiuo atveju apeliantų skunduose nurodoma nukentėjusiojo patirta žala galėtų būti aktuali tik sprendžiant civilinio ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, bet ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo.

14. Kita vertus, iš byloje esančių UAB „Autodava“, „Dalys.lt“, „Euro Impex Utena“, UAB „Laurimeta“, UAB „Aremsta“, pateiktų duomenų nustatyta, jog automobilio „VW Sharan“ (2000 m.) priekinio lango valytuvo su mechanizmu vidutinė kaina yra apie 46,25 Eur ((70+40+20+55)/4), atitinkamai naudoto priekinio šildomo šio modelio automobilio stiklo vidutinė kaina yra 42,50 Eur ((50+50+30+40)/4). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti minėtų bendrovių pateikta informacija, kadangi jos nėra susijusios su šia baudžiamąja byla ir nėra suinteresuotos pateikti netikslią, dirbtinai sumažintą ar padidintą minėtų autodetalių kainą, be kita ko, minėtus duomenis pateikė kaltinimą palaikantis prokuroras. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo minėtų duomenų laikyti nepatikimais ir jais vadovaujasi darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisintojo veiksmais padarytą žalą nustatė remdamasis ne nukentėjusiojo parodymais ir jo pateiktais duomenimis, o minėtų nesuinteresuotų bendrovių pateiktais duomenimis, konstatuojant, jog R. A. savo veiksmais galėjo sugadinti nukentėjusiajam G. D. priklausančio automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valytuvą su mechanizmu, kurio vertė – 46,25 Eur, bei priekinį šildomą šio automobilio stiklą, kurio vertė – 42, 50 Eur. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad R. A. galimai sugadinto svetimo turto vertė yra mažesnė nei 3 MGL (150 Eur), t. y. sugadinto turto vertė nesiekia tokios vertės, nuo kurios įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs baudžiamąją atsakomybę, ir nenustačius BK 187 straipsnio 1 dalies požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentas, kad tikroji valytuvo su mechanizmu kaina yra ne 46,25 Eur, o 50 Eur, esmės nekeičia.

Dėl kaltės

15. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

16. Pagal BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo atsako už konkrečią kaltai padarytą nusikalstamą veiką, kurios požymiai yra aprašyti BK specialiosios dalies straipsniuose.

17. BK 14 straipsnyje nustatyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Kaltė yra vienas iš įrodinėjimo dalykų ir apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas tik tada, kai iš jo matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingą veiką, kaltė.

18. Atkreiptinas dėmesys, jog kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo padaryta nusikalstama veika, turi būti vertinami ne tik objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai – šiuo atveju R. A. veiksmai ir jais padaryta žala, – bet ir subjektyvieji veikos požymiai. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pagal BK 187 straipsnį pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Netiesioginei tyčiai ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. Taigi pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje vertindamas, ar buvo padaryta BK 187 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, turėjo pasisakyti, be kita ko, ir R. A. kaltės klausimu.

19. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės, negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius, kilusius dėl asmens veikos, padarytos be kaltės. Kaltė yra asmens psichinis santykis su padaryta veika ir kilusiais padariniais, ji turi formą ir turinį. Kaltės turinys, t. y. daromos veikos pavojingumo suvokimo laipsnis ir galimų padarinių numatymo ribos gali būti nevienodos. Pagal BK 15 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Atitinkamai BK 187 straipsnio nusikaltimo sudėtis reikalauja įrodyti tyčinę kaltę. Be to, kaip minėta, tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio, t. y. jie numatomi kaip neišvengiami ar labai tikėtini. Mažas padarinių tikėtinumas, vertinant tai kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, kelia abejonių dėl tyčios, be kita ko, sugadinti ar sunaikinti svetimą turtą.

20. Pabrėžtina, jog išvada apie kaltininko kaltės turinį (o iš jo ir apie kaltės formą, rūšį) turi būti grindžiama visų sudėties požymių suvokimu bei įvertinimu. Taigi apie kaltės turinį turi būti sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-558/2005; 2K-121/2010). Teismų praktikoje taip pat pažymėta, jog subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltinamojo parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, jos rūšis, be nurodytų aplinkybių, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą, išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, sistemingumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, nustačius atitinkamo BK straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, asmens psichinį santykį su šiais požymiais reikia įrodinėti, remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-550/2006, 2K-76/2007, 2K-321/2009,2K-279/2010, 2K-292/2011, 2K-290-489/2015, 2K-118-746/2016).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad R. A. savo veiksmais turėjo tyčią sugadinti ar sunaikinti nukentėjusiojo G. D. automobilį. Tiek išteisintasis, tiek nukentėjusysis proceso metu nurodė, kad R. A. valytuvus pakėlė dėl ne vietoje pastatyto nukentėjusiojo automobilio. Nenustatyta, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo būtų susiklostę konfliktiški santykiai ir pan. Iš byloje pateikto automobilio vaizdo registratoriaus įrašo matyti, kad R. A. taip pat pakėlė ir liudytojo E. V. automobilio valytuvą, tačiau dėl šių veiksmų automobilis nebuvo apgadintas ir E. V. jokių pretenzijų išteisintajam nereiškė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad R. A., siekdamas atkreipti vairuotojų dėmesį dėl pastatytų automobilių, atlenkdamas automobilių valytuvus, turėjo tyčią sugadinti būtent G. D. automobilį.

22. Taigi, byloje esančių duomenų pagrindu nenustačius, kad R. A. savo veiksmais turėjo tyčią padaryti jam inkriminuotą BK 187 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat nustačius, kad išteisintojo galimai sugadinto svetimo turto vertė yra mažesnė nei 3 MGL (150 Eur), t. y. sugadinto turto vertė nesiekia tokios vertės, nuo kurios įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs baudžiamąją atsakomybę, ir nenustačius BK 187 straipsnio 1 dalies požymių, konstatuotina, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, kad R. A. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties (baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumos), t. y. R. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes dėl tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) padaryti inkriminuotą veiką R. A. veiksmuose nebūvimo, pirmosios instancijos sprendimas įsiteisėjus nuosprendžiui, nuosprendžio nuorašą išsiųsti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariatui administracinio nusižengimo tyrimui atlikti, panaikintinas.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl R. A. išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas ir su jomis sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi prokuroras ir nukentėjusysis bei jo atstovas, t. y. palankiai išteisintajam, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padaryta išvada dėl R. A. išteisinimo yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei nenustačius pirmosios instancijos teismo esminių bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų, darytina išvada, jog naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

24. Nukentėjusiojo G. D. atstovas advokatas S. Kibilda apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė priteisti visas nukentėjusiojo G. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

26. Atsižvelgiant į tai, kad R. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, o apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiojo G. D. patirtos teisinių paslaugų išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš R. A. nepriteisiamos.

27. Dėl išlaidų už atstovavimą baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išsprendimo nukentėjusiojo atstovas turėtų kreiptis į pirmosios instancijos teismą BPK 361, 362 straipsnių tvarka.

28. Išteisintojo R. A. gynėjas advokatas M. Navikas apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas bei pateikė dvi sąskaitas už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, jog R. A. patyrė 450 Eur išlaidas už atstovavimą ir procesinių dokumentų rengimą ikiteisminiame tyrime bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei 200 Eur išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

29. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

30. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus, kurie buvo atmesti. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje dalyvavo ir išteisintojo gynėjas advokatas M. Navikas. Atsižvelgiant į skundų nagrinėjimo rezultatą, į tai, kad gynėjas gynė išteisintąjį apeliacinės instancijos viename teismo posėdyje, rašė atsiliepimą į skundus, teisėjų kolegijos manymu, patirtos 200 Eur bylinėjimosi išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus ir turi būti atlygintos visa apimtimi. Dėl 450 Eur išlaidų už atstovavimą ir procesinių dokumentų rengimą ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. A. ir /ar jo gynėjas turėtų kreiptis į pirmosios instancijos teismą BPK 361, 362 straipsnių tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko bei nukentėjusiojo G. D. atstovo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinius skundus.

Panaikinti pirmosios instancijos sprendimą įsiteisėjus nuosprendžiui, nuosprendžio nuorašą išsiųsti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariatui administracinio nusižengimo tyrimui atlikti.

R. A. priteisti iš valstybės apeliacinio proceso metu patirtas 200 Eur atstovavimo išlaidas.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.