- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-07
- Bylos Nr.
- 2K-292/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00068-2006-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Tomas Šeškauskas (pran.), Albinas Sirvydis
- Advokatai
- Valentinas Staugaitis
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. P. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos prokuratūros civilinis ieškinys dėl 1 754 920,84 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu P. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.
Iš P. M. valstybės įmonei Valstybės turto fondui priteista 1 754 920,84 Lt žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, valstybės įmonės Valstybės turto fondo (toliau – Turto fondas) generalinis direktorius, po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 170 pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų privatizavimo viešo konkurso būdu programai ir viešo konkurso komisija akcinėms bendrovėms „Stumbras“, „Vilniaus degtinė“, „Alita“ ir „Anykščių vynas“ privatizuoti 2003 m. birželio 26 d. protokolu Nr. 6 viešo konkurso laimėtoju pripažino 90 700 000 Lt kainą už akcijas ir 15 000 000 Lt investicijų pasiūliusį Italijos Respublikos pilietį L. B. (L. B.), P. M. 2003 m. birželio 30 d. pritarė viešo konkurso komisijos išvadai dėl L. B. pripažinimo šio konkurso laimėtoju. Viešo konkurso komisijai derantis su L. B. bei jo atstovais dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties projekto parengimo, nepabaigus derybų ir derybų protokolu neįforminus bei abiem derybų šalims nepasirašius galutinio susitarimo dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties projekto visų sąlygų suderinimo, P. M., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų (toliau – Privatizavimo nuostatai) 39 punktą, kuriame nustatyta, kad viešo konkurso komisijos derybos protokoluojamos, o pasiekti susitarimai įforminami derybų protokolu, kurį pasirašo abi šalys: viešo konkurso komisijos vardu – jos pirmininkas (pirmininko nesant – kitas jo įgaliotas komisijos narys) ir potencialus pirkėjas viešo konkurso laimėtojas, nepagrįstai, remdamasis tuo, kad AB „Alita“ akcijų paketo viešo konkurso laimėtojas L. B. nustatytu laiku neatvyko parengti AB „Alita“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties projekto, nors ir buvo kviečiamas atvykti parafuoti nesuderintą AB „Alita“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties projektą, Turto fondo patalpose, esančiose Vilniuje, Vilniaus g. 16, 2003 m. spalio 14 d. pasirašė įsakymą Nr. 1V-266 „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ (toliau –įsakymas „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“), kuriuo nepagrįstai ir neteisėtai panaikino AB „Alita“ akcijų paketo viešo konkurso rezultatus ir pašalino L. B. iš AB „Alita“ privatizavimo proceso. Įsiteisėjusiu 2006 m. spalio 10 d. teismo sprendimu pagal L. B. ieškinio pareiškimą pripažinus jo pašalinimą iš derybų dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo nepagrįstu ir nesąžiningu, L. B. naudai iš Turto fondo buvo priteista 1 688 666,90 Lt nuostolių, 20 886,67 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 21 335,85 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 24 031,42 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 1 754 920,84 Lt, kuriuos Turto fondas sumokėjo L. B.. Taip dėl P. M. neteisėtų veiksmų, dėl kurių L. B. buvo sumokėta 1 754 920,84 Lt, valstybė patyrė didelės turtinės žalos, o dėl sumenkintų Turto fondo tarnautojo vardo ir Lietuvos Respublikos įvaizdžio užsienio investuotojų akyse – didelės neturtinės žalos.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį, kuriuo P. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. M. nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Deklaravęs, kad P. M. pasirašė įsakymą „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ veikdamas netiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie faktiniai bylos duomenys tai patvirtina, netyrė subjektyviųjų nusikaltimo požymių, padarė klaidingas išvadas dėl nuteistojo kaltės.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus bei atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, konstatavo, kad neįrodyta, jog P. M., pasirašydamas įsakymą „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“, turėjo tyčią pažeisti Privatizavimo nuostatų 39 punkto reikalavimus ir sukelti padarinius, kurių atsirado Vilniaus apygardos teismui 2005 m. balandžio 28 d. priteisus L. B. patirtus nuostolius. Faktiniai duomenys patvirtina, kad P. M. veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, prieš pasirašydamas įsakymą nebuvo abejingas vėliau atsiradusių padarinių galimam kilimui, pasitelkė specialistus, turėdamas tikslą išsiaiškinti, ar derybų procese nebuvo padaryta kokių nors teisės pažeidimų. Įsakymą pasirašė tik gavęs Valstybės turto fondo teisininkų patvirtinimą, kad pažeidimų nėra. Taigi P. M., pasirašydamas įsakymą, nenumatė ir negalėjo numatyti, jog Valstybės turto fondo teisininkai, duodami jam išvadą, suklydo ir dėl to valstybė patirs žalos. Jis siekė veikti teisėtai ir įvykio metu nenumatė ir negalėjo numatyti savo veiksmų žalingo pobūdžio. Šiuo atveju vėliau pasitvirtinęs Valstybės turto fondo teisininkų kvalifikacijos trūkumo požymis negali būti pagrindas kito asmens – P. M., kuris, to nežinodamas, rėmėsi šių specialistų išvadomis, veiksmų kriminalizavimui. Nuteistasis ne tik kad nenumatė ir negalėjo numatyti žalingų padarinių atsiradimo, tačiau įvykio metu nesuvokė savo veiksmų žalingo pobūdžio dėl objektyvių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad aukščiausią kvalifikaciją turinčių teisininkų, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, nuomonės analizuojant Privatizavimo nuostatų taikymą AB „Alita“ privatizavimo procese teisės taikymo aspektu nebuvo vienareikšmės.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 14 straipsnį, 15 straipsnio 3 dalį) ir padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neįvertino visų įrodymų, be to, juos įvertino šališkai, nes neanalizavo įrodymų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą tiek dėl P. M. nusikalstamų veiksmų turinio ir pobūdžio, tiek dėl jo veiksmų subjektyviųjų požymių. Prokuroras taip pat teigia, kad dėl esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
P. M. buvo nuteistas už tai, kad įsakymą, kuriuo pašalino L. B. iš AB „Alita“ privatizavimo proceso, pasirašė nepagrįstai ir nesąžiningai, pažeisdamas Privatizavimo nuostatų 39 punktą. Kadangi derybų protokolu nebuvo įformintas susitarimas dėl to, kad šalys dėl visų sutarties sąlygų iš esmės sutarė bei derybų protokolu nebuvo įformintas susitarimas konkrečiu laiku parafuoti parengtą sutarties projektą, tai, nesant šio įstatymų reikalaujamo teisinio pagrindo, L. B. pašalinimas iš AB „Alita“ privatizavimo proceso buvo nepagrįstas ir nesąžiningas, ir toks nesąžiningas pašalinimas padarė valstybei didelės turtinės bei neturtinės žalos. Jei L. B. pašalinimas iš AB „Alita“ privatizavimo proceso (jei tam buvo pagrindas) būtų vykęs laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, žalos valstybei nebūtų padaryta. Taigi vertintini Turto fondo generalinio direktoriaus P. M. veiksmai, susiję su jo pareiga užtikrinti, kad tokio sprendimo priėmimas, esant pagrindui tokį priimti, atitiktų galiojančių norminių aktų reikalavimus. Dėl to, visų pirma, byloje surinkti duomenys vertintini tiek, kiek tai yra susiję su tuo, ar derybų metu pasiekti susitarimai buvo įforminti derybų protokolu. Pažymėtina, kad viešo konkurso komisijos pasiūlymas Turto fondui pašalinti L. B. iš AB „Alita“ privatizavimo proceso buvo tik patariamasis. Sprendimą pašalinti L. B. iš privatizavimo proceso priėmė P. M., kuris ir privalėjo užtikrinti, kad šis pašalinimas būtų teisėtas ir vyktų vadovaujantis šį procesą reglamentuojančiais norminiais aktais. Būtent P. M. privalėjo, prieš priimdamas sprendimą dėl L. B. pašalinimo iš privatizavimo proceso, įsitikinti, kad derybų metu pasiekti susitarimai būtų įforminami derybų protokolu.
P. M. buvo numatyta pareiga vadovautis Privatizavimo nuostatais, kurie yra vienas pagrindinių norminių aktų, reglamentuojančių valstybės turto privatizavimą. Būdamas Turto fondo generalinis direktorius, P. M. negalėjo nežinoti šio norminio akto reikalavimų, dėl to jo kaltės nepašalina ta aplinkybė, kad jis įsakymą „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ pasirašė, kaip jis pats tvirtina, pasitikėdamas Turto fondo teisininkų išvadomis, jog jokių pažeidimų nenustatyta, nes jis pats pagal pareiginius nuostatus privalėjo būti susipažinęs ir savo veikloje vadovautis šiuo norminiu aktu, jis buvo atsakingas už Turto fondo veiklą bei pavestų funkcijų vykdymą, laikantis galiojusių norminių aktų reikalavimų. Prokuroro manymu, akivaizdu, kad, prieš pasirašydamas įsakymą, P. M., pareikalaudamas pateikti atitinkamą rašytinę medžiagą, privalėjo įsitikinti, ar buvo abiejų šalių pasirašytu derybų protokolu įformintas susitarimas dėl derybų pabaigos, tačiau to nepadarė. Taip pat akivaizdu, kad būtent Turto fondo generalinis direktorius atsakingas už savo vadovaujamų padalinių, taip pat Teisės skyriaus darbuotojų veiksmus, už tai, kad Turto fondo veikla bei pavestos funkcijos būtų vykdomos laikantis norminių aktų reikalavimų.
Taip pat nėra pagrindo teigti, kad P. M., pasirašydamas įsakymą, nesuvokė ir negalėjo suvokti rizikingo ir žalingo savo veiksmų pobūdžio, nes buvo akivaizdu, jog L. B., pašalintas iš privatizavimo proceso, imsis priemonių šiam sprendimui apskųsti, jau vien dėl to, kad neprarastų įnešto didelės sumos pradinio įnašo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad P. M. siekė veikti teisėtai ir įvykio metu nenumatė ir negalėjo numatyti žalingo savo veiksmų pobūdžio, nes, be to, jog nesivadovavo norminiais aktais, jis neatliko visų veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, siekdamas užtikrinti, kad L. B. pašalinimo procesas vyktų sąžiningai ir teisėtai. P. M. įsakymą pasirašė ir pašalino L. B. iš privatizavimo proceso neatlikęs veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Akivaizdu, kad jis, būdamas Turto fondo generalinis direktorius ir atsakingas už įmonių privatizavimą, prieš pasirašydamas įsakymą, privalėjo tinkamai įvertinti visas aplinkybes ir priimti sprendimą griežtai laikydamasis norminių aktų reikalavimų, užtikrinti, kad būtų reikiama tvarka derybų protokolu įformintas pasiektas susitarimas konkrečiu laiku parafuoti parengtą sutarties projektą arba būtų įformintas nepasiektas susitarimas, tačiau to nepadarė ir tokiais veiksmais sudarė galimybę L. B. teismine tvarka prisiteisti pirmiau nurodytą pinigų sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas šių esminių įrodymų, susijusių su įstatymo reikalaujamo derybų protokolo nebuvimu ir su P. M. veiksmais, susijusiais su L. B. pašalinimu iš derybų dėl AB ,,Alita“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, nesant šio derybų protokolo, tinkamai neanalizavo ir nevertino, taip padarė esminį BPK pažeidimą.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog, siekiant nustatyti, ar kaltinamojo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, juos reikia glaudžiai sieti su subjektyviaisiais veikos požymiais, kurie taip pat turi būti pagrįsti bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad P. M. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi padarė neveikimu, t. y. netiesiogine tyčia, ir dėl tokios jo veikos valstybei buvo padaryta didelės turtinės ir neturtinės žalos. Nuosprendyje nurodyta, kad P. M., būdamas valstybės tarnautojas, eidamas aukštas pareigas, neatliko veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini – įsakymą, kurio pagrindu L. B. pašalintas iš privatizavimo proceso, pasirašė neįsigilinęs ir visapusiškai neįvertinęs visos derybų medžiagos dėl AB „Alita“ privatizavimo, nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad neatsirastų padarinių, t. y. didelės turtinės ir neturtinės žalos valstybei padarymo. Nuosprendyje teismas taip pat nurodė, kad neįrodyta, jog P. M. norėjo ir siekė tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.
Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad akivaizdu, jog P. M. negalėjo nežinoti pagrindinių norminių aktų, reglamentuojančių privatizavimą, reikalavimų, kuriais jis privalėjo vadovautis savo veikloje ir kurių vykdymą privalėjo užtikrinti, negalėjo nesuvokti savo neveikimo pavojingumo ir negalėjo nenumatyti, jog dėl to gali atsirasti pavojingų padarinių, kuriems kilti jis sąmoningai leido, nesiėmė visų reikiamų priemonių padariniams išvengti ir buvo jiems abejingas. Baigdamas kasacinį skundą kasatorius daro galutinę išvadą, kad P. M., neatlikdamas veiksmų, kurie tinkamai atliekant pareigas ir įgaliojimus buvo būtini, savo tarnybinę padėtį bei teisės aktais suteiktas teises ir pareigas nepanaudojo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, iškraipė tarnybinės veiklos turinį.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Piktnaudžiavimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris, nesant BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų jį kvalifikuojančių požymių, gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis Nr. 2K-407/2009). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis Nr. 2K–310/2010). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2007). Taigi, atskleidžiant piktnaudžiavimo kaltės turinį, būtina nurodyti tiek asmens psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais.
Nagrinėjamoje byloje atskleisdamas P. M. kaltės turinį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis „būdamas valstybės tarnautoju, užimdamas aukštas ir atsakingas pareigas, siekiant, kad valstybės turtas būtų privatizuojamas skaidriai ir sąžiningai, neįsigilinęs ir visapusiškai neįvertinęs visos derybų medžiagos dėl AB „Alita“ privatizavimo, pasirašė įsakymą, kurio pagrindu L. B. buvo pašalintas iš konkurso.“ Apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad P. M. veikė netiesiogine tyčia, nes neįrodyta, jog jis norėjo ir siekė didelės žalos atsiradimo valstybei, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Kad būtų prieita prie tokios išvados, byloje turėjo būti įrodyta, kad P. M. suprato savo veikos pavojingumą (suvokė, kad pažeidžiami kaltinime nurodyto ir jam žinomo Privatizavimo nuostatų 39 punkto reikalavimai dėl būtinumo protokoluoti viešo konkurso komisijos derybas ir jų metu pasiektus susitarimus), suprato, kad priima neteisėtą įsakymą „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“, t. y veikia priešingai tarnybos interesams, bei numatė didelės turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo valstybei galimybę ir buvo tam abejingas, leido šiai žalai kilti.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atlikęs įrodymų tyrimą (pakartotinai apklausęs P. M., liudytojus – tuometį Turto fondo Teisės skyriaus viršininką G. P., Privatizavimo komisijos narį – S. S.), remdamasis ir kita teisme ištirta bylos medžiaga, atkreipė dėmesį į P. M. kaltės įvertinimui reikšmingas aplinkybes – Turto fondo generalinio direktoriaus P. M. tarnybą ir šio fondo Teisės skyriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų turinį; tarpžinybinės viešo konkurso komisijos pareigą fiksuoti atitinkamus derybų momentus protokoluose; P. M. paaiškinimus apie jo pasirinktą būdą kontroliuoti derybų eigą, šio asmens pastangas išsiaiškinti komisijos atliekamų teisinių procedūrų laikymąsi, jo gautos informacijos iš Turto fondo teisininkų bei komisijos narių pobūdį; viešo privatizavimo konkurso laimėtojo L. B. veiksmus užbaigiant derybų procesą. Teismas vertino P. M. galimybes konkrečioje situacijoje įvertinti derybų rezultatų fiksavimo protokoluose teisėtumą, atsižvelgdamas ir į tokią svarbią aplinkybę, kad viešo konkurso komisijos derybų protokolų atitikties Privatizavimo nuostatų 39 straipsnio reikalavimams vertinimas buvo nevienodas net atskirų instancijų teismuose nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovo L. B. ieškinį Turto fondui dėl sprendimo pripažinimo nepagrįstu ir nesąžiningu bei nuostolių atlyginimo. Iš tiesų, kaltinime nurodytos aplinkybės – kad būtent nesuderintą AB „Alita“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties projektą buvo kviečiamas atvykti parafuoti L. B.; kad derybų įforminimas protokoluose neatitiko Privatizavimo nuostatuose esančių reikalavimų – nebuvo akivaizdžios ir išaiškėjo po beveik trejus metus trukusio civilinio proceso. Būtent šio proceso metu sąžiningumo, atidumo ir rūpestingumo aspektais viešo konkurso komisijos derybų eiga ir jos rezultatų fiksavimas buvo vertinamas nevienodai ir galutinai nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinei teisėjų kolegijai pateikus išaiškinimus kasacinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nurodydamas konkrečias bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus nustatė, kad P. M. pasirašydamas įsakymą „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ siekė veikti teisėtai, nesuvokė ir nenumatė žalingo savo veiksmų pobūdžio. Nesant įrodytų šių aplinkybių, negali būti konstatuota tyčinė P. M. kaltė, ir tai yra pagrindas jį išteisinti.
Būtent apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nagrinėjamu atveju P. M. tyčinės kaltės nebuvimą teisėjų kolegija nustatė laikydamasi BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų ir remdamasi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įpareigojančiomis įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos P. M. inkriminuojamo piktnaudžiavimo sudėties taikymui, išnagrinėtos ir įvertintos, naujas išteisinamasis nuosprendis pagrįstas bylos aplinkybėmis, kurias atskleidžiant motyvuotai paneigta dalis apkaltinamojo nuosprendžio išvadų dėl tyčinės P. M. kaltės nustatymo.
Kasaciniame skunde prokuroras, iš esmės neanalizuodamas apeliacinės instancijos teismo nurodytų aplinkybių, kurios buvo neįvertintos pirmosios instancijos teisme ir nekritikuodamas motyvų, kuriais vadovaudamasis šis teismas nenustatė būtinojo subjektyviojo piktnaudžiavimo požymio – tyčinės kaltės, pateikia savo P. M. veikos kvalifikavimo motyvus. Šie motyvai pagrįsti pabrėžimu, kad viešo konkurso komisijos pasiūlymas pašalinti L. B. iš privatizavimo proceso buvo tik patariamasis, akcentavimu, kad P. M. turėjo pareigą būti susipažinęs su teisės aktais, susijusiais su Turto fondo veikla, Privatizavimo nuostatais, taip pat pareigą asmeniškai įsitikinti, kad derybų metu pasiekti bei nepasiekti susitarimai ir jų pabaiga būtų įforminami derybų protokolu, privalėjo pareikalauti komisijos pateikti rašytinę medžiagą. Tačiau toks kasatoriaus argumentavimas, pabrėžiant valstybės tarnautojo P. M. pareigas asmeniškai aktyviai veikti, atitolęs nuo jam pareikšto ir pirmosios instancijos teismo nustatyto konkretaus kaltinimo piktnaudžiavimu. P. M. nėra kaltinamas prokuroro nurodomų pareigų nevykdymu, o jo veikos neteisėtumas kildinamas tik iš to, kad P. M. pažeidė vienintelio teisės akto – Privatizavimo nuostatų – 39 punktą, kuriame nustatyta viešo konkurso komisijos pareiga protokoluoti derybas ir pasiektus susitarimus įforminti derybų protokolu. Už kitokių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kitokį jam suteiktų teisių nepanaudojimą ar valstybės tarnautojo pareigų ignoravimą, nesivadovavimą tarnybos principais ir interesais P. M. dėl piktnaudžiavimo tarnyba baudžiamojon atsakomybėn nebuvo traukiamas, nors BK 228 straipsnio dispozicija yra siejama su būtinumu išsiaiškinti, kokius teisės aktus valstybės tarnautojas pažeidė piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi.
Kasatorius esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, įžvelgia, pabrėždamas tai, kad teismas tinkamai neanalizavo ir nevertino įrodymų, susijusių su derybų protokolo nebuvimu, tačiau nenurodo, kokie konkretūs įrodymai nebuvo ištirti ir neįvertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal P. M. apeliacinį skundą.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad P. M. tyčinė kaltė išplaukia iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog „ neįsigilinęs ir visapusiškai neįvertinęs visos derybų medžiagos dėl AB „Alita“ privatizavimo, pasirašė įsakymą, kurio pagrindu L. B. buvo pašalintas iš konkurso“. Tačiau kasatorius nepateikia aiškių teisinių argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie P. M. darbo su komisija organizavimą, Turto fondo Teisės skyriaus specialistų išvadų gavimo faktą, P. M. pasitikėjimą jam pavaldžiais valstybės tarnautojais, gautą iš komisijos informaciją apie L. B. veiksmus užbaigiant derybų procesą, kurios lėmė P. M. elgesį priimant įsakymą, yra nepagrįstos ar neteisingai įvertintos.
Pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojo neteisėtos veiklos apibūdinimas vartojant sąvokas „neįsigilinus“, „visapusiškai neįvertinus“ pagal pobūdį paprastai atskleidžia neatsargios kaltės požymius, būdingus netinkamam pareigų atlikimui. Tačiau prokuroro skunde argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos išvadas, kad byloje nėra duomenų, jog P. M. netinkamai atliko savo tarnybines pareigas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nerūpestingumo, nėra.
Taigi kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad, vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ar padarė nepagrįstas, prieštaraujančias BK 14 straipsnio ar 15 straipsnio 3 dalies nuostatoms išvadas dėl byloje nustatytų P. M. veiksmų turinio, pobūdžio ir piktnaudžiavimo tarnyba subjektyviųjų požymių nebuvimo.
Kolegija pažymi ir tai, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalies prasmę kasatorius gali prašyti kasacinės instancijos teisme priimti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą sprendimą, nurodydamas konkrečią tokio sprendimo formuluotę. Tačiau prokuroro kasaciniame skunde prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, palikti galioti pirmosios instancijos nuosprendį be pakeitimų ir kartu prašoma dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Baigdamas kasacinį skundą kasatorius daro galutinę išvadą, kad P. M., „neatlikdamas veiksmų, kurie tinkamai atliekant pareigas ir įgaliojimus buvo būtini, savo tarnybinę padėtį bei teisės aktais suteiktas teises ir pareigas nepanaudojo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui“, tačiau „iškreipė tarnybinės veiklos turinį“. Skundo atskirų teiginių dviprasmiškumas, jų argumentavimas retorinio pobūdžio motyvais – „akivaizdu“, BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepaisymas rodo ir tai, kad kasatorius neturi aiškios pozicijos dėl išteisinamojo nuosprendžio apskundimo kasacine tvarka pagrindų ir kasacinės bylos nagrinėjimo ribų.
Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo BK 14 straipsnio, 15 straipsnio 3 dalies aiškinimo ar taikymo, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų panaikinti. Kolegija nenustato ir kasaciniame skunde nurodyto BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus kasacinį skundą atmesti.