Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių misto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 4 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-02-21 nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. nuteistas už tai, kad 2009-12-02 apie 2.00 val. (duomenys neskelbtini) namo antro aukšto laiptinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju D. L. metu, durdamas peiliu vieną kartą nukentėjusiajam D. L. į krūtinę, padarė jam kiauryminę durtinę - pjautinę kairės krūtinplėvės ertmės ir pilvaplėvės ertmės žaizdą su diafragmos ir skersinės gaubtinės žarnos sužalojimais bei kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje - sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Dėl įrodymų vertinimo ir teismo šališkumo.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutinka.

Pagal BPK 20, 301 straipsnių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso įstatymo numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti, teisėjo ar teismo, kurio žinioje yra konkreti baudžiamoji byla, pripažinti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius M. N. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė kaltinamojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo D. L., liudytojų I. Ž., R. L., A. A. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad M. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., dėl ko visiškai pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nuteisė.

Dėl Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio taikymo.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, t. y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Būtinosios ginties situacijos nėra kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5, 6 p., kasacinės bylos Nr. 2K-277/2009, 2K-299/2009, 2K-201/2010, 2K-205/2010)

Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo M. N. argumentą, kad nukentėjusiajam D. L. sunkiai sveikatą sutrikdė gindamasis nuo jo grasinimo prieš jį panaudoti smurtą.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (Kasacinė byla Nr. 2K-59/2010).

Byloje nustatyta, kad apeliantas M. N., nukentėjusysis D. L. ir kiti asmenys girtavo. Girtaujant tarp apelianto ir nukentėjusiojo D. L. kilo žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į fizinio smurto panaudojimą vienas kito atžvilgiu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje tiek apeliantas M. N., tiek nukentėjusysis D. L. elgėsi agresyviai, gynė savo teisybę. Tokia situacija daugiau primena muštynes, o ne nukentėjusiojo D. L. kėsinimąsi į apelianto M. N. gyvybę, kas rodo apie būtinosios ginties būklės nebuvimą. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Šioje situacijoje abi pusės buvo puolančios, abi gynė savo tiesas ir nebuvo besiginančių. Taigi nebuvo pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi.

Dėl paskirtos bausmės ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. N. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl Lietuvos Respublikos BK 27 str. prasme yra laikomas recidyvistu.

Nuteistojo M. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos (BK 59 str. 1 d. 3 p.), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tą aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. N. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams – savo dydžiu yra nežymiai, tačiau mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 5 metai 1 mėnuo 15 dienų) ir nėra aiškiai per griežta.

Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai teisingai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl švelninti ją apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Nuteistojo skunde nurodytas prašymas vadovaujantis BK 62 str. skirti jam švelnesnę bausmę, atmestinas. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir yra bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalyje 1-6 punkte nurodytų sąlygų. Esant visoms šioms sąlygoms teismas gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistojo M. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taigi nuteistojo M. N. baudžiamojoje byloje nėra vienos pirminės būtinos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį – dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl ko ši įstatymo norma jam negali būti taikoma.

Nuteistojo M. N. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis teigia, kad nukentėjusysis D. L. turėjo peilį ir juo jam grasino, be paties nukentėjusiojo parodymų, paneigia ir liudytojų parodymai, kurie buvo kambaryje tuo metu, kai prasidėjo konfliktas, t. y., kurie betarpiškai matė nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto pradžią ir jo eigą, o būtent liudytojų I. Ž. (2 t., b. l. 81), R. L. (2 t., b. l. 82), A. A. (2 t., b. l. 83-84) parodymai. Minėti liudytojai nuosekliai parodė, jog tuo metu, kai prasidėjo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kambaryje buvo I. Ž., R. L., A. A., D. L. ir M. N., o R. M. ir E. V. jau miegojo kitame kambaryje. Taipogi iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad konfliktą išprovokavo M. N., po ko kilo muštynės, kurių metu tiek M. N., tiek D. L. smūgiavo vienas kitam. Taipogi pažymėtina tai, kad nė vienas iš įvykio metu kambaryje buvusių liudytojų nematė, kad nukentėjusysis būtų turėjęs peilį ar juo grasinęs nuteistajam, o priešingai liudytojas A. A. parodė, kad po M. N. ir D. L. muštynių peilį paėmė M. N., po ko jis su peiliu išėjo iš buto. Netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo ir liudytojo E. V. parodymai, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo, E. V. bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu sušvelninti M. N. teisinę padėtį ir M. N. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. N. ir E. V. parodymus, kuriais jie teigia, kad nukentėjusysis grasino peiliu nuteistajam, atmeta ir vertina kaip jų pasirinktą gynybos būdą, kadangi tokius jų parodymus paneigia baudžiamosios bylos medžiaga, o būtent betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų I. Ž. (2 t., b. l. 81), R. L. (2 t., b. l. 82), A. A. (2 t., b. l. 83-84) parodymai, kurie sutampa ir su kitomis bylos aplinkybėmis, t. y. su nukentėjusiojo parodymais, o nuteistojo ir E. V. parodymai šioje dalyje visiškai neatitinka minėtų liudytojų parodymų. Paminėtina ir tai, kad visi minėti liudytojai parodė, kad tuo metu, kai kilo konfliktas tiek R. M., tiek E. V. miegojo kitame kambaryje, kas teismo nuomone, pagrindžia teismo išvadą apie E. V. bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu sušvelninti M. N. teisinę padėtį. Taigi, analizuojant minėtas aplinkybes ne atskirai, o jų visumą, susidaro nuoseklus to vakaro įvykių vaizdas, kad nukentėjusysis negrasino nuteistajam peiliu ir neturėjo jokio peilio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

Nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.