- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-27
- Bylos Nr.
- 2K-201/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Albinas Sirvydis (pran.)
- Nuteistasis
- S. B.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Šiuo nuosprendžiu S. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. kovo 21 d., laikotarpiu nuo 21 val. iki 22.35 val., namo, (duomenys neskelbtini), verandoje konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kirviu sudavė mažiausiai keturis smūgius V. K. į galvą. Nuo sunkios galvos smegenų traumos, kraujui išsiliejus po galvos smegenų dangalu, į smegenis, V. K. mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu S. B. prašo pakeisti teismų sprendimus – jo veiką kvalifikuoti pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį bei sumažinti laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius teigia, kad nusikaltimą prieš V. K. padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Įvykio metu V. K. prieš jį panaudojo smurtą. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai, tarp jų – specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad įvykio metu kasatoriui buvo padarytas galvos sužalojimas su muštine žaizda. Jis nuo V. K. smurto gynėsi, tačiau jo gynyba neatitiko V. K. kėsinimosi pobūdžio. Kasatorius laiko, kad jam turi būti taikomos BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos ir dėl to, remiantis BK 62 straipsniu, sušvelninta bausmė. Skunde taip pat teigiama, kad teismai nepagrįstai nepripažino kasatoriaus atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, iš įvykio vietos nepasišalino, bei tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Be to, apkaltinamuoju nuosprendžiu kasatorius neteisėtai pripažintas pavojingu recidyvistu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras D. Karčinskas prašo nuteistojo S. B. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, tarp jų – nurodomas kasaciniame skunde, tinkamai kvalifikavo S. B. veiką ir pagrįstai jam netaikė BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad įvykio metu S. B. gyvybei bei sveikatai nebuvo kilęs akivaizdus ar realus pavojus. Prokuroras taip pat nurodo, kad S. B. yra pagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu, o kasatoriaus teiginiai dėl jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei bausmės yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl S. B. veikos
Iš apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų įrodymų, kurių tarpusavio ryšį teismas įvertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, matyti, kad įvykio metu S. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė kirviu mažiausiai keturis smūgius V. K. į galvą. Specialistas išvadoje nurodė, kad nuo sunkios galvos smegenų traumos, kraujui išsiliejus po galvos smegenų dangalu, į smegenis, V. K. mirė. V. K. mirė nuo S. B. veiksmų. To neginčija ir kasatorius. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp S. B. veikos ir V. K. mirties yra priežastinis ryšis.
S. B. sudavė kirviu V. K. smūgius į vieną svarbiausių gyvybei kūno vietą – galvą. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes bei byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad S. B. nužudė V. K. tiesiogine tyčia. Tokia teismo išvada neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes iš jų matyti, kad S. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad jo veika gali sukelti V. K. mirtį, ir, suduodamas ne mažiau kaip keturis smūgius kirviu jam į galvą, to siekė.
Kasaciniame skunde S. B. nurodo, kad jam turi būti pritaikytos BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes jis įvykio metu veikė prieš V. K. peržengdamas būtinosios ginties ribas – gynėsi nuo V. K. smurto, tačiau jo gynyba neatitiko V. K. kėsinimosi pobūdžio. Tokie teiginiai buvo nurodyti ir S. B. apeliaciniame skunde. Kolegija laiko, kad minėti teiginiai yra nepagrįsti.
Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Iš šios bylos matyti, kad įvykio vietoje tarp S. B. ir V. K., kurie prieš tai vartojo alkoholį, įvyko konfliktas. Į virtuvę, kurioje sėdėjo S. B., iš gretimo kambario įbėgo V. K., kuris, pagriebęs nuo stalo butelį, metė jį į sieną, po to pasiūlė S. B. išeiti pasikalbėti. Daugiau jokių aktyvių veiksmų V. K. neatliko, tuo tarpu S. B. pasiėmė kirvį ir kartu su V. K. išėjo į verandą, o verandoje sudavė V. K. kirviu į galvą. Byloje nėra duomenų, kad šio konflikto metu S. B. grėsė realus ir akivaizdus pavojus, kurį savo veiksmais sukėlė V. K.. V. K. po butelio metimo daugiau jokių pavojingų veiksmų neatliko, į verandą jie išėjo abu nekonfliktuodami, tuo tarpu verandoje S. B. sudavė kirviu į galvą V. K. ir po to, kai šis nuo pirmo tokio smūgio nukrito. Kasatoriaus versiją, kad šio konflikto metu jį metaliniu mėsos išmušimo plaktuku užpuolė V. K., o jis dėl to kirviu gynėsi, teismai vertino kartu su kitais įrodymais ir dėl jos padarė pagrįstas išvadas. Kasatoriaus teiginiai, kad ši versija buvo įvertinta neatsižvelgus į visus įrodymus, nėra pagrįsti. Teismai savo išvadas dėl konflikto aplinkybių, S. B. versijos, jo būsenos grindė įrodymų, kurie aptarti teismų sprendimuose ir kuriuos apeliacinės instancijos teismas patikrino laikydamasis BPK reikalavimų, visuma.
Tinkamai įvertinę įrodymų tarpusavio ryšį teismai pagrįstai konstatavo, kad S. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia nužudė V. K. ir kad jo veikai taikyti BK 28 straipsnio nuostatų nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad S. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pagrįstai.
Dėl kitų kasacinio skundo motyvų
S. B. už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnio nuostatas. Skiriant jam bausmę buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nenustačius S. B. atsakomybę lengvinančių ir nustačius jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kurios kasatorius neginčija, taip pat atsižvelgus į jo asmenybę bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jam buvo paskirta didesnė už sankcijoje numatytą vidurkį laisvės atėmimo bausmė. Kolegija laiko, kad tokia bausmė šiuo atveju atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kasatoriaus prašymas sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei taikyti BK 62 straipsnį siejamas su tuo, kad jis minėtą nusikaltimą padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, todėl, nenustačius šioje byloje būtinosios ginties situacijos, atmetamas.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę aplinkybės – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge. Iš bylos matyti, kad S. B., duodamas parodymus, nepripažino esminių bylos aplinkybių, susijusių su tyčiniu V. K. nužudymu, teigdamas, kad šį nusikaltimą padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, ir nurodydamas tikrovės neatitinkančią savo versiją. Todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės – kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – S. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad S. B. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Provokuojančiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tuo tarpu teismai nenustatė konkrečių veiksmų, kuriais V. K. skatintų S. B. prieš jį smurtauti su kirviu. Aplinkybė, kad V. K. metė į sieną butelį ir pasiūlė S. B. išeiti pasikalbėti, nėra pagrindas pateisinti S. B. smurtą. Iš teismų sprendimų taip pat matyti, kad pripažinti S. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis kitas jo nurodomas aplinkybes teismams nebuvo pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažino S. B. pavojingu recidyvistu. Pagal šio įstatymo nuostatas nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad S.B. labai sunkų nusikaltimą – V. K. nužudymą – padarė būdamas recidyvistas, nes prieš šį nusikaltimą buvo padaręs tyčinių nusikaltimų neišnykus teistumui. Tokios bylos aplinkybės atitinka BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Todėl kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti S. B. pavojingu recidyvistu yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo S. B. kasacinį skundą atmesti.