- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-496-497/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05523-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- A. D.
- Advokatai
- Aleksander Višnevski
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Aleksander Višnevski apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, į A. D. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. vasario 12 d., 8.00 val. iki 2024 m. vasario 14 d. ir nuo 2024 m. vasario 14 d. iki 2024 m. vasario 26 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginus šešių MGL dydžio baudai nustatyta, kad galutinė mokėtina bauda – 36 MGL (1800 Eur).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2024 m. vasario 12 d. 5.50 val., būdamas Lietuvos Respublikoje laikė prie savęs bei gabeno žinomai netikrą dokumentą – pavojingų krovinių gabenimo ADR pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (BY) iki tol, kol 2024 m. vasario 12 d. 5.50 val., atvykdamas vilkiku „DAF“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, esančiame Mačiuliškių g. 7, Mačiuliškių k., Lavoriškių sen., Vilniaus r., šį dokumentą panaudojo dokumentų patikrinimo metu, pateikdamas jį Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnui.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. D. gynėjas advokatas Aleksander Višnevski prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – kaltinamąjį A. D., pagal jam pareikštą kaltinimą, išteisinti. Iš valstybės kaltinamojo A. D. naudai priteisti jo už advokato padėjėjo ir advokato pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, patirtų išlaidų atlyginimą.
2.1. Skundu nesutinkama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nuosprendžiu, kadangi teismas nustatydamas nuteistojo kaltės formą visiškai netinkamai traktavo jo ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus. Nuteistojo parodymai ir pozicija nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir aiškūs. 2024 m. vasario 12 d. pirminės apklausos metu, duodamas parodymus be kitą ko nurodė, kad jis 2020 m. Smolensko mieste, Rusijoje, po 1 sav. trukusių mokslų įgijo ADR pažymėjimą, nurodė, kad jis yra įsitikinęs, kad jo turėtas ADR pažymėjimas nėra klastotė, o tikras dokumentas, nes jis mokėsi oficialiai ir išlaikė visus egzaminus. 2024 m. gegužės 14 d. papildomos apklausos metu jis nurodė, kad besimokant Smolensko mieste, Rusijoje, dėl tarptautinio krovinių pervežimo pažymėjimo, prie mokymo įstaigos esančioje rūkykloje prie jo bei kitų jo kolegų, vairuotojų priėję asmenys pasiūlė jiems išklausyti mokymus dėl pavojingų krovinių tarptautinių pervežimų ir gauti ADR pažymėjimą. Tie asmenys nurodė, kad tokių mokymų kaina yra 3 000 rublių. Jis bei kiti asmenys sutiko sudalyvauti mokymuose, todėl savo lėšomis apmokėjo už tuos mokymus. Jis bei dar apie 20 žmonių kelias dienas iš eilės, vakarais, nuo 18.00 val. dalyvavo tuose mokymuose, po ko, penktadienį įvyko egzaminas. Egzaminas vyko raštu, testo pavidalu. Išlaikius egzaminą, jam tą pačią dieną išdavė ADR dokumentą, toje pačioje įstaigoje, kur išklausė ADR kursą. Jam nesukėlė įtarimo, kad Rusijos Federacijoje jam išdavė Baltarusišką dokumentą.
2.2. Skunde teigiama, kad nuo pat pirminės apklausos nuteistasis akcentavo, kad jam ir kitiems jo kolegoms, prie mokymo įstaigos rūkykloje pasiūlė ne įgyti, kaip teigia teismas, ADR pažymėjimą, o išklausyti būtinus kursus, išlaikyti testą ir tik tuomet gauti ADR pažymėjimą. Taip pat nuteistasis nurodė, kad jam ir kitiems jo kolegoms kaina buvo pateikta ne už ADR pažymėjimą, o už mokslus ir egzaminą, ko pasėkoje galėjo būti išduotas arba neišduotas ADR pažymėjimas, priklausomai nuo egzamino išlaikymo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pirminės apklausos metu, nuteistasis teigė, kad yra įsitikinęs, kad jo turėtas ADR pažymėjimas nėra suklastotas, kadangi jis buvo gautas teisėtai. 2025 m. kovo 24 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad jis maždaug prieš 10-15 metų jau turėjo ADR pažymėjimą ir patvirtino, kad tvarka, pagal kurią jis gavo ankstesnį ADR pažymėjimą, buvo identiška tai tvarkai dėl kurios jam yra pareikštas kaltinimas šioje byloje. Tik gavus eksperto išvadą, kaltinamasis suabejojo jo turėto ADR pažymėjimo autentiškumu. Dėl to, šiuo atveju, nuteistojo duoti parodymai gana aiškiai pagrindžia jo vidinį santykį su jam inkriminuojama nusialkstama veika, o konkrečiai, kad iš visų aplinkybių jam iš esmės negalėjo būti žinoma apie tai, kad jam išduotas ADR pažymėjimas yra suklastotas.
2.3. Tuo tarpu nuosprendyje teigiama, kad kaltinamajam buvo pasiūlyta įgyti ADR pažymėjimą, ko pasėkoje ketinamasis ADR pažymėjimą įgijo, t. y. įgijo ne teisę gauti ADR pažymėjimą baigęs reikiamus mokslus, ar ne kvalifikaciją vežti pavojingus krovinius, kurią patvirtino ADR pažymėjimas, o įgijo patį ADR pažymėjimą, taip neva padarydamas išvadą, kad kaltinamasis suklastotą ADR pažymėjimą (kaip dokumentą) tiesiog įsigijo už pinigus. Byloje nėra iš esmės jokių įrodymų, kad kaltinamajam buvo pasiūlyta įsigyti suklastotą dokumentą ir kad jis sutiko įsigyti tokį dokumentą. Tokios teismo išvados yra vertinamos kaip prielaidos, kuriomis nuosprendis negali būti grindžiamas. Teismas nuosprendyje nenurodė, kokiais įrodymais yra grindžiamas šis teismo teiginys ir kokiais įrodymais yra paneigiama nuteistojo pozicija dėl to, kad jis gavo ADR pažymėjimą baigęs mokslus Smolenske, nors byloje yra jam 2019 m. gegužės 15 d. išduotas tarptautinio automobilių vežėjo profesinės kompetencijos pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad kaltinamasis buvo ir mokėsi Smolensko mieste. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teismas netinkamai vertino kaltinamojo parodymus, padarydamas išvadą, kad jis ADR pažymėjimą įgijo (gavo už atlygį), kai tuo tarpu jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2025 m. kovo 24 d. teismo posėdžio metu duodamas parodymus visur yra nurodęs, kad priėję žmonės pasiūlė gauti (o ne įgyti) ADR pažymėjimą, išklausius kursus ir išlaikius testą. Kaltinamasis visą laikė teigė, kad jis siekė gauti, o ne įsigyti ADR pažymėjimą.
2.4. Kaltinimas buvo grindžiamas tuo, kad neva nuteistajam Rusijos Federacijoje išduotas ADR pažymėjimas buvo išduotas Baltarusijos Respublikos vardu. Nors nuteistasis tvirtino, kad įgijęs šį pažymėjimą jo detaliai neapžiūrėjo, ir nepastebėjo, kad jis išduotas Baltarusijos Respublikos vardu, nors buvo įgytas Rusijos Federacijoje, teismas šiuos paaiškinimus vertina kritiškai – kaip gynybine poziciją. Aplinkybė, jog nuteistajam Rusijos Federacijoje buvo išduotas Baltarusijos Respublikos tipo pažymėjimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis turėjo žinoti, kad dokumentas yra suklastotas, t. y. kaltinamajam gavus tokį dokumentą, netgi tuo atveju jeigu jis būtų šį dokumentą nuodugniai apžiūrėjęs, neturėjo kilti įtarimų dėl šio dokumento autentiškumo. Kaip nuteistasis ir nurodė, jis beveik 5 metus esant reikalui pateikdavo šį ADR pažymėjimą ES šalių mutinių atstovams, tame tarpe ir liudytoja apklaustai Lietuvos Respublikos muitinės darbuotojai M. A.. Pastaroji nurodė, kad ji neatmeta tikimybės, kad nuteistasis ir jai teikė šį dokumentą tikrinimui, tačiau dokumento autentiškumas per visą, beveik 5 metų tikrinimo laikotarpį nei jai, nei kitiems mutinių darbuotojams nesukėlė įtarimų. Pastebėtina, kad muitinės darbuotojai nuodugniai apžiūri ir patikrina tūkstančius dokumentų, jiems yra pateikti dokumentų pavyzdžiai, jie yra supažindinti su specialiaisiais tokių dokumentų požymiais, jie yra mokomi atskirti suklastotus dokumentus, dokumentus tikrina su specialiosiomis priemonėmis, ir per 5 metų laikotarpį muitinės darbuotojai nepastebėjo, kad šis dokumentas galimai gali būti suklastotas. O nuteistasis per savo gyvenimą matė iš esmės tik 2 ADR pažymėjimus ir jis neturi specialių žinių ir priemonių, kurias turi muitinės darbuotojai. Tai patvirtina, kad dokumentas buvo pakankamai kokybiškas, kad sukeltų pasitikėjimą ir kaltinamasis neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento autentiškumu. Dėl to negalima teigti, kad kaltinamasis turėjo suprasti, ar tuo labiau žinojo, kad jam išduotas ADR pažymėjimas yra suklastotas.
2.5. Dėl to, kad nuteistajam, kaip teigia prokurorė, turėjo sukelti abejonę aplinkybė, kad jam Rusijos Federacijoje buvo išduotas Baltarusiško tipo dokumentas, pažymėtina, kad kaip yra žinoma, Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija viešai deklaruoja tarpvalstybinį ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kas sudaro prielaidą teigti, kad Rusijos Federacijoje gali būti išduodami Baltarusiško tipo ir institucijų dokumentai ir atvirkščiai. Iš esmės tai yra visame pasaulyje paplitusi praktika, kai vienos šalies organizacijos kitoje šalyje įsteigtas filialas, išduoda pažymas, pažymėjimus, diplomus ir kt. užsienio valstybės vardu, kur yra įsteigta ir veikia pagrindinė organizacija. Netgi Lietuvos Respublikoje yra taikoma panaši praktika, kuri, kaip pavyzdžiui, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 72 straipsnyje – užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programos (išskyrus aukštojo mokslo studijų programas) gali būti vykdomos Lietuvoje, gavus švietimo ir mokslo ministro rašytinį sutikimą. Šios programos gali būti vykdomos ne lietuvių kalba, o baigus jas išduodami atitinkamu užsienio valstybių ar tarptautiniu organizacijų pažymėjimai (72 straipsnio 3 dalis).
2.6. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principas reiškia, kad asmenį pripažįstant kaltu turi būti ne paneigta gynybos versija, o turi būti įrodytas kaltinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66- 594/2025). Pabrėžtina, kad byloje nėra pateiktą įrodymų patvirtinančių draudimą Rusijos Respublikoje įsteigtam Baltarusijos Respublikos filialui išduoti Baltarusijos Respublikos ADR pažymėjimą. Lietuvos transporto saugos administracijos kelių transporto departamento išduotoje pažymoje yra nurodyta, kad informacijos apie tai, kaip vairuotojo ADR pasirengimo pažymėjimai išduodami Rusijos Federacijoje ir Baltarusijos Respublikoje administracija neturi, taip pat ryšių su šių valstybių kompetentingomis institucijomis nepalaiko. Dėl to, negalima teigti, kad tai, jog nuteistajam Rusijos Federacijoje buvo išduotas Baltarusijos Respublikos tipo dokumentas, suponuoja išvadą, kad kaltinamajam turėjo būti žinoma, kad šis dokumentas yra suklastotas.
2.7. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K- 532/2012, 2K-619/2012). Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta jokių, nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų, t. y. kad nuteistasis žinojo, jog jam išduotas ADR pažymėjimas yra suklastotas, o apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas iš esmės prielaidomis, kas nėra priimtina.
Šalies argumentai
2.8. Byloje nėra nei vieno įrodymo paneigiančio kaltinamojo nurodytą gynybinę versiją, o konkrečiai: nėra paneigta, kad kaltinamajam Smolensko mieste buvo pasiūlyta mokytis norint gauti ADR pažymėjimą – priešingai, byloje yra duomenys kad jis Smolensko mieste buvo ir mokėsi, dėl to tikėtina, kad jis ten ir gavo ADR pažymėjimą; nėra paneigta aplinkybė, kad jis mokėsi ir gavo ADR pažymėjimą tik išlaikęs testą; nėra paneigta aplinkybė, kad Rusijoje negali būti išduodami Baltarusiško tipo dokumentai, nėra paneigta aplinkybė, kad kaltinamasis turėjo žinoti, kad jam išduotas ADR pažymėjimas buvo suklastotas, kadangi jis juo naudojosi 5 metus ir netgi muitinės darbuotojams šio dokumento autentiškumas nesukėlė įtarimų. Nors liudytoja M. A. ir nurodė, kad kaltinamasis galėjo 5 metus naudotis kitu ADR pažymėjimu, o per paskutinį patikrinimą pateikti suklastotą dokumentą, tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistasis 5 metus turėtų kitą dokumentą. Tai yra tik prielaidos, o apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas konkrečiais, jokių abejonių teismui nekeliančiais įrodymais, kurių byloje iš viso nėra. Kaip yra matoma iš pateiktų motyvų, byloje yra daug abejonių ir prieštaravimų, kurie nebuvo pašalinti bei kurie buvo traktuojami ne kaltinamojo naudai, priešingai negu reikalauja in dubio pro reo principas.
2.9. Atsižvelgiant į kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurių pagrindu spręstina apie kaltinamojo subjektyvųjį santykį su nusikalstama veika, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai manė, kad išklausęs kursus ir išlaikęs egzaminą gavo bei naudojasi tikru ADR pažymėjimu, taip pat objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. kad ADR pažymėjimas buvo gana kokybiškas, kad per 5 metus nesukėlė įtarimų net ES šalių muitinių darbuotojams, kaltinamasis akivaizdžiai nežinojo, kad jo turimas ADR pažymėjimas buvo suklastotas, kas pašalina kaltinamojo kaltę (tiesioginę tyčią).
2.10. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai neatsižvelgė į nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje akcentuotą aplinkybę dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, nenagrinėjo ir neanalizavo nuteistajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo bei jos sukeltų padarinių ir apie tai nuosprendyje nepasisakė.
2.11. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. nereikalaujama materialių padarinių atsiradimo. Tačiau baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančiu asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-83-648/2020, 2K-173-387/2022, 2K-90-1073/2023, 2K-213-511/2023 ir kt.), o kai realiai jų nepažeidžia ar negali pažeisti, gali būti konstatuota, kad veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymu požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.) arba yra mažareikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-413-895/2016 ir kt.).
2.12. Nagrinėjamu atveju nėra byloje nustatyta, kad kaltinamasis pats suklastojo ar galėjo suklastoti nurodytą ADR pažymėjimą. Kaltinamajam yra pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis laikė, gabeno ir naudojo suklastotą dokumentą bei, kad jam buvo žinoma, kad šis dokumentas yra suklastotas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju gabentų pavojinguosius krovinius, jis tokių medžiagų nevežiojo, o ADR pažymėjimą pateikdavo tik tada, kai į Lietuvos Respublika iš trečiųjų šalių atvykdavo su pilnais kuro bakais, kadangi, kaip nurodė liudytoja M. A., tuomet yra būtina pateikti ADR pažymėjimą. Tačiau pažymėtina, kad vilkiko įvažiavimas į Lietuvos Respubliką su pilnais kuro bakais, kurie yra naudojami vilkiko judėjimui, nėra tas pats kaip atskiro pavojingo krovinio, tokio kaip didelis kiekis suskystintų dujų, sprogstamųjų ar radioaktyvių medžiagų, gabenimas. Dėl to kaltinamajam inkriminuojama nusikalstama veika, t. y. tai, kad kaltinamasis naudojo ADR pažymėjimą tik įvažiuodamas į Lietuvos Respubliką su pilnais kuro bakais negali būti prilyginta veikai, kai asmuo kryptingai vežiotų pavojingus krovinius.
2.13. Taip pat pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 436 straipsnis numato atsakomybę už pavojingųjų krovinių vežimo automobilių keliais ar su tuo susijusios veiklos reikalavimų pažeidimus. Šio straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad pavojingųjų krovinių pateikimas vežti automobilių keliais, kai transporto dokumentuose nepateikta kita su vežamu pavojinguoju kroviniu susijusi informacija (išskyrus krovinio Jungtinių Tautų numerį, tinkamą krovinio pavadinimą ir, kai taikoma, pakavimo grupę, klasifikacinį kodą) arba kai pažeisti kiti pavojingųjų kroviniu vežimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai, išskyrus šiame straipsnyje nustatytuosius, užtraukia įspėjimą arba bauda krovinius vežti pateikusių įmonių vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims (siuntėjams) nuo 10 iki 30 Eur.
2.14. Kaip yra matoma, iš ANK 436 straipsnio 1 dalies, tuo atveju, jeigu kaltinamasis muitinės darbuotojams nebūtų pateikęs ADR pažymėjimo jam tai užtrauktų tik įspėjimą. Taip pat, kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytoja apklausta M. A., nuteistasis neturėdamas ADR pažymėjimo ir gabendamas pilnus kuro bakus kuro tokia transporto priemone, nebūtų įleistas į Lietuvos Respubliką. Tačiau tai neužtrauktų jam baudžiamosios atsakomybės. Svarbu pabrėžti, kad nuteistojo pateiktas, kaip vėliau paaiškėjo suklastotas ADR pažymėjimas iš esmės nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių pavojingų padarinių. Dėl to nuteistajam inkriminuojama nusikalstama veika akivaizdžiai yra laikoma mažareikšme. Šioje dalyje taip pat svarbu pabrėžti, kad šios aplinkybės taip pat byloja ir apie nuteistojo kaltės nebuvimą, t. y. jis žinodamas, kad jo turimas ADR pažymėjimas yra suklastotas tikrai nerizikuotų baudžiamąja atsakomybe, nepiltų pilnų kuro bakų, juo labiau, kai ADR pažymėjimo neturėjimas užtraukia nuteistajam tik įspėjimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo, nepaisant to, kad aplinkybės susijusios su nusikalstamos veikos mažareikšmiškumu teismui buvo nurodytos. Teismas nuosprendyje tik labai aptakiai pasisakė apie tai, kad neva nuteistasis pirminiuose savo parodymuose nurodė, kad ADR pažymėjimas buvo reikalingas jo darbui. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo A. D. gynėjas Aleksander Višnevski prašė tenkinti apeliacinį skundą, nuteistąjį išteisinti ir priteisti jam iš valstybės bylinėjimo išlaidas, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo A. D. gynėjas Aleksander Višnevski apeliaciniu skundu prašo išteisinti nuteistąjį nenustačius, kad nusikalstama veika buvo padaryta tiesiogine tyčia. Taip pat, iš skundo turinio matyti, kad prašoma įvertinti galimybę atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Atsižvelgus į tai, byla apeliacine tvarka išnagrinėta šioje apimtyje.
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, išklausiusi proceso dalyvių baigiamąsias kalbas ir dar kartą išsamiai bei visapusiškai įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, paskyrė jam teisingą bausmę ir pagrįstai jo nusikalstamos veikos nevertino kaip mažareikšmės.
6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minimas ADR pažymėjimas yra suklastotas. Tai patvirtina liudytojos M. A. parodymai, taip pat 2024 m. vasario 15 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada Nr. IBPS-V-453216-24. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl A. D. tyčios disponuoti suklastotu dokumentu, taip pat, dėl galimo nusikalstamos veikos vertinimo kaip mažareikšmės.
7. Skunde nurodoma, kad nėra duomenų patvirtinančių nuteistojo tiesioginę tyčią padaryti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, teigiama, kad jis nežinojo, jog disponuoja suklastotu dokumentu, ką patvirtina nuoseklūs nuteistojo parodymai, o juos paneigiančių duomenų byloje nėra. Aukštesnysis teismas nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir neturi pagrindo A. D. parodymus apie pažymėjimo išdavimo aplinkybes, vertinti kaip teisingus, kadangi jo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o ne papildomi, kaip teigiama skunde.
8. Pirmiausia, A. D. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog į kursus važiavo 2020 metais, tačiau į bylą pateiktas pažymėjimas rodo, jog Tarptautinių pervežimų pažymėjimas įgytas 2019 m. gegužės 15 d. Pirmosios apklausos metu A. D. nurodė, kad ADR pažymėjimą įgijo po savaitės mokymosi Smolensko mieste, už pažymėjimą sumokėjo 30000 rublių (apie 300 Eur). Papildomos apklausos metu jau papildė, kad į Smolenską važiavo tarptautinio pervežimo pažymėjimui įgyti, ir tik nuvykus į kursus, jį baigus, jam buvo pasiūlyta šioje mokykloje įsigyti papildomai ADR pažymėjimą. Dar kartą papildomai apklaustas jau teigė, kad mokymų dėl tarptautinio pervežimo pažymėjimo metu prie jo ir kitų asmenų priėjo nepažįstami asmenys, kurie pasiūlė jiems kitoje mokymų įstaigoje išklausyti mokymus dėl pavojingų krovinių tarptautinių pervežimų ir gauti ADR pažymėjimą. Apklausiamas teismo posėdyje taip pat jau teigė, kad besimokant Smolenske dėl pažymėjimo tarptautiniams pervežimams priėjo žmonės ir pasiūlė gauti ir ADR pažymėjimą. Mokslai vyko tame pačiame mieste, pastate kitoje gatvės pusėje. Dėl tarptautinių krovinių gabenimo mokslus vedė kažkokia firma, po to laikė egzaminus. Pirmadienį atvažiavo mokytis, o antradienį rūkykloje priėjo tie žmonės ir pasiūlė mokytis, kad gautų ADR pažymėjimą. Dėl tarptautinių pervežimų mokėsi oficialiai nuo kompanijos ,, (duomenys neskelbtini)“, siuntė darbdavys, o dėl ADR mokėsi savo noru. Sumokėjo už ADR pažymėjimą 3000 rublių. Mokėjo grynais pinigais. Grupė išlaikė egzaminą sumokėjo pinigus, išdavė pažymėjimus ir išsiskirstė.
9. Be šių konkretaus mokymosi laiko ir mokymo vietos, kainos neatitikimų, taip pat nesutampa ir jo pozicija dėl turėtų žinių apie ADR pažymėjimo išdavimo tvarką. Ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. gegužės 14 d.) nuteistasis parodė, kad jis nežinojo apie keliamus reikalavimus ADR pažymėjimui gauti. Jis nežinojo ir nesidomėjo ar ta mokymo įstaiga, kurioje mokėsi, galėjo teikti tokias paslaugas, t. y. vesti mokymus ADR gauti. Apie tai, kad yra toks sertifikatas ADR, kurį būtina turėti pavojingų krovinių tarptautiniam vežimui keliais, jis žinojo. Jis žinojo, kad ADR gauti būtina išklausyti mokymus bei išlaikyti egzaminą, tik nežinojo, kokie yra keliami reikalavimai tokiam dokumentui gauti. Tuo tarpu apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jau teigė, kad prieš tai jam buvo reikalingas ADR pažymėjimas, tada mokėsi Baltarusijoje, tai buvo maždaug prieš 10-15 metų, tiksliai neprisimena. Tada buvo tokia pat tvarka. Išlaikė egzaminą ir gavo ADR pažymėjimą. Tuomet mokytis jį nukreipė darbdavys, tačiau pats susirado auto-mokyklą, atrodo (duomenys neskelbtini) mieste. Tos pačios aplinkybės yra nurodomos ir apeliaciniame skunde, kad nuteistasis negalėjo žinoti, kad dokumentas yra suklastotas, kadangi prieš tai tokį turėjo ir jo išdavimo tvarka atitiko dabar tariamai išduoto ADR pažymėjimo išdavimo tvarką. Vis dėl to, pirminės apklausos metu nuteistasis ne tik nenurodė, kad pažymėjimo išdavimas atitiko tvarką, bet kad ir žino ADR pažymėjimo išdavimo tvarką, nes prieš tai tokį jau buvo įgijęs. Priešingai, nurodė, kad nežino ADR pažymėjimo išdavimo tvarkos, jam keliamų reikalavimų. Net jeigu manytų, jog tvarka gali būti pasikeitusi per nuteistojo minimus 10-15 metų, apie tai pirmosios apklausos metu neužsiminė.
10. Taip pat, aukštesniojo teismo vertinimu ADR pažymėjimas A. D. nurodytomis aplinkybėmis negalėjo būti išduotas jau vien dėl to, kad pagal nuteistojo parodymus, mokymo įstaigą jis lankė, egzaminus laikė ir pažymėjimą gavo Rusijos Federacijoje, Smolenske, kai tuo tarpu suklastotame pažymėjime nurodoma, kad jis išduotas Baltarusijos Respublikoje, pažymėjimo tekstas surašytas ne Rusijos Federacijos valstybine, o baltarusių kalba. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam nesukėlė įtarimo, kad Rusijos Federacijoje jam išdavė Baltarusišką dokumentą, jis į tą dokumentą net nežiūrėjo, jo neanalizavo, o buvo tiesiog patenkintas, kad jį gavo, pirmosios instancijos teisme apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad kai gavo ADR pažymėjimą, jis buvo išduotas 5 metams, daugiau nieko nežiūrėjo. Nepažiūrėjo, kokia valstybė jam išdavė šį pažymėjimą, tik pažiūrėjo datą, kad yra nuotrauka ir viskas, neatkreipė dėmesio, kad Baltarusijos dokumentą jam išdavė Rusijos Federacija. Aukštesniojo teismo vertinimu, žiūrint į nuteistojo turėtą ADR pažymėjimą, nuotrauką, galiojimo datą, nebuvo įmanoma nepastebėti, kad išduotas pažymėjimas yra Baltarusijos Respublikos. Neskaitant pažymėjimo viršuje kairėje pusėje esančios žymos „BY“, pažymėjimą išdavusi institucija (Nr. 7) – Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos valstybinė priežiūra, yra nurodyta tiesiai virš pažymėjimo galiojimo datos (Nr. 8) (t. 1, b. l. 92-93). dar daugiau – būdamas Baltarusijos Respublikos pilietis, gyvenęs Baltarusijos Respublikoje, tuo pačiu dirbdamas Rusijos Federacijoje turėjo puikiai suprasti abi kalbas ar bent vieną iš jų, pastebėti, jog išduodanti dokumentą valstybė nesutampa su ant pažymėjimo nurodyta valstybe ir kt. Taigi jau vien šios išdėstytos aplinkybės suteikia pagrindą atmesti nuteistojo parodymus kaip melagingus.
11. Nors skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju iš nuteistojo A. D. yra reikalaujama paneigti kaltinimą, įrodyti, kad jis tyčia nedisponavo suklastotu dokumentu, nes tiesiog nežinojo, kad dokumentas yra suklastotas, su tokia gynybos pozicija nesutiktina.
12. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama ne tik pagal jo subjektyvius pareiškimus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes, nes subjektyvieji veikos požymiai turi atitikti objektyviuosius (kasacinė nutartis 2K-105-891/2025 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nuteistojo nurodomi argumentai, jog jis nežinojo, kad jam išduotas ADR pažymėjimas yra suklastotas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų dėl jam inkriminuotos veikos sudėties buvimo. Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos duomenis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis suvokė, jog gabena ir naudoja netikrą dokumentą – ADR pažymėjimą, ir norėjo taip veikti. Tai patvirtina jau analizuoti nuteistojo parodymai, kurie buvo nenuoseklūs ir niekuo nepagrįsti (nuteistasis negalėjo nurodyti tikslaus mokymosi laiko, mokymosi vietos (nei adreso nei pavadinimo), negalėjo pateikti jokių mokymąsi ir egzamino laikymą patvirtinančių dokumentų (mokymosi sutarčių, kvitų ar kt.), teigė, jog už mokymąsi, egzamino laikymą ir patį pažymėjimą vienu mokėjimu sumokėjo 3000 rublių grynais pinigais. Nuteistojo žinojimą, kad dokumentas, kurį jis pateikė muitinės pareigūnei, yra suklastotas, patvirtina ir liudytojos M. A. parodymai, kuriuose ji teigė, kad vairuotojas (nuteistasis) ginčijosi, kad juose ten nėra kuro ir, kad jis su ta kortele važinėjo daug metų, jo niekas netikrino ir visiems buvo gerai. Po to ji jam pasakė, kad jo pažymėjimas padirbtas. Vairuotojas paaiškino, kad jis kur bevažiavo, visur buvo gerai. Šis pažymėjimas buvo suklastotas, jis tiesiog nutylėjo ir dar kartą pakartojo, kad visą laiką važinėjo su šituo pažymėjimu ir visiems jis tiko, tačiau jis nepaneigė, kad šis pažymėjimas suklastotas. Paaiškino, jog kai tikrina nuolat ADR pažymėjimus, paklausia vairuotojų, kur jie mokėsi tam ADR pažymėjimui. Šiuo atveju paklausė, ar jis žino ir, kad atsakytų bent į vieną klausimą. Jis atsakė, kad neatsimena, kur mokėsi ir į klausimus neatsakys.
13. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad nuteistojo parodymai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nenuoseklūs, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad jis suvokė, jog gabena ir naudoja netikrą dokumentą – ADR pažymėjimą, ir norėjo taip veikti. Pažymėtina, kad jis būdamas patyręs vairuotojas, dirbdamas šį darbą daugiau nei 15 metų ir žinodamas, kokius dokumentus ir leidimus turi turėti, kad galėtų dirbti tokį darbą, tikslingai įgijo ADR pažymėjimą siekdamas vykdyti darbo funkcijas, pagal savo patirtį turėjo žinoti, kokia yra tokio pažymėjimo gavimo tvarka pagal galiojančius teisės aktus, ar išduotas pažymėjimas atitinka tokiam pažymėjimui nustatytą formą. Nustatytų objektyvių bylos aplinkybių visuma rodo, kad A. D. negalėjo nežinoti, kad ADR suklastotas ir veikė tiesiogine tyčia, jį laikydamas, gabendamas ir pateikdamas muitinės pareigūnams.
14. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog A. D. veika gali būti vertinama kaip mažareikšmė, tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuos gynybos argumentus neatsižvelgė. Aukštesnysis teismas su tokiais skundo motyvais nesutinka.
15. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti materialiųjų padarinių, tačiau padarinių kyla valdymo tvarkai, nustatančiai reikalavimus dokumentų apyvartai. Šios veikos objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-277-697/2015, 2K-83-648/2020 ir kt.).
16. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytomis veikomis kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Jos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingų pasekmių ir pažeidė asmenų teises ar interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-697/2017). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-83-648/2020, 2K-173-387/2022, 2K-90-1073/2023, 2K-213-511/2023 ir kt.).
17. Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad ADR pažymėjimo, suteikiančio teisę vežti pavojingus krovinius ir važiuoti transporto priemone, kurios degalų bake telpa daugiau nei 1,500 tonos degalų, turėjimas suteikia vairuotojui teisę vairuoti tokią transporto priemonę ir pervežti pavojingus krovinius. Veika negali būti pripažinta mažareikšme, kadangi suklastoto ADR pažymėjimo turėtojui suteikė teises, kurių jis iš tikrųjų negavo – teisę vežti pavojingus krovinius, sukūrė teisinius santykius tarp nuteistojo ir darbdavių, užsakovų ir kitų fizinių ir juridinių asmenų. Tokio dokumento pateikimas, nagrinėjamu atveju, muitinės pareigūnams, būtų sukūręs jiems pareigą tokį vairuotoją ir tokią transporto priemonę, jai atitinkant kitus reikalavimus ir laikantis kitų teisės aktų, praleisi, todėl remiantis anksčiau nurodyta teismų praktika, negali būti laikomas nepavojingu ar mažiau pavojingu, remiantis teismų praktika, negali būti pripažintas nesukuriančiu teisinių pasekmių dokumentu. Jeigu nuteistasis disponuoja suklastotu tokio tipo dokumentu, suteikiančiu teisę vežti pavojingus krovinius, tačiau realiai tokios teisės ir oficialiai patvirtintų įgūdžių tam neturi, tokia situacija kelia realią grėsmę ne tik valdymo tvarkai, teisiniams santykiams, tačiau ir kitoms įstatymu saugomoms vertybėms – kelių eismo saugumui, aplinkos apsaugai ir kt. Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistojo veika negali būti pripažinta mažareikšme.
18. Skunde lyginama veikos, už kurią A. D. nuteistas pavojingumas su ANK 436 straipsnyje numatyto pažeidimo (pavojingų krovinių vežino automobilių keliais pažeidimas) sankcija. Skunde svarstoma, kad A. D. galėjo apskritai nepateikti muitinės pareigūnams suklastoto ADR pažymėjimo ir tokiu atveju jam būtų taikoma tik administracinė atsakomybė. Su šiais skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad ANK 436 straipsnis reglamentuoja administracinius nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu. ANK 436 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta administracinė atsakomybė už pavojingųjų krovinių pateikimą vežti automobilių keliais, kai transporto dokumentuose nepateikta kita su vežamu pavojinguoju kroviniu susijusi informacija (išskyrus krovinio Jungtinių Tautų numerį, tinkamą krovinio pavadinimą ir, kai taikoma, pakavimo grupę, klasifikacinį kodą) arba kai pažeisti kiti pavojingųjų krovinių vežimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai, išskyrus šiame straipsnyje nustatytuosius. Kitose minimo straipsnio dispozicijoje numatyti nusižengimai taip pat susiję su kroviniu ir jo būkle, tinkamu transporto priemonės parengimu, bet ne vairuotojo privalomais pateikti dokumentais susijusiais su jo paties turimomis / neturimomis teisėmis tokį krovinį gabenti. BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra dokumentai, kuriuos panaudojus sukeliami ar gali būti sukeliami teisiškai reikšmingi padariniai asmenims ar valstybei. Suklastoto dokumento pateikimo jokių būdu negalima laikyti objektyviuoju ANK 436 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytu administracinio nusižengimo požymiu, taip pat lyginti su pažeidimais transportui ar kelių ūkiui, tokia veika yra pavojingesnė už ANK numatytas veikas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
19. Apeliaciniu skundu prašoma išteisinus A. D. priteisti iš valstybės jo naudai advokato išlaidas. 2025 m. spalio 2 d. buvo gautas prašymas, kuriuo prašoma nuteistojo naudai iš valstybės priteisti 4537,5 Eur bylinėjimo išlaidų už advokato padėjėjo ir advokato pagalbą ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu.
20. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
21. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Aleksander Višnevski apeliacinį skundą, siekiant, kad nuteistojo atžvilgiu būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kuris buvo atmestas ir A. D. nebuvo išteisintas. Tokiu atveju išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti iš valstybės lėšų nėra atlyginamos.
22. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar pakeisti nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. D. gynėjo advokato Aleksander Višnevski apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.