Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės UAB „Gijoneda“ direktoriui E. J. ir atstovui advokatui Laimonui Straukai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gijoneda“ ieškinį atsakovui P. Č. dėl netesybų priteisimo bei atsakovo P. Č. priešieškinį ieškovei UAB „Gijoneda“ dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės UAB „Gijoneda“ atstovas advokatas Laimonas Strauka teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti. Ieškovės atstovas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės. Atstovo nuomone, atsakovas neįrodė, kad aktyviai veikė ir stengėsi įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atstovas nurodė, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai. Atstovas nurodė, kad ieškovė gyvenamojo namo statybos projekto dublikato negalėjo gauti, o ieškovės direktoriui suteiktas atsakovo įgaliojimas neapėmė teisių rengti naują gyvenamojo namo statybos projektą. Ieškovės atstovas nurodė, kad sutartyje nebuvo aptarta, kaip ieškovė informuoja atsakovą apie nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo eigą, t. y. nebuvo numatyta pranešimų pateikimo rašytine forma. Ieškovės atstovas nurodė, kad siekiant operatyvumo visi klausimai buvo derinami žodžiu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Dėl teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnio, įtvirtinančio sutarties laisvės principą, 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarties laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių subjektams pasirinkti ir sudaryti tokią sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2007; 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521-313/2015).

Pažymėtina, kad sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 str. 3 d.). Tais atvejais, kai šalys sudaro Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos.

Nagrinėjamu atveju 2014 m. balandžio 1 d. sutarties įžanginėje dalyje numatyta, kad sutartis sudaryta tarp atsakovo, kaip pardavėjo, ir R. K., kaip pirkėjos, tačiau sutartį taip pat pasirašė ir ieškovės atstovas. Įvertinus sutarties turinį, matyti, jog sutartyje susitarta ne tik preliminariai dėl atsakovui nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo R. K. sąlygų, tačiau sutartyje aptartos ir ieškovės teisės ir pareigos teikiant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo tarpininkavimo paslaugas.

Susitarimas dėl būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo ir pardavimo gali būti preliminariosios sutarties (CK 6.165 str.) dalykas. Tokia sutartis sudaroma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad būtini preliminariosios sutarties elementai yra suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 str., 6.165 str. 1, 2, 3 d., 1.73 str. 1 d. 7 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas – už suteiktas paslaugas sumokėti. Atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios normos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716 straipsnio 3 dalį taikomos teikiant, be kita ko, ir konsultacines bei kitokias atlygintinas paslaugas (pvz., tarpininkavimo), išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos XXXIII, XXXIV, XXXVI, XXXVIII, XL, XLI, XLII, XLIV, XLVI, XLVII, L skyriuose nustatytas taisykles.

Kaip minėta, 2014 m. balandžio 1 d. sutartimi ieškovė įsipareigojo atsakovui ir R. K. suteikti tarpininkavimo paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, be to, sutartimi atsakovas ir R. K. aptarė būsimos pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei numatė jos sudarymo terminą iki 2014-05-30. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovė, atsakovas ir R. K. pasirašė mišrią tarpininkavimo paslaugų teikimo ir preliminarią žemės sklypo su gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti, o pirkėja R. K. įsipareigojo nupirkti žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovei suteikiant atlygintines nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo tarpininkavimo paslaugas. Kadangi šioje byloje ginčas yra kilęs dėl ieškovės ir atsakovo įsipareigojimų, susijusių su tarpininkavimo paslaugomis, ginčo sutarčiai bei tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios atlygintines paslaugas.

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės

Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad padaromas sutarties pažeidimas, pasireiškiantis sutarties nevykdymu ar netinkamu jos vykdymu, ir viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.).

Šioje byloje ieškovė ieškiniu, patikslinusi jo dalyką, prašo iš atsakovo, kaip iš 2014 m. balandžio 1 d. sutarties šalies, prisiėmusios įsipareigojimus ir juos pažeidusios, priteisti netesybas – 1 181,65 Eur baudą, o atsakovas priešieškiniu prašo pačiai ieškovei už 2014 m. balandžio 1 d. sutarties neįvykdymą taikyti 1 448,10 Eur baudą. Kadangi šalių reiškiami reikalavimai kvalifikuotini kaip reikalavimai taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, todėl būtina nustatyti, kokius įsipareigojimus kiekviena iš šalių buvo prisiėmusi ir kuri iš jų (ar abi) neįvykdė ar netinkamai įvykdė sutarties sąlygas.

Pažymėtina, kad ieškovės, kaip paslaugų teikėjos, pareigų ir teikiamų paslaugų apimtį bei atsakovo prisiimtas teises ir pareigas atskleidžia 2014 m. balandžio 1 d. sutarties turinys. Todėl nustatant tiek ieškovės teikiamų paslaugų apimtį, tiek atsakovo prisiimtas teises ir pareigas, būtina aiškinti 2014 m. balandžio 1 d. sutartį vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei jų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota kasacinio teismo.

Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 str. 1 d.). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005). Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 str.) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Reikšminga Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai ir kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Vartotojas – silpnesnė sutarties šalis, priversta priimti jam primetamas stipraus kontrahento sutarties sąlygas, todėl įstatymuose nustatyta stipresnė vartotojo interesų apsauga, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio nuostatos dėl vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų, kurias pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalį teismas gali tirti ir vertinti e? officio (savo iniciatyva). Konkrečios sutarties pripažinimą vartojimo sutartimi lemia jos atitiktis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytiems požymiams, t. y. ar prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo, ar fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti ir ar prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais), o ne sutarties šalių valia, laikyti ją tokia ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014). Atsakovas paaiškino, kad sudarydamas sutartį su ieškove ir siekdamas parduoti žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius Purienų g. 4, Kalotės k., Klaipėdos r. sav., siekė komercinių tikslų, todėl teismas negali kvalifikuoti šalių sudarytos sutarties sąlygų dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo kaip vartojimo sutarties sąlygų. Be to, pažymėtina, kad aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, susiklosčiusius šalių santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str.), nes vien ta aplinkybė, kad sutarties sąlygas pasiūlė viena iš šalių nereiškia, kad jos naudai bus aiškinamos bet kokios sutarties sąlygos. Ginčo sutarties sąlygos atsakovui, nors ir prisijungusiam prie sutarties, nebuvo netikėtos, kaip nustatytais šalių paaiškinimų, sutartimi prisiimamus įsipareigojimus šalys aptarė.

Šioje byloje esminis ginčas yra, kuriai iš sutarties šalių, ieškovei ar atsakovui, teko pareiga užtikrinti, kad iki pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo būtų pateiktas gyvenamojo namo statybos projektas. Pagal ginčo sutarties 5.3 punktą atsakovas ir R. K. įsipareigojo iki turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo pateikti ieškovei visus būtinus dokumentus sandoriui sudaryti, o atsakovas 7.6 punktu taip pat įsipareigojo šioje sutartyje nustatytu pardavimo terminu gauti visus reikiamus dokumentus, leidimus, sutikimus ar įgaliojimus pagrindinės sutarties sudarymui. Ieškovė ginčo sutarties 6.1 punktu įsipareigojo juridiškai teisingai paruošti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo dokumentus (išimti namo projekto dublikatą, statybos leidimo dublikatą, kadastrinių matavimų bylą, žemės sklypo planą ir įsigijimo sutartis). Iš ieškovės direktoriaus ir atsakovo paaiškinimų bei ieškovės prašyto apklausti liudytojo V. Č. parodymų nustatyta, kad jau pačioje tarpininkavimo dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo teisinių santykių pradžioje buvo aišku, kad pats atsakovas neturi išlikusio gyvenamojo namo statybos projekto. Teismas iš sutarties nuostatų ir iš tą pačią dieną (2014 m. balandžio 1 d.) atsakovo ieškovės atstovui E. J. išduoto įgaliojimo, patvirtinto Klaipėdos m. pirmojo notarų biuro notaro E. S. (registro Nr. K1ES-3380), suteikusio tik teisę iš atitinkamų institucijų gauti su parduodamu nekilnojamojo turtu susijusius dokumentus ar jų dublikatus, daro išvadą, kad nekilnojamojo turto savininkas – atsakovas – įsipareigojo, kad visi reikiami dokumentai iki pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo bus pateikti arba ieškovė turės galimybę gauti jų dublikatus. Sutiktina su ieškovės pozicija, kad ieškovė sutartimi nebuvo įsipareigojusi, nesant galimybės gauti dokumentų dublikatų, rengti naujus reikalingus dokumentus.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovės direktorius tvirtino, kad atstovas buvo žodžiu informuotas apie atliekamus darbus ir būtinybę rengti naują gyvenamojo namo statybos projektą, o atsakovas priešingai teigė, kad ieškovė tvirtino, kad gyvenamojo namo statybos projekto nebuvimas neturi reikšmės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymui, o apie būtinybę jį rengti informavo jau po to, kai R. K. atsisakė sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas įvertinęs, R. K. 2014-05-30 pranešimą ieškovei, kuriame, teismo nuomone, priešingai nei teigia atsakovas, aiškiai nurodyta, kad R. K. atsisako sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį dėl to, kad atsakovas nepateikė gyvenamojo namo statybos projekto, Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-7274-883/2014, kurioje R. K. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo jos sumokėtą avansą ir netesybas, daro išvadą, kad atsakovas pažeidė 2014 m. balandžio 1 d. sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. R. K., kaip nekilnojamojo turto pirkėjai, buvo svarbu gauti gyvenamojo namo statybos projektą, kad įsitikintų, jog statyba atitinka namo projektą ir nėra nukrypimų nuo jo (nagrinėjamu atveju šalys nepateikė duomenų, ar ginčo sutarties sudarymo metu statyba buvo baigta, todėl teismas bendrai įvertina nekilnojamojo turto pirkėjo suinteresuotumą gauti statybos projektą, bet nevertina, ar jis nagrinėjamu atveju buvo būtinas pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti). Todėl konstatuotina, kad atsakovui kyla sutartinė civilinė atsakomybė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016).

Kaip minėta, tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios atlygintines paslaugas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.718 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (CK 6.718 str. 2 d.). Paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus; jei kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos taisyklėms, standartams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms, paslaugų teikėjas turi teisę atsisakyti vykdyti tokius nurodymus ir sutartį nutraukti (CK 6.718 str. 3 d.).

Lietuvos Aukščiausiais Teismas, pasisakydamas dėl nekilnojamojo turto brokerio pareigas ir atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, nei kiti Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nekilnojamojo turto agento (brokerio) paslaugų teikimo atskirai nereglamentuoja, todėl jų paslaugų teikimui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716 straipsnio 3 dalimi, taikomos pirmiau aptartos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Taigi, nekilnojamojo turto agentas, teikdamas paslaugas, visų pirma turi vadovautis jo su klientu sudaryta sutartimi, be to, privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus, laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir savo profesijos standartų. Kilus kliento ir paslaugų teikėjo ginčui, teismas, vadovaudamasis kliento interesų prioriteto principu, turėtų įvertinti, ar paslaugų teikėjas elgėsi taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgęs patyręs, geranoriškas, protingas atitinkamų paslaugų teikėjas (savo darbą išmanantis profesionalas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta pareiga pateikti gyvenamojo namo statybos projektą ginčo sutartimi buvo nustatyta atsakovui, tačiau ieškovė, kaip nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo tarpininkavimo paslaugas teikianti profesionalė, turėjo pareigą veikti išimtinai kliento – atsakovo – interesais. Iš atsakovo įgalioto asmens ieškovės atstovo E. J. prašymo, 2014-04-11 pateikto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, matyti, kad įgaliotas asmuo nedelsiant ėmėsi veiksmų gauti statybos projekto dublikatą. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl blogos projekto fizinės būklės nebuvo įmanoma gauti jo kopijos. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje ieškovės pateiktas minėtos institucijos 2016-02-17 raštas Nr. 2D-2229(16.17). Tačiau teismo vertinimu, net ir padarius išvadą, kad už statybos projekto pateikimą, o paaiškėjus aplinkybei, kad jo dublikato fiziškai gauti neįmanoma, už naujo statybos projekto parengimą buvo atsakingas atsakovas, negalima neįvertinti to, kad kaip profesionali nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo tarpininkavimo paslaugų teikėja ieškovė elgėsi nevisiškai rūpestingai ir atidžiai. Ieškovės atstovas paaiškino, kad, nepavykus gauti projekto dublikato iš atsakingos institucijos, jis kreipėsi į projektą rengusį asmenį dėl projekto kopijos gavimo, tačiau rengėjas jos nebuvo išsaugojęs. Konstatuotina, kad tokių pastangų išsaugoti ginčo sutartį iš ieškovės nepakako. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pats atsakovas turėjo tartis su R. K. dėl gyvenamojo namo statybos projekto pateikimo vėlesniu terminu. Teismo vertinimu, pati ieškovė neturėjo apsiriboti vien tik atsakovo informavimu žodžiu apie naujo projekto rengimo būtinybę, o dėti didesnes pastangas, kad atsakovo nekilnojamojo turto objektas būtų parduotas. Be to, iš atsakovo pateiktame ginčo sutarties egzemplioriuje padarytų įrašų matyti, kad tarpininkavimo paslaugas, esant tai pačiai faktinei situacijai, kai gyvenamojo namo statybos projekto vis dar nebuvo, ieškovė teikė atsakovui net iki 2015-04-16.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, įtvirtinta galimybė mažinti nuostolių atlyginimą esant visoms kreditoriaus kaltės formoms. Mišrios kaltės instituto tikslas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu pasekmes. Nukentėjusiojo (kreditoriaus) kaltė gali pasireikšti tiek tyčiniais, tiek nerūpestingais veiksmais, o nuo kreditoriaus kaltės laipsnio priklauso nuostolių sumažinimo dydis konkrečioje byloje. Teismo vertinimu, ieškovė elgdamasi nepakankamai rūpestingai, kaip to reikalaujama iš profesionalaus paslaugų teikėjo, dėl netinkamo ginčo sutarties įvykdymo kalta tiek pat, kiek ir atsakovas, todėl atsakovo sutartinė atsakomybė mažintina per pusę.

Teismas atmeta, kaip nepagrįstus atsakovo priešieškinyje nurodytus argumentus dėl galimybės taikyti ieškovei sutartinę civilinę atsakomybę. Kaip teisingai nurodė ieškovė, ginčo sutarties 5.1 punktas taikytinas tik pirkėjo ir pardavėjo teisiniams santykiams dėl preliminaraus susitarimo dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, t. y. tik šios šalys susitarė, kad neįvykdžiusios prisiimtų įsipareigojimų mokės netesybas, o tarpininkavimo paslaugų teikimas nebuvo užtikrintas netesybomis. Atsakovo teiginiai apie tai, kad jis patyrė daug didesnių nuostolių, kai jo nekilnojamojo turto pardavimas užsitęsė, yra deklaratyvūs ir neturintys teisinės reikšmės. Atsakovas, manantis, kad patyrė nuostolių dėl ieškovės kaltės turi teisę pasirinkti atitinkamą gynybos būdą – prašyti priteisti jo patirtus nuostolius. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.72 straipsnį susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis, o nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovė su atsakovu dėl netesybų nesusitarė, atsakovo priešieškinis nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, bei remiantis įrodymų pakankamumo taisykle, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteistina 590,83 Eur bauda, o atsakovo priešieškinis atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims proporcingai teismo patenkintų ar atmestų ieškinio reikalavimų daliai, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 ir 2 d.).

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 27,00 Eur žyminį mokestį, o jos ieškinys tenkintas iš dalies, t. y. jos ieškinys buvo tenkintas 50 procentų, todėl ieškovė turi teisę į 13,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą. Atsakovas už šioje byloje pareikštą priešieškinį, kurį teismas atmetė, sumokėjo 33,00 Eur žyminį mokestį, todėl jis iš priešingos šalies nepriteisiamas.

Ieškovė iš atsakovės taip pat prašo priteisti 300,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovė iš viso turi teisę į 150,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Atsakovas iš ieškovės prašo priteisti 500,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o advokato pagalbos išlaidų apskaičiavime ir pagrindime nurodyta, kad už priešieškinio paregimą apskaičiuota 200,00 Eur. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo priešieškinis atmestas, o atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovas turi teisę į 150,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 priminė, kad kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojantį 9 punktą), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009). Ieškovės buveinė yra Klaipėdoje, jos atstovas direktorius E. J. pateikė 2016-04-19 degalų pirkimo čekį 49,64 Eur sumai, todėl ieškovo atstovo kelionės išlaidos į 2016-04-19 teismo posėdį pripažintinos būtinomis. Tačiau šios išlaidos neatitinka pagrįstumo sąlygos, nes pateiktas tik degalų pirkimo čekis ir nepateikta transporto priemonės registracijos liudijimo kopija, iš kurios teismas galėtų nustatyti transporto priemonės gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų) ir įvertinti išlaidų pagrįstumą. Ieškovės atstovas E. J. teismo posėdžio metu žodžiu nurodė, kokiu automobiliu (markė, darbinis variklio tūris), buvo vykstama į teismo posėdį, tačiau, kaip minėta, turėjo būti pateikta transporto priemonės registracijos liudijimo kopija. Todėl šios išlaidos ieškovei nepriteistinos.

Atlikus šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 13,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 5,80 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos priteisiamos valstybei proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio dalims iš ieškovės ir atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo P. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei UAB „Gijoneda“, kodas 163749811, 590,83 Eur (penkių šimtų devyniasdešimties eurų 83 ct) baudą.

Priteisti iš atsakovo P. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei UAB „Gijoneda“, kodas 163749811, 13,50 Eur (trylikos eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės UAB „Gijoneda“, kodas 163749811, valstybei 2,90 Eur (dviejų eurų 90 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, įrodymą pateikiant teismui.

Priteisti iš atsakovo P. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 2,90 Eur (dviejų eurų 90 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, įrodymą pateikiant teismui.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.