Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovams J. D. ir Z. V. dėl laikino motinos valdžios apribojimo, neterminuoto tėvo vadžios apribojimo, materialinio išlaikymo vaikui priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: biudžetinė įstaiga „Raseinių socialinių paslaugų centras“, „Raseinių pagalbos šeimai namai“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

25. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovei laikinai apribota motinos valdžia nepilnamečio vaiko atžvilgiu ir priteistas iš atsakovės materialinis išlaikymas nepilnamečiam vaikui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių įrodymų apeliacinės instancijos teisme

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog spręsdamas dėl išlygos taikymo teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktą).

29. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nepaisant to, kad atsakovė turėjo objektyvią galimybę ir galėjo tokius įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme, vertintina tai, jog: 1) nauji įrodymai yra susiję su sprendžiamu ginču ir nagrinėjamos bylos dalyku; 2) kad apeliantė jais remiasi įrodinėdama neteisingai įvertintas aplinkybes, kurių pagrindu spręsta laikinai apriboti atsakovės valdžią nepilnamečio vaiko atžvilgiu; 3) kad byloje nėra pagrindo laikyti, jog šių įrodymų pateikimas gali vilkinti bylos nagrinėjimą, kadangi ieškovė turėjo galimybę susipažinti su atsakovės teikiamais naujais įrodymais ir pasisakyti dėl jų turinio; 4) kad byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečio vaiko interesais; 5) kad teismo vaidmuo bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, yra aktyvus, ir, atsižvelgiant į siekį tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka, yra pagrindas atsakovės pateiktus įrodymus priimti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

30. Nustatyta, kad nepilnamečio N. D., gimusio (duomenys neskelbtini) d., motina yra atsakovė J. D., tėvas – Z. V.. Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-3440-476/2023 patvirtinta atsakovų sudaryta taikos sutartis, kuria be kita ko sulygta, kad N. D. gyvenamoji vieta yra su motina J. D.,.

31. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-7116-1135/2024 nutarta išduoti leidimą paimti vaiką N. D. iš jo įstatyminių atstovų, konstatavus, kad nei J. D., nei Z. V. negali pasirūpinti savo sūnumi, tinkamai patenkinti jo poreikių, užtikrinti jo fizinio ir emocinio saugumo. Nustatyta, kad Raseinių rajono savivaldybės mero 2024 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr. M-348 N. D. nustatyta laikinoji globa.

Dėl laikino motinos valdžios apribojimo

35. CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodomos sąlygos, kurias nustačius ribojama tėvų valdžia. Jų sąrašas baigtinis ir jos yra tada, kai tėvas ar motina: 1) vengia atlikti savo pareigas vaikams; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaiku; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais.

36. Kasacinio teismo doktrinoje nurodoma, kad šis tėvų valdžios apribojimo sąlygų sąrašas yra baigtinis. Tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-1120/2023, ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Neterminuotai tėvų valdžia gali būti apribota, kai teismas padaro išvadą, jog tėvai daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu laikinas tėvų valdžios apribojimas dažniausiai taikomas nesant pirmiau išvardytų sąlygų ir kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2008). Tėvų valdžiai apriboti pakanka vien to fakto, kad tėvai nevykdo savo prigimtinės pareigos rūpintis vaikais; visais išvardytais atvejais ribojant tėvų valdžią turi būti nustatyta tėvų kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1285/2002; 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1423/2002; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2005 ir kt.).

37. Aiškinant CK 3.180 straipsnio 1 dalį ir sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo, turi būti vadovaujamasi prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, įtvirtintu CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-995/2003).

38. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad geriausių vaiko interesų prioriteto principo turinys yra atskleidžiamas Vaiko teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 4 straipsnio 1 punkte. Taikant šį principą, turi būti remiamasi konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Atsižvelgiant į VTAĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą reglamentavimą, darytina išvada, kad geriausi vaiko interesai kiekvienu atveju nustatomi individualiai, įvertinant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-378/2020, 32 punktas).

39. Sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai, o peržiūrint priimtą teismo procesinį sprendimą instancine tvarka, yra analizuojama, ar bylą nagrinėjęs teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir ar jų pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti vertinama, ar pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą apriboti tėvų valdžią (ar jos neapriboti) konkrečioje byloje pagal tuo metu nustatytas bylos aplinkybes, o nagrinėjant bylą teisme aktualiu (esamu) laikotarpiu, turėtų būti nustatomi stabilūs, visas sritis apimantys pokyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 32 punktas).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės nurodytus argumentus ir įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas laikinai apriboti atsakovės valdžią nepilnamečio vaiko atžvilgiu. Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

41. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, globos nustatymo priežastys nepilnamečiam vaikui nėra išnykusios. Nors iš tiesų byloje esantys įrodymai patvirtina apeliantės daromus teigiamus pokyčius, t. y. apeliantė po nustatytos globos nepilnamečiam vaikui ir bendravo su specialistais, ir atkreipė dėmesį į pastabas, ir laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) d. iki (duomenys neskelbtini) d. gydėsi nuo nepriklausomybės, taip pat konsultavosi su priklausomybės ligų specialistu, pateikė duomenis apie tai, kad dirba, taip pat bendrauja ir su savo vaiku (paskambina, susitinka), byloje pateiktos specialistų pastabos apie tai, kad tarp motinos vaiko emocinis ryšys nėra nutrūkęs, sūnus laukia motinos, nori gyventi su ja, tačiau kartu byloje surinkti duomenys pagrindžia ir tai, kad visi šie apeliantės veiksmai yra epizodinio pobūdžio, nepatvirtinantys aplinkybės, jog nepilnamečio vaiko prioritetinius interesus labiausiai atitiktų jo grąžinimas atsakovės globai bei tokiu būdu būtų geriausiai užtikrinta nepilnamečio vaiko emocinė bei fizinė gerovė.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys bei apeliantės paaiškinimai nesudaro pagrindo neabejotinai išvadai, jog apeliantė išsprendė priklausomybę alkoholiui. Tokiam vertinimu esminę reikšmę turi šie įrodymai:

42.1. iš byloje pateikto 2024 m. gegužės 20 d. pagalbos šeimai plano matyti, jog nuomonę išsakiusi psichologė nurodė, kad turintiems priklausomybę asmenims rekomenduojamas stacionarus gydymas pagal Minesotos programą arba ilgalaikis gydymas, kad ir tokį gydymą pabaigus teikiama tęstinė/palaikomoji pagalba. Nurodė, kad ilgalaikė reabilitacija padeda spręsti alkoholio problemą, sustiprina žmogų. Kartu pažymėjo, jog paaiškino apeliantei, kad du mėnesiai reabilitacijoje yra kritiniai, adaptaciniai, per juos nelabai gaunama pagalba, o pabuvęs pusę metų žmogus ima jausti pokytį ir norą pasveikti;

42.2. byloje pateiktame 2024 m. rugsėjo 6 d. Respublikinio priklausomybės ligų centro atsakyme atvejo vadybininkei nurodyta, kad apeliantei nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), nurodyta, kad apeliantė (duomenys neskelbtini) d. – (duomenys neskelbtini) d. buvo gydoma RPLC Vilniaus filiale stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos skyriuje, nurodyta, kad moteris apie 10 m. alkoholį vartoja žalingai, sutriko suvartojamo alkoholio kiekio kontrolė, pažymėta, kad pacientė priklausomybės nesuvokė kaip prioritetinės problemos, liko gynybiška, motyvacija susilaikyti nuo alkoholio nepakito. Kartu buvo nurodytos ir rekomendacijos kreiptis konsultacijoms atkryčio prevencijai, konsultuotis su psichologais, bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais;

42.3. byloje pateiktame 2024 m. rugsėjo 19 d. pagalbos plane atvejo vadybininkė nurodė, kad apeliantė nelanko AA grupės, taip pat nesilanko ir pas psichologą;

42.4. byloje pateiktame 2024 m. gruodžio 16 d. pagalbos plane nurodyta, jog apeliantė atsisakė lankyti psichologo konsultacijas, priklausomybių ligų konsultanto konsultacijas, nelankė savipagalbos AA grupės, nebendradarbiavo su specialistais, pagalbos šeimai atvejo vadybininkė nurodė negalinti pasisakyti dėl saugios namų aplinkos, atsakovės alkoholio vartojimo, kadangi su atsakove negali susitikti ir pasikalbėti namuose dėl nebendradarbiavimo.

Taigi, pagal aptartuose įrodymuose nurodytas aplinkybes matyti, kad atsakovė turėjo priklausomybę alkoholiui, dėl to buvo nustatyta, kad nepilnamečiam vaikui gyvenamoji aplinka nėra saugi ir dėl ko sekė tolimesni veiksmai nepilnamečio vaiko atžvilgiu (išduotas leidimas paimti vaiką, nustatyta laikina globa), o apeliantei, tikslu padėti pakeisti gyvenimo būdą ir susigrąžinti sūnų, atitinkamą pagalbą teikė (siekė teikti) specialistai, kurių siūlomos priemonės nurodytos pagalbos planuose. Įvertinus siūlomas apeliantei priemones priklausomybei išspręsti, tokių priemonių pobūdį ir jų įgyvendinimą laiko prasme teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių apeliantės argumentas, jog apeliantė iš tiesų išsprendė alkoholio vartojimo problemą. Kaip minėta, apeliantei diagnozuotas priklausomybės sindromas, alkoholis buvo vartojamas žalingai ir tam, kad būtų išspręsta ilgalaikė alkoholio problema, reikalingi ilgalaikio pobūdžio veiksmai bei ilgalaikis gydymas, tęstinė specialistų pagalba. Tuo tarpu, kaip minėta, byloje nėra duomenų apie apeliantės aktyvius ilgalaikio pobūdžio veiksmus (specialistų konsultacijas, lankymąsi savipagalbos AA grupę) siekiant spręsti alkoholio vartojimo problemą, išskyrus tik duomenis apie momentinius ir nenuoseklius apsilankymus pas specialistus. Dar daugiau, apeliantės teiginio apie išspręstą alkoholio vartojimą nepatvirtina ir su apeliante dirbantys specialistai, kadangi, kaip jau minėta, apeliantė nebendradarbiauja su socialine darbuotoja, pastaroji su ja negali susitikti ir pasikalbėti apeliantės gyvenamojoje vietoje. Tokios nuomonės laikėsi ir ieškovė bei trečiasis asmuo BĮ „Raseinių socialinių paslaugų centras“ tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepdami į atsakovės apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.

43. Apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme jokių duomenų apie pasirinktą tęstinį gydymą, nors apeliaciniame skunde teigia, kad teismas padarė neteisingas išvadas dėl apeliantės nepakitusios motyvacijos alkoholio vartojimo aspektu. Priešingai, byloje surinkti faktiniai duomenys, tokie kaip apeliantės nenoras bendrauti su specialistais – vengimas kontaktuoti, skambučių ignoravimas, neteikimas aiškios informacijos, susitarimų nesilaikymas, vizitų pas specialistus atšaukimas leidžia spręsti atsakingumo bei kritiško požiūrio į priklausomybės gydymą bei susidariusią situaciją stoką. Nors apeliantė teigia, kad paskutinį kartą jos girtumas buvo fiksuotas 2024 m. gegužės mėnesį, tačiau byloje esantys įrodymai ir šį teiginį paneigia. Ieškovės ir trečiojo asmens teigimu, atsakovė 2024 m. birželio 16 d. susitarusi susitikti su sūnumi Raseinių Pagalbos šeimai namų Globos centre į susitikimą moteris atvyko neblaivi, ir nors Raseinių Pagalbos šeimai namų Globos centro globos koordinatorė policijos pareigūnų nekvietė, susitikimas buvo nutrauktas. Byloje esantys duomenys pagrindžia, jog 2024 m. liepos 15 d. socialinė darbuotoja dalyvavo vaiko ir mamos organizuotame susitikime Raseinių Pagalbos šeimai namų Globos centre, į susitikimą atsakovė atvyko neblaivi, o kviesti policijos pareigūnai atsakovei fiksavo 0,92 prom. Girtumą; susitikimas nutrauktas. Taigi, nors apeliantė, kaip minėta 2024 m. vasarą trumpai gydėsi Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filiale, tačiau specialistai išvadoje be kita ko nurodė, kad atsakovė išliko gynybiška, priklausomybę suvokia ne kaip ligą, o siekia „vartoti valdomai“. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės argumentui, jog atsakovei nepriimant siūlomos pagalbos, nepripažįstant problemų, nebendradarbiaujant su pagalbą teikiančiais specialistais, neįmanoma tikėtis ilgalaikių stabilių pokyčių šeimoje ir papildomai pažymi, jog šios aplinkybės kelia kartu ir pagrįstas abejones, jog apeliantė iš tiesų išsprendė priklausomybę alkoholiui. Taigi, net jei ir nuo apeliantės nurodomo laikotarpio ir nebūtų fiksuotas alkoholio vartojimas (nors, kaip matyti, apeliantė ir į susitikimus ateidavo išgėrusi), tai, visų aptartų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantė iš tiesų išsprendė priklausomybės alkoholiui problemą, dėl ko nepilnamečio vaiko interesai, grąžinus vaiką gyventi su atsakove, nebūtų pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas tikisi, jog apeliacinės instancijos teisme išsakytas teiginys, jog apeliantės tikslai yra kitokie nei alkoholio vartojimas, yra ne tik deklaratyvaus pobūdžio, tačiau apeliantė imsis aktyvesnių veiksmų tiek bendradarbiavimo prasme su specialistais, tiek ir sprendžiant priklausomybės klausimą.

44. Apeliantė teigia, jog neįvertinta aplinkybė, jog apeliantė turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuo 2025 m. vasario 1 d. nuomojasi būstą, o skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės apie atsakovės iškeldinimą neaktualios, kadangi buvo 2024 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismo paminėtos aplinkybės charakterizuoja apeliantę, jos pastangas, gebėjimus bei pastangas siekiant išlaikyti socialinį būstą, bendradarbiavimą su atitinkamomis institucijomis dėl socialinio būsto išsaugojimo. Kita vertus, apeliantė, tikėtina, turėjo galimybę ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjant civilinę bylą pateikti įrodymus apie tai, kad savarankiškai pasirūpino gyvenamuoju būstu, kuriame, kaip nurodo, gali užtikrinti savo sūnui saugias ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas teigiamai vertina tai, jog apeliantė turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau, kita vertus, ieškovės ir trečiojo asmens teigimu, nei atvejo vadybininkė, nei socialines paslaugas teikianti specialistė (o taip pat ir byloje nėra tokių įrodymų), nėra įvertinę apeliantės nurodomoje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gyvenimo sąlygų vaikui, taip pat aplinkos saugumo. Nesant tokio įvertinimo, nėra galimybės įvertinti, ar apeliantės nuolatinė gyvenamoji vieta užtikrina saugią, stabilią ir vaiko poreikius atitinkančią aplinką. Nors apeliantė remiasi tuo, kad atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja žinojo jos gyvenamąją vietą, tačiau tiek ieškovė, tiek ir trečiasis asmuo nurodo, jog apeliantė nebendradarbiauja, neatsiliepia į skambučius, neperskambina, į SMS žinutes neatrašo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju reikšmės turi ne tik informacijos apie gyvenamąją vietą suteikimas atvejo vadybininkei ir socialinei darbuotojai, tačiau labai svarbus ir bendradarbiavimas su specialistais, ir apeliantės gyvenamosios vietos įvertinimas, kuris šiuo atveju apsunkintas dėl atsakovės atsisakymo/nenoro bendradarbiauti su paslaugas teikiančiais bei vaiko gerove besirūpinančiais specialistais.

45. Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovė turi pastovų darbą, gauna kas mėnesį reguliarias pajamas ir turi finansines galimybes užtikrinti vaiko bent būtinuosius poreikius. Iš tiesų, nors ši faktinė aplinkybė atskirai nėra pirmosios instancijos teismo sprendime išskirta, tačiau pažymėtina, kad priimant sprendimą ir padarant atitinkamas išvadas vertinama faktinių aplinkybių visuma, todėl vien apeliantės nurodomas darbo turėjimas nėra vertinamas kaip pakankamas pagrindas užtikrinti vaiko priežiūrą. Kita vertus, ieškovė ir trečiasis asmuo atsiliepimuose nurodo, jog apeliantė, nors ir gaudama pastovias pajamas, neprisideda prie vaiko būtinojo išlaikymo, išskyrus tai, kad į susitikimus su vaiku atneša vaišių ar keletą dovanėlių. Taigi, kaip matyti, nors apeliantė, pasak jos, ir gauna pastovias pajamas, tačiau vien ši aplinkybė nėra esminis kriterijus visų faktinių aplinkybių kontekste sprendžiant laikino motinos valdžios apribojimo klausimą.

46. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliantė nurodo, kad vienintelė ir pagrindinė nepakankamo bendravimo su socialine darbuotoja priežastis yra nesutarimas su ja bei nepasitikėjimas. Viena vertus, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apeliantė nebendrauja ne tik su paskirta socialine darbuotoja, tačiau ir su atvejo vadybininke, t. y. neatsiliepia telefonu, neperskambina, neatrašo į žinutes, nereaguoja į kvietimus susitikti. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantė nededa aktyvių pastangų ir bendraujant su kitomis institucijomis ar specialistais, pvz. psichologu, trečiojo asmens teigimu, ne kartą raginta kreiptis dėl socialinės pašalpos, kompensacijos už šildymą gavimo ir kt. Iš byloje pateiktų ieškovės duomenų nenustatyta, kad atsakovė organizuotų atvejo vadybos posėdžių metu, į specialistų išsakytus pastebėjimus dėl nebendradarbiavimo su socialines paslaugas teikiančiais specialistais būtų nurodžiusi nepasitikėjimo socialine darbuotoja aplinkybę ar išreiškusi norą pakeisti socialinę darbuotoją. Tikėtina, kad jei apeliantė būtų išreiškusi tokį norą, į jį būtų atsižvelgta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nenoras bendrauti ir bendradarbiauti visų pirma priklauso nuo pačios atsakovės bei jos pastangų aktyviai įsitraukti į procesą, juolab kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, paslaugas atsakovei teikiantys specialistai deda aktyvias pastangas padėti atsakovei (bando nuolat su atsakove susisiekti, bendrauti ir pan.). Todėl ir atsakovės kritika, jog institucijų pareigų nevykdymas dėl vaiko sugrąžinimo į šeimą yra nepakankamas, yra deklaratyvaus pobūdžio bei stokojantis pagrįstumo. Kaip minėta, pastangos dėl to, kad vaikas būtų sugrąžintas į šeimą, visų pirma priklauso nuo pačios atsakovės noro bei jos aktyvių veiksmų, nuo atsakovė noro bendrauti ir bendradarbiauti, priimti teikiamą pagalbą, o institucijos bei jų specialistai atitinkamų priemonių ar paslaugų pagalba gali pagelbėti pakeisti susidariusią situaciją.

47. Apeliantės teiginį kad jos ir vaiko tarpusavio ryšys yra stiprus, kad vaikas nori bendrauti ir labai laukia susitikimų su mama, patvirtina tiek ieškovės, tiek ir trečiojo asmens teiginiai procesiniuose dokumentuose. Tačiau vėlgi, apeliantė nepagrįstai kritikuoja specialistų pastangas bendravimo su nepilnamečiu vaiku aspektu, kadangi iš byloje pateikto 2024 m. gruodžio 16 d. pagalbos plano globos koordinatorės pastebėjimų matyti, jog daugelis atsakovės susitikimų su vaiku įvyko dėl to, kad tiek koordinatorė, tiek globėja derinosi prie atsakovės paskutinę minutę susitikimų keitimo laiko. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė atšaukdavo susitikimus su vaiku paskutinę minutę, dėl ko vaikas labai išgyvendavo. Taigi, minėtos aplinkybės patvirtina, jog iš tiesų visų pirma apeliantė turėtų dėti aktyvias pastangas tiek pastoviam bendravimui su vaiku, tiek ir bendradarbiavimui su specialistais, o ne savo momentinio aktyvumo veiksmus ar neveikimą siekti pateisinti pagalbą teikiančių institucijų darbo laiko ar, apeliantės vertinimu, nepakankamų pastangų kritika tam, kad apeliantė galėtų ilgiau bendrauti su sūnumi. Be to, kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų, vaiko globotoja yra nurodžiusi, jog vaikui yra sudarytos sąlygos bendrauti su mama telefonu, mama paskambina. Kartu ieškovė nurodė, kad atsakovė globotojai asmeniškai nėra paskambinusi, globotoja atsiliepusi telefonu pati mamai pasakoja, kaip sekasi vaikui, kokios iškilo problemos, nusiunčia nuotraukas iš vaiko gyvenimo; atsakovė pati nepasidomi, kaip vaikui sekasi, kokia jo sveikata. Taigi, aptartos aplinkybės pagrindžia, kad nors apeliantė ir bendrauja su vaiku, tačiau pati iniciatyvos domėtis apie vaiką neparodo, kas ne visai atitinka apeliaciniame skunde išdėstytus apeliantės teiginius.

48. Apibendrinant išdėstytus argumentus teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus bei nurodytas aplinkybes ir pagrįstai, atsižvelgdamas į šiuo atveju geriausius vaiko interesus, į prioritetinius vaiko gerovės principus, sprendė, jog laikinos globos nustatymo atsakovės vaikui priežastys nėra išnykusios. Pastebėtina ir tai, kad nepilnametis vaikas iš šeimos paimtas ne pirmą kartą, tai neabejotinai sukelia vaikui emocinius išgyvenimus, todėl, siekiant geriausių vaiko interesų, nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinami ne trumpalaikiai pokyčiai atsakovės veiksmuose ar elgesyje, tačiau tokių pokyčių ilgalaikis stabilumas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė turėtų siekti stabilių ir ilgalaikių pokyčių šiuo metu, kai laikinai apribota motinos valdžia, o ne, apeliantės teigimu, ji papildomai pasinaudotų galimybe gauti socialinių darbuotojų pagalbą grąžinus vaiką į šeimą ir pakeitus socialinę darbuotoją. Kaip jau minėta, nors apeliantė teigia, jog nei ieškovė, nei socialiniai darbuotojai nepakankamai siekia pagrindinio tikslo – vaiko grąžinimo į šeimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visų pirma ilgalaikiai pokyčiai turėtų prasidėti nuo pačios apeliantės bei jos pastangų, kurių stoka negali būti pateisinama kritika su šeima dirbantiems specialistams.

49. Kadangi apeliantė teikdama apeliacinį skundą ginčijo ir detalius argumentus reiškė dėl teismo sprendimo laikinai apriboti motinos valdžią nepilnamečio vaiko atžvilgiu, ir detalių argumentų nei dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui, nei dėl jo dydžio nereiškė, pažymėdama, kad jos atžvilgiu priimdamas teismo sprendimą teismas neatskleidė ginčo esmės, šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako ir pirmosios instancijos teismo argumentų dėl iš atsakovės priteisto išlaikymo bei jo dydžio nepilnamečiam vaikui nevertina.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

50. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį iš esmės naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais, ar kaip apeliantė nurodo, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nėra jokio įstatyminio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės apeliacinis skundas netenkintas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atsakovei nepriteistinos. Ieškovė ir trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, todėl dėl jų priteisimo nesprendžiama.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti atsakovės apeliacinio skundo.

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.