- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-13
- Bylos Nr.
- 1A-250-397/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37660-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- V. L.
- Nukentėjusysis
- R. L.
- Advokatai
- Vitalijus Jaroščenka
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau ir – Apylinkės teismas, Kauno apylinkės teismas) 2024 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, bausmės metu V. L. įpareigojant: dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. L. priteistas 146,04 Eur (vieno šimto keturiasdešimt šešių eurų 4 ct) turtinės žalos atlyginimas.
Nukentėjusiojo R. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. L. priteistas 500,00 Eur (penkių šimtų eurų) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam R. L.. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Be to, iš V. L. priteistas 550,00 Eur (penkių šimtų penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nukentėjusiajam R. L. bei 15,86 Eur (penkiolikos eurų 86 ct) teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. L. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, priklausančioje akcinei bendrovei (toliau – AB) „(duomenys neskelbtini)“, adresu, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su R. L. metu, tyčia dešiniu kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam R. L. į veidą, po ko jis atbulas nukrito ant asfalto dangos. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė dešine ranka smūgį besikeliančiam nukentėjusiajam į galvą. Po to, kaire ranka laikydamas nukentėjusįjį už drabužių krūtinės srityje, jis dešine ranka sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam į galvą ir sugriebęs ranka už besiginančiojo nukentėjusiojo kojos, tyčia ją patraukė į save dėl ko nukentėjusysis parkrito nugara ant asfalto. Tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam R. L. fizinį skausmą ir padarė jam odos nubrozdinimus viršutinėje lūpoje ir dešinėje alkūnėje, pogleivio kraujosruvą viršutinėje lūpoje, taip, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. 2024 m. kovo 5 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. pateikė aukštesniajam teismui apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriame jis prašo panaikinti minėtą nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir priimti nutartį nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu (esant būtinajai ginčiai).
2.1. Apelianto vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes bei be pagrindo nenustatė būtinosios ginties situacijos, rėmėsi tik kaltinamaisiais įrodymais, nekonkretizavo, kokius liudytojų paaiškinimus laikė įrodymais ir kokias konkrečias aplinkybes tokie įrodymai patvirtino arba paneigė, nenurodė, kodėl atmetė gynybos iškviestos liudytojos parodymus. Nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo sugretinti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais įrodymais.
2.2. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kaip nukentėjusysis padeda į bagažinę daiktus, po to kalbėdamas mosikuoja rankomis, vėl kažką padeda ant automobilio buferio ir kelia ranką, po ko nuteistasis suduoda nukentėjusiajam į veidą. Tokiu būdu nuteistasis sureagavo į grėsmę, kadangi nukentėjusysis yra10 m. tarnavęs (duomenys neskelbtini) bei yra paruoštas koviniams veiksmams. Be to, nukentėjusysis jautėsi pranašesnis už nuteistąjį, pastarąjį žemino kitų bendradarbių akivaizdoje vadindamas „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusiojo pozicija, kad jis negali taisyklingai ištarti nuteistojo pavardės, kadangi turi kalbėjimo sutrikimą, niekuo nepatvirtinta, kadangi nėra jokių tai įrodančių pažymų iš gydymo įstaigų. Pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo veiksmus kaip nusikalstamus, kadangi byloje esantis vaizdo įrašas yra neryškus, smulkaus formato, tačiau nuteistajam pabandžius priartinti vaizdą bei sulėtinti judesius, matoma, kad nuteistojo gynybinė versija įrodyta. Iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis puolamuoju judesiu spiria nuteistajam, o šis traukiasi ir griebia už nukentėjusiojo kojos. Taigi, nukentėjusiojo veiksmai buvo ne gynybiniai, o puolamieji. Pats nukentėjusysis nenurodė, kad bandė spirti nuteistajam, galimai siekdamas sumenkinti savo veiksmų pavojingumą. Tuomet, kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą, akcentuojama tai ar veiksmai buvo atlikti gynybos tikslais bei ar viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau. Tuo tarpu iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis du kartus spyrė koja, kuomet jokių veiksmų iš nuteistojo pusės atliekama nebuvo.
2.3. Skundo autoriaus įsitikinimu, nukentėjusysis nesitikėjo, kad nuteistasis perpras jo kėslus ir nukentėjusįjį aplenks, todėl jis negalėjo nusileisti ir ėmėsi puolamųjų veiksmų, spirdamas koja nuteistajam, tačiau ir šiems nepavykus, nukentėjusysis įsižeidė ir pagrasinęs nuteistajam, kad „dabar tau bus“, pradėjo skambinti telefonu. Peržiūrint sulėtintą vaizdo įrašą matyti, kad nukentėjusysis mosuoja rankomis prieš nuteistąjį, tokiu būdu elgdamasis agresyviai, nors nuteistasis stovėjo ramiai ir jokių veiksmų neatliko. Taigi, akivaizdu, kad nuteistasis buvo išprovokuotas ir jo veiksmai atitinka būtinosios ginties sąlygas (cituojama teismų praktika).
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. L. ir jo gynėjas advokatas Vitalijus Jaroščenka prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytomis aplinkybėmis, o nukentėjusysis R. L., jo atstovas Vaidotas Ivanauskas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo atlikusi įrodymų tyrimą, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo V. L. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka, o nuteistojo V. L. atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį R. L. pagrįstai nepripažinti būtinąja gintimi.
7. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o ginčijamas teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų (ne)taikymo
8. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra ginčo (to iš esmės neginčija ir apeliantas), kad V. L. 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, priklausančioje AB „(duomenys neskelbtini)“, adresu, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su R. L. metu, tyčia dešiniu kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam R. L. į veidą, po ko jis atbulas nukrito ant asfalto dangos. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė dešine ranka smūgį besikeliančiam nukentėjusiajam į galvą. Po to, kaire ranka laikydamas nukentėjusįjį už drabužių krūtinės srityje, jis dešine ranka sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam į galvą ir sugriebęs ranka už besiginančiojo nukentėjusiojo kojos, tyčia ją patraukė į save dėl ko nukentėjusysis parkrito nugara ant asfalto. Tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam R. L. fizinį skausmą ir padarė jam odos nubrozdinimus viršutinėje lūpoje ir dešinėje alkūnėje, pogleivio kraujosruvą viršutinėje lūpoje, taip, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nuteistojo V. L. apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo veiksmuose nebuvo būtinosios ginties sąlygų. Nuteistasis tvirtina, kad 2023 m. rugsėjo 29 d. grįžo iš reiso ir pamatė, kad nukentėjusiojo mašina aikštelėje stovėjo netoli jo mašinos, todėl jis nusprendė išsiaiškinti santykius, tai yra, siekė, kad nukentėjusysis atsiprašytų dėl to, kad pažemino jį prie kolegų pavadindamas „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusysis tą padaryti atsisakė, ėmė mosikuoti rankomis, todėl nuteistasis išsigando, kad nukentėjusysis jį puls ir trenkė jam kumščiu į veidą, dėl ko šis nugriuvo. Nuteistojo teigimu, atsikėlęs nukentėjusysis jam norėjo du kartus įspirti, todėl jis pagavo jo koją ir truktelėjo, dėl ko šis vėl nugriuvo. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusiojo veiksmus (mosavimą rankomis prieš nuteistąjį) jis suvokė kaip realų pavojų savo sveikatai, nes buvo įsitikinęs, kad nukentėjusysis pradės jį mušti ir, kad nesiėmus jokių veiksmų, jis gali būti sužalotas, todėl vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į veido sritį. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamo įvykio metu jis turėjo teisę į būtinąją gintį ir šia teise pasinaudojo neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
9. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).
10. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nenukrypdamas nuo pirmiau nurodytų teismų praktikos išaiškinimų bei remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos. Apylinkės teismas nustatė, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykiai iki aptariamo įvykio buvo įtempti, kaltinamasis pyko, jautėsi įžeistas ir norėjo išsiaiškinti su nukentėjusiuoju dėl neteisingai jo tariamos pavardės, tačiau jokio smurto nukentėjusysis kaltinamojo atžvilgiu nenaudojo, taip pat nenustatyta, kad nukentėjusiojo elgesys būtų provokuojančio pobūdžio. Įvertinus kaltinamojo atliktus veiksmus – dešiniu kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, po ko jis atbulas nukrito ant asfalto dangos, toliau tęsdamas smurtinius veiksmus sudavė ranka smūgį besikeliančiam nukentėjusiajam į galvą, po to ranka sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam į galvą ir sugriebęs ranka už besiginančiojo nukentėjusiojo kojos, tyčia ją patraukė į save dėl ko nukentėjusysis parkrito nugara ant asfalto, nekyla abejonių, kad kaltinamasis suvokė, jog tokiu būdu daro pavojingą veiką, numatė, kad tokiu būdu nukentėjusiajam gali būti sukeltas fizinis skausmas, padaryti sužalojimai ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad nuteistasis V. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. L. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai: nukentėjusiojo R. L. parodymai, jog nuteistasis jam sudavė dešine ranka į veidą, jis nugriuvo, bandė gintis, bandė atsitraukti, nes matė, kad bus daugiau smūgių. Po smūgio bėgo kraujas iš lūpos. Besikeliant buvo ir daugiau smūgių, galėjo tuo metu būti smūgių ir į galvą, ne viską pamena. Bandė gintis, tuomet kaltinamasis pagavo jo koją, kurią pakėlė ir jis vėl nugriuvo. Jis judesių rankomis prieš nuteistąjį neatliko. Pasakė nuteistajam, kad skambins į policiją, o kaltinamasis išvažiavo. Dėl nuteistojo veiksmų jam buvo nustatytas lengvas galvos smegenų sukrėtimas, lūpos prakirtimas ir alkūnės nubrozdinimas. Po įvykio akyse raibuliavo, buvo apėmę įvairūs jausmai – baimė, neramumas; pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis R. L. pranešė, kad 2023 m. rugsėjo 29 d. apie 16.25 val. jo kolega V. L., būnant darbo teritorijoje, po darbo valandų, priekaištaudamas dėl įžeidinėjimų, sudavė jam vieną kartą kumščiu į veido sritį, tokiu būdu prakirsdamas viršutinę lupą. Dėl suduoto smūgio nukentėjusysis juto momentinį fizinį skausmą, bei nukrito ant žemės. Iškarto po įvykio kreipėsi į medikus. Įvykio metu patyrė sužalojimus; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 2098/2023(02), kurioje nurodyta, kad R. L. konstatuota nubrozdinimai viršutinėje lūpoje ir dešinėje alkūnėje, pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje, padaryti kietais bukais daiktais, dviem ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad peržiūrėjus vaizdo įrašus, pateiktus 2023 m. spalio 2 d. matyti, kad 16:21:30 val. nuo krovininių automobilių, link lengvųjų automobilių eina žmogus, galimai R. L., dėvintis tamsias kelnes ir raudonus, trumpomis rankovėmis, marškinėlius, nešasi krepšį. 16:21:25 tarp lengvųjų automobilių pasirodo žmogus, galimai V. L., dėvintis tamsias kelnes ir pilkus, trumpomis rankovėmis marškinėlius. V. L. lėtai eina link R. L., jie 16:21:34 susitinka prie tamsios spalvos lengvojo automobilio. R. L. atidaro šio automobilio bagažinę, į ją įdeda krepšį ir uždaro bagažinę. V. L. prieina prie R. L. dar arčiau, jie stovi vienas priešais kitą. R. L. savo kūnu užstoja V. L., jis stovi nugara į filmavimo kamerą. 16:22:13 V. L. staiga dešine ranka smūgiuoja (1 kartą) R. L. į viršutinę kūno dalį, galimai į galvą, R. L. atbulas nukrenta ant asfalto dangos, galimai delnais ar alkūnėmis atsiremdamas į jį. Matyti, kaip V. L. prišoka prie nuo žemės besistojančio R. L. ir dešine ranka smūgiuoja (1 kartą) R. L. į viršutinę kūno dalį (nesimato ar suduoda). Tuomet R. L. atsistoja ir jie abu susikimba – vienas kitą laiko už drabužių krūtinės srityje ir taip, laikydami vienas kitą, stumdosi. V. L. kaire ranka laiko R. L. už drabužių, o dešine ranka smūgiuoja (2 kartus) jam į viršutinę kūno dalį, galimai į galvą. Po to vienas nuo kito atšoka, R. L. kairia koja spiria V. L. (1 kartą) ties pilvu, V. L. pagauna jo koją, galimai patraukia už jos ir R. L. krenta ant asfalto dangos atbulas. Jis greitai atsistoja, o V. L., sulenkęs rankas per alkūnes, šokinėja prieš jį. R. L. vėl kaire koja atlieka spyrio judesį link V. L., bet šis atsitraukia. Tuomet R. L. ir V. L. stovėdami vienas priešais kitą, sulenkę rankas per alkūnes, šokinėja, tarytum ruoštųsi smūgiuoti. Po to abu nuleidžia rankas, stovi vienas priešais kitą, gestikuliuoja rankomis. R. L. pasilenkia, ranka pasivalo veidą, vėl atsitiesia. Visą tą laiką, prie vieno iš krovininių automobilių stovi du vyrai, tačiau nesimato ar jie žiūri į R. L. ir V. L.. 16:23:20 val. V. L. eina tolyn nuo R. L., link tos vietos, nuo kurios pasirodė, o R. L. atsidaro lengvojo automobilio bagažinę, joje kažką daro. V. L. 16:23:26 val. pasitraukia iš filmavimo zonos. 16:23:25 val. iš stovėjimo vietos atbulas išvažiuoja šviesios spalvos lengvasis automobilis, link kurio nuėjo V. L.. 16:23:51 val. šviesios spalvos lengvasis automobilis išvažiuoja iš aikštelės teritorijos. R. L. lieka stovėti prie tamsios spalvos lengvojo automobilio, vėliau ima vaikštinėti šalia jo, galimai kalba telefonu. Antrame vaizdo įraše filmuojama ta pati situacija, kaip ir 1-me įraše, tik iš kitos pusės; kiti byloje esantys įrodymai. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad Apylinkės teismas nekonkretizavo, kokius liudytojų paaiškinimus laikė įrodymais ir kokias konkrečias aplinkybes tokie įrodymai patvirtino arba paneigė, pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžių Apylinkės teisme metu, jokie liudytojai matę įvykį apklausti nebuvo.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, atlikus įrodymų tyrimą, peržiūrėjus byloje esančią filmuotą medžiagą, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis, o tuo pačiu ir pirmos instancijos teismo nustatytomis, nusikalstamą veiką patvirtinančiomis aplinkybėmis. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam V. L. buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo R. L. kėsinimosi į nuteistojo sveikatą. Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam sužalojimus V. L. padarė ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o atlikdamas puolimo veiksmą – kumščiu suduodamas akivaizdžiai sužaloti galintį smūgį į itin jautrią žmogaus kūno dalį – galvą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas būtinosios ginties situacijos ir netaikydamas BK 28 straipsnio nuostatų bei kvalifikuodamas nuteistojo V. L. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog V. L. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.
Dėl V. L. paskirtos bausmės
12. Nuteistasis V. L. apeliaciniu skundu prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmių nuteistajam skyrimui reikšmingas aplinkybes. Individualizuodamas bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, teismas atsižvelgė į tai, kad V. L. tyčia padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino, jog nenustatyta V. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo V. L. asmenybę charakterizuojančius duomenis – jis neteistas baustas administracine tvarka, dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, buvo apdovanotas nominacija, epizodiškai lankėsi VšĮ Jonavos PSPC dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį. Atsižvelgdamas į nurodytas nuteistąjį bei padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė įstatymų sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, jos dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės rūšies vidurkis, tai yra laisvės apribojimą 6 mėnesiams. Skiriant laisvės apribojimo bausmę, Apylinkės teismo vertinimu, intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis kaltinamajam neskirtina, kadangi, šiuo atveju ji yra netikslinga. Vietoje to, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, kartu su bausme vietoj intensyvios priežiūros kaltinamajam Apylinkės teismas skyrė BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir 4 punkte numatytus įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, V. L. paskirtos bausmės pagrindo keisti nėra. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu V. L. paskira bausmė laikytina teisinga, proporcinga, paskirta tinkamai vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, dėl to nešvelnintina.
Dėl civilinių ieškinių
14. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismo išvada dėl nustatytos nusikaltimu padarytos žalos fakto ir jos dydžio turi būti pagrįsta ir motyvuota. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016).
15. Baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės 146,04 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį visiškai, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl V. L. nusikalstamų veiksmų R. L. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata dėl ko jam buvo suteikiamos gydymo paslaugos, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išspręsdamas byloje pareikštą civilinį ieškinį, BPK 112-113, 115 straipsnių nuostatų nepažeidė, priteisto civilinio ieškinio dydį dėl turtinės žalos atlyginimo patvirtina ir bylos duomenys.
17. Vertindamas nukentėjusiojo R. L. pateikto civilinio ieškinio dėl 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstumo, kurią nukentėjusysis grindžia emocine būsena, dvasiniais išgyvenimais, baime, nesaugumo jausmu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R. L. dėl nuteistojo tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, jam buvo suduoti smūgiai į veidą, dėl to jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, nesaugumo jausmą, todėl nukentėjusiajam neabejotinai buvo padaryta ir neturtinė žala. Taip pat įvertino tai, kad nuteistojo smurtiniai nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į svarbią kūno dalį – veidą, į tai, kad buvo padarytas sužalojimas, tai yra nubrozdinimai viršutinėje lūpoje ir dešinėje alkūnėje, pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje, tačiau nukentėjusysis nedarbingas buvo tik 2 darbo dienas, toliau nesigydė, duomenų dėl liekamųjų reiškinių bei neigiamų sveikatos prognozių nukentėjusiojo ateičiai nėra, be to, atsižvelgiant kaltinamojo turtinę padėtį, į formuojamą teismų praktiką fizinio skausmo sukėlimo bylose, nukentėjusiajam priteisė 500,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija, pritaria su Apylinkės teismo pozicija, kad toks žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, neprieštarauja kasacinės bei apeliacinės instancijos teismų praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose asmenims buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Dėl proceso išlaidų
18. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis dirbantis, jauno amžiaus, byloje nėra jokių duomenų dėl kurių procesinių išlaidų išieškojimas jo atžvilgiu negalimas, todėl visos nukentėjusiojo turėtos procesinės išlaidos, sudarančios 300 eurų, apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiajam iš nuteistojo priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti nukentėjusiojo R. L. naudai 300 eurų turėtas procesines išlaidas iš nuteistojo V. L..
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.