Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-02-19 · Civilinė byla Nr. 2-161-407/2015

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-12-04Panevėžio apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-02-19Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-02-19Lietuvos apeliacinis teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-09Lietuvos apeliacinis teismas
  5. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-05-08Panevėžio apylinkės teismas
  6. Atskirasis skundasNutartis · 2015-08-04Panevėžio apygardos teismas
  7. Atskirasis skundasNutartis · 2015-10-29Panevėžio apygardos teismas
  8. Atskirasis skundasNutartis · 2015-12-03Panevėžio apygardos teismas
  9. Atskirasis skundasNutartis · 2015-12-08Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-19
Bylos Nr.
2-161-407/2015
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00219-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vigintas Višinskis
Ieškovas
D. S.
Atsakovas
J. B., V. B., Lietuvos valstybei ir draudimo bendrovei If P
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-161-407/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00219-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams J. B., V. B., Lietuvos valstybei ir draudimo bendrovei If P&C Insurance AS dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, žalos atlyginimo ir draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pateiktu ieškiniu ieškovas D. S., be kita ko, prašė išreikalauti iš neteisėto atsakovų J. B. ir V. B. bei trečių asmenų valdymo ieškovui priklausantį turtą natūra, o negalint daiktų grąžinti natūra, iš minėtų atsakovų solidariai priteisti 321 690 Lt piniginę kompensaciją, taip pat 118 400 Lt dydžio negautas darbines pajamas, 115 200 Lt turtinę žalą dėl negautų pajamų ir procesines palūkanas. Tuo atveju, jei atsakovai negalėtų atlyginti žalos ir nuostolių, ieškovas prašė nurodytas sumas priteisti subsidiariai iš Lietuvos valstybės, taip pat priteisti iš atsakovų J. B. ir V. B. 100 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinę žalą.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams J. B. ir V. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (t. y. tris žemės sklypus), taip pat areštuoti atsakovams iki 2014 m. liepos 21 d. nuosavybes teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal 2014 m. liepos 21 d. pirkimo–pardavimo sandorį fiktyviai perleistas pirkėjui A. V.. Ieškovas prašymą motyvavo tuo, kad atsakovai, siekdami išvengti teismo sprendimo įvykdymo, 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. turimą vertingą turtą perleido tretiesiems asmenims. Pasak ieškovo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia ir tai, kad ieškinio suma yra itin didelė, o dalis šios bylos yra susijusi su viešuoju interesu, nes, atsakovams negalint patiems atlyginti žalos, dalį jos gali tekti atlyginti valstybei ir valstybinėms institucijoms.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas sprendė, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, nes ieškovas preliminariai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad ieškiniu pareikštų reikalavimų preliminarų pagrįstumą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo jau du kartus ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 9 d. bei 2013 m. spalio 2 d. nutartimis atmetė prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo todėl, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje pripažino, kad ieškinio reikalavimai nėra pagrįsti įrodymais. Teismas, pripažinęs, kad preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas gali keistis bylos nagrinėjimo metu, sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje taip pat nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad byloje esančių duomenų pagrindu ieškovo turtiniai reikalavimai gali būti patenkinti.

Be to, teismas nurodė, kad dalis turto, kuriam prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas–gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso byloje nedalyvaujantiems asmenims, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokio turto atžvilgiu taip pat yra negalimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas D. S. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neįvertino ieškovo pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad atsakovai 2014 m liepos–rugpjūčio mėn. perkėlė savo turtą tretiesiems asmenims, tokiu būdu ateityje siekdami išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Be to, atsakovų atstovė nurodė, kad atsakovams negalint atlyginti žalos, ją ieškovui subsidiariai atlygins valstybė. Tokie tyčiniai ir galbūt nusikalstami atsakovų veiksmai negali būti toleruojami.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šios bylos nagrinėjimas yra susijęs su viešuoju interesu, kadangi atsakovu yra patraukta ir Lietuvos valstybė. Todėl teismas turėjo itin atidžiai išnagrinėti atsakovų J. B. ir V. B. veiksmų eigą, susijusią su nekilnojamojo turto pardavimu už keliskart mažesnę kainą, kadangi atsakovams neturint turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, žalos ir nuostolių atlyginimas gali tekti valstybei.

3. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepagrįstai vertino ieškinio pagrįstumą, kadangi civilinė byla iš esmės dar neišnagrinėta. Teismas pažeidė CPK normas, nes tik išnagrinėjęs bylą iš esmės teismas gali priimti sprendimą dėl ieškinio pareikštų reikalavimų tenkinimo.

4. Teismas neįvertino, kad ieškovo reikalaujamo grąžinti iš neteisėto valdymo turto vertė ir reikalaujama priteisti žala yra itin didelė.

5. Atsakovai vengia grąžinti ieškovui jam priklausančius daiktus, vengia spręsti ieškovui padarytos žalos klausimą, slapstosi, todėl yra pagrįsta rizika, kad atsakovai ateityje gali vengti įvykdyti teismo sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi, kurioje nurodyta, kad neaišku, kaip yra apskaičiuota turto vertė ir padaryta žala bei nuostolių dydis. Ieškovas 2014 m. balandžio mėn. vykusio teismo posėdžio metu išsamiai paaiškino, kaip jis apskaičiavo daiktų, kuriuos prašoma išreikalauti, vertę, kaip apskaičiavo nuostolius ir žalą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovai J. B. ir V. B. prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir skirti ieškovui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nėra. Atsakovų teigimu, ieškovas, teikdamas pakartotinius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatęs, kad ieškovo ieškinys yra preliminariai nepagrįstas.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pažeidė CPK nuostatas. Kaip minėta, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi preliminariai patikrinti, ar tuo atveju, jeigu pasitvirtintų ieškovo nurodomos aplinkybės, ieškinys galėtų būti patenkintas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1275/2012).

Spręsdamas, jog ieškovo ieškinys yra preliminariai nepagrįstas, teismas atsižvelgė į tai, kad ankstesnėmis įsiteisėjusiomis teismo nutartimis ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas, be kita ko, tuo pagrindu, kad ieškovo pareikšti reikalavimai yra tikėtinai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant šį prašymą nėra pagrindo kitaip vertinti ieškovo ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė (CPK 179 str. 3 d.). Nors šis sprendimas ir neįsiteisėjo, tačiau patvirtina, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, kaip tai nustato CPK 144 straipsnio 1 dalis.

Lietuvos apeliacinis teismas laikosi praktikos, jog nutarus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, iš esmės neturi teisinės reikšmės, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2-882/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nesant vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Esant nurodytoms aplinkybėms kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo paskirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, reiškiant pakartotinius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašymas iš esmės motyvuojamas tuo, kad ieškovas nevykdo įsiteisėjusių teismo nutarčių, kuriomis atmesti ieškovo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmeta. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK 293 straipsnio 3 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų padarinių, t. y. draudimo su tuo pačiu prašymu kreiptis į teismą pakartotinai. Šiuo atveju ieškovo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos taikymo nėra tapatus anksčiau pateiktiems. Šiuo prašymu ieškovas prašė taikyti kitokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti konkretų nekilnojamąjį turtą; grėsmė teismo sprendimo įvykdymui grindžiama ir kitomis aplinkybėmis nei ankstesniuose prašymuose, kurios ieškovo vertinimu, sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atskirojo skundo, pateikto dėl nutarties, kuria atmestas šis prašymas, vertinti kaip akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vigintas Višinskis