Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. V. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-641-471/2020 pagal ieškovų E. I. ir A. I. ieškinį atsakovams A. S. V. ir A. V. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl įpareigojimo patvirtinti sandorį, kuriuo ieškovas iš atsakovų įsigijo ir 0,90 ha iš valstybės neišpirktą žemės sklypą.

11. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

12. Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar 2015 m. rugsėjo 28 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas ir 0,9 ha valstybei priklausęs žemės sklypas. Taigi, bylos esmė – koks buvo šalių susitarimo turinys bei sąlygos ir ar šis susitarimas (šalių valia) buvo tinkamai atskleistas ginčo sutartyje.

13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2015 n. rugsėjo 28 d. sutartis, kuria būsimas pardavėjas įsipareigoja teisės aktų nustatyta tvarka išpirkus iš valstybės apie 0,9 ha žemės sklypą (greta žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), jį parduoti, o būsimasis pirkėjas įsipareigoja nupirkti išpirktą, su žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), besiribojantį žemės sklypą ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2019 m. spalio 1 d., yra ne preliminarioji, o pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis su sąlyga ateityje ne sudaryti pagrindinę sutartį, o tik ją notariškai įforminti, todėl pirkėjui ją visiškai įvykdžius, o pardavėjui vengiant įforminti notariškai, teismo ją pripažino galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies tvarka.

14. Kiekviena sutarties šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

15. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, tai teismas sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri jį vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).

16. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiąsias teisės normas, pripažindamas, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. tarp atsakovų V. ir ieškovų I. sudaryta sutartis yra pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Taigi, apeliacine tvarka keliamas klausimas dėl sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi.

17. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančia. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 1–5 dalys).

18. Kasacinis teismas dėl CK 6.165 straipsnio taikymo yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra. Toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Atitinkamai, jeigu sutartyje yra sąlygos, kurios nėra organizacinės, bet susijusios su įsipareigojimais sukurti daiktą ar jo dalį, pertvarkyti jį ar atlikti kitokius neorganizacinio pobūdžio veiksmus, tai jos gali būti kvalifikuojamos savarankiškai ir pagal jas sprendžiama dėl pažeistų teisių gynimo, jeigu sutartis pažeidžiama ar atsisakoma ją vykdyti.

19. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis, ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (šios nutarties 25 punkte nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012). Kiekvienu atveju reikia įvertinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta sutartis, ar jau buvo iki galo suformuotas objektas, dėl kurio sudaryta sutartis, ar dar turėjo būti atliekami darbai, ar sutarties sąlygos aiškios ir apibrėžė tik organizacinius ar ir faktiškus tvarkomojo pobūdžio veiksmus, kokius veiksmus įsipareigojo atlikti sutarties šalys ir kas faktiškai buvo atlikta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, kt.).

20. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

21. Nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinamas subjektyvusis sutarties aiškinimo principas su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).

22. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 3055, pardavėjai A. S. V. ir A. V. pirkėjui E. I., atstovaujamam V. S. Z., pardavė 2,0 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)), su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), už 80000 Eur bendrą kainą, iš kurios 14481 Eur sumokėti iki sutarties pasirašymo, o 65519 Eur sumokama kiekvieną mėnesį iki 2019 m. spalio 1 d. (sutarties 3.2.1., 3.2.2 p., 13–24 b. l.). Tos pačios dienos sutartimi pardavėjai A. S. V. ir A. V. ir pirkėjas E. I., atstovaujamas V. S. Z., susitarė, jog pardavėjai įsipareigoja teisės aktų nustatyta tvarka išpirkus iš valstybės apie 0,9 ha žemės sklypą (greta žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), jį parduoti, o būsimasis pirkėjas įsipareigoja nupirkti išpirktą, su žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), besiribojantį žemės sklypą ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2019 m. spalio 1 d. (sutarties 1 p. – 10–12 b. l. ). Šalys susitarė, kad išpirkto žemė sklypo kaina įskaitoma į žemės sklypo bei statinių pardavimo kainą, jokių papildomų mokėjimų pirkėjui už išpirktą žemės sklypą nenustatant (sutarties 2 p., 10–12 b. l.). Nuosavybės teisė į išpirktą žemės sklypą būsimam pirkėjui perleidžiama tik po visiško atsiskaitymo už žemės sklypą ir statinius pagal 2015-09-28 pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 3055 (3 p. – 10–12 b. l. ). Būsimasis pardavėjas įsipareigoja teisės aktų nustatyta tvarka iki 2019 m. spalio 1 d. išpirkti iš Lietuvos Respublikos apie 0,9 ha žemės sklypą, įregistruoti jį nuosavybės teise NTR ir pateikti visus pirkimo-pardavimo sutarčiai reikalingus dokumentus (1 p. – 10–12 b. l. ). 2017 m. balandžio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi A. S. V., atstovaujamas A. V., iš valstybės bendrosios jungtinės nuosavybės teise nupirko 0,8547 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1300 Eur kainą (77–81 b. l. ). Sklypas NTR atsakovų vardu įregistruotas nuo 2017-04-28 (25 b. l.). Pagal 2019 m. spalio 10 d. notariškai patvirtintą turto perdavimo-priėmimo aktą, registro Nr. 2958, atsakovai perdavė ieškovui E. I., atstovaujamam V. S. Z., nuosavybėn ir valdyti 2015-09-28 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytus daiktus (27–28 b. l.). Tos pačios dienos notariškai patvirtintu susitarimu dėl pirkėjo prievolių įvykdymo pagal sutartį, registro Nr. 2957, šalys pareiškė, kad pagal 2015-09-28 pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3055, pirkėjo prievolės yra visiškai įvykdytos ir pasibaigusios, kadangi yra sumokėta visa sutartyje nurodyta parduoto turto kaina ( susitarimo 2 p., 29 b. l.). Šis turtas nuo 2019-10-22 NTR įregistruotas kaip ieškovų E. ir A. I. bendroji jungtinė nuosavybė (30–33 b. l.).

23. Byloje šalys pripažįsta faktines aplinkybes, kad apeliantai 2015 m. rugsėjo 28 d. notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovui E. I. už bendrą 80000 Eur kainą pardavė visą jų naudojamą (aptvertą viena tvora – 54, 76 l. ) žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini). Nuvykus pas notarą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir paaiškėjus, kad dalis (0,90 ha) naudojamo sklypo nėra išpirkta iš valstybės, 2015-09-28 buvo sudaryta papildoma rašytinė sutartis, kuria išspręstas neišpirkto sklypo klausimas.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2015 m. rugsėjo 28 d. rašytinė sutartis, kuria pardavėjai A. S. V. ir A. V. ir pirkėjas E. I., atstovaujamas V. S. Z., susitarė, jog pardavėjai įsipareigoja teisės aktų nustatyta tvarka išpirkus iš valstybės apie 0,9 ha žemės sklypą (greta žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), jį parduoti, o būsimasis pirkėjas įsipareigoja nupirkti išpirktą su žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), besiribojantį žemės sklypą ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2019 m. spalio 1 d., turi būti vertinama drauge su 2015 m. rugsėjo 28 d. notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 3055, pardavėjai A. S. V. ir A. V. pirkėjui E. I., atstovaujamam V. S. Z., pardavė 2,0 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)), su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), už 80000 Eur bendrą kainą. Šiuo atveju 2015 m. rugsėjo 28 d. rašytinės sutarties turinys yra aiškus ir patvirtina, jog apeliantai, kaip būsimieji pardavėjai, įsipareigojo 0,90 ha sklypą iki 2019-10-01 išpirkti iš valstybės, jį įregistruoti ir pateikti visus pirkimo-pardavimo sutarčiai reikalingus dokumentus. Tai, kad sutartyje nurodytos sutarties šalys – būsimasis pardavėjas ir būsimasis pirkėjas, tik patvirtina aplinkybę, kad apeliantai tuo momentu nebuvo iš valstybės neišpirkto 0,90 ha žemės sklypo savininkai. Šios sutarties nuostatos tik patvirtina, kad sudarant pirkimo-pardavimo sutartį paaiškėjo, kad dalis (0,90 ha) naudojamo sklypo nėra išpirkta iš valstybės. Pagal sutarties nuostatas apeliantai įsipareigojo sklypą išpirkus iš valstybės jį parduoti, o ieškovas – nupirkti ir sudaryti tokią sutartį iki 2019-10-01. Šiuos atveju reikšminga tai, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. rašytinės sutarties 2 ir 3 punkte šalys aiškiai aptarė, kad išperkamo sklypo kaina įskaitoma į tos pačios dienos sutartimi parduoto turto kainą, jokių papildomų mokėjimų pirkėjui nenustatant, o nuosavybės teisė į sklypą pirkėjui perleidžiama tik po visiško atsiskaitymo pagal 2015 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3055. Ieškovo atstovo pareiškimas Nr. 74 atsakovams, kuriame įvardytas 2015 m. rugsėjo 28 d. preliminarios sutarties 1 ir 2 punktų nevykdymas, nepatvirtina, kad tiek ieškovų, tiek atsakovų valia 2015 m. rugsėjo 28 d. buvo sudaryti preliminarią sutartį ir tokie neatitikimai neturi esminės reikšmės ginčo sprendimui.

25. CK 6.309 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad daikto pirkimu ir pardavimu laikomas įsipareigojimas parduoti daiktą, jeigu jis kartu perduodamas būsimam pirkėjui valdyti. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais buvo sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; ir kt.). Įstatymas ir teismų praktika nereikalauja, kad kartu su įsipareigojimu parduoti turi būti perduodama nuosavybės teisė. Ginant pažeistas teises pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, ar buvo perduotas daikto valdymas, o ne nuosavybės teisė. Tai neprieštarauja CK 6.305 straipsnio nuostatai ir teismų praktikos teiginiui, kad nuosavybės perdavimas yra pirkimo-pardavimo sutarties požymis. Iš tikrųjų, pirkimo-pardavimo sutartimi iš pardavėjo už atlyginimą yra perduodama nuosavybė pirkėjui. Tačiau esant ginčui dėl sutarties sudarymo pagal įsipareigojimą parduoti ar pirkti daiktą, pakanka nustatyti, kad pardavėjas davė įsipareigojimą parduoti daiktą, t. y. įsipareigojo perleisti už atlyginimą nuosavybės teisę, ir daiktą perleido valdyti – leido daryti jam ūkinį poveikį, jį tvarkyti, įrengti ir atlikti kitus valdymo veiksmus. Šių sąlygų nustatymas patvirtina, kad nuosavybės teisė perėjo iš pardavėjo pirkėjui ir įformina pirkimo-pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, kt.).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tinkamai atliktas įrodymų vertinimas patvirtina, kad šalių buvo sutarta turtą parduoti už bendrą 80000 Eur suma kainą, iš kurios 14481 Eur yra sumokėti iki sutarties pasirašymo, o 65519 Eur sumokama iki 2019-10-01. 2015 m. rugsėjo 28 d. notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 3055, 4.1. punkte numatyta, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo turto perdavimo akto pasirašymo, o 5. 6 punktas leidžia iki tokio akto pasirašymo dar neatsiskaičiusiam pirkėjui naudotis turtu, jame deklaruoti gyvenamąją vietą ir gyventi. Byloje nėra ginčo ir tai pripažįsta apeliantai, kad nuo šios sutarties sudarymo momento pirkėjo atstovė V. S. Z. nupirktoje sodyboje gyvena ir naudojasi visu žemės sklypu, tarp jų ir ginčo sklypu.

27. Kaip pagrįstai vertino bylą nagrinėjęs teismas, šiuo atveju ieškovas, kaip pirkėjas, neturi pareigos atlyginti pardavėjui kitų, išskyrus sandorio sudarymo, išlaidų, tarp jų – turto išpirkimo, įregistravimo ir panašių išlaidų, patiriamų pardavėjo iki parengiant turtą pardavimui, tai papildomai vienareikšmiškai nurodyta sutarties 2 ir 10 punktuose. Šiuo atveju teisėjų kolegija vertina pačių apeliantų nurodytą poziciją, kad dabar sklypą perleisti ieškovams nesutinka, nes jie atsisakė grąžinti 1300 Eur išlaidas už išpirktą iš valstybės žemės sklypą, be to, labai pablogėjo santykiai su sodyboje gyvenančia V. S. Z..

28. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015 m. rugsėjo 28 d. šalių sudarytą rašytinę sutartį kvalifikavo pagrindine nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo, o ne preliminariąja sutartimi. Byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad ieškovas atliko reikalingus veiksmus žemės sklypui įsigyti pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, tai yra sumokėjo pinigus už žemės sklypą pardavėjui, perėmė nusipirktą turtą ir juo naudojasi bei jį valdo, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre dėl atsakovų vengimo įforminti sandorį notarine tvarka.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai apeliaciniame skunde tinkamai nepagrindė, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, atsakovai iš esmės pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdami, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliaciniame skunde atsakovai kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

30. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas ginčui išnagrinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ir teisingai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; V. de H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

31. Ieškovas iš apeliantų prašo priteisti 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintų Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliantų apeliacinį skundą, ieškovui iš apeliantų priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos po 1000,00 Eur dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų A. S. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui E. I., a. k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.