Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nemokumo administratorės A. J. pareiškimą dėl likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos Desamos bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo M. Z..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos (toliau – LMB) Desamos (toliau – ir bendrovė, įmonė) nemokumo administratorė A. J. (toliau – ir nemokumo administratorė, administratorė) 2025 m. liepos 22 d. kreipėsi su pareiškimu dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, o asmenį, atsakingą už tyčinio bankroto sukėlimą, prašė pripažinti buvusį bendrovės vadovą M. Z. (toliau – ir vadovas, direktorius).

Administratorė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu prašo todėl, kad laiko, jog egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, numatyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalies 4 punkte. Bendrovės vadovas neįvykdė pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės finansinės apskaitos dokumentus, registrus, kitą apskaitai tvarkyti reikalingą informaciją, turtą, pagal balansą, sudarytą bankroto bylos iškėlimo dienai, o neturint šių duomenų yra apsunkinta galimybė nustatyti bendrovės nemokumo momentą. Be to, dėl nurodytų aplinkybių administratorė negali nustatyti ir tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Anot administratorės, dokumentų neperdavimas administratorei reiškia netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant kreditorių interesus.

Administratorė, neturėdama bendrovės dokumentų, įmonės nemokumo momentą nustatė remdamasi kreditorių finansinių reikalavimų duomenimis, iš kurių padarė išvadą, jog įmonės skolos susidarė nuo įmonės įregistravimo, nes nuo pat veiklos pradžios įmonė sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, nevykdė prievolės mokėti mokesčių į valstybės biudžetą, nemokėjo teismo ir kitų institucijų sprendimais priteistų skolų. Pirmoji bendrovės skola atsirado dar 2023 m. kovo mėn., neapmokėjus UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos už suteiktas paslaugas, vėliau skolos tik didėjo, atsirado ir kitų kreditorių, o įmonė tapo nemoki 2023 m. lapkričio 21 d., kuomet antstolė surašė išieškojimo iš bendrovės negalimumo aktą, kuriuo buvo konstatuota, jog įmonė nevykdo veiklos ir neturi jokio turto. Būtent šiuo momentu bendrovės vadovas turėjo imtis veiksmų dėl nemokumo proceso inicijavimo, tačiau to nepadarė, todėl tyčiniais veiksmais (neveikimu) privedė bendrovę prie bankroto.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas

Nagrinėjamu atveju iš bendrovės bankroto bylos Nr. eB2-253-950/2025 duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 6 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2024 m. vasario 27 d., MB Desamai iškėlė bankroto bylą, bendrovės nemokumo administratore paskyrė A. J.. 2024 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nutarta įmonę likviduoti dėl bankroto, pavedant nemokumo administratorei atlikti įmonės likvidatorės funkcijas. Ši nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 27 d.

Iš Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad MB Desama įregistruota 2023 m. vasario 15 d., o jos vadovas nuo 2023 m. vasario 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo M. Z., bendrovė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų nuo įmonės įsteigimo nėra teikusi. Duomenų, kad buvęs bendrovės vadovas būtų įvykdęs 2024 m. vasario 6 d. nutartimi jam nustatytą įpareigojimą perduoti paskirtai įmonės administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla, šios nutarties priėmimo dienai teismas neturi.

Dėl LMB Desamos nemokumo momento nustatymo

Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, nes JANĮ normos tyčinio bankroto instituto taikymą sieja su įmonės nemokumo būkle. Tik nustačius juridinio asmens nemokumo faktą tam tikru momentu, galima analizuoti buvusių įmonės vadovų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne) egzistavimą bei, tuo remiantis, daryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

JANĮ 2 dalies 7 punktas numato, kad juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

Sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens (ne) mokumo, taikomi balanso ir likvidumo testai. Pagal balanso testą vertinamas juridinio asmens turimo turto ir įsipareigojimų kreditoriams santykis. Teismų praktikoje pažymima, kad, siekiant išsiaiškinti realią juridinio asmens turtinę padėtį, vertinami finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, juridinio asmens turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė. Nors juridinio asmens (ne) mokumą pirmiausiai apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau tai nėra vieninteliai dokumentai juridinio asmens mokumo būklei nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-467/2023). Pagal likvidumo testą vertinamos juridinio asmens galimybės vykdyti pinigines prievoles kreditoriams. Skolininko negalėjimas sumokėti skolų suprantamas kaip situacija, kai prievolių įvykdymo terminai yra suėję ir negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-301-910/2023).

Dėl tyčinio bankroto požymių

Nemokumo administratorė laiko, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalies 4 punkte nustatyti bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai, todėl bendrovės bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu dėl buvusio vadovo veiksmų (neveikimo) netinkamai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą (neteikiant Juridinių asmenų registrui įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinio) bei neperduodant administratorei bendrovės dokumentų po bankroto bylos iškėlimo.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, jog juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

Vertinant administratorės argumentus dėl apgaulingos ir netinkamai vestos bendrovės buhalterinės apskaitos tuo aspektu, jog Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkiniai, nustatyta, kad bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2023 m. vasario 15 d., bankroto byla bendrovei iškelta 2024 m. vasario 6 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2024 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo (toliau – MBĮ) 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad mažoji bendrija turi sudaryti metinių finansinių ataskaitų rinkinius ir ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos turi patvirtinti mažosios bendrijos narių susirinkime ir pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Iš to seka, kad pareiga buvusiam bendrovės vadovui finansinių ataskaitų rinkinį už 2023 m. teikti Juridinių asmenų registrui būtų atsiradusi ne anksčiau kaip 2024 m. gegužės 1 d., kuomet jau buvo įsiteisėjusi teismo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys, jog įmonė tik nuo 2023 m. vasario 15 d. yra registruota Juridinių asmenų registre, todėl konstatuotina, jog buvusiam bendrovės vadovui nuo bendrovės įregistravimo iki bankroto bylos iškėlimo teisme dar nebuvo spėjusi atsirasti pareiga teikti įmonės finansinės atskaitomybės rinkinį Juridinių asmenų registrui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad būtent dėl to bendrovės buhalterinė apskaita iki bankroto bylos iškėlimo buvo vedama netinkamai ar apgaulingai.

Nemokumo administratorė apgaulingos ar netinkamai bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą grindžia ir tuo, jog jai iki šiol nėra perduoti įmonės finansinės apskaitos dokumentai, registrai, kita apskaitai tvarkyti reikalinga informacija, turtas pagal balansą, sudarytą bankroto bylos iškėlimo dienai, todėl administratorė negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Administratorės vertinimu, tokie bendrovės buvusio vadovo veiksmai laikytini sąmoningu siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant kreditorių interesus.

Kaip yra nustatyta, bendrovės bankroto bylos iškėlimą inicijavo kreditorius V. P., 2024 m. vasario 7 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, 2024 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartimi įmonę nutarta likviduoti dėl bankroto. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad įmonės dokumentų neperdavimas paskirtai nemokumo administratorei nesutrukdė nustatyti įmonės finansinės būklės, jos kreditorinių įsipareigojimų apimties, dydžio ir pan. Net ir neturėdamas bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjęs teismas turėjo pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leido jam įvertinti įmonės turtinę padėtį ir konstatuoti pagrindo iškelti įmonei bankroto bylą egzistavimą. Be to, gavusi iš įmonės kreditorių prašymus dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo, nemokumo administratorė turėjo galimybę pradėti ir vykdyti bankroto procedūras, be kita ko, nustatyti turimus kreditorius ir kreditorinių įsiskolinimų dydį, operatyviai kreiptis į teismą dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo. Visa tai rodo, kad dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei objektyviai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos nei pačios įmonės mokumui ir finansinei padėčiai, nei bankroto proceso eigai ir galimybėms nustatyti įmonės realią turtinę padėtį. Visi įmonės kreditoriai yra žinomi, jų reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja. Nebuvo ir nėra apsunkintas jų nustatymas bankroto proceso metu. Dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo bei dydžio nei nemokumo administratorei, nei teismui nekilo abejonių. Pažymėtina, kad įmonės vadovo nebendradarbiavimas su nemokumo administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendrovės bankroto byloje 2025 m. liepos 23 d. priimta nutartimi buvusiam bendrovės vadovui buvo atsisakyta skirti baudą už bendrovės dokumentų ir turto administratorei neperdavimą būtent tuo pagrindu, jog iki minėtos nutarties priėmimo dienos M. Z. realiai nebuvo žinoma apie iškeltą bankroto bylą jo vadovaujamai įmonei ir įpareigojimą perduoti nemokumo administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis bei visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla.

Nemokumo administratorė taip pat teigia, kad buvęs bendrovės vadovas laiku nesiėmė veiksmų dėl nemokumo proceso inicijavimo, todėl tyčiniais veiksmais (neveikimu) privedė bendrovę prie bankroto.

Teismas pažymi, kad vien tai, jog įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nereiškia, jog tai savaime yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Juo labiau, kad, kaip šioje nutartyje jau buvo nurodyta, nuo bendrovės įregistravimo Juridinių asmenų registre iki bankroto bylos iškėlimo buvo praėję nepilnai vieneri metai, o tai yra laikotarpis, kuomet dažnu atveju naujai įkurtos įmonės pelno negauna, nes bando įsitvirtinti rinkoje ir pan. Be to, JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (JANĮ 13 straipsnio 1 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Bankroto proceso metu kreditoriams suteikiama teisė reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovams ir (ar) dalyviams, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020). Taigi, kreditoriai teisę reikšti tiesioginį ieškinį bankrutavusios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams dėl konkrečios žalos atlyginimo turi nepriklausomai nuo bankroto pripažinimo tyčiniu. Bankroto nepripažinimas tyčiniu taip pat neriboja nemokumo administratoriaus teisės reikšti reikalavimą buvusiems bendrovės valdymo organams dėl žalos atlyginimo ir (ar) ginti bendrovės teises kitų institutų pagrindu. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria ir pažeistų teisių gynimo neriboja.

Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

Tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-934/2023).

Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta šioje nutartyje, nėra pagrindo teismui konstatuoti nemokumo administratorės nurodomus tyčinio bankroto požymius, todėl pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 13 straipsniu, 70–71 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais,

nutaria:

nemokumo administratorės A. J. pareiškimą dėl likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos Desamos bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Nutarties kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos priėmimo dienos išsiųsti nemokumo administratorei (pavedant jai su šia nutartimi supažindinti įmonės kreditorius) ir suinteresuotam asmeniui.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.