Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Š. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutarties pripažinti uždarosios akcinės bendrovės ,,PGS Group“ bankrotą tyčiniu, civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „PGS Group“ nemokumo administratoriaus M. K. prašymą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „PGS Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo Š. N.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „PGS Group“, nemokumo administratorius M. K. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti UAB „PGS Group“ bankrotą tyčiniu.

2. Nemokumo administratorius nurodė, kad buvęs įmonės vadovas Š. N. neperdavė nemokumo administratoriui įmonės dokumentų, tinkamai nevykdė buhalterinės apskaitos, neteikė finansinės atskaitomybės, todėl nemokumo administratorius negali tiksliai nustatyti įmonės įsipareigojimų, debitorių, neturi galimybės peržiūrėti sandorius, juos ginčyti, įvertinti įmonės turto įsigijimą, pardavimą, nurašymą. Įmonės tyčinį bankrotą taip pat lėmė vadovo veiksmai, padidinę kreditoriams žalą dėl nesikreipimo laiku iškelti įmonei bankroto bylą. Įmonė vienintelę finansinę atskaitomybę teikė už 2016 m., todėl nėra galimybės įvertinti kiek ir kokio turto įmonė turėjo 2017–2021 m. Įmonei visai nebeturint lėšų sąskaitoje, skolos didėjo dar visus 2020 m., nes skolos buvo prisiteisiamos teismine tvarka, išduodami vykdomieji raštai, tačiau įmonės vadovas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo įmonei. Š. N., žinodamas, kad įmonės finansinė būklė yra kritinė, nuo 2020 m. vidurio elgėsi nerūpestingai, pažeidė pareigą rūpintis bendrove, kuriai vadovavo, veikti jos bei kreditorių naudai ir interesais. Š. N. iki šiol elgiasi itin nerūpestingai, nes nepriima jam adresuotų laiškų, nebendradarbiauja su nemokumo administratoriumi, neperduoda įmonės dokumentų, ignoruoja jam skiriamas nuobaudas.

3. Suinteresuotas asmuo Š. N.su nemokumo administratoriaus prašymu nesutiko, nurodė, kad jis nežinojo, jog turi perduoti įmonės dokumentus, nes nebuvo Lietuvoje, pranešimų negavo, neturi teisinio išsilavinimo. Nemokumo administratorius nenurodė, kurie veiksmai patvirtina tyčinį bankrotą. Bendrovė veiklos nebevykdė nuo 2019 m. pabaigos. Dėl situacijos rinkoje, alternatyvių vežėjų atsiradimo buvo koncentruojamasi į veiklos užtikrinimą, tęstinumą, todėl nepakankamai dėmesio buvo skirta buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės kontrolei, nes būtent ši įmonė atsakinga už finansinių ataskaitų teikimą. Ataskaitų nepateikimas nėra pagrindas pripažinti, kad bankrotas buvo tyčinis. Įmonė turto neturėjo, nebuvo sudaryti sandoriai, kuriais turtas būtų perleistas, nebuvo atliekami sąmoningi veiksmai, kurie galėtų nulemti įmonės bankrotą. Įmonės bankrotą lėmė verslo nesėkmė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 18 d. nutartimi nutarė pripažinti LUAB „PGS Group“ bankrotą tyčiniu ir pripažinti atsakingu už įmonės tyčinį bankrotą buvusį LUAB „PGS Group“ vadovą Š. N.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartimi UAB „PGS Group“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas A. A., bankrutuojančios įmonės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. vasario 1 d. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atstatydintas bendrovės nemokumo administratorius A. A. ir naujuoju nemokumo administratoriumi paskirtas M. K.

6. Buvęs bendrovės vadovas Š. N. neperdavė nemokumo administratoriui bendrovės dokumentų ar turto, bendrovės vadovui siųsti dokumentai grąžinti neįteikti, vadovas neatsakė į elektroniniu paštu siųstą raginimą ir neatsiliepė į skambučius telefonu. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 26 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui Š. N. paskyrė 200 Eur baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Š. N. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 400 Eur bauda už tai, kad nuo 2020 m. birželio 30 d. žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, jos nemokumą, įmonės negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių, neinicijavo įmonės nemokumo proceso.

7. Teismas konstatavo, kad įmonė 2019 m. pabaigoje veiklos nebevykdė. Paskutinį kartą įmonė pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui už 2016 m. laikotarpį. Įmonė 2018 m. sausio mėn. deklaravo sandorius už 72 323 Eur, kurie apmokestinami pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), 2018 m. gruodžio mėn. – 41 992 Eur, 2019 m. kovo mėn. – 28 729 Eur, nuo 2019 m. spalio mėn. sandorių, apmokestinamų PVM, įmonė nebedeklaravo. 2019 m. spalio – lapkričio mėn. nebuvo įplaukų iš įmonės veiklos, o gruodžio mėn. pradėtos antstolio išskaitos iš įmonės sąskaitos.

8. Teismo vertinimu, bendrovės buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma tinkamai. Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkiniai už 2017–2021 m., buvęs įmonės vadovas nenurodė šių dokumentų nepateikimo priežasčių, todėl tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai gali būti laikomi sąmoningu siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus.

9. Teismas nusprendė, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat ir išsamiai įvertinti bankrotą nulėmusias priežastis. Teismas nesutiko su Š. N. argumentu, kad tik buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė yra atsakinga už finansinių ataskaitų teikimą. Viena iš juridinio asmens vadovo pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas. Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo nėra galimybės tai patvirtinti (nustatyti,) kad nebuvo sudaryti sandoriai, kuriais turtas būtų perleistas, nebuvo atliekami sąmoningi veiksmai, kurie galėtų nulemti įmonės bankrotą. Š. N. nepaneigė, kad, nepaisant netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo, egzistuoja galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, todėl tokie veiksmai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius.

10. Teismas nustatė, kad įmonė nevykdė dalies finansinių įsipareigojimų nuo 2019 m. kovo mėn. Vienas didžiausių įmonės kreditorių UAB „Fleet Management and Outsourcing“ 2019 m. balandžio 17 d. nutraukė paslaugų sutartį su UAB „PGS Group“ dėl neapmokėjimo už teikiamas paslaugas. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3018-603/2020 UAB „Fleet Management and Outsourcing“ naudai buvo priteista 224 349,97 Eur skola ir 14 021,87 Eur palūkanos. Bendrovės vadovas, žinodamas, kad iš įmonės yra priteistos tokio dydžio skolos, įmonė skolinga ir kitiems kreditoriams, tarp kurių ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), nesiėmė veiksmų bankroto bylai kelti. Bankroto byla įmonei iškelta tik 2022 m. sausio 20 d. pagal kreditorės VMI pareiškimą. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtino patikslintą bendrovės kreditorių sąrašą su 365 616,94 Eur finansiniais reikalavimais.

11. Teismas padarė išvadą, kad Š. N. yra atsakingas už bendrovės tyčinį bankrotą, nes, būdamas įmonės vadovu ir žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, jos nemokumą, nesiėmė jam įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti įmonės bankroto procedūrą ar ieškoti būdų pagerinti jos finansinę padėtį.

III. Atskirojo skundo argumentai

12. Suinteresuotas asmuo Š. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti LUAB „PGS Group“ nemokumo administratoriaus M. K. prašymą dėl UAB „PGS Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas neatsižvelgė, kad Š. N. nežinojo apie pareigą perduoti įmonės dokumentus naujajam nemokumo administratoriui, nes jam siųsti procesiniai dokumentai nebuvo įteikti. Suinteresuotas asmuo žinojo tik tai, kad atsistatydino pirminis įmonės nemokumo administratorius, todėl suinteresuotas asmuo Š. N. laukė žinių apie naujo administratoriaus paskyrimą. Suinteresuotas asmuo Š. N. neturi teisinio išsilavinimo, todėl nežinojo, kad dokumentų neperdavimas gali lemti įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu.

12.2. Teismas neatsižvelgė, kad įmonės nemokumo administratorius nepateikė duomenų, patvirtinančių konkrečius suinteresuoto asmens Š. N. sąmoningus veiksmus, lėmusius tyčinį įmonės bankrotą. Teismui nenustačius fakto, kad įmonės buhalterinės apskaitos duomenys ir veiklos rezultatai buvo slepiami tyčia, negalėjo būti vadovaujamasi prielaidomis, todėl visi nemokumo administratoriaus argumentai, susiję su slėpta buhalterine apskaita ir įmonės dokumentais, turėjo būti atmesti, kaip nepagrįsti.

12.3. Nemokumo administratorius nereikalavo suinteresuoto asmens Š. N. atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą, todėl teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019) ir padarė nepagrįstą išvadą, kad suinteresuotas asmuo Š. N. nesiėmė jam įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti įmonės bankroto procedūrą ar ieškoti būdų pagerinti jos finansinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas nemokumo administratoriaus prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir dėl to atsakingo asmens nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

14. Nagrinėjamu atveju UAB „PGS Group“ bankroto byla iškelta 2022 m. sausio 20 d. nutartimi, veiksmai, kuriais buvo įrodinėjamas tyčinio bankroto požymių egzistavimas iš esmės atlikti įsigaliojus JANĮ, todėl prašymas dėl UAB „PGS Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstai buvo nagrinėjamas pagal JANĮ nuostatas.

15. Skundžiama nutartimi teismas pripažino UAB „PGS Group“ bankrotą tyčiniu, nes padarė išvadą, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir dokumentų nepateikimo nemokumo administratoriui negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ar nebuvo sudaryti sandoriai, kuriais turtas būtų buvęs perleistas, nebuvo atliekama kitų sąmoningų veiksmų, kurie galėtų nulemti įmonės bankrotą. Įmonė su finansiniais sunkumais susidūrė 2019 m. pradžioje. 2020 m. liepos mėn. iš įmonės buvo priteista beveik 240 000 Eur kreditorės naudai, tačiau jos vadovas, žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, jos nemokumą, nesiėmė jam įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti įmonės bankroto procedūrą ar ieškoti būdų pagerinti jos finansinę padėtį.

16. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas (buvęs UAB „PGS Group“ vadovas) iš esmės argumentuoja tuo, kad teismo išvados pagrįstos prielaidomis ir netinkamu įrodymų vertinimu, konkrečių JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje reglamentuotų tyčinio bankroto požymių nenustatymu. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Dėl tyčinio bankroto požymių (ne)buvimo

17. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

18. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinant JANĮ nuostatas, yra pabrėžta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020, 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020, 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

20. Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

21. Pagal nurodytą reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės nemokumą, tačiau reikia įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė ir įvertino.

Dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo

22. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

23. Pagal CK 2.82 straipsnio 3 dalį tarp įmonės vadovo pareigų nurodytos ir juridinio asmens veiklos organizavimas, o pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies nuostatas, bendrovės vadovas yra atsakingas už jos veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui, be to, bendrovės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą ir šių dokumentų išsaugojimą numatyta ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnyje.

24. Pagal BAĮ 19 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, apskaitos organizavimą. Ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo (BAĮ 10 straipsnio 1 dalis). Vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė yra atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (BAĮ 11 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (BAĮ 14 straipsnio 2 dalis).

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, turi elgtis protingai, rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, todėl, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius ir panašiai. Vadovas, priešingai nei dalyvis, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis). Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).

26. Aplaidžiai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) aplaidus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai įmonės apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugomi buhalterinės apskaitos dokumentai.

27. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką aplaidžiam buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės nemokumo administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

29. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad jis nežinojo apie pareigą perduoti įmonės dokumentus UAB „PGS Group“ nemokumo administratoriui.

30. Nustatyta, kad Š. N. vadovavo UAB „PGS Group“ ir buvo jos akcininku nuo 2017 m. kovo 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonei. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 20 d. nutartimi nutarė iškelti UAB „PGS Group“ bankroto byla, nemokumo administratoriumi buvo paskirtas A. A., bankrutuojančios įmonės valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. vasario 1 d., todėl įmonės dokumentai turėjo būti perduoti iki 2022 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nutarė atstatydinti UAB „PGS Group“ nemokumo administratorių A. A. ir naujuoju nemokumo administratoriumi paskirti M. K. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 26 d. nutartimi nutarė buvusiam bendrovės vadovui Š. N. paskirti 200 Eur baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-169-369/2022 Š. N. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 400 Eur bauda už tai, kad laiku nesikreipė dėl bankroto bylos UAB „PGS Group“ iškėlimo.

31. Nurodytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad jis nežinojo apie pareigą perduoti įmonės dokumentus nemokumo administratoriui, t. y. tiek pradiniam, tiek naujai paskirtam. Apeliantas dokumentų neperdavė ne tik pradiniam įmonės nemokumo administratoriui A. A., bet ir naujai paskirtam nemokumo administratoriui M. K. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis, kuria Š. N. paskirta bauda už įmonės dokumentų neperdavimą nemokumo administratoriui, ir naujai paskirto nemokumo administratoriaus su prašymu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pateikti duomenys patvirtina, kad nurodyti nemokumo administratoriai su Š. N. bandė susisiekti įvairiais būdais (siuntė dokumentus su reikalavimu pateikti dokumentus suinteresuoto asmens Š. N. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Vilniuje, elektroniniu paštu, telefonu), tačiau Š. N. nereagavo į nemokumo administratorių raginimus perduoti dokumentus. Nors Š. N. nurodė, kad jis gyvena ne Lietuvoje, tačiau savo gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tuo pačiu adresu, kuriuo nemokumo administratoriai jam siuntė raginimus dėl įmonės dokumentų perdavimo. Suinteresuoto asmens Š. N. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo siųsta ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis, kuria Š. N. paskirta bauda už dokumentų neperdavimą.

32. Pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai CPK 124 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo.

33. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartis, kuria UAB „PGS Group“ iškelta bankroto byla, 2022 m. sausio 20 d. buvo išsiųsta UAB „PGS Group“ buveinės adresu Vilniuje, ir laikoma įteikta praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo pagal CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatas, taigi, buvo tinkamai įteikta UAB „PGS Group“ deklaruotos buveinės adresu. Apie pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimą ir teismo posėdį, kuriame buvo priimta nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą, buvo skelbiama viešai specialiame interneto tinklalapyje, todėl Š. N., kaip tuometiniam įmonės vadovui, turėjo būti žinoma tiek apie bankroto bylos iškėlimą įmonei, tiek apie paskirtą nemokumo administratorių bei pareigą perduoti jam įmonės dokumentus bei turtą. Š. N. įmonės dokumentų nemokumo administratoriui neperdavė iki šiol, t. y. per beveik pusantrų metų laikotarpį nuo pareigos perduoti dokumentus atsiradimo, todėl aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo Š. N. neturi teisinio išsilavinimo, UAB „PGS Group“ dokumentus tvarkė UAB „PGS Group“ buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė, nepateisina dokumentų neperdavimo fakto įmonės nemokumo administratoriui, nes Š. N. turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu dokumentų perdavimu įmonės nemokumo administratoriui.

34. CK 2.66 straipsnio 4 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais Juridinių asmenų registrui pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir (arba) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ar veiklos ataskaita kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Pagal ABĮ 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui.

35. Nustatyta, kad UAB „PGS Group“ valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro tvarkomam Juridinių asmenų registrui yra pateikusi finansinės atskaitomybės ataskaitas tik už 2016 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „PGS Group“ vadovu buvo Š. N. Bendrovės finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais, todėl įmonės vadovas Š. N. turėjo prievolę iki bankroto bylos iškėlimo įmonei teikti Juridinių asmenų registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017–2021 m. laikotarpį, tačiau Š. N. šios pareigos nevykdė.

36. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvęs LUAB „PGS Group“ vadovas Š. N. be svarbių priežasčių nevykdo įstatyme jam nustatytos pareigos perduoti nemokumo administratoriui bendrovės dokumentus, taip pat iki bankroto bylos iškėlimo nevykdė pareigos pateikti VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui metinių finansinių ataskaitų rinkinius. Tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti sąmoningu siekiu neatskleisti įmonės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus. Įsiteisėjus nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, Š. N. privalėjo operatyviai perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą paskirtam nemokumo administratoriui. Iki bankroto bylos iškėlimo būtent Š. N., o ne įmonės buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė, privalėjo teikti finansinės atskaitomybės dokumentus viešajam registrui, saugoti įmonės dokumentus, kad būtų galima nustatyti įmonės veiklos rezultatus ir tikrąsias įmonės nemokumo priežastis.

37. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes (nepateisinamas ilgalaikis dokumentų neperdavimas nemokumo administratoriui, ilgalaikis finansinių ataskaitų neteikimas viešajam registrui), apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai lėmė tai, jog nemokumo administratorius, neturėdamas įmonės dokumentų, neturi galimybės įvertinti realios įmonės turtinės padėties, atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Š. N. nei pradiniam, nei dabartiniam įmonės nemokumo administratoriui be pateisinamų ir objektyvių priežasčių neperdavė įmonės dokumentų, buvęs vadovas nereagavo į nemokumo administratorių raginimus perduoti dokumentus bei į pirmosios instancijos teismų procesinius dokumentus, kuriais jam paskirtos baudos už dokumentų neperdavimą ir veiksmų nesiėmimą, laiku neinicijuojant bankroto bylos iškėlimo įmonei.

38. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas nemokumo administratoriui ir finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas viešajam registrui neleido nemokumo administratoriui nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ir patikrinti įmonės atliktų ūkinių operacijų, sudarytų sandorių ir veiksmų teisėtumą. Ilgalaikis atsakingo asmens neveikimas, vengiant perduoti bendrovės dokumentus teismo paskirtam nemokumo administratoriui, patvirtina suinteresuoto asmens Š. N. siekį užkirsti nemokumo administratoriui kelią išsiaiškinti tikrąsias UAB „PGS Group“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes ir galimą turto pasisavinimą ar išvaistymą.

39. Aplinkybės, kad nemokumo administratorius turi teisę disponuoti banko sąskaitomis ir teisę gauti duomenis iš fizinių ar juridinių asmenų, nepaneigia buvusio bendrovės vadovo netinkamo pareigų vykdymo, t. y. perduoti nemokumo administratoriui bendrovės dokumentus, tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentus ir juos teikti viešajam registrui, bei išvados, kad nurodytų pareigų sąmoningas nevykdymas yra susijęs su siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties. Suinteresuotas asmuo Š. N. nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie leistų įvertinti įmonės veiklą arba nustatyti kitas įmonės nemokumo priežastis, kurios būtų nesusijusios su tyčiniu bankrotu.

Dėl nemokumo momento ir įmonės vadovo pareigos laiku inicijuoti bankroto procesą

40. Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022). Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

41. Įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

42. Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

43. Vilniaus apygardos teismas, iškeldamas 2022 m. sausio 20 d. nutartimi UAB „PGS Group“ bankroto bylą, pagal Juridinių asmenų registrui pateiktą 2016 m. balansą nustatė, kad įmonė turėjo turto už 2 500 Eur, kurį sudarė ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos. Pagal bankroto bylą inicijavusios VMI pateiktus duomenis teismas nustatė, kad mokestinė nepriemoka sudarė 122 110,92 Eur, antstolis vykdė išieškojimą UAB „Legal Balance“ naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje A6.-169-369/2022 Š. N. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą ir jam skirta 1 400 Eur bauda už tai, kad, nuo 2020 m. birželio 30 d. žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, jos nemokumą, įmonės negalėjimą laiku vykdyti turtines prievoles, neinicijavo įmonės nemokumo proceso. Nutarimu teismas konstatavo, kad Š. N., žinodamas apie UAB „PGS Group“ finansinę būklę laikotarpiu 2020 m. birželio 30 d. iki 2021 m. gruodžio 27 d., t. y. apie įmonės nemokumą, nevykdė pareigos, numatytos JANĮ 5 straipsnyje ir nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeisdamas kreditorės VMI interesus. Nutarime konstatuota, kad kreditorei VMI pirmieji įsiskolinimai susidarė 2020 m. sausio 20 d. – 1 160 Eur, 2020 m. birželio mėn. skola sudarė jau 35 372 Eur, o 2021 m. gruodžio 27 d. – 122 110,92 Eur.

44. Nustatyta, kad viena iš didžiausių įmonės kreditorių UAB „Fleet Management and Outsourcing“ 2019 m. balandžio 17 d. nutraukė paslaugų sutartį su UAB „PGS Group“ dėl nemokėjimo už teikiamas paslaugas. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3018-603/2020 nusprendė priteisti iš UAB „PGS Group“ nurodytos kreditorės naudai 224 349,97 Eur skolą ir 14 021,87 Eur palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtintas LUAB „PGS Group“ kreditorių sąrašas su 365 616,94 Eur finansiniais reikalavimais.

45. Nemokumo administratoriaus su prašymu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pateiktos PVM deklaracijos patvirtina, kad UAB „PGS Group“ 2018 m. sausio mėn. deklaravo 72 323 Eur pajamas, 2018 m. gruodžio mėn. – 41 992 Eur, 2019 m. kovo mėn. – 28 729 Eur, 2019 m. rugsėjo mėn. – 7 675 Eur, o nuo 2019 m. spalio mėn. sandorių, apmokestinamų PVM, nebedeklaravo. Bendrovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad įmonės įplaukų nebegavo nuo 2019 m. lapkričio mėn., t. y. įmonė veiklą faktiškai nustojo vykdyti 2019 m. pabaigoje.

46. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

47. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, nusprendžia, kad UAB „PGS Group“ su finansiniais sunkumais susidūrė jau 2019 m. antroje pusėje, 2020 m. birželio mėn. bendrovė jau atitiko nemokios įmonės statusą pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokumo sąvoką, todėl buvusiam bendrovės vadovui Š. N. atsirado pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). UAB „PGS Group“ bankroto procesas buvo inicijuotas tik 2021 m. gruodžio 27 d., tačiau ne Š. N., o vienos iš didžiausių įmonės kreditorių VMI pareiškimu. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad buvęs įmonės vadovas nevykdė įstatyme jam nustatytos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, o tai turėjo įtakos kreditorių reikalavimų padidėjimui.

48. Apeliantas Š. N. nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių jis pažeidė įstatyme nustatytą pareiga inicijuoti nemokumo procesą, nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jis ėmėsi aktyvių priemonių, siekiant išsaugoti įmonę, atkurti jos mokumą, tenkinti kreditorių reikalavimus ir išvengti jų padidėjimo. Įmonės nemokumas atsirado 2020 m. birželio 30 d., Š. N. neinicijavo ilgą laiką bankroto bylos, kuri buvo iškelta pagal kreditorės VMI pareiškimą tik 2022 m. sausio mėn. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimą, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, kvalifikuodamas, kaip tyčinio bankroto požymį, nes bankroto byla laiku neinicijuota Š. N. sąmoningais veiksmais (neveikimu). Š. N. buvo įmonės vadovu, todėl jam turėjo būti žinoma kritinė įmonės finansinė padėtis 2020 m., tačiau nuo 2020 m. iki bankroto bylos iškėlimo suinteresuotas asmuo Š. N. nesiėmė aktyvių veiksmų.

49. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Š. N., būdamas įmonės vadovu, žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, jos nemokumą, nesiėmė jam įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti įmonės bankroto procedūrą ar ieškoti būdų pagerinti jos finansinę padėtį. Bendrovei tapus nemokia, buvęs jos vadovas sąmoningai blogai valdė bendrovę, veikė priešingai bendrovės ir jos kreditorių interesams, bendrovės bankrotas buvo inicijuotas ne suinteresuoto asmens Š. N., o kreditorės VMI iniciatyva. Visuma nustatytų aplinkybių, kurių apeliantas atskirajame skunde nepaneigė, rodo, kad nagrinėjamu atveju UAB „PGS Group“ nemokumas kilo dėl sąmoningų apelianto veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad UAB „PGS Group“ bankrotas atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto pagrindą.

50. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

51. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis, Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

52. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).

53. Nors apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu: kad teismas formaliai vertino bylos įrodymus, rėmėsi tik nemokumo administratoriaus pateiktais įrodymais ir nurodytais argumentais ir neįvertino jo paaiškinimų, tačiau skundžiamos nutarties turinys neleidžia pritarti tokiai apelianto pozicijai. Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nemokumo administratoriaus, tiek ir apelianto argumentus, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko (įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu) yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos. Pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

54. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės veiklos organizavimo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo, dokumentų neperdavimo, finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimo, bankroto bylos neinicijavimo ir įmonės nemokumo. Esant tokioms aplinkybėms, suinteresuoto asmens Š. N. atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

55. Pagrindinis CPK įtvirtintas principas, pagal kurį dalyvaujantiems byloje asmenims paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra „pralaimėjęs moka“, reiškiantis, kad ginčą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas padengia ginčą pralaimėjusi šalis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

56. Apelianto atskirasis skundas atmetamas, todėl jis neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Nemokumo administratorius nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.