Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Antanava“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas medžiotojų klubas „Antanava“ (toliau – ir pareiškėjas, Klubas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 596 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Skunde teismui pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu nustatyta, kad nebuvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Mokesčių už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 (toliau – ir Deklaracijos) už 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metus, todėl atsakovas taikė 10 kartų didesnį mokesčio tarifą ir priskaičiavo 77 358 Eur mokesčių.

Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. Klubas Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 14 407,45 Eur mokesčių už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą. 2019 m. balandžio 19 d. Klubas pateikė VMI Deklaracijas už 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metus. Pagal medžioklės plotų kategorijas apskaičiuotas mokestis už 2014 m. yra 5 248 Lt (1 520 Eur); už 2015 m. – 1 499 Eur; už 2016 m. – 1 523 Eur; už 2017 m. – 1 583 Eur; už 2018 m. – 1 612 Eur. Bendra mokesčių už 2014–2018 metus suma – 7 737 Eur.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pažymėjo, kad medžioklės plotai ir jų kategorijos yra nurodytos Klubui išduotame leidime ir mokestiniu laikotarpiu nekito, t. y. mokestis apskaičiuojamas pagal plotą, kategorijai taikomą tarifą ir indeksavimo koeficientą ir nekinta nei nuo sumedžiotų žvėrių skaičiaus, nei nuo kitų faktorių.

Klubas medžioklės plotus naudoja teisėtai, t. y. turėdamas leidimą, mokesčio dydis nepriklauso nuo išgauto išteklių kiekio, nes apskaičiuojamas pagal leidime nurodytą plotą ir kategoriją. Atitinkamai, mokesčio už medžiojamus gyvūnus nedeklaravimas negali būti tapatinamas su nedeklaravimu konkretaus kiekio išgaunamų išteklių (iškasenų, vandens ir pan.), todėl sprendė, kad nėra jokio pagrindo taikyti tas pačias sankcijas.

Paaiškina, kad nors Deklaracijos laiku nebuvo pateiktos, tyčios nuslėpti mokestį nebuvo, nes mokesčiai buvo mokami laiku ir netgi permokami. Paaiškėjus pažeidimui, Klubas nedelsiant pašalino pažeidimą ir pateikė Deklaracijas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Pabrėžia, jog byloje ginčo nėra, kad Klubas VMI nepateikė Deklaracijų, t. y. nedeklaravo laikotarpiu nuo 2014 iki 2018 metų sumedžiotus medžiojamųjų gyvūnų išteklių (gamtos išteklių) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 5 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 3, 4 dalis. Sprendė, kad ginčas šioje byloje yra tik dėl mokėtino mokesčio dydžio – 77 358 Eur, kaip tai nustatyta MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.

MVGIĮ paskirtis – nustatyti valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas.

Departamento nuomone, aukščiau nurodytą skatinimą valstybė įgyvendina būtent MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, reikalaudama teisingai deklaruoti išgautą gamtos išteklių kiekį – ir tai daryti laiku bei nustatyta tvarka, kadangi surinktas mokestis panaudojamas kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas.

Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad medžioklės plotai ir jų kategorijos yra nurodytos Klubui išduotame leidime ir mokestiniu laikotarpiu nekito pabrėždamas, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete mokestinio laikotarpio metu gali būti panaikintas arba patikslintas. Atsiradus tokioms aplinkybėms, deklaruotinas ir mokėtinas mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklius kinta.

Atkreipia dėmesį, kad Klubas tik 2019 m. balandžio 19 d. pateikė VMI Deklaracijas ir tai atliko tik Departamentui jau atlikus planinį patikrinimą ir parengus 2019 m. kovo 29 d. patikrinimo aktą Nr. V-7 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

Atsakovo teigimu, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad per 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metų laikotarpį yra sumokėta mažiau mokesčio negu priklausė. Duomenų apie sumokėtą mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius už 2014 metus nėra, o mokestis už 2018 metus sumokėtas 2019 m. kovo 26 d. – atsakovui jau realiai pradėjus nurodyto mokesčio mokėjimo planinį patikrinimą.

Nesutinka, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu yra sankcija. Valstybėje nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslų ar suklydimo. Valstybėje nustatyti mokesčiai nėra baudos ar kitokio pobūdžio sankcijos.

Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme ir MVGIĮ nenumatyta galimybė mokesčio dydį mažinti, taip kaip atitinkama galimybė taikomą sankciją švelninti yra nustatyta Administracinių nusižengimų kodekse ir kituose teisės aktuose. Nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas nei MVGIĮ nenustato galimybės, sąlygų mažinti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą mokesčio tarifą.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas B. B. prašė skundą tenkinti. Paaiškino, kad jokio pranešimo apie patikrinimą negavo, Klubo adresas pasikeitęs. Visada liepdavo sumokėti daugiau, kad tik netrūktų. Už Klubą seniau mokėjo fizinis asmuo R. A..

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas advokatas A. Jucevičius prašė skundą tenkinti, o nepanaikinus sprendimo, sankciją sumažinti. Paaiškino, kad administracine tvarka jau buvo nubaustas fizinis asmuo, kuris baudą sumokėjo. Klubas baudžiamas antrąkart.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovai prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais. Paaiškino, kad pranešimą apie patikrinimą siuntė. Sankcija taikoma ne už mokesčių nemokėjimą, o už nedeklaravimą laiku pagal teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad pinigai nenuskaičiuojami, kol nepateikta deklaracija. Jokių avansinių mokėjimų negali būti, nes asmuo bet kada juos gali susigrąžinti. Į pareiškėjo atstovo klausimą atsakė, kad Klubo atžvilgiu niekas nesikeitė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. balandžio 4 d. pareiškėjui išduotas leidimas medžioklės plotų vienete „Antanava“ naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Nr. VR-7.11-32.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, vykdydami Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2019 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. AD1-24 patvirtintą planą 2019 m. vasario 26 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą Nr. (7.8)-AD5-3440 apie planinį patikrinimą.

Atlikus pareiškėjo patikrinimą 2019 m. kovo 29 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. V-7, kuriame pateikta išvada, kad pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 už 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai iki teisės aktuose nustatytų terminų. Konstatuota, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 77 358 Eur.

Skundžiamu Sprendimu atsakovas patvirtino 2019 m. kovo 29 d. patikrinimo aktą Nr. V-7 ir juo paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu – 77 358 Eur.

Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 77 358 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

MVGIĮ 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra medžiojamieji gyvūnai, kurie apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.

To paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį, o 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

Atsakovas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė aukščiau paminėtas MVGIĮ nuostatas, todėl vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis taikant didesnio mokesčio tarifą paskaičiavo 77 358 Eur mokesčio sumą.

Pareiškėjas teigia, kad visas deklaracijas pateikė 2019 m. balandžio 19 d. taigi Sprendimo priėmimo momentu jos buvo pateiktos. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos turi būti ne tik pateiktos, bet ir pateiktos laiku pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas mokesčio deklaracijų už 2014–2018 metus nepateikė teisės aktų nustatytais terminais. Taip pareiškėjas pažeidė MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas.

Į bylą pareiškėjas pateikė įrodymų, kad D. M., kaip Klubo narys, buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 241 straipsnio 1 dalį (Mokesčio už aplinkos teršimą ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimo tvarkos pažeidimas), jis paskirtą 125 Eur baudą sumokėjo. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl dvigubo nubaudimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6 -238/2007).

Kadangi pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų už 2014–2018 m. mokesčių administratoriui nepateikė, pažeidė MVGIĮ nuostatas, už ką Departamentas pareiškėjui ir pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją. Taigi teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl sankcijos jam neskyrimo. Pažymėtina, kad analogiškos praktikos laikosi ir LVAT (2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1402-575/2020).

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

LVAT laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).

Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

Pagal MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktą, šio mokesčio objektas yra medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. Šiame priede nustatyti tarifai pagal medžioklės plotų kategorijas. Pareiškėjui 2013 m. balandžio 4 d. įsakymu išduotame leidime medžioklės plotų vienete „Antanava“ naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Nr. VR-7.11-32, nurodyta medžioklės plotų vieneto eksplikacija (miškų kategorijos, plotai, kt.). Pagal šių plotų savybes pareiškėjas ir privalėjo deklaruoti mokestį. Taigi šiuo atveju medžioklės plotų vieneto naudotojo mokesčio už naudojamus medžiojamųjų gyvūnų išteklius deklaracijos teikimas yra iš esmės formalus veiksmas, jo metu buvo tik atkartojami duomenys, kurie yra leidime naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Nepateiktose deklaracijoje nebuvo duomenų, kurie priklausytų nuo tam tikrų sąlygų ar kitokių faktų (sumedžiotų gyvūnų kiekio pan.), skirtingai nuo situacijų, kai šio mokesčio objektas yra naudingosios iškasenos, vanduo ar gruntas (MVGIĮ 4 straipsnio 1 ir 2 punktai). Mokesčių administratoriui informacija apie naudojamus gamtos išteklius ir mokėtiną mokestį būtų prieinama net ir be deklaracijos pateikimo.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (mokesčius mokėjo, tik neteikė deklaracijų), dėl kurių jis nepateikė deklaracijų, rodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos. Taigi teismas konstatuoja pareiškėjo atsakomybei svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius: už 2014 m. sumokėjo 2019 m. balandžio 26 d. už 2015 m. sumokėjo 2016 m. rugsėjo 2 d., už 2016 m. sumokėjo 2017 m. gruodžio 1 d., už 2017 m. sumokėjo 2018 m. vasario 15 d., už 2019 m. sumokėjo 2019 m. kovo 26 d. Teismas atmeta pareiškėjo teiginius, kad už 2014 m. už pareiškėją sumokėjo R. A. 2013 m. balandžio 12 d. teismo vertinimu, minėtas asmuo galėjo įvykdyti mokestinę prievolę už pareiškėją, tačiau negalėjo jos įvykdyti avansu – t. y. iš anksto. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, mokesčiai avansu nerenkami, mokesčio permokas pareiškėjas gali bet kada susigrąžinti. Byloje nėra duomenų, kad po pareigos mokėti už 2014 m. atsiradimo VMI būtų pateiktas pareiškėjo prašymas įskaityti mokesčio permoką kaip mokestį už 2014 m.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Priešingai, VMI teismui nurodė, kad pareiškėjas pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui neturi. Pastebėtina ir tai, kad skirtos mokėtinos sumos dydis palyginus su pareiškėjo biudžetu lemia neproporcingumą tarp padaryto pažeidimo ir pasekmių pareiškėjui. Į bylą pareiškėjas pateikė medžiotojų klubo „Antanava“ finansinę padėtį patvirtinančius dokumentus.

Taigi teismas konstatavo pareiškėjui palankias aplinkybes: deklaracijų pateikimą iš esmės kaip formalų veiksmą, faktą, kad pareiškėjas mokesčius sumokėjo, byloje nėra informacijos apie ankstesnius analogiškus pareiškėjo pažeidimus, pareiškėjo finansinę padėtį (išlaikomas iš narių įnašų).

Teismas taip pat konstatuoja pareiškėjui nepalankias aplinkybes: mokesčių mokėtojas visiškai ignoravo pareigą teikti mokesčių deklaracijas, nustatytą įstatymais, deklaracijos nepateiktos už pakankamai ilgą laiką 2014–2018 m. (5 metai), pareiškėjas mokesčius mokėjo, tačiau tai darė chaotiškai (už 2014 m. sumokėta 2019 m., mokėjimai tai per dideli, tai per maži, mokama įvairiomis datomis). Šias aplinkybes teismas vertina neigiamai.

VAĮ 36⁸ straipsnio 6 dalis nustato, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti.

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų medžiotojų klubų skundus dėl mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydžio, mažino klubams paskirtas sankcijas nuo 17 929 Eur iki 2 688 Eur (2020 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-1033-1047/2020), nuo 4 608 Eur iki 921,60 Eur (2019 m. lapkričio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4020-1066/2020), nuo 28 863,63 Eur iki 8 659,07 Eur (2019 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2940-1066/2019).

LVAT savo praktikoje medžiotojų klubui yra sumažinęs paskirtą sankciją nuo 19 541,51 Eur iki 3 500 Eur (2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1402-575/2020), palikęs nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą sumažinti paskirtą sankciją nuo 48 983,61 Eur iki 9 796,72 Eur (2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje eA-543-492/2020).

Taigi skiriama sankcija svyruoja 50 procentų iki 300 procentų. Teismas atsižvelgdamas į nustatytas bylai aktualias aplinkybes (deklaracijų pateikimas iš esmės formalus veiksmas, pareiškėjas mokesčius sumokėjo, byloje nėra informacijos apie ankstesnius analogiškus pareiškėjo pažeidimus, pareiškėjas išlaikomas iš narių įnašų; mokesčių mokėtojas visiškai ignoravo pareigą teikti mokesčių deklaracijas, nustatytą įstatymais, deklaracijos nepateiktos už pakankamai ilgą laiką 2014–2018 m. (5 metai), pareiškėjas mokesčius mokėjo, tačiau tai darė chaotiškai) daro išvadą, kad yra pagrindas pakeisti atsakovo Sprendimą, t. y. iš viso pareiškėjui Sprendime apskaičiuotas mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydis keičiamas, sumažinant jį nuo 77 358 Eur sumos iki 15 471,6 Eur (7 735,8 Eur x 2=15 471,6 Eur). Pažymėtina, kad pareiškėjo sumokėti mokesčiai turi būti sprendžiami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimant administracinius sprendimus (taikant įskaitymą), o skundžiamu sprendimu jie nebuvo sprendžiami, taigi teismas plačiau dėl jų nepasisako. Analogiškai situaciją sprendžia LVAT (2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1402-575/2020).

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Sprendimą ir netaikyti pareiškėjui didesnio mokesčio tarifo sumokant 77 358 Eur. Teismo posėdžio metu pareiškėjo advokatas prašė mokestį sumažinti. Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 77 358 Eur iki 15 471,6 Eur konstatuotina, jog pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, byloje yra duomenų, kad sumokėtas žyminis mokestis. Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčyto sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo nelaiko proceso šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas, Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio prasme, atitinkamai, jis neįgauna teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas atmeta pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo medžiotojų klubo „Antanava“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 596 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 77 358 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 15 471,6 Eur (penkiolikos tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt vieno euro šešiasdešimties euro centų).

Likusią pareiškėjo medžiotojų klubo „Antanava“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.