- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-16
- Bylos Nr.
- eI3-1033-1047/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03295-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Fausta Vitkienė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- Medžiotojų klubas "Verybės"
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Verybės“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas medžiotojų klubas „Verybės“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. AS-52 (toliau – ir Sprendimas) ir netaikyti pareiškėjui didesnio mokesčio tarifo 17 929 Eur.
Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad vykdydamas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) jam nustatytą pareigą per Elektroninio deklaravimo sistemą 2018 m. sausio 15 d. užpildė ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių deklaraciją. Paaiškino, kad pareiškėjas pildydamas grafą – mokestinis laikotarpis įrašė klaidingą laikotarpį, t. y. turėjo būti 2017 m., o įrašyta buvo 2018 m. Pasak pareiškėjo, sunku paaiškinti, kas nulėmė šios klaidos atsiradimą, tai tiesiog rašymo apsirikimas, kuris nebuvo laiku pastebėtas ir ištaisytas. Ši deklaracija buvo pateikta ir VMI atstovų patikrinta. Po patikrinimo atsirado žyma „aktuali“. Šios deklaracijos pagrindu 2018 m. vasario 7 d. buvo atliktas mokėjimo pavedimas ir 1 792 Eur suma buvo pervesta į VMI sąskaitą.
2019 metais Departamentas atliko pareiškėjo planinį patikrinimą, kurio metu buvo tikrinamas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) už 2014, 2015, 2016, 2017, 2018 metus apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas. Patikrinimo akte, kuris buvo surašytas patikrinus pareiškėją, buvo nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė deklaracijos už 2017 metus, nors deklaracija buvo pateikta laiku ir sumokėti mokesčiai. Pareiškėjui pradėjus aiškintis kilusio nesusipratimo aplinkybes, paaiškėjo atsiradusios problemos aplinkybės. Visa atsakovo pateiktų deklaracijų analizė rodo, kad pareiškėjas visada laiku pateikdavo deklaracijas ir sumokėdavo mokesčius. Tai buvo padaryta ir už 2017 metus, tačiau pateikiant deklaraciją buvo padarytas rašymo apsirikimas – vietoje 2017 metų buvo įrašyta 2018 metai. Rašymo apsirikimas mokestinės prievolės atžvilgiu jokios žalos valstybės biudžetui nepadarė. 2019 metais buvo pateikta deklaracija už 2018 metus. Pagal mokesčių administratoriaus nustatytą tvarką, kai pateiktos dvi deklaracijos, galioja vėliausiai pateikta. Dėl šių priežasčių už 2017 metus pateikta deklaracija tapo neaktuali. Atsakovo atstovas, atlikęs patikrinimą tikrai šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes matė, bet patikrinimo akte šių aplinkybių neanalizuodamas pritaikė 10 kartų didesnį mokesčio tarifą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, bet kurioje institucijoje rašymo apsirikimas gali būti ištaisytas, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalis nustato, kaip klaidą ištaisyti.
Apskaičiuodamas įmokų dydį už 2017 metus, pareiškėjas laiku ir tinkamai suskaičiavo 1 792 Eur sumą, kuri mokėjimo pavedimu 2018 m. vasario 7 d. buvo pervesta į VMI sąskaitą. Norint matyti detalesnį vaizdą, patikrinimo akte yra užfiksuota, kad įmokų suma 2016 metais buvo 1 725 Eur, o už 2018 metus 1 826 Eur. Pareiškėjo teigimu, tai įtikinamai patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai ir laiku apskaičiavo ir įvykdė prievolę sumokėti mokesčius. Pažymėjo, kad pareiškėjas visada laiku deklaruodavo medžioklės plotus ir mokėjo privalomus mokesčius. Pareiškėjas yra ne pelno siekianti organizacija, jokios ekonominės naudos iš savo veiklos negauna, valstybinius gamtos išteklius naudoja ne pelno gavimui. Pareiškėjo biudžetą sudaro jos narių įnašai. Atsakovo paskirta bauda tolygi pareiškėjo bankrotui, nes metinis būrelio narių mokestis sudaro tik 5 000 Eur.
Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nevertino ir neanalizavo aplinkybių, susijusių su deklaracijos už 2017 metus pateikimu, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju mokestis už valstybinius gamtos išteklius buvo sumokėtas laiku, kad pareiškėjo veiksmais žala nei aplinkai, nei valstybės biudžetui padaryta nebuvo. Atsakovas MVGIĮ numatytą poveikio priemonę paskyrė pareiškėjui formaliai taikydamas MVGIĮ nuostatas ir net nepaminėjo, kad 2018 m. vasario 7 d. lėšų pervedimo nurodymu 1 792 Eur suma buvo pervesta į VMI sąskaitą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodė, kad 2019 m. liepos 31 d. Departamento pareigūnas atliko pareiškėjo planinį teminį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą už 2014–2018 metus bei surašė Patikrinimo aktą Nr. PA75-28 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, jog pareiškėjas už 2017 metų I–IV ketvirtį nepateikė deklaracijų KIT709 už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeidžiant MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 ,3, 4 dalis.
Pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas už 2017 metų I–IV ketvirčius VMI iš viso nepateikė Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formos KIT709, nedeklaravo per 2017 m. medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo. Vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 17 929 Eur.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika, pabrėždamas, kad būtent mokesčių mokėtojui įstatymas nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Pažymėjo, jog būtent pareiškėjas yra atsakingas už nedeklaruotą jo medžiojamųjų gyvūnų išteklių kiekį 2017 m. Atsakovo teigimu, pakanka vien fakto, kad pareiškėjas iš viso teisės aktų nustatyta tvarka nenurodė medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijose už 2017 metų I–II ketv., tam, kad būtų taikoma sankcija – didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10.
Dėl pareiškėjo prašymo mažinti paskaičiuotą mokesčio sumą nurodė, kad prašymas nėra grindžiamas jokiais dokumentais, o atsakovas neturi ir teisinio pagrindo mažinti įstatymu nustatytų mokesčių tarifų. Pažymėjo, kad teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36⁸ straipsnio 6 dalimi, gali sumažinti, ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos, tačiau turi nustatyti itin svarbias aplinkybes.
Pabrėžė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad ginčą palieka spręsti teismo nuožiūra. Pateikė teismui informaciją apie pareiškėjo Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų pateikimą ir sumokėjimą: 2017 m. sausio 20 d. pateikta deklaracija už 2016 m., nurodant 1 725 Eur mokesčio sumą. 2017 m. sausio 23 d. atliktas mokėjimo pavedimas 1001 įmokos kodu 1 725 Eur; 2018 m. sausio 15 d. pateikta deklaracija už 2018 m., nurodant 1 792 Eur mokesčio sumą. 2018 m. vasario 7 d. atliktas mokėjimo pavedimas 1001 įmokos kodu 1 792 Eur; 2019 m. sausio 21 d. pateikta deklaracija už 2018 m., nurodant 1 826 Eur mokesčio sumą (pirminės deklaracijos būsena tampa „neaktuali“). 2019 m. sausio 30 d. atliktas mokėjimo pavedimas 1001 įmokos kodu 1 826 Eur; 2019 m. rugpjūčio 2 d. pateikta deklaracija už 2017 m., nurodant 1 792 Eur mokesčio sumą. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2019 m. spalio 2 d. duomenimis, pareiškėjas pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui neturi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 31 d. Departamentas atliko pareiškėjo planinį teminį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą už 2014–2018 metus bei surašė Patikrinimo aktą Nr. PA75-28. Patikrinimo akte konstatavo, jog pareiškėjas už 2017 metų I–IV ketvirtį nepateikė deklaracijų KIT709 už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeidžiant MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 ,3, 4 dalis.
Pareiškėjas atsakovui pateikė pastabas ir prašymą dėl Patikrinimo akto, kuriuose nurodė, kad teikiant 2017 m. deklaraciją VMI įvyko techninė klaida ir pildant deklaraciją vietoje „2017 m.“ buvo nurodyti „2018 m.“, deklaruotina suma buvo nurodyta 1 792 Eur ir ji buvo sumokėta 2018 m. vasario 7 d. Minėta deklaracija VMI deklaravimo sistemoje buvo priimta, tačiau deklaruojant už 2018 m., deklaracija už 2017 m. tapo „neaktuali“. Už 2018 m. deklaracija pateikta 2019 m. sausio 21 d. Prašė dėl įvykusios techninės klaidos netaikyti padidinto mokesčio tarifo.
Atsakovas 2019 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. AS-52, kuriuo nusprendė patvirtinti 2019 m. liepos 31 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-28.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui taikytas didesnis mokesčio tarifas – apskaičiuota 17 929 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo.
MVGIĮ 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra medžiojamieji gyvūnai, kurie apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.
To paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį, o 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Atsakovas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė aukščiau paminėtas MVGIĮ nuostatas, todėl vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis taikant didesnio mokesčio tarifą paskaičiavo 17 929 Eur mokesčio sumą.
Pareiškėjas tiek atsakovui, tiek skunde teismui neneigė aplinkybės, kad deklaracija už 2017 m. nebuvo pateikta, tačiau paaiškino, kad tai įvyko dėl techninės klaidos 2018 m. sausio 15 d. teikiant deklaraciją, t. y. deklaracijoje įrašė klaidingą laikotarpį – 2018 m., nors iš tiesų turėjo būti įrašyta 2017 m. Šios deklaracijos pagrindu 2018 m. vasario 7 d. buvo atliktas mokėjimo pavedimas ir 1 792 Eur suma buvo pervesta į VMI sąskaitą. 2019 m. sausio 21 d. teikiant deklaraciją už 2018 m. pirminė deklaracija, kuri buvo pateikta 2018 m. sausio 15 d. nurodant klaidingą laikotarpį – 2018 m., nors buvo teikiama už 2017 m., tapo „neaktuali“.
Taigi, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijos už 2017 m. mokesčių administratoriui nepateikė, taip pažeisdamas minėto įstatymo nuostatas, už ką Departamentas pareiškėjui ir pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją. Iš pareiškėjo skundo turinio suprastina, jog pareiškėjas atsakovo paskaičiuoto mokesčio dydžio padidintu tarifu (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis) teisingumo neginčija, tačiau prašo teismo šį mokestį sumažinti nurodydamas, jog deklaracija už 2017 m. metus buvo nepateikta dėl techninės klaidos.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
LVAT laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nepateikė deklaracijos, rodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, nustatytas bylos faktines aplinkybes bei rašytinę bylos medžiagą, spendžia, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 15 d. teikdamas deklaraciją VMI įrašė klaidingą laikotarpį – vietoje 2017 m. įrašė 2018 m. Iš VMI pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 20 d. pateikė deklaraciją už 2016 m., nurodydamas 1 725 Eur mokesčio sumą. 2017 m. sausio 23 d. atliko mokėjimo pavedimą 1001 įmokos kodu 1 725 Eur; 2018 m. sausio 15 d. pateikė deklaraciją už 2018 m., nurodydamas 1 792 Eur mokesčio sumą. 2018 m. vasario 7 d. atliko mokėjimo pavedimą 1001 įmokos kodu 1 792 Eur; 2019 m. sausio 21 d. pateikė deklaraciją už 2018 m., nurodydamas 1 826 Eur mokesčio sumą (pirminės deklaracijos būsena tapo „neaktuali“). 2019 m. sausio 30 d. atliko mokėjimo pavedimą 1001 įmokos kodu 1 826 Eur. Ši pateikta informacija tik patvirtina teismo prieitą išvadą, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo, sumokėjo mokesčius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Priešingai, VMI teismui nurodė, kad pareiškėjas pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui neturi. Pastebėtina ir tai, kad skirtos mokėtinos sumos dydis palyginus su pareiškėjo biudžetu lemia neproporcingumą tarp padaryto pažeidimo ir pasekmių pareiškėjui. Į bylą pareiškėjas pateikė medžiotojų klubo „Verybės“ finansinę padėtį patvirtinančius dokumentus.
VAĮ 36⁸ straipsnio 6 dalis nustato, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta.
Esant šioms aplinkybėms, Sprendimas keičiamas, t. y. iš viso pareiškėjui Sprendime apskaičiuotas mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydis keičiamas, sumažinant jį nuo 17 929 Eur sumos iki 2 688 Eur (50 proc. didesniu mokesčiu tarifu – 1 792+896 (50 proc.)=2 688). Pažymėtina, kad pareiškėjo sumokėtas 1 792 Eur mokestis turi būti sprendžiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimant administracinius sprendimus (taikant įskaitymą), o Skundžiamu sprendimu jie nebuvo sprendžiami, taigi teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui nurodė, kad pareiškėjas prašo Sprendimu patvirtintą mokesčio sumą 17 929 Eur sumažinti iki už įprastą tarifą 100 proc. didesnio mokesčio dydžio, t. y. iki 1 792 Eur. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, negali sutikti su atsakovo pastebėjimu. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad 1 792 Eur sumą jau sumokėjo ir prašo netaikyti didesnio mokesčio tarifo 17 929 Eur apskritai.
Pareiškėjas prašė teismo pakeisti Sprendimą ir netaikyti pareiškėjui didesnio mokesčio tarifo sumokant 17 929 Eur. Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 17 929 Eur iki 2 688 Eur konstatuotina, jog pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo medžiotojų klubo „Verybės“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. AS-52 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 17 929 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 2 688 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų).
Likusią pareiškėjo medžiotojų klubo „Verybės“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.