Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-16 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-24335-930/2015 pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei A. Š., dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, institucija, teikianti išvadą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas sprendime priešingai esamai objektyviajai tikrovei bei faktams nurodė, jog ieškovas savo pajamų pasikeitimo neįrodinėjo. Teismas turėjo vertinti ieškovo turtinę padėtį su ta turtine padėtimi, kuri buvo teismų konstatuota jų sprendimų priėmimo momentu, t.y. ieškovas yra ūkininkas ir stabilių pajamų neturi, jog dalį žemės turi savo, o kitą dalį žemės nuomojasi, ieškovas nėra sukaupęs piniginių lėšų, ieškovo itin prastą turtinę padėtį apibūdina ir parodo VMI turimi ir šios institucijos oficialiai patvirtinti bei ieškovo oficialiai uždeklaruoti duomenys. Ieškovas nurodo, kad dėl 2014 m. nuostolių, jo pajamos per mėnesį sudarė 47,34 EUR. Todėl teismo motyvai, jog ieškovas neįrodinėjo savo pajamų pasikeitimo, o teismas ieškovo pajamų dydžio, kaip pagrindo priteisto išlaikymo sumažinimui, nevertino, yra visiškai nepagrįsti, priešingi tikrovei, neteisingi ir klaidinantys, kurie įtakojo neteisingą sprendimą, kurį priimdamas teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles;Teismas netinkamai vertino 2015-03-31 ir 2015-12-08 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymas iš kurių nustatė, jog ieškovas už laikotarpius nuo 2015-03-01 iki 2015-10-31 ir nuo 2015-01-01 iki 2015-02-28 gavo 3 100 EUR sumą pajamų. Šiose pažymose pateikta informacija apie ieškovo gaunamas pajamas minėtu laikotarpiu neatspindi ieškovo tikrųjų gautų pajamų, bet tik parodo atitinkamą bazinį dydį, nuo kurio turėtų būti skaičiuojami ir mokami atitinkami mokesčiai į Valstybinio socialinio draudimo fondą, kurio dydis negalėtų būti mažesnis nei 1 minimali mėnesinė alga;Teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog 2013-02-21 ieškovui priklausė 1989 m. automobilis VOLVO, o bylos nagrinėjimo metu ieškovui jau priklausė 2003 m. VOLVO automobilis, visiškai nevertindamas paaiškinimų, jog naujas automobolis įsigytas tik pardavus senesnį. Visos ieškovo patirtos išlaidos, reikalingos seno automobilio remontui ir naujo automobilio eksploatacijai, įskaitant jų įsigijimo kainą, būtų kone vienodos. Šiuo aspektu ieškovo turtinė padėtis negalėtų nei kiek pasikeisti;Teismas neįvertino aplinkybių ir faktų, jog nuo 2013-02-21 įsigyti 8 žemės sklypai buvo įsigyti ieškovo asmeninėn nuosavybėn iš valstybės, ieškovui tam tikrui nenaudojant savo asmeninių lėšų, kadangi ieškovas jų neturėjo, bet naudojant iš kredito įstaigos pasiskolintas lėšas ir prisiimant prievolę su valstybe atsiskaityti iki 2025-01-15, taigi apelianto turtinė padėtis nei kiek nepasikeitė. Be to už minėtų iš valstybės išsimokėtinai įsigytų sklypų naudojimą gaunamos ieškovo pajamos visiškai kompensuoja ieškovo atitinkamų piniginių periodinių įsipareigojimų valstybei įvykdymą;Nėra pagrįsta ir teismo išvada, jog iš žemės sklypo gaunamų pajamų dydžio akivaizdu, kad jos yra daugiau pakankamos įsiskolinimams už žemės sklypus, mokesčiams dengti, kadangi tai yra jokiais dokumentais, kitais įrodymais nepagrįsta ir niekuo neparemta teismo hipotetinio pobūdžio spėlionė, tuo labiau teismas visiškai nevertino ir net nepaminėjo apie ieškovo turėtas ir turimas būtinąsias išlaidas toms pajamoms – pelnui gauti;Teismas nenurodė, kaip ieškovo tėvo dovanotos sodybos ir kitų nekilnojamųjų daiktų turėjimas ieškovo nuosavybėn galėtų įtakoti ieškovo objektyvioms galimybėms teikti sūnui didesnio dydžio išlaikymą;Ieškovo teigimu, teismo sprendimo motyvai dėl ieškovui gimusio nepilnamečio vaiko įtakos jo turtinei padėčiai yra nepagrįsti ir prieštaringi. Teismo motyvai ir argumentai apie ieškovo pareigą tenkinti būtinuosius abiejų vaikų poreikius jokios loginės, teisinės reikšmės ieškovo turtinės padėties pokyčiams nustatyti neturėjo ir negalėjo turėti, o kitų argumentų ir/ar paaiškinimų šiuo aspektu teismo pateikta nebuvo;Ieškovas nesutinka su teismo motyvais, kuriais teigiama, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nepajėgia mokėti šalių sūnui materialinio išlaikymo, yra ieškovui gimęs sūnus. Pasak ieškovo, nei jis, nei jo atstovas niekada taip nenurodė. Priešingai, visą laiką ieškovo buvo teigima, jog priežastys, dėl kurios ieškovas nepajėgia mokėti sūnui teismo nustatyto išlaikymo, yra ieškovo turtinės padėties sumažėjimas ne dėl ieškovo kaltės iš esmėsir ženkliai sumažėjus jo gaunamoms pajamoms, o taip pat ir dėl to, kad papildomai nuo (duomenys neskelbtini) jam atsirado prievolė išlaikyti kitą sūnų. Be to atsakovei šiuo metu nebereikia teikti išlaikymo ir rūpintis jos dukra, o taip pat atsakovei, neturint teisinės prievolės išlaikyti ir rūpintis pilnametystės sulaukusiu sūnumi, yra visi pagrindai konstatuoti, jog atsakovės turtinės padėtis pagerėjo;Ieškovo manymu, įsiteisėjusių teismų sprendimai, ta dalimi, kuriose teismų yra nustatyti nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių dydžiai, res judicata teisinės galios neįgauna. Todėl norint nustatyti konkrečiu metu būtinųjų vaiko poreikių dydį, yra privalu teismui išsamiai ir visapusiškai vėl išnagrinėti visus su tuo susijusius įrodymus ir įvertinti visas vaiko poreikių nustatymui reikšmingas aplinkybes ir faktus. Teismas formaliai nurodė, jog atsakovė pateikė į bylą įrodymus apie patiriamas išlaidas šalių vaiko išlaikymui, tačiau jų nevertino;

Ieškovo argumentai dėl mažų pajamų atmetami, kadangi byloje pateikta 2015-08-01 vartojimo kredito sutartis, kurioje ieškovas nurodė, jog jo kaip krdito gavėjo vidutinė pajamų suma iš visų šaltinių yra 1 500 EUR. Be to į bylą nėra pateikta jokių paskolų sutarčių su artimaisiais, todėl neįmanoma nustatyti nei skolinimosi fakto nei paskolos dydžio. Pagal 2014-06-10 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas sumokėjo 1 920,18 EUR, o įsipareigojimo likutį įsipareigojo sumokėti iki 2024 metų, teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog įsiskolinimų pagal šią sutartį neturi;Į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kokio dydžio suma prie naujesnio automobilio įsigijimo prisidėjo ieškovo tėvai. Tačiau bet kokiu atveju tai laikytina ieškovo turtinės padėties pagerinimu. Į ūkį galima vykti ir senesniu automobiliu, todėl įsigydamas naujesnį automobilį ieškovas sprendė ne tik susisiekimo klausimą, bet ir patogumo, komforto klausimus;Nepagrįsti apelianto argumnetai, jog jo mėnesinės pajamos sudaro 47,34 EUR, kadangi pats ieškovas sutinka mokėti 101.37 EUR dydžio išlaikymą šalių vaikui, taip pat ieškovas turi finansinių įsipareigojimų valstybei ir kreditoriams;Ieškovas gyvena jo tėvų dovanotame name, kas reiškia, jog nepatiria išlaidų būsto įsigijimui ir jo išlaikymui, būstas nėra suvaržytas prievolėmis;Atsakovė tinkamai įgyvendino įrodinėjimo pareigą ir pakankamai objektyviai pagrindė nepilnamečio sūnaus vieno mėnesio poreikius. Atsakovė papildomai su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikia per praėjusį laiką nuo bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iki atsiliepimo parengimo turėtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Taip pat pateikia pažymas apie sumažėjusias savo pajamas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sumažinti šalių nepilnamečiui vaikui išlaikymą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiam sūnui H. K. iš tėvo (apelianto) buvo priteistas 2013-02-21 teismo sprendimu, nustatytas išlaikymo dydis – 650 Lt per mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Minėta, kad įstatyme įtvirtinta galimybė CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims kreiptis į teismą dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo ir tam būtina nustatyti bent vieną iš alternatyvių sąlygų – esminį tėvų turtinės padėties pasikeitimą arba (ir) esminį vaiko poreikių pasikeitimą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino apelianto pajamų išlaikymo priteisimo momentu, kadangi šias aplinkybes apeliantas įrodinėjo byloje esančiais įrodymais ir paaiškinimais. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Todėl apeliantas, siekdamas įrodyti savo pajamų sumažėjimą, turėjo į bylą pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškinyje jis įrodinėjo savo turtinės padėties pasikeitimą, argumentuodamas tuo, jog apeliantui gimė kitas sūnus, apeliantas neturi jokio kito gyvenamojo būsto nuosavybės teisėmis, išskyrus jo tėvo padovanotą sodybą, turimi apelianto žemės sklypai dėl apribojimų ar suvaržymų yra praradę vidutinę rinkos vertę ir dalinai yra nelikvidūs, apeliantas turi piniginių prievolių Lietuvos valstybei už įsigytus žemės sklypus, apeliantas nėra sukaupęs piniginių lėšų. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apelianto pajamų pasikeitimo, kadangi jis tokiomis aplinkybėmis nesirėmė ir jų neįrodinėjo.

Apeliantas iš esmės apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dėl įrodymų vertinimo.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Apeliantas nesutinka su 2015-03-31 ir 2015-12-08 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymų vertinimu. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovo bendros pajamos už laikotarpius nuo 2005-03-01 iki 2015-10-31 ir nuo 2015-01-01 iki 2015-02-28 sudarė 3 100 EUR sumą, kadangi pažymose parodytas tik atitinkamas bazinis dydis, nuo kurio turėtų būti skaičiuojami ir mokami atitinkami mokesčiai į biudžetą. Tačiau tokie apelianto argumentai nepaneigia aplinkybių, jog laikotarpiais nuo 2005-03-01 iki 2015-10-31 ir nuo 2015-01-01 iki 2015-02-28 apeliantas gavo atitinkamas pajamas.

Apelianto vertinimu, teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog 2013-02-21 apeliantui priklausė 1989 m. automobilis VOLVO, o šios bylos nagrinėjimo metu ieškovui jau priklausė 2003 m. VOLVO automobilis. Apeliantas teigia, kad automobilio įsigijimas negali būti laikomas kaip turtinės padėties pagerinimas, kadangi senesniam automobiliui reikalingos išlaidos yra lygios su naujo automobilio įsigijimu. Be to automobilis esą yra ieškovo darbo priemonė, todėl jis neturi įtakos vaiko išlaikymo teikimui. Apeliantas aplinkybių dėl naujo automobilio įsigijimo kainos ir seno automobilio taisymo kaštų santykio neįrodinėjo (CPK 178 str.), todėl vertinti, jog šios išlaidos yra lygios teismas neturėjo jokio pagrindo. Apelianto argumentai, jog automobilio turėjimas neturi įtakos vaiko išlaikymo dydžiui, yra nepagrįsti, kadangi nustatyta aplinkybė apie naujesnio ir tikėtina brangesnio automobilio įsigijimą sudaro pagrindą spręsti apie apelianto finansines galimybes gerinti savo buitį, tenkinti savo ir šeimos poreikius, t. y. sudaro galimybę įvertinti esamą turtinę padėtį.

Apelianto įsitikinimu, teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, jog 8 žemės sklypai buvo įsigyti ieškovo asmeninėn nuosavybėn iš valstybės, ieškovui tam tikslui nenaudojant savo asmeninių lėšų, kadangi ieškovas jų neturėjo, bet naudojant iš kredito įstaigos pasiskolintas lėšas, o taip pat ieškovui prisiimant prievolę su valstybe galutinai atsiskaityti už perduotą ieškovui nekilnojamąjį turtą iki 2025-01-25. Apeliantui esą neaišku, kaip tokiomis sąlygomis įsigytų 8 žemės sklypų nuosavybės teisėmis turėjimas objektyviai sudarytų didesnes galimybes ieškovui tenkinti šalių sūnaus poreikius. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus vertina nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes dėl įsigytų žemės sklypų. Aplinkybės, jog žemės sklypai yra įsigyti iš skolintų lėšų, nepaneigia fakto, jog apeliantas turi pareigą jas grąžinti kredito įstaigai iš asmeninių lėšų. Akivaizdu, jog apeliantas, nuspręsdamas didinti turimo nekilnojamojo turto kiekį, įvertino savo galimybes generuoti atitinkamas pajamas kredito grąžinimui. Teisėjų kolegija išaiškina apeliantui, jog apeliantas yra ūkininkas, todėl 8 žemės ūkio paskirties žemės sklypų turėjimas suteikia jam galimybes žemės sklypuose dirbti ir užsidirbti atitinkamas pajamas ir iš šių pajamų teikti šalių nepilnamečiui vaikui išlaikymą. Tai, kad žemės sklypai turi būti naudojami pagal paskirtį (žemės ūkio paskirtį) nurodyta ir 2014-06-30 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje. Be to, turėdamas atitinkamos paskirties žemės sklypus, apeliantas turi objektyvias galimybes juos išnuomoti ir tokiu būdu gauti pajamų, o pats užsiimti kita darbine veikla, jeigu žemės ūkio verslas nėra pelningas.

Apeliantas nurodo, kad teismas konstatavęs, jog dėl dovanotos sodybos ieškovo turtinės padėtis pagerėjo, visiškai nenurodė, kaip dovanotos sodybos turėjimas nuosavybės teisėmis galėtų įtakoti ieškovo objektyvioms galimybėms teikti sūnui didesnio dydžio išlaikymą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais taip pat nesutinka, kadangi akivaizdu, jog dovanotas nekilnojamasis turtas pagerino apelianto turtinę padėtį ir sudarė galimybę sutaupyti – turėdamas gyvenamąjį būstą asmeninės nuosavybės teisėmis apeliantas nepatiria išlaidų gyvenamojo būsto įsigijimui ar nuomai, be to tokio nekilnojamojo turto turėjimas asmeninės nuosavybės teisėmis apeliantui suteikia plačias disponavimo tuo turtu teises.

Apelianto nuomone teismas be jokių argumentų ir motyvų tik formaliai nurodė, jog aplinkybė, kad apeliantui 2015-01-09 gimė dar vienas vaikas, pati savaime nėra pagrindas mažinti išlaikymą kitam vaikui ir neatleidžia apelianto nuo pareigos teikti tinkamą išlaikymą nepilnamečiui šalių vaikui. Teisėjų kolegija nesutinka, jog apelianto šis argumentas buvo atmestas be motyvų, kadangi pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tėvai privalo iš anksto įvertini esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku, todėl sprendė, jog kito vaiko turėjimas neatleidžia apelianto nuo pareigos teikti tinkamą išlaikymą nepilnamečiui vaikui. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovės turtinė padėtis dėl jos galimybės laisvai disponuoti atitinkamomis piniginėmis lėšomis dėl išnykusios prievolės išlaikyti kitus savo jau dabar pilnamečius vaikus ženkliai pagerėjo. Todėl esą yra pagrindas sumažinti apelianto teikiamo nepilnamečiui vaikui materialaus išlaikymo dydį, didesniąją išlaikymo dalį priteisiant atsakovei. Apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovės sūnų iš pirmosios santuokos, kuris studijuoja aukštojoje mokykloje ir dėl to negali dirbti, atsakovė išlaiko geranoriškai. Taigi atsakovei ne tik išlikusi prievolė išlaikyti pilnametį asmenį iki 24 m., kuriam reikalinga parama, tačiau atsakovė patiria didesnes kasdienes išlaidas, kadangi šalių nepilnametis vaikas gyvena kartu su ja. Tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-21 sprendimu šalių nepilnamečio vaiko poreikiams būtinas išlaidas padalino po lygiai nepilnamečio vaiko tėvams, todėl nesutikti su šia išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Apelianto įsitikinimu, teismui privalu išsamiai ir visapusiškai vėl išnagrinėti visus su vaiko poreikiais susijusius įrodymus ir įvertinti visas vaiko poreikių nustatymui reikšmingas aplinkybes, ko nepadarė pirmosios instancijos teismas. Apelianto nuomone, nepagrįsta ir teisiškai nereikšminga teismo pozicija, jog šalių vaiko kambario remonto išlaidos yra būtinos. Byloje nėra duomenų liudijančių apie dažną vaiko sirgimą 2015 metais ir apie būtinumą lankyti baseiną. Apelianto argumentai, jog teismas neįvertino vaiko poreikių yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nors ir glaustai, tačiau tinkamai įvertino vaiko poreikius, be to pažymėjo, jog augant vaikui didėja ir jo poreikiai. Nors apeliantas nesutinka dėl vaiko kambario remonto išlaidų, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovė privalo užtikrinti vaikui tinkamas sąlygas gyventi kartu su ja, todėl einamieji remontai yra neišvengiami, o apeliantas kaip vaiko tėvas, kuris turi pareigą taip pat rūpintis vaiko gyvenimo sąlygomis, turėtų prisidėti geranoriškai prie šių išlaidų. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė tokiu būdu bando pasidaryti buto remontą, tačiau įrodymų dėl kitų buto kambarių remonto išlaidų byloje nėra pateikta. Apeliantas taip pat ginčija vaistų, medicinos paslaugų ir baseino lankymo išlaidas, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad išlaidos medicinos paslaugoms ir vaistams sudaro 16,50 EUR, o baseino lankymo išlaidos – 17,95 EUR, tokio dydžio išlaidas laiko pagrįstomis ir realiomis. Byloje yra įrodymų, jog nepilnametis šalių vaikas turi odontologinių problemų, kurioms reikalingas gydymas. Apelianto nesutikimas su išlaidomis baseinui nepaneigia fakto, jog tokios išlaidos reikalingos vaiko vystymuisi, geresnei fizinei savijautai, taip pat svarbu vaiko socialiniam įgūdžiams ir lavinimuisi.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008, 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikas lieka su vienu iš tėvų ir šiam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti, todėl kasatorius turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010). Pasisakydamas dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010).

Apeliantas, reikalaudamas sumažinti iš jo teismo sprendimu priteistą išlaikymą dėl pablogėjusios savo turtinės padėties, privalėjo įrodyti esminį, o ne mažareikšmį savo turtinės padėties pablogėjimą arba vaiko poreikių sumažėjimą (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė nei savo turtinės padėties esminio pablogėjimo, nei šalių nepilnamečio vaiko poreikių sumažėjimo.

Teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad įstatymas numato pareigą tėvams mokėti išlaikymą ne bet kokių, o būtinų poreikių tenkinimui. Bylos duomenimis 188,25 EUR suma vaiko išlaikymui yra pakankama, kadangi būtinosios vaiko išlaikymo išlaidos sudaro 428,33 EUR.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.