Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui T. Š. (T. Š.) dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, negautų pajamų (nuostolių) bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkinti ieškovės reikalavimai dėl sandorio sudarymo mokesčio ir palūkanų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

11. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB BnP Finance ir atsakovas 2021 m. rugsėjo 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius atsakovui suteikė 1 000 Eur vartojimo kreditą 48 mėnesių laikotarpiui, nustatant dalinius suteikto kredito grąžinimus. Atsakovas sutartimi įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), t. y. sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas (metinė palūkanų norma: 41,4 proc.) ir sutarties sudarymo mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Byloje nėra įrodymų apie atsakovo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamą įvykdymą, kuris, ieškovės teigimu, liko skolingas 907,95 Eur negrąžinto kredito, 113,35 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 307,44 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 357,94 Eur negautų pajamų (nuostolių). Taip pat nustatyta, kad pirminis kreditorius 2021 m. gegužės 19 d. pagal periodinę reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) perleido savo reikalavimus atsakovo atžvilgiu ieškovei. Atsakovui apie reikalavimo teisių perleidimą pranešta tinkamai.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo

13. Pagal analizuojamos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punktą, sutarties sudarymo mokestis – vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas fiksuotas vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui mokamas mokestis už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas išdėstomas visam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.9 punkte nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu ir neapima jokių išlaidų, susijusių su vartojimo kredito davėjo iki tol vartojimo kredito gavėjui suteiktais vartojimo kreditais ar ateityje suteikiamais kreditais. Kaina apskaičiuojama, preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima palūkanų ir netesybų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei už pradelstą laikotarpį.

14. Analizuojamos vartojimo kredito sutarties bendrosiomis sąlygomis taip pat nustatyta, kad, įsigaliojus vartojimo kredito sutarties nutraukimui, vartojimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, sumokėti sutarties sudarymo mokestį už visą vartojimo kredito sutarties terminą pagal grafiką bei iki faktinio vartojimo kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas sutartines palūkanas ir netesybas (vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.6 punktas). Pagal vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą, vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma ir visos šios normos apskaičiavimo prielaidos.

15. Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties matyti, kad bendrą vartojimo kredito sumą sudaro 1 874,88 Eur, iš kurių: 1 000 Eur suteikiamas vartojimo kreditas, 514,88 Eur palūkanos su pritaikyta nuolaida (22,1 proc. metinių palūkanų, bendra vartojimo kredito palūkanų norma 41,4 proc.), 360 Eur sutarties sudarymo mokestis. Vartojimo kredito įstatymo nuostatos numato, kad į bendrą vartojimo kredito sumą įskaičiuotos visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis). Iš kartu su ieškiniu pateikto mokėjimo grafiko matyti, kad kas mėnesį paskolos gavėjui buvo numatyta mokėti 7,50 Eur apskaičiuoto sutarties sudarymo mokesčio sumą visam 48 mėnesių laikotarpiui.

16. Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad specialiosiose sąlygose nurodyta konkreti sandorio sudarymo mokesčio suma – 360 Eur, kuri apskaičiuota nepriklausomai nuo to, ar vėluos atsakovas grąžinti kredito įmokas, o sandorio sudarymo mokestis atitinka sutarties sąlygas, tačiau šuo atveju būtina atsižvelgti į nuosekliai analogiškose bylose plėtojamą kasacinio teismo praktiką. Tokio pobūdžio bylose kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punkte pateiktas sutarties sudarymo mokesčio apibrėžimas patvirtina, kad savo esme tai yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu, vartojimo kredito sutarties paruošimu, įsipareigojimų rizikos valdymu, ir pan., t. y. tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Apeliacinės instancijos teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad mokestis, susijęs su sutartinių įsipareigojimų prisiėmimu ir vykdymu, nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje Nr. e2A-50-803/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2338-880/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2618-863/2022 ir kt.). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad sutarties sudarymo mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, šiuo atveju iki 2022 m. rugsėjo 17 d., o ne kaip reikalauja ieškovė – už visą sutarties vykdymo laikotarpį.

17. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą nesiremti tiek skundžiamu sprendimu už akių, tiek ir šioje nutartyje pacituota teismų praktika. Taigi, įvertinęs tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sutarties sudarymo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, nes šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės. Priešingu atveju būtų pažeista vartojimo kredito gavėjo ir kredito davėjo interesų pusiausvyra bei protingumo ir sąžiningumo principai.

Dėl procesinių palūkanų )priteisimo

18. Apeliaciniu skundu, be kita ko, yra teigiama, kad šalys raštu gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų dydžio nei 5 proc. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šalys sutarties 6.2. punktu susitarė dėl 12 proc. dydžio procesinių palūkanų, todėl laikė, kad pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

19. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

20. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

21. Pažymėtina, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

22. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.

23. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalys nustato kriterijus, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje teisės normoje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

24. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą prezumpciją, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vartojimo kredito sutarčių sąlyga dėl 12 proc. metinių procesinių palūkanų, neįrodžius, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo, pripažintina nesąžininga.

25. Nors apeliaciniu skundu yra teigiama, kad pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes, o pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su apeliantu, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, kartu ir su sutartyje numatytu procesinių palūkanų dydžiu jam tinkamai nevykdant sutarties ir kreditoriui kreipusis į teismą dėl tinkamo įsipareigojimų nevykdymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Akcentuotina, jog procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau laikytina, kad daugiau kaip du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Todėl toks procesinių palūkanų dydis laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

26. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kadangi ginčo vartojimo sutarties sąlyga, numatanti procesinių palūkanų dydį, nurodytą sutarties bendrosiose sąlygose, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės paruošta, su kuria atsakovas susipažino ir sutiko, nuotoliniu būdu sudarydamas sutartį, tačiau be apeliantės argumentų, kad atsakovas sudarydamas sutartį susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovė įrodymų nepateikė. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų dydžio, pradinės kreditorės ir atsakovo buvo aptartos individualiai. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog dėl sutarties sąlygos, numatančios procesinių palūkanų dydį, vyko derybos ir atsakovas realiai turėjo galimybę derėtis su pradine kreditore dėl procesinių palūkanų dydžio (CPK 178 straipsnis).

27. Atsižvelgdamaį visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino Sutarties 6.2 punkto sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio individualiai neaptarta bei nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir dėl to nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis).

28. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad, net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo ir taip būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 69 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 79 punktas ir 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 54 punktas). Tais atvejais, kai pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi nedraudžiama nacionaliniam teismui, taikančiam sutarčių teisės principus, panaikinti nesąžiningą sąlygą ir ją pakeisti nacionalinės teisės nuostata tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti itin neigiamų padarinių, dėl kurių jis nukentėtų (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 80–84 punktus; 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 56 ir 64 punktus ir 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 48 punktą).

29. Esant nurodytai teismų bei ESTT praktikai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažinęs Sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, netenkino ieškovės reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nes, kaip nurodyta anksčiau paminėtoje ESTT praktikoje, teismas gali pakeisti nesąžininga pripažintą sąlygą (šiuo atveju sumažinti procesinių palūkanų dydį iki įstatyme numatytų 5 procentų dydžio) tik tais atvejais, jeigu dėl šios sąlygos pripažinimo nesąžininga ir dėl to negaliojančia nebebūtų įmanoma įvykdyti sutarties, visa sutartis turėtų būti panaikinta ir dėl to sukeltų neigiamų pasekmių vartotojui. Šiuo atveju pripažinimas sutarties sąlygos dėl procesinių palūkanų nesąžininga ir dėl to negaliojančia ab initio sutarties įvykdymui įtakos neturi, todėl kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pripažinęs sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia turėjo priteisti bent jau įstatyme numatyto dydžio procesines palūkanas.

30. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė materialines teisės normas, susijusias su vartojimo kredito sutarties sudarymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

33. Apeliantas teigia, kad pateikiant apeliacinį skundą buvo sumokėtas 22 Eur žyminis mokestis, kuris visa apimtimi priteistinas iš atsakovo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, apeliacinį skundą atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.