Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija : 2.1.2.4.1.3; 2.1.1.4.1.4; 2.6.1.3.1; 3.3.4.3; 3.2.6.1; 3.1.4.1; 3.1.4.2; 3.1.4.6; 3.1.6.1;

2022 m. vasario 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. D. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje atnaujinus civilinės bylos, iškeltos pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui D. D. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo procesą dėl turto padalijimo, pagal pateiktus trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, R. D., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą D. D., reikalavimą ieškovei R. D. ir atsakovui D. D. dėl prievolių pripažinimo solidariomis abiejų sutuoktinių prievolėmis ir atsakovo D. D. patikslintą priešieškinį ieškovei R. D., atsakovams R. R., D. R., A. G., A. G., I. D. dėl senaties termino atnaujinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių ir jų dalių pripažinimo apsimestinėmis ir negaliojančiomis, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, vienašalės restitucijos natūra taikymo, prievolių pripažinimo solidariomis abiejų sutuoktinių prievolėmis, prievolių pripažinimo asmeninėmis prievolėmis, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, R. D., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, U. D., I. D., R. G., E. G., A. P., notarė V. P., antstolis V. K., antstolis R. B., antstolė R. G., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „Citadele“ bankas, uždaroji akcinė bendrovė Danske lizingas, uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, PlusPlus Capital, AS.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1136-896/2015 įsiteisėjusiu 2015 m. balandžio 14 d. tenkintas ieškovės R. D. ieškinys atsakovui D. D. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

2. Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3755-375/2017 (dabar Nr. A2-347-375/2021) tenkintas pareiškėjo R. D. prašymas ir atnaujintas civilinės bylos Nr. 2-1136-896/2015 procesas dėl turto padalijimo, pareiškėjas R. D. įtrauktas trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais. Trečiasis asmuo R. D. savarankišku reikalavimu prašė pakeisti 2015 m. kovo 12 d. sprendimą ir sutuoktinių 11 585 Eur skolinį įsipareigojimą jam pripažinti solidaria R. D. ir D. D. prievole. Savarankiškas reikalavimas grindžiamas tuo, jog 2010 m. kovo 30 d. R. D. paskolino sūnui D. D. 30 000 Lt,tai atitinka 8 689 Eur, namo pirkimui. 2014 m. rugpjūčio 29 d. jis paskolino sūnui D. D. 10 000 Lt, tai atitinka 2 896 Eur namo remontui. Sūnus D. D. pasirašė paskolos raštelius. Tačiau nutraukiant santuoką R. D., kaip kreditoriui, nebuvo pranešta apie iškeltą bylą, dėl to jis negalėjo pasinaudoti visomis proceso teisėmis santuokos nutraukimo byloje. R. D. ir D. D. sąmoningai nutylėjo apie 11 858 Eur skolinį įsipareigojimą jam. Pinigines lėšas skolino sutuoktinių šeimos interesams, todėl prievolės, atsiradusios pagal 2010 m. kovo 30 d. ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelius, laikomos solidaria sutuoktinių prievole.

3. Ieškovė R. D. atsiliepimu į trečiojo asmens R. D. savarankišką reikalavimą prašė reikalavimo netenkinti ir priteisti iš pareiškėjo R. D. bylinėjimosi išlaidas. Teigė, jog pateikti dokumentai yra suklastoti. R. D. žinojo apie šeimos iširimą ir apie bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimą, todėl jei skolos būtų realios, jis turėjo galimybę pareikšti reikalavimus dėl skolų priteisimo. 2010 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad šalių dukra I. D. įsigijo iš kitų asmenų asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą ir sodo namą, stoginę automobiliui, šiltnamį ir kiemo statinius. Už turtą buvo sumokėta 30 000 Lt. Ši suma buvo sumokėta prie notaro grynaisiais pinigais. R. D. neskolino pinigų namo pirkimui. Pateikta 2010 m. gegužės 5 d. pinigų dovanojimo sutartis patvirtina, kad ieškovės mama A. L. dovanojo I. D. 30 000 Lt sodo sklypui su žeme pirkti. R. D. nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis, kadangi skolos rašteliai parašyti vėliau nei nurodyta data, nes nebuvo skolinimosi fakto. Rašteliuose nėra jokių ieškovės parašų.

4. Atsakovas D. D. atsiliepimu į trečiojo asmens R. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo sutiko su jo savarankišku reikalavimu. Nurodė, kad R. D. nebuvo pranešta apie iškeltą civilinę bylą. Patvirtino R. D. argumentus, jog pinigai buvo skolinti namo įsigijimui bei pagerinimui.

5. Trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atsiliepimu į trečiojo asmens R. D. savarankišką reikalavimą nurodė, jog palieka spręsti teismo nuožiūra.

6. Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartimi civilinė byla Nr. A2-3755-375/2017 (dabar Nr. A2-347-375/2021) sujungta su civiline byla Nr. e2-2683-375/2017 pagal ieškovo D. D. patikslintą ieškinį dėl senaties termino atnaujinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių ir jų dalių pripažinimo apsimestinėmis ir negaliojančiomis, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, vienašalės restitucijos natūra taikymo. Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. A2-3755-375/2017 (dabar Nr. A2-347-375/2021) 2018 m. gegužės 2 d. gautas atsakovo D. D. patikslintas priešieškinis, kuriuo prašoma:

1) atnaujinti senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-2089, dalies dėl šio turto pirkėjo pripažinimo apsimestine;

2) pripažinti, kad 2005 m. liepos 4 d. tarp D. R., R. R. ir A. G. sudarytos žemės sklypo, sodo pastato, stoginės automobiliui, šiltnamio ir kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-2089, dalis dėl šio turto pirkėjo yra apsimestinė ir negaliojanti bei perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nuo sutarties sudarymo momento, nustatyti, jog nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis pagal šią sutartį įgijo D. D. ir R. D.;

3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. birželio 9 d. tarp A. G., A. G. ir I. D. sudarytą žemės sklypo, sodo pastato, stoginės automobiliui, šiltnamio ir kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 3746;

4) taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovei R. D. ir atsakovui D. D. žemės sklypą, sodo pastatą, stoginę automobiliui, šiltnamį, kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), natūra;

5) solidaria R. D. ir D. D. prievole pripažinti šiuos skolinius įsipareigojimus:

5.1.1) pagal 2010 m. kovo 30 d. paskolos raštelį dėl 8 689 Eur skolos;

5.1.2) pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. raštelį dėl 2 896 Eur skolos;

5.2.1) dėl 1 298,94 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0085/08/00065 pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. teismo įsakymą Nr. L2-2928-214;

5.2.2) dėl 3 020,77 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0085/08/00067 pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. teismo įsakymą Nr. L2-2929-214;

5.2.3) dėl 3 502,77 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0085/08/00858 pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. teismo įsakymą Nr. L-2-292-264/2007;

5.3) AB SEB bankui dėl 15 113,31 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0085/08/02295 pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-6647-584;

5.4) D. G. dėl 7 040,66 Eur skolos vykdomojoje byloje Nr. 0085/10/00082 pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-1955-240;

5.5) UAB „Danske lizingas“ dėl 381,33 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0085/13/02068 pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-10349-151/2013;

5.6) antstoliui R. B. 2 151,05 Eur vykdymo išlaidos vykdomosiose bylose Nr. 0085/08/00065, 0085/08/00067, 0085/08/00858, 0085/08/02295, 0085/10/00082, 0085/13/02068;

5.7) AB „Citadele“ bankas dėl 469,07 Eur skolos ir 197,85 Eur metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0072/11/01072 pagal Kauno apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. teismo įsakymą Nr. L2-3162-408/2011;

5.8) antstoliui V. K. 192,09 Eur vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje Nr. 0072/11/01072;

5.9) A. P. dėl 8 452,28 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0137/11/00848 pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-10966-528/2008;

5.10) „Swedbank“, AB, dėl 31 317,78 Eur skolos ir 20 412,38 Eur metinių palūkanų vykdomojoje byloje Nr. 0114/07/01300 pagal Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-717-1/2007;

5.11) antstolei S. V. 1 948,57 Eur vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje Nr. 0114/07/01300;

6) asmenine D. D. prievole pripažinti šiuos skolinius įsipareigojimus:

6.1) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos:

6.1.1) dėl 469,18 Eur žyminio mokesčio ir 26,78 Eur pašto išlaidų išieškojimo valstybei vykdomojoje byloje Nr. 0090/16/00053 pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. vykdomąjį raštą;

6.1.2) 121,64 Eur bauda vykdomoje byloje Nr. 0137/10/00398 pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno r. policijos komisariato 2009 m. lapkričio 9 d. nutarimą Nr. E725327;

6.2) antstolei R. G. 142,17 Eur vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje Nr. 0090/16/00053;

6.3) antstoliui V. Z. vykdymo išlaidos 187,64 Eur vykdomojoje byloje Nr. 0137/10/00398 ir 17,38 Eur vykdomojoje byloje Nr. 0137/09/02078,

7) priteisti iš ieškovės R. D. ir atsakovų A. G., A. G., I. D. bylinėjimosi išlaidas.

7. Atsakovo priešieškinis grindžiamas tuo, jog 2005 m. liepos 4 d. D. R. ir R. R. pardavė už 130 000 Lt atsakovui A. G. žemės sklypą, sodo statinį, stoginę automobiliui, šiltnamį, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Už turtą A. G. sumokėjo gavęs kreditą iš banko. Iki 2010 m. šio kredito įmokas visą laiką mokėjo D. D. ir R. D. A. G. vardu sudarius sutartį turtu iš karto pradėjo naudotis ir jame gyventi D. D. ir R. D., jame buvo atliekami remonto darbai. 2005 m. sudarant turto pirkimo–pardavimo sutartį sutuoktiniai įsigijo turtą A. G. vardu, nes buvo bijoma turėti nekilnojamąjį turtą savo nuosavybe dėl priverstinio skolų išieškojimo. 2010 m. birželio 9 d. atsakovė I. D. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3746, kuria neva nusipirko turtą asmeninėn nuosavybėn. Tačiau iš tikrųjų A. G. ir A. G. už turto įgijimą I. D. vardu 60 000 Lt sumokėjo D. D. D. D. 2010 m. kovo 30 d. buvo pasiskolinęs iš tėvo R. D. 30 000 Lt (8 689 Eur), o likusi suma – 30 000 Lt – buvo pasiskolinta iš draugo E. G. Pati ieškovė patvirtino, kad namas buvo pirktas dukters vardu taip pat tam, kad sutuoktiniai jo neprarastų dėl jau turimų skolų. Skyrybų metu šalys susitarė, kad atsakovas nereikš pretenzijų į turtą, jis teisiškai liks I. D. nuosavybe, tačiau faktiškai bus pripažįstama kaip D. D. išlaikymas vaikams turtu. Tačiau R. D. sulaužė susitarimą ir prisiteisė iš D. D. po 434,43 Eur išlaikymą dviem nepilnametėms dukroms. Be to, iškėlė baudžiamąją bylą dėl vengimo išlaikyti vaikus. Tik tada atsakovas D. D. suprato, jog buvo apgautas, jo teisės pažeistos ir todėl nuo tada skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. O jei teismas laikytų, kad terminas yra praleistas, tai prašo jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Antstolių žinioje yra vykdomosios bylos dėl išieškojimo iš atsakovo. Dalį skolų prašo pripažinti asmeninėmis, o dalį solidariomis su ieškove, kadangi jos buvo skirtos šeimos interesams tenkinti.

8. Ieškovė R. D. atsiliepimu į patikslintą priešieškinį nurodė, jog su priešieškiniu nesutinka. Teigė, kad rašytiniai įrodymai paneigia atsakovo argumentus, jog nekilnojamąjį turtą sutuoktiniai įsigijo A. G. vardu. Reikalavimui pripažinti, kad 2005 m. liepos 4 d. tarp D. R., R. R. ir A. G. sudaryta sodo pastato ir kitų statinių bei žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis dėl pirkėjo yra apsimestinė, yra suėjęs bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas pats pripažįsta faktą, kad ginčo name gyveno nuo 2005 m., todėl jam apie 2005 m. liepos 4 d. sutartį buvo žinoma dar 2005 m. Tai, kad I. D. turėjo pakankamai lėšų 2010 m. gegužės 5 d. sandoriui patvirtina pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurią ieškovės mama A. L. dovanojo vaikaitei I. D. 30 000 Lt sodo žemės sklypo ir namo pirkimui. Atsakovas neginčija pateiktos pinigų dovanojimo sutarties, kuri yra prima prima face įrodymas byloje ir pagrindžia aplinkybę, jog atsakovė I. D. gavo iš A. L. lygiai tokią pačią sumą, kokia nurodyta 2010 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog namas buvo pirktas už 60 000 Lt sumą, taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog neva finansinius įsipareigojimus pagal pirkimo–pardavimo sutartį realiai vykdė jis. Kadangi nėra pagrindų pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu, todėl nėra ir teisinio pagrindo taikyti restituciją. Atsakovo argumentus, jog šalys susitarė, kad jis nereikš jokių pretenzijų į ginčo nekilnojamąjį turtą, nes tai bus pripažįstama kaip išlaikymas vaikams turtu, bet R. D. sulaužė susitarimą, paneigia teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas nepilnametėms dukroms. Ieškovas buvo informuotas apie santuokos nutraukimo bylą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, todėl teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Nutraukiant santuoką nekilnojamojo turto padalijimo klausimas nebuvo spręstas, kadangi jokio turto nebuvo, o klausimas dėl kreditorių buvo išspręstas. Nėra pagrindo tenkinti reikalavimų dėl skolinių įsipareigojimų pripažinimo solidariomis, kadangi priešieškinyje minėtiems kreditoriams skolos jau yra priteistos solidariai ir šiuo metu jau vykdomas išieškojimas. Daugiau jokie kiti kreditoriai ieškovei nebuvo žinomi, o atsakovas duomenų apie juos nepateikė. Apie R. D. neva skolintus pinigus ieškovė nieko nežinojo, o apie paskolos raštelius tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu. Paskolos buvo sudarytos be ieškovės sutikimo ir ne šeimos interesais.

9. Atsakovai D. R. ir R. R. atsiliepimu į patikslintą priešieškinį nurodė, jog su priešieškiniu nesutinka. Nesutikimą grindė tuo, jog jau 2015 m. liepos 4 d. yra suėjęs ieškinio senaties terminas, nes atsakovas D. D. dalyvavo sudarant 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas nepateikė jokių ieškinio senaties praleidimą sąlygojusių priežasčių, kurios gali būti pripažintos svarbiomis. Nelaikytinos svarbiomis ir pateisinamomis paties atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis pasitikėjo ieškove, kad buvo kažkokie susitarimai dėl vaikų išlaikymo. Šias aplinkybes akivaizdžiai paneigia jo paties konkliudentiniai veiksmai santuokos nutraukimo byloje nereikšti reikalavimų dėl nekilnojamojo turto ar sandorių nuginčijimo. Tai patvirtina, kad jis visada sutiko su faktu, kurį dabar bando nuginčyti. Turtas 2010 m. birželio 9 d. buvo dar kartą parduotas I. D. – sąžiningam įgijėjui, tad akivaizdu, jog ir dėl šios priežasties senaties termino ieškinio pateikimui atnaujinimas nepakeis susiklosčiusios situacijos. Ieškinio senaties termino atnaujinimas akivaizdžiai pažeistų ne tik sąžiningų pardavėjų, bet ir sąžiningo įgijėjo ir vėlesnių turto savininkų teises ir teisėtus interesus.

10. Atsakovė I. D. atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad atsakovas D. D. piktnaudžiauja savo, kaip tėvo, teisėmis, siekdamas tikslų išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visos jo nurodytos aplinkybės neteisingos, išskyrus 2010 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą. 30 000 Lt buvo sumokėta grynaisiais pinigais prie notaro, pardavėjams raštu patvirtinus pinigų gavimo faktą. Byloje pateikta 2010 m. gegužės 5 d. pinigų dovanojimo sutartis paneigia teiginius, kad atsakovas D. D. mokėjo pinigus. Sutartyje nurodyta dovanojamų pinigų paskirtis – sodo sklypui su žeme pirkti. Teismo sprendimas, kuriuo buvo nutraukta santuoka, yra įsiteisėjęs. Atsakovas D. D. jo neskundė, su juo sutiko ir manė, kad ginčas išspręstas teisingai. Teismo sprendimu neginčijamai nustatyta, kad atsakovas neteikė nepilnamečiams vaikams išlaikymo nuo 2014 m. kovo mėnesio. Tokia teismo nustatyta aplinkybė paneigia argumentus dėl susitarimo su R. D., kad jis teiks išlaikymą natūra, t. y. nupirkdamas sodo namą su žemės sklypu. Pareikšti reikalavimai nėra siekimas apginti jo saugomus interesus, o pareikšti siekiant asmeninio keršto dėl santuokos nutraukimo ir iškeltos baudžiamosios bylos. Reikalavimui dėl 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties yra suėjęs 10 metų ieškinio senaties terminas. Santuoka buvo nutraukta ne tvirtinant teismui santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, o sprendimu.

11. Atsakovas A. G. atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį dėl skolinių įsipareigojimų pagal 2010 m. kovo 30 d. paskolos raštelį dėl 8 689 Eur ir pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį dėl 2 896 Eur pripažinimo solidaria R. D. ir D. D. prievole atmesti, priteisti iš atsakovo D. D. A. G. turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismui nustačius atsakovo D. D. ir trečiojo asmens R. D. veiksmuose nusikalstamos veikos požymius, atskira nutartimi pranešti apie tai prokurorui. Nurodė, kad D. D. iš tėvo R. D. neva paskolinta 30 000 Lt suma objektyviai negalėjo būti panaudota ginčo turto pirkimui, kadangi D. D. nei asmeniškai dalyvavo sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, nei jis mokėjo už I. D. perkamą turtą, nei pateikė įrodymų, jog tarp 2010 m. kovo 30 d. (raštelio surašymo dienos) iki 2010 m. birželio 9 d. (sandorio sudarymo dienos) jis būtų perdavęs sumą I. D. namo pirkimui. Dėl 10 000 Lt sumos atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų (prekių, paslaugų pirkimo), patvirtinančių šios sumos panaudojimą remontui. Aplinkybė, jog ir I. D. sudaryta 30 000 Lt pinigų dovanojimo sutartis notarine tvarka, bei tai, kad atsakovas D. D. beveik 2 metus nelaikė sutuoktinės bendraskole R. D. atžvilgiu, suponuoja išvadą, kad atsakovas nurodė realybės neatitinkančias aplinkybes. Atsakovo veiksmai prieštarauja sąžiningo asmens principams. Iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės, todėl teismas gali atsisakyti tokias teises ginti.

12. Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į patikslintą priešieškinį neprieštarauja, kad ieškovės R. D. ir atsakovo D. D. įsipareigojimai AB SEB bankui pagal Kauno miesto apylinkės teismo priimtą 2008 m. lapkričio 7 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-6647-584/2008 ir toliau liktų solidariais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 30 d. sprendimu trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. D. reikalavimas ir atsakovo D. D. patikslinto priešieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies – skolinis įsipareigojimas pagal 2010 m. kovo 30 d. paskolos raštelį dėl 8 689 Eur skolos bei pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį dėl 2 896 Eur pripažintas asmenine atsakovo D. D. prievole kreditoriui R. D., iš D. D. R. D. priteista 174 Eur žyminio mokesčio, kita atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimų dalis atmesta, iš D. D. ieškovei R. D. priteista 17 Eur patirtų pašto siuntų išlaidų bei 2 985 Eur atstovavimo išlaidų.

14. Teismas nurodė, kad santuokos nutraukimo byloje atsakovas nepateikė nei atsiliepimo į ieškinį, nei atvyko į teismo posėdį, nei informavo teismą apie turimas skolas savo tėvui R. D. Pareiškėjas R. D. yra atsakovo tėvas, todėl žinodamas apie pasiskolintus pinigus atsakovas D. D. privalėjo savo tėvą informuoti apie vykstančias skyrybas arba pats inicijuoti jo įtraukimą į skyrybų procesą ir tokiu būdu išspręsti prievolės klausimą, juolab, jog, pagal paskolos raštelius, paskolinta buvo gana didelė pinigų suma – 40 000 Lt ir, atsakovo teigimu, tai padaryta šeimos interesais. Teismo neįtikino nei atsakovo D. D., nei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. D. paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kadangi neatrodo logiška, kad atsakovo tėvai pinigus atiduodavo faktiškai svetimam žmogui – ieškovei, o paskolos raštelius tik savo vardu pasirašydavo atskirai nuo sutuoktinės vėliau atvažiavęs jų vienturtis sūnus atsakovas D. D. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina trečiojo asmens paskolų suteikimo fakto ir aplinkybės, kad ieškovė pinigus skolinosi arba bent žinojo apie šias paskolas bei apie paskolos rašteliuose minimų pinigų panaudojimą šeimos interesais – nekilnojamojo turto įsigijimui ir jo remontui. Juolab, jog ginčo nekilnojamojo turto įsigijimui 2010 m. I. D. pinigus padovanojo jos močiutė A. L. Sutartis patvirtinta notarine tvarka, ji nenuginčyta ir kaip įrodymas turi prima facie galią. Teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo teismas konstatavo, jog atsakovas neteikė savo vaikams išlaikymo nuo 2014 m. vasario mėnesio, gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), daugiau kaip vienus metus visiškai nesirūpina savo šeima. Tuo tarpu antrasis paskolos raštelis atsakovo pasirašytas prieš pat skyrybų procesą – 2014 m. rugpjūčio 29 d. Tai leidžia manyti, jog ieškovė tikrai nežinojo apie šių paskolos raštelių egzistavimą, pinigų panaudojimą šeimos interesais, nes jų tarpusavio santykiai jau buvo blogi. Tikėtina, kad pinigus iš tėvo atsakovas gavo, bet juos panaudojo ne šeimos interesais, bet savo poreikiams, todėl trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. D. ieškinio bei atsakovo D. D. patikslinto priešieškinio reikalavimas tenkintinas iš dalies ir prievolė pagal paskolos raštelius pripažintina asmenine atsakovo D. D. prievole R. D. Klausimai dėl prievolių yra išspręsti priimtais ir jau įsiteisėjusiais teismo sprendimais, priverstinį išieškojimą vykdančių antstolių patvarkymais dėl vykdymo išlaidų. Nė vienas iš kreditorių neteikė prašymų prievoles modifikuoti kitaip nei nurodyta teismo procesiniuose sprendimuose, todėl patikslinto priešieškinio reikalavimas dėl kitų prievolių pobūdžio pakeitimo netenkintinas.

15. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju dėl pirkėjo 2005 m. liepos 4 d. sutartyje nurodyto asmens neatitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui, ginčijamas 2005 m. liepos 4 d. sandoris teoriškai gali būti laikomas apsimestiniu, nes, pasak atsakovo, jis yra sudarytas ne su tikrąja šalimi, bet su statytiniu. Tačiau būtent atsakovas A. G. įmokėjo pradinę sumą, o likusiai daliai paėmė paskolą savo vardu iš banko ir įkeitė turtą. Jo sutuoktinė A. G. buvo laiduotoja. Neįrodyta ir kita aplinkybė, jog A. G. vardu paimtas kreditas buvo dengiamas D. D. ir R. D. lėšomis. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti A. G. ir R. D. paaiškinimuose nurodomomis aplinkybėmis, nes jų paaiškinimai nuoseklūs, neprieštaringi, paremti byloje esančiais įrodymais. Atsakovas D. D. teismine tvarka prašo apginti neva jo pažeistas teises, nors, jo teigimu, 2005 m. jis pats siekė apgauti kreditorius. Toks atsakovo elgesys vengiant savo atsakomybės asmeniniu turtu prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir geros moralės principams, todėl negali būti pateisinamu sandorio sudarymo kito asmens vardu motyvu, o kartu ir nuginčijimo pagrindu. Atsakovo reikalavimo patenkinimas reikštų teisiškai ir socialiai ydingą situaciją, kai iš savo paties priešingų teisei veiksmų (apsimestinio sandorio) atsakovas praturtėtų. Todėl priešieškinio reikalavimas dėl 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia atmestinas.

16. Teismas nurodė, kad ieškovė bei atsakovai A. G., D. R., R. R., I. D. prašo taikyti ieškinio senatį atsakovo D. D. reikalavimui. Šalys santuoką nutraukė ne bendru sutuoktinių prašymu pateikiant teismui tvirtinti jų pasirašytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje būtų suderinta šalių valia ir dėl vaikų išlaikymo, ir dėl turto, o ginčo teisenos tvarka. Teismas sprendime konstatavo, jog šalys neturi dalytino turto, priteisė išlaikymą dviem nepilnametėms dukroms kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei išlaikymo įsiskolinimą. Atsakovas, nors ir žinojo apie vykstantį skyrybų procesą, atsiliepimo nepateikė, posėdyje nedalyvavo ir teismo sprendimo neskundė. Jis ir šioje byloje nepateikė jokių įrodymų apie egzistavusį susitarimą su ieškove dėl išlaikymo vaikams turtu, todėl priešieškinio reikalavimas atmestinas ir dar vienu pagrindu – ginčo šalims prašant taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovas, prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Tai, kad jis buvo neapdairus, nerūpestingas, nedėjo absoliučiai jokių pastangų savo teisių gynimui, jeigu jos iš tiesų buvo pažeistos, nesudaro jokio pagrindo pripažinti tai svarbiomis priežastimis, todėl prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą netenkintinas.

17. Teismas dėl 2010 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties nustatė, kad bylos duomenys rodo, jog atsakovo argumentai, jog ginčo turtas buvo nupirktas už skolintus pinigus iš jo tėvo R. D. (30 000 Lt) ir draugo E. G. (30 000 Lt) už 60 000 Lt laikytini neįrodytais. Visų pirma pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo kaina nurodyta ne 60 000 Lt, o 30 000 Lt, t. y. tiek, kiek I. D. gavo dovanų iš savo močiutės A. L. Dovanojimo sutartis patvirtinta notarine forma, todėl turi prima facie galią. Atsakovas D. D. nepateikė įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą I. D., pirkusiai ginčo turtą savo vardu ar jos motinai, atstovei pagal įstatymą R. D. arba ginčo turto pardavėjams. Jis nedalyvavo ir tvirtinant sandorį. I. D., kaip ir visa šeima, toliau gyveno ginčo name. Tai, kad tėvai namą remontavo, nepaneigia, jos, kaip savininkės, teisių. Atsakovo D. D. reikalavimas pripažinti ir šį sandorį negaliojančiu, nes ir šiuo sandoriu jis siekė tikslo – išvengti kreditinių reikalavimų nukreipimo į jam priklausantį turtą, taip pat negali būti tenkinamas. Akivaizdu, kad atsakovo elgesys neatitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Todėl reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

18. Teismas nurodė, kad valstybė šioje byloje patyrė 499 Eur pašto išlaidų, o ieškovė R. D. – 2 985 Eur atstovavimo išlaidų bei 17 Eur pašto siuntų siuntimo išlaidų, trečiasis asmuo R. D. sumokėjo 348 Eur žyminio mokesčio. Įvertinus atsakovo D. D. procesinį elgesį (neapdairus, nerūpestingas elgesys, nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis sąlygojo teisinių ginčų atsiradimą) patirtos išlaidos priteistinos iš jo vieno.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

19. Atsakovas D. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir skirti kuratorių, turintį teisinių žinių ir teisinį išsilavinimą tinkamai atstovauti trečiajam asmeniui R. D. apeliacinių skundų nagrinėjimo metu.

20. Atsakovo D. D. apeliaciniame skunde nurodoma, kad sandoriai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas veiksmai – nėra sandoriai, kas išnagrinėtos bylos atveju buvo įrodyta. Šiuo atveju R. D., I. D. ir kartu atskirais atvejais D. D. simuliavo sandorio sudarymą, t. y. atliko veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, o realiai norėdami šiuo sandoriu nuslėpti tikruosius savo tikslus ir tikrąją imituojamo sandorio paskirtį. Pateiktų ir teismo išnagrinėtų aplinkybių visuma sudaro visus pagrindus civilinės teisinės atsakomybės restitucijos taikymo galimybei. D. D. byloje įrodė pagrindus ir argumentus dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo. Byloje pateiktais dokumentais ir liudytojų parodymais įrodyta, kad 2005 metais sudarytas žemės sklypo pirkimo sandoris tarp D. R. ir R. R. ir tarp A. G. yra apsimestinis, todėl sandorio šalis – pirkėjas (įgijėjas) – yra keistina realiai sandorį atlikusia šalimi – sutuoktiniais D. D. ir R. D. Byloje pateikti įrodymai, kuriuos sudaro pateiktos fotonuotraukos, pirkimo dokumentai, banko pervedimų išrašai ir dokumentai, įrodo pateiktas faktines aplinkybes, kad realiai kitų asmenų sandoriams, kuriuos prašoma panaikinti, buvo panaudoti D. D. ir jo bendri su R. D. pinigai, taip pat R. D. paskolinti abiem sutuoktiniams pinigai. Nei R. D., nei I. D., nei kiti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad šie sandoriai sudaryti realiai jiems patiems naudojant savo pinigines lėšas. Šie sandoriai neatitiko tikrosios sandorio šalių valios, nes tokiu veiksmu buvo tik sukurtas apsimestinis sandoris, siekiant realizuoti sumanymą išvengti turtinių prievolių. Vertinant pirmosios instancijos teisme pateiktus D. D. įrodymus, R. D. nurodytas aplinkybes, atsikirtimus, pateiktas aplinkybes ir įrodymus, finansinių – bankinių mokėjimo dokumentus yra pagrindas patikėti ne R. D., bet D. D. teikta pozicija, nes R. D., kitų asmenų nurodytose taktinėse aplinkybėse bei liudijimuose nėra logikos ir nuoseklumo, taip pat yra akivaizdūs prieštaravimai faktinėms aplinkybėms. D. D. pirmosios instancijos teismui parodė, kad jis su R. D. realizavo apsimestinius sandorius, dėl to nukentėjo jų kreditorių interesai, o R. D. vienašališkai gavus turtinės naudos iš tokiu būdu atsiradusių D. D. prievolių, nukentėjo tiek D. D., tiek ir jo tėvo R. D. turtiniai interesai. Artimam asmeniui I. D. neteisėtai apsimestinio sandorio būdu užvaldžius abiejų sutuoktinių faktiškai valdytą ir faktiškai jiems priklausantį turtą, buvo pažeistos ne tik civilinės teisės normos, bet ir tiesioginiai kitų asmenų interesai.

21. Atsakovo D. D. apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrasis senaties terminas yra praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog po 2010 metų apsimestinio sandorio ir po sutuoktinių santuokos nutraukimo pasekmių įtvirtinimo teismo sprendimu tiesiogiai nukentėjo kitų kreditorių – pirmiausiai R. D., kuris byloje pareiškė reikalavimą abiem sutuoktiniams, ir kitų kreditorių interesai. Teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir lanksčiai bei plačiai taikyti senaties termino atnaujinimo institutą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė, jog teismo neįtikino, kad tarp D. D. ir R. D. buvo koks nors susitarimas dėl vaikų išlaikymo, kurį R. D. pažeidė pradėjusi reikalauti išlaikymo vaikams teisminėmis priemonėmis –tai, D. D. vertinimu, ir buvo jo sužinojimas apie susitarimo nesilaikymą ir būtinybę apginti tiek savo, tiek kreditorių turtinius interesus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo duomenimis, kurie patvirtina, jog sandoris dėl pinigų dovanojimo negalėjo atitikti faktinių aplinkybių, kadangi A. L. neturėjo galimybės disponuoti savo piniginėmis lėšomis, tokio dydžio, kokios minimos sutartyje dėl dovanojimo. Notariškai įforminant dovanojimo sutartį nebuvo realiai perduoti pinigai. To nepatvirtina nei notarė, įforminusi šį sandorį, nei jokie dokumentai. Atvirkščiai – tiek D. D., tiek R. D. liudijimai ir banko išrašai patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu R. D. turėjo sandoriui apmokėti reikiamus pinigus banke, kad šiuos pinigus nurodytu laikotarpiu iš banko pasiėmė ir kad nurodytu laikotarpiu šiuos pinigus pagal paskolos raštelį, išduotą D. D., perdavė R. D. arba D. D. ir kad tokia pinigų suma buvo apmokėtas ginčijamas apsimestinis sandoris. Be to, D. D. neturi procesinės galimybės nuginčyti 2010 metais sudarytą notarinę dovanojimo sutartį tarp I. D. ir A. L., todėl tokie teismo argumentai ir vertinimai yra visiškai nepagrįsti. Nesutiktina ir su skundžiamame sprendime teismo padaryta išvada, kad yra neįrodytos ir paneigtos aplinkybės, jog sutuoktiniai D. D. ir R. D. apmokėjo A. G. naudai jo paskolą, nes pinigai nebuvo pervedinėjami už A. G. paskolos dengimui. Logiška, kad pinigai, kuriuos sutuoktiniai pervedinėjo A. G. ar kuriais reguliariai pildydavo jo sąskaitą, nebuvo nurodomi paskirtyje kaip konkrečiai skirti apsimestiniam sandoriui vykdyti. Atvirkščiai – pats faktas, kad A. G., neturėdamas teisėtos pareigos priimti pinigus iš sutuoktinių, juos priimdavo ir naudodavo paskolos dengimui, tik patvirtina D. D. argumentus dėl apsimestinio sandorio. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti priešieškinio reikalavimą dėl 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

22. Atsakovo D. D. apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžiuose pirmininkaujanti ir bylą nagrinėjanti teisėja be pagrindo ir nepagrįstai atmetė trečiojo asmens R. D. atstovo procesinį prašymą sudaryti galimybę pasamdyti advokatą. Dėl šios priežasties R. D. nebuvo kvalifikuotai atstovaujamas advokato, dėl to buvo tik iš dalies patenkintas jo reikalavimas. Be to, teismo posėdžiui pirmininkaujanti teisėja R. D. apklausos (parodymų davimo) metu neetiškai, nemandagiai, netaktiškai neobjektyviai ir agresyviai, demonstruodama akivaizdų šališkumą, aiškiai pakeltu tonu jį klausinėjo. Bylą nagrinėjantis teismas buvo šališkas, susiformavo abejonė dėl teisėjos objektyvumo. Teismas neįvertino būtinybės skirti R. D. byloje kuratorių. D. D. nebuvo atstovaujamas advokato, todėl neturėjo pakankamai teisinių žinių suformuluoti teismui pareiškimą dėl nušalinimo, o tai vertintina, kad esant tokioms aplinkybėms teismo šališkumo fakto buvimas gali būti konstatuojamas nepasinaudojus D. D. teismo nušalinimo galimybe. Nepatenkindamas visa apimtimi trečiojo asmens reikalavimo, o tik iš dalies, pirmosios instancijos teismas pablogino D. D. teisinę ir turtinę padėtį, todėl jis įgijo teisę ginčyti ir skųsti ir šią sprendimo dalį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, kai kurie teismo įvertinimai ir konstatavimai iš esmės prieštarauja ir faktinėms aplinkybėms, ir vieni kitiems, be to, teismas netinkamai parinko teisės normą vertindamas bylos aplinkybes, kai priteisė iš D. D. R. D. skolą, kaip asmeninę D. D. prievolę, nors pinigai pagal byloje pateiktus duomenis ir paties R. D. liudijimu buvo skolinti tuomet, kai D. D. buvo santuokoje ir abiem sutuoktiniams galiojo bendrosios nuosavybės turto režimas, apimantis ir bendrąsias prievoles skolinimo atveju. Be to, R. D. teismo posėdyje paliudijo, kad pinigus skolino abiem sutuoktiniams – šeimai, šeimos poreikiui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, nevertino esminių prieštaravimų tarp R. D. parodymų ir R. D. parodymų prieštaravimų, jų nepašalino ir dėl jų nepasisakė, todėl priėmė iš esmės nemotyvuotą teismo sprendimą. Tiek R. D., tiek D. D. teigia, kad R. D. paskolino D. D. šeimos poreikiams pinigus, o R. D. neigia, jog apskritai pinigai buvo skolinti, tačiau teismas konstatavo, kad R. D. parodymai prieštarauja D. D. ir R. D. parodymams bei dokumentams ir kad pinigus vis dėlto R. D. paskolino, tačiau nepagrindžia, kodėl konstatuoja, jog šioje R. D. parodymų dalyje teismas vadovaujasi iš dalies R. D. parodymais, kad pinigai nebuvo skolinti šeimos reikmėms. Šios bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinėje teismo instancijoje. D. D. apeliacinės instancijos teisme pasinaudos advokato pagalba skundo argumentams pristatyti ir įrodyti, todėl žodinio nagrinėjimo metu ginčys teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

23. Trečiasis asmuo, reiškiantis savarankiškus reikalavimus, R. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir skirti kuratorių, turintį teisinių žinių ir teisinį išsilavinimą, tinkamai atstovauti trečiajam asmeniui R. D. apeliacinių skundų nagrinėjimo metu.

24. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuo 2019 m. gegužės 23 d. R. D. M. apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, tačiau pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo nesustabdė ir R. D. neskyrė kuratoriaus ar atstovo. Pirmosios instancijos teismas tik 2021 m. balandžio 28 d. posėdyje, neatsižvelgdamas į procesinį D. D. suinteresuotumą, akivaizdžiai prieštaraujantį R. D. reikalavimui, paskyrė D. D. R. D. atstovu pagal įstatymą byloje. Teismas neatsižvelgė į R. D. paskirto atstovo pagal įstatymą argumentus, neįvertino būtinybės skirti R. D. byloje kuratorių ir aplinkybių, jog nesudarius galimybės R. D. kaip neveiksniam asmeniui būti atstovaujamam advokato, tokį prašymą atmetė. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nurodytas motyvas šiurkščiai pažeidžia proceso šalies – R. D. – procesinę teisę dar nuo 2019 m. gegužės 23 d. praradus civilinį teisnumą ir veiksnumą būti tinkamai atstovaujamam byloje advokato. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu atsisakė suteikti R. D. antrinę teisinę pagalbą, kadangi R. D. savo vardu turi registruoto nekilnojamojo turto, kurio vertė viršija ribą, kuri suteikia teisę į nemokamą antrinę teisinę pagalbą asmeniui.

25. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžio pirmininkaujanti ir bylą nagrinėjanti teisėja R. D. apklausos (parodymų davimo) metu neetiškai, nemandagiai, netaktiškai neobjektyviai ir agresyviai, demonstruodama akivaizdų šališkumą, aiškiai pakeltu tonu jį klausinėjo. Objektyvaus teismo abejonę sukėlė ir pačių užduodamų klausimų pobūdis bei intensyvumas ar kartojimas. Bylą nagrinėjantis teismas buvo šališkas. Susiformavo abejonė dėl teisėjos objektyvumo dėl teisėjos tendencingai užduodamų klausimų, nemandagaus ir šališko reikalavimo dar ir dar atsakinėti į iš esmės užduodama tą patį klausimą ir ignoruojant išsamius R. D. atsakymus, toliau reikalaujant atsakinėti į tą patį klausimą, taip teismo posėdyje demonstruojant akivaizdžią nepagarbą garbaus amžiaus proceso dalyviui. Susidarė situacija, kuri vertintina kaip teismo šališkumas. Pasinaudoti nušalinimo teise R. D. nebuvo sudaryta galimybė, nes praradęs civilinį teisnumą ir veiksnumą R. D. nebuvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko ar asmens, turinčio teisinių žinių, ir negalėjo tinkamai realizuoti šios savo procesinės teisės pareikšti teismui nušalinimą. Esant tokioms aplinkybėms teismo šališkumo fakto buvimas gali būti konstatuojamas ir nepasinaudojus asmeniui teismo nušalinimo galimybe.

26. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, kai kurie teismo įvertinimai ir konstatavimai iš esmės prieštarauja ir faktinėms aplinkybėms, ir vieni kitiems, be to, teismas netinkamai parinko teisės normą, vertindamas bylos aplinkybes, kai priteisė iš D. D. R. D. skolą, kaip asmeninę D. D. prievolę, nors pinigai pagal byloje pateiktus duomenis ir paties R. D. liudijimu buvo skolinti tuomet, kai D. D. buvo santuokoje ir abiem sutuoktiniams galiojo bendrosios nuosavybės turto režimas, apimantis ir bendrąsias prievoles skolinimosi atveju. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, nevertino esminių prieštaravimų tarp R. D. parodymų ir R. D. parodymų prieštaravimų, jų nepašalino ir dėl jų nepasisakė, todėl priėmė iš esmės nemotyvuotą teisme sprendimą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad tai yra asmeninė D. D. prievolė, taip nepagrįstai pažeisdamas ir susiaurindamas R. D. teisėto intereso užtikrinimą bei realizavimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo faktines bylos aplinkybes. Tiek R. D., tiek D. D. teigia, kad R. D. paskolino D. D. šeimos poreikiams pinigus, o R. D. neigia, jog apskritai pinigai buvo skolinti, tačiau teismas konstatavo, kad pinigus vis dėlto R. D. paskolino, tačiau nepagrindė, kodėl konstatavo, jog šioje R. D. parodymų dalyje teismas vadovaujasi iš dalies R. D. parodymais, kad pinigai nebuvo skolinti šeimos reikmėms.

27. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepriėmė teisingo sprendimo, atitinkančio suformuotą teismų praktiką, nes šios bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima apeliacinėje instancijoje išnagrinėti bylos iš esmės. Trečiasis asmuo visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir yra nepagrįstos. Byloje yra duomenų, kurie patvirtina, jog sandoris dėl pinigų dovanojimo negalėjo atitikti faktinių aplinkybių, nes A. L. neturėjo galimybės disponuoti savo piniginėmis lėšomis tokie dydžio, kokios minimos sutartyje dėl dovanojimo. Be to, R. D. vertinant visas bylos aplinkybes inter allia, neturi procesinės galimybės nuginčyti 2010 metais sudarytą notarinę dovanojimo sutartį tarp I. D. ir A. L. Visiškai nepagrįstas teiginys, jog pinigus gavo D. D., nes R. D. neigia pinigų skolinimo faktą, o du asmenys patvirtina pinigų skolinimą – perdavimo veiksmu nurodo R. D. pinigų perdavimą būtent R. D. Sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimus pripažinti turto įsigijimo sandorius apsimestiniais ir pripažinti turtą abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe iš esmės susiaurino galimybes R. D. realizuoti savo turtinius interesus, prisiteisiant iš buvusių sutuoktinių turtinės prievolės vykdymą. Logiška, kad pinigų, kuriuos sutuoktiniai pervedinėjo A. G. ar kuriais reguliariai pildydavo jo sąskaitą, paskirtyje nebuvo nurodoma, kaip konkrečiai skirti apsimestiniam sandoriui vykdyti. Atvirkščiai – pats faktas, kad A. G. neturėdamas teisėtos pareigos priimti pinigus iš sutuoktinių, juos priimdavo ir naudodavo paskolos dengimui – tik patvirtina D. D. argumentus dėl apsimestinio sandorio. Pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti šias aplinkybes ir jas ištirti bei tinkamai įvertinti kaip turinčius apsimestinio sandorio požymių. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti priešieškinio reikalavimą dėl 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

28. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog prašomo ieškinio senaties termino atnaujinimu būtų užtikrinti ir kitų byloje esančių asmenų, kurie yra suinteresuoti ieškinio senaties termino atnaujinimu, nes yra kreditoriai ir, neatnaujinus termino, pasunkės jų intereso užtikrinimas. Dėl šios priežasties laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai vertino aplinkybes ir patį reikalavimo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo taikymą. Nors ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos duomenys rodo, kad 2010 m. gegužės 5 d. atsakovės I. D. močiutė A. L. padovanojo I. D. 30 000 Lt konkrečiam tikslui – sodo žemės sklypui su nameliu pirkti. Tai tik pagrindžia argumentus, jog tokiu būdu ir buvo realizuojamas sandorio aktyvumas ir apsimestinumas, nes tokiu būdu, tokiais veiksmais ir buvo sudaryta iliuzija tikrojo sandorio, o tuo tarpu tikrasis sandoris paslėptas, o jį įrodo byloje pateikti argumentai ir įrodymai, jog ginčo turtas buvo pirktas už R. D. paskolintus pinigus. Tai patvirtina ir banko išrašai apie R. D. realių pinigų paėmimą iš banko, paskolos raštelis, galiausiai šių realių pinigų paskolinimas, tai pripažino net ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu faktą apie močiutės A. L. padovanotus pinigus patvirtina tik fiktyvi formali notarinė sutartis, kuriai sudaryti reikėjo tik šių suinteresuotų sandorio fiktyvumu asmenų žodinio patvirtinimo notarei apie patį faktą dovanojimo, net nesant jokiais dokumentais patvirtinto realaus pinigų buvimo fakto iki to laiko pas A. L. Atvirkščiai – byloje yra duomenų, kad A. L. nurodomu laikotarpiu buvo socialiai remiamas valstybės asmuo ir neturėjo tokių pinigų. R. D. teisme žodinio nagrinėjimo metu ginčys ir šios teismo sprendimo dalies pagrįstumą bei teisėtumą ir šiuo apeliaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo patikrinti ir šios dalies priimto sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, prašydamas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo D. D. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, iš atsakovo D. D. priteisti ieškovei R. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo D. D. apeliacinį skundą iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytais motyvais ir argumentais. Teigia, kad atsakovas D. D. teikia į bylą įrodymus, visiškai nesusijusius su byla. Esminė nustatytina aplinkybė, pripažįstant sandorį apsimestiniu, tai šalių valia sudaryti kitą, nei buvo sudarytas, sandoris. Nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė nelaikytina nustatyta, kadangi nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog šalys įgyvendino ne tikrąją savo valią. Kadangi I. D. daiktus pagal pirkimo–pardavimo sutartį įgijo teisėtai už savo lėšas, gautas pagal pinigų dovanojimo sutartį, vienašalės restitucijos taikymas neatitiktų protingumo ir teisingumo principų bei prieštarautų restitucijos taikymo taisyklėms. Byloje restitucijos taikymas nėra galimas nė vienai atsakovo skundžiamai sutarčiai, kadangi vienam patikslinto priešieškinio reikalavimo pareiškimui yra suėjęs ieškinio senaties terminas, o kitame reikalavime nurodytas pirkimo–pardavimo sandoris nėra ir negali būti pripažintas negaliojančiu ab initio, todėl nėra restitucijos taikymo pagrindų. Vis dėlto, jeigu teismas dėl kokių nors priežasčių nuspręstų, jog ginčijami sandoriai yra apsimestiniai, ir atnaujintų praleistą senaties terminą, vienašalės restitucijos taikymas prieštarautų šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo, teisingumo ir logikos principams, todėl šis ieškovo reikalavimas yra atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas D. D. savo patikslintame priešieškinyje nurodė teismą klaidinančias faktines aplinkybes ir taip galbūt piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis bei netinkamai įgyvendina savo konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Jis tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek duodamas paaiškinimus teisme nurodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti kitų asmenų vardu, nes siekė turtą paslėpti nuo kreditorių, kuriems buvo skolingas dideles pinigų sumas. Taigi iš esmės atsakovas D. D. savo priešieškiniu teigia ir pripažįsta, kad jis elgėsi nesąžiningai su kreditoriais, o dabar prašo teismo ginti jo pažeistas teises. Tokia situacija yra negalima nei moraliniu, nei teisiniu požiūriu. Kasacinio teismo praktikoje toks elgesys analogiškoje situacijoje laikytas neatitinkančiu į teismą besikreipiančio asmens elgesio standarto, įtvirtinto įstatyme ir būtino įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas tam, kad teismas gintų tokio asmens pažeistas teises. Iš byloje pateiktų įrodymų, ypač pirkimo–pardavimo ir pinigų dovanojimo sutarties, jas vertinant kaip bendrą visumą, darytina pagrįsta išvada, jog pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta teisėtai pagal įstatymuose įtvirtintus reikalavimus, taigi atsakovė I. D. pagrįstai ir teisėtai įsigijo daiktus savo asmeninės nuosavybės teise. Nesant pagrindo pripažinti šį sandorį apsimestiniu, o dėl kito sandorio pripažinimo apsimestiniu suėjus ieškinio senaties terminui, restitucija šioje byloje netaikytina, o jeigu teismas nuspręstų ją taikyti ir ieškovo nepagrįstą patikslintą ieškinį tenkintų – yra pagrindas keisti restitucijos formą iš vienašalės į dvišalę. Įvertinus nurodytus motyvus darytina galutinė išvada, jog patikslintas priešieškinis yra atmestinas kaip nepagrįstas.

31. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo D. D. apeliacinį skundą teigia, jog skoliniai įsipareigojimai pagal 2010 m. kovo 30 d. paskolos raštelį dėl 8 689 Eur ir pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį dėl 2 896 Eur R. D. negalėjo būti bendra sutuoktinių prievolė, kadangi apie neva skolinamus pinigus ieškovė R. D. nieko nežinojo, o apie paskolos raštelius ieškovei tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu. Be to, nurodytos pinigų sumos, kaip patvirtina dėstomi faktai, negalėjo būti panaudotos šeimos poreikių tenkinimui. Be to, faktas, kad pinigai buvo skolinti, nebuvo išviešintas teikiant mokesčių deklaracijas, nors tokią pareigą R. D. bei D. D. turėjo. Pirmosios instancijos teismas sudarė visas galimybes tiek trečiajam asmeniui R. D., tiek atsakovui D. D. pasisamdyti advokatą. Trečiasis asmuo ir ieškovas piktnaudžiaudami savo procesinėmis teisėmis nepagrįstai vilkino teismo procesą, dėl prašymų samdytis advokatą teismo posėdžiai buvo ne kartą atidedami. Trečiasis asmuo R. D. blogai girdi, todėl visiems proceso dalyviams teko garsiau kalbėti, kad trečiasis asmuo išgirstų jam užduodamus klausimus. To teismo prašė ir trečiasis asmuo R. D. Nė viena iš atsakovo D. D. nurodomų pretenzijų bylą nagrinėjusiai teisėjai neturi net menkiausio faktinio pagrindo ir laikytina bylą pralaimėjusio asmens nepagrįstais kaltinimais. Be to, jei atsakovas D. D. bylos nagrinėjimo metu laikė, kad teisėja šališka, galėjo teisėjai pareikšti nušalinimą.

32. Ieškovė atsiliepimu į trečiojo asmens R. D. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, iš trečiojo asmens R. D. priteisti ieškovei R. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33. Ieškovė atsiliepimu į trečiojo asmens R. D. apeliacinį skundą taip pat iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytais motyvais ir argumentais. Nurodo, kad trečiasis asmuo nepasinaudojo galimybe nušalinti teismo bylos nagrinėjimo eigoje išsakydamas nušalinimo argumentus. Todėl laikytina, kad R. D. teismui pretenzijų dėl šališkumo bylos nagrinėjimo eigoje neturėjo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas buvo šališkas, tačiau nėra nurodyta visiškai jokių aplinkybių, kurios leistų įtarti teismą buvus šališką. Priešingai, teismas ne kartą atidėjo teismo posėdžius, kad atsakovas D. D. ir trečiasis asmuo R. D. pasinaudotų galimybe pasisamdyti advokatą. Būtent dėl tokių šių asmenų prašymų byla tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tiek trečiasis asmuo R. D., atstovaujamas atsakovo D. D., tiek atsakovas D. D. ne kartą byloje piktnaudžiavo pakartotinai prašydami duoti laiko susirasti atstovui. Pirmosios instancijos teismas buvo labai tolerantiškas tokiems jų prašymams, todėl įtarti, kad teismas buvo šališkas dėl šių asmenų, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl laikytina, kad apeliacinio skundo motyvas dėl teismo šališkumo yra nepagrįstas. Trečiasis asmuo R. D. blogai girdi, todėl visiems proceso dalyviams teko garsiau kalbėti, kad trečiasis asmuo išgirstų jam užduodamus klausimus. To teismo prašė ir trečiasis asmuo R. D. Nė viena iš nurodomų pretenzijų bylą nagrinėjusiai teisėjai neturi net menkiausio faktinio pagrindo ir laikytina bylą pralaimėjusio asmens nepagrįstais kaltinimais. Apeliaciniame skunde teigiama, kad trečiasis asmuo R. D. laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2021 m. balandžio 28 d. buvo praradęs savo civilinį veiksnumą ir teisnumą, nebuvo atstovaujamas. Su šiuo argumentu nesutiktina, nes D. D. (kuris šioje byloje yra atsakovas) buvo paskirtas R. D. atstovu pagal įstatymą (globėju) ir galėjo imtis visų veiksmų, reikalingų tinkamai atstovauti savo tėvo interesams. Apeliaciniame skunde tik nurodoma, kad prieštaravimai nepašalinti, bet kokie prieštaravimai ir kokiame teismo posėdyje jie buvo – nenurodyta. Nesant nurodytų konkrečių argumentų dėl tariamų prieštaravimų (kiekviena iš proceso dalyvių tiesiog davė paaiškinimus teismui) plačiau šiuo klausimu nepasisakoma, nes nėra galimybės atspėti, ką konkrečiai apeliaciniame skunde turima mintyje. Šiuo konkrečiu atveju skoliniai įsipareigojimai pagal 2010 m. kovo 30 d. paskolos raštelį dėl 8 689 Eur ir pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį dėl 2 896 Eur R. D. negalėjo būti bendra sutuoktinių prievolė, kadangi apie neva skolinamus pinigus ieškovė R. D. nieko nežinojo, o apie paskolos raštelius ieškovei tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu. Be to, nurodytos pinigų sumos nebuvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui. Be to, faktas, kad pinigai buvo skolinti, nebuvo išviešintas teikiant mokesčių deklaracijas, nors tokią pareigą R. D. ir D. D. turėjo. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Apeliaciniame skunde R. D. pasisako ir dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais, nors tokių reikalavimų teisme nebuvo pareiškęs. Visi argumentai dėl pirkimo–pardavimo sandorių negaliojimo jau yra nurodyti atsiliepime į D. D. apeliacinį skundą. Kadangi D. D. ir R. D. argumentai dėl šių sandorių negaliojimo pagrindų yra tapatūs, plačiau šiuo klausimu nepasisakoma ir prašoma vadovautis argumentais, nurodytais atsiliepime į D. D. apeliacinį skundą.

34. Atsakovas A. G. atsiliepimu į atsakovo D. d. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo D. D. atsakovo A. G. pastarojo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

35. Atsakovo A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovas D. D. pripažįsta, jog apie 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sandorį jam buvo žinoma iš karto, šis sandoris buvo atliktas su jo žinia ir sutikimu. Nei nesudarius 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sandorį, nei 2010 metais, kai A. G. pardavė šį turtą I. D. (D. D. dukrai), D. D. neginčijo minėtų sandorių jokiais pagrindais ir nelaikė, kad jo (ar jo kreditorių) teisės yra pažeistos. Atsakovas D. D. neįrodė, kad apeliaciniame skunde nurodytos priežastys, kodėl jis įstatymo nustatytu 10 metų terminu negynė savo galbūt pažeistų teisių, būtų pagrįstos ir laikytinos svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priešieškinio reikalavimams taikė ieškinio senatį. Atsakovas D. D. prašo apginti jo teises, kai 2005 metais jis pats siekė apgauti kreditorius – tiek valstybę, tiek kitus kreditorius, inicijuodamas apsimestinius sandorius, kuriuos dabar (praėjus 12 metų) prašo pripažinti negaliojančiais ir, dar daugiau, taikyti vienašalę restituciją jo naudai. Teisė negali ginti tokių teisių, kurios naudojamos priešingai jos tikslams ir paskirčiai. Tai konstatavęs, teismas gali atsisakyti ginti tokią subjektinę teisę, nes piktnaudžiavimas teise yra neteisėtas elgesys, todėl teisė negina ir negali ginti asmens, piktnaudžiaujančio teise, interesų.

36. Atsakovo A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog nei byloje, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių aplinkybes, kad 2010 m. kovo 30 d. iš savo tėvo R. D. pasiskolinta 8 699 Eur (30 000 Lt) suma buvo panaudota namo pirkimui, o 2014 m. rugpjūčio 29 d. pasiskolinta 2 896 Eur (10 000 Lt) suma panaudota namo remontui, patvirtinančių įrodymų. 2010 m. kovo 30 d. iš savo tėvo R. D. gauta 8 699 Eur (30 000 Lt) suma objektyviai negalėjo būti panaudota namo (duomenys neskelbtini), pirkimui, kadangi D. D. nei asmeniškai dalyvavo sudarant minėto namo pirkimo–pardavimo sutartį, nei jis mokėjo už I. D. perkamą namą, nei pateikė įrodymus, kad tarp 2010 m. kovo 30 d. (tėvo raštelio datos) iki 2010 m. birželio 9 d. (namo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos) D. D. būtų perdavęs I. D. šią sumą. D. D. taip pat nepateikė jokių įrodymų (prekių, įrangos ar paslaugų pirkimo / įsigijimo dokumentų), patvirtinančių 2014 m. rugpjūčio 29 d. pasiskolintos 2 896 Eur (10 000 Lt) sumos panaudojimą namo remontui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai 11 585 Eur skolą kreditoriui R. D. pripažino asmenine D. D. prievole.

37. Atsakovo A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad nutraukiant D. D. ir R. D. santuoką, D. D. nenurodė savo tėvo R. D. kaip sutuoktinių kreditoriaus, su kuriuo D. D. siejo ne tik artimi giminystės, bet ir (D. D. teigimu) paskoliniai santykiai, todėl ši aplinkybė verčia dar labiau abejoti, kad minėti du skolos rašteliai buvo surašyti kitu nei 2010 m. kovo 30 d. ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. datomis metu. Paties atsakovo D. D. veiksmai, kai 2015 metais jis neatskleidė teismui civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo apie turimą kreditorių (savo tėvą R. D.), nenurodė, kad sutuoktiniai turi bendrų skolinių įsipareigojimų kitiems asmenims, sutiko su teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo bei turto ir turtinių teisių bei prievolių padalijimo, o praėjus 1,5 metų nuo minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo teisme iškelia reikalavimus nuo 2010 metų savo tėvui R. D. turimus skolinius įsipareigojimus pripažinti solidaria D. D. ir R. D. prievole, rodo, jog atsakovo D. D. veiksmai prieštarauja sąžiningo asmens principams, o nesąžininga šalis negali tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis.

38. Atsakovo A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog atsakovo D. D. tėvas R. D. turėjo profesionalų atstovą byloje – advokato padėjėją R. J., kuris teikė prašymus, pvz., atidėti 2021 m. kovo 25 d. teismo posėdį. Teismas, siekdamas užtikrinti trečiojo asmens R. D. teises, tokį prašymą tenkino ir atidėjo bylos nagrinėjimą, kartu protokoline nutartimi nurodydamas, kad bylos nagrinėjimas nebus atidedamas. Atsakovas D. D., tapęs tėvo R. D. atstovu pagal įstatymą, kitame 2021 m. balandžio 28 d. teismo posėdyje informavo teismą, kad jis nutraukė R. D. atstovavimo sutartį su advokato padėjėju R. J., tuo pripažindamas, kad tokių paslaugų trečiajam asmeniui nereikia. Vėliau nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kad tapęs savo tėvo R. D. atstovu atstovu pagal įstatymą, jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus siekdamas pasamdyti naują advokatą (jeigu laikė, kad tai yra būtina), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į ankstesnį D. D. elgesį procese, atmetė pastarąjį prašymą. Svarbu ir tai, kad, nutraukęs atstovavimo santykius su savo advokate, D. D. sutiko tęsti procesą pirmosios instancijos teisme be advokato pagalbos. Prieš baigiant bylą nagrinėti iš esmės, D. D. taip pat nepateikė prašymo sudaryti galimybę jam ar jo atstovaujamajam R. D. pasamdyti naują advokatą ir sutiko pereiti prie baigiamųjų kalbų. Viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas D. D. nė karto nereiškė nei nušalinimo, nei pastabų bylą nagrinėjančiai teisėjai dėl jos šališkumo jokiais pagrindais, kartu ir „dėl neetiško, nemandagaus, netaktiško, neobjektyvaus ar agresyvaus“ elgesio su juo ar su jo tėvu. Todėl vien tai, kad, tik gavęs sau nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą, D. D. savo apeliaciniame skunde pradėjo kelti teisėjos nešališkumo klausimą – negali būti pagrindas konstatuoti teismo šališkumo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylos, kuri priskiriama nagrinėti kito teismo teisėjams, teismingumas nekeičiamas – bylą nagrinėjantis kito teismo teisėjas (teisėjų kolegija) veikia teismo, kuriam byla teisminga, vardu. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi Nr. 2 K?-80-658/2021, atsižvelgiant į apygardų teismų civilinių bylų skyrių teisėjų darbo krūvį ir civilinių bylų nagrinėjimo tendencijas apygardų teismuose, Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-1914-XX/2021 priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui, kuriame jai suteiktas bylos Nr. 2A-40-524/2022. Šios Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko nutarties 11 punkte atkreiptas dėmesys, kad Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos apygardų teismų teisėjų paskyrimas nagrinėti Kauno ir Vilniaus apygardų teismų kompetencijai priskirtas nagrinėti bylas nekeičia bylų teismingumo, teisėjai, nagrinėdami Kauno ar Vilniaus apygardų teismų priskirtas bylas, veiks atitinkamai Kauno ar Vilniaus apygardų teismų vardu (CPK 62¹ straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, nutartis priimtina Kauno apygardos teismo vardu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų ir tvarkos

39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

40. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

41. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymo nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.

42. 3Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Apeliantas D. D. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir skirti kuratorių, turintį teisinių žinių ir teisinį išsilavinimą, tinkamai atstovauti trečiajam asmeniui R. D. apeliacinių skundų nagrinėjimo metu. Trečiasis asmuo R. D., atstovaujamas atstovo pagal įstatymą D. D., apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje yra duomenų, kad A. L. nurodomu laikotarpiu buvo socialiai remiamas valstybės asmuo ir neturėjo tokių pinigų. R. D. teisme žodinio nagrinėjimo metu ginčys ir šios teismo sprendimo dalies pagrįstumą bei teisėtumą ir šiuo apeliaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo patikrinti šios priimto sprendimo dalies pagrįstumą bei teisėtumą, prašydamas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

43. Iki 2019 m. gegužės 23 d., kai apeliantas R. D. M. apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, pats R. D. dalyvavo teismo posėdžiuose, jam atstovavo advokato padėjėjas T. R. Apeliaciniame skunde R. D. atstovas pagal įstatymą nurodo 2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdyje išsamius atsakymus į teismo užduodamus 11 klausimų trečiajam asmeniui

44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose apelianto R. D. atstovas pats dalyvavo, jam buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantai neprašo apklausti naujų liudytojų ar ekspertų, netenkina apeliantų prašymą.

45. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimas, kuriuo trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. D. reikalavimas ir atsakovo D. D. patikslinto priešieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies – skolinis įsipareigojimas pagal 2010 m. kovo 30 d. paskolos raštelį dėl 8 689 Eur skolos bei pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį dėl 2 896 Eur pripažintas asmenine atsakovo D. D. prievole kreditoriui R. D., iš D. D. R. D. priteista 174 Eur žyminio mokesčio, kita atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimų dalis atmesta, iš D. D. ieškovei R. D. priteista 17 Eur patirtų pašto siuntų išlaidų bei 2 985 Eur atstovavimo išlaidų.

46. Apeliaciniai skundai motyvuojami tuo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius teisės normas ir šiurkščiai pažeidžiant civilinio proceso normas, tai iš esmės sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą, be to, sprendimas yra nepagristas ir nemotyvuotas, teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, buvo šališkas, praradus civilinį teisnumą ir veiksnumą R. D. nebuvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko ar asmens, turinčio teisinių žinių, ir negalėjo tinkamai realizuoti šios savo procesinės teisės pareikšti teismui nušalinimą. nuo 2019 m. gegužės 23 d. R. D. M. apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, tačiau pirmosios instancijos teismas ir R. D. neskyrė kuratoriaus ar atstovo. Pirmosios instancijos teismas tik 2021 m. balandžio 28 d. posėdyje, neatsižvelgdamas į procesinį D. D. suinteresuotumą, akivaizdžiai prieštaraujantį R. D. reikalavimui, paskyrė D. D. R. D. atstovu pagal įstatymą byloje ir nesudarius galimybės R. D. kaip neveiksniam asmeniui būti atstovaujamam advokato, tokį prašymą atmetė.

47. Paminėtais apeliacinių skundų motyvais apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl apeliantų nurodomo pirmosios instancijos teismo šališkumo, dėl atstovavimo trečiajam asmeniui, jo teisės į advokatą bei kuratoriaus skyrimo, dėl buvusių sutuoktinių prievolės R. D. bendrumo, dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų bei apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu.

48. Teismas rašytiniais įrodymais nustatė, kad ieškovė R. D. ir atsakovas D. D. (duomenys neskelbtini) Šakių rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką (įrašo Nr. 284). Santuokos metu (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra I. D., o (duomenys neskelbtini) gimė dvynės Ū. D. ir I. D.

49. Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1136-896/2015, įsiteisėjusiu 2015 m. balandžio 14 d. tenkintas ieškovės R. D. ieškinys atsakovui D. D. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Sprendimu nekilnojamojo turto padalijimo klausimas nebuvo spręstas, kadangi nutraukiant santuoką jokio nekilnojamojo turto atsakovė R. D. su ieškovu neturėjo.

50. Atsakovai D. R. ir R. R. 2005 m. liepos 4 d. pardavė atsakovui A. G.: 1) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) stoginę automobiliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) kitus kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

51. Atsakovės I. D. močiutė, atsakovės R. D. motina A. L., ir atsakovė I. D. 2010 m. gegužės 5 d. sudarė notarinės formos pinigų dovanojimo sutartį, reg. Nr. 1961, kuria A. L. padovanojo I. D. 30 000 Lt (8 688,60 Eur) sodo žemės sklypo su nameliu pirkimui.

52. Atsakovė I. D. ir atsakovai A. G. ir A. G. 2010 m. birželio 9 d. sudarė notarinę žemės sklypo ir sodo statinių pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 3746, kuria A. G. ir A. G. pardavė, o I. D. nusipirko: 1) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) stoginę automobiliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) kitus kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte šalys susitarė dėl parduodamų objektų kainos, iš viso – 30 000 Lt (8 688,60 Eur).

53. Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3755-375/2017 (dabar Nr. A2-347-375/2021) tenkintas pareiškėjo R. D. prašymas ir atnaujintas civilinės bylos Nr. 2-1136-896/2015 procesas dėl turto padalijimo, pareiškėjas R. D. įtrauktas trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais.

54. Trečiasis asmuo R. D. savarankišku reikalavimu prašė pakeisti 2015 m. kovo 12 d. sprendimą ir sutuoktinių 11 585 Eur skolinį įsipareigojimą jam pripažinti solidaria R. D. ir D. D. prievole. Savo reikalavimui pagrįsti R. D. pateikė 2010 m. kovo 30 d. D. D. pasirašytą paskolos raštelį, kuriame nurodoma, kad D. D. pasiskolino iš R. D. 30 000 Lt namo, esančio sodininkų bendrijoje, pirkimui bei 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį, jog pasiskolino iš R. D. 10 000 Lt namo remontui.

55. D. D. sutinka su savo tėvo R. D. reikalavimu ir teigia, kad nors raštelį pasirašė jis vienas, tačiau tai yra solidari abiejų buvusių sutuoktinių prievolė, nes už šiuos pinigus buvo nupirktas ir remontuotas namas.

56. Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartimi civilinė byla Nr. A2-3755-375/2017 (dabar Nr. A2-347-375/2021) sujungta su civiline byla Nr. e2-2683-375/2017 pagal ieškovo D. D. patikslintą ieškinį dėl senaties termino atnaujinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių ir jų dalių pripažinimo apsimestinėmis ir negaliojančiomis, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, vienašalės restitucijos natūra taikymo. Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. A2-3755-375/2017 (dabar Nr. A2-347-375/2021) 2018 m. gegužės 2 d. gautas atsakovo D. D. patikslintas priešieškinis dėl senaties termino atnaujinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių ir jų dalių pripažinimo apsimestinėmis ir negaliojančiomis, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, vienašalės restitucijos natūra taikymo, prievolių pripažinimo solidariomis abiejų sutuoktinių prievolėmis, prievolių pripažinimo asmeninėmis prievolėmis.

57. 2019 m. gegužės 23 d. trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais R. D. M. apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse.

Dėl apeliantų nurodomo pirmosios instancijos teismo šališkumo šioje byloje

58. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad byla išnagrinėta šališko teismo, kadangi teisėja nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo pareikštus prašymus, netinkamai vertino bylos aplinkybes bei neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, neužtikrino trečiojo asmens R. D. teisės turėti advokatą, netinkamai motyvavo teismo sprendimą.

59. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis CPK 65 ir 66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą.

60. Asmuo, konstatuodamas, jog buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, šią aplinkybę turi pagrįsti, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-234/2012).

61. Sprendžiant dėl šio apeliacinių skundų motyvo darytina išvada, jog jis iš esmės grindžiamas abejone dėl atsakovui priimto nepalankaus sprendimo.

62. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantui (CPK 12 str., 178 str.). Apelianto skundo argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumo grindžiami tik prielaida ir yra paremti iš esmės vien tik apelianto nesutikimu su teismo priimtu jam nepalankiu procesiniu sprendimu. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

63. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau– ir CPK) 21 straipsnyje įtvirtintas teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris numato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki.

64. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, šia prasme atsižvelgtina į asmeninius teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal objektyvųjį kriterijų vertintina, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis „pateikia“ pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2008 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Micallef priš Maltą (GC), peticijos Nr. 17056/06). Teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10).

65. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008).

66. Dėl to nėra jokio pagrindo vien tik remiantis apeliantų subjektyviais teiginiais konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo teisėja pažeidė civilinio proceso teisės normas.

67. Atsakant į trečiojo asmens apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo 2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdyje užduodamų 11 klausimų, kuriuos trečiasis asmuo nurodo kaip tendencingus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiame teismo posėdyje trečiajam asmeniui atstovavo advokato padėjėjas T. R., teismo posėdis buvo atidėtas ir trečiasis asmuo bet kurioje proceso stadijoje ar kituose teismo posėdžiuose galėjo reikšti teismui nušalinimą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis CPK 65 ir 66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą.

68. Tik 2019 m. gegužės 23 d. trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais R. D. M. apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, t. y. iki tol dvejus metus vyko teismo posėdžiai, kuriuose R. D. buvo atstovaujamas advokato padėjėjo.

69. Asmuo, konstatuodamas, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, šią aplinkybę turi pagrįsti, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-234/2012).

70. Nors pagal CPK 68 straipsnio 2 dalies nuostatą teisėjui reiškiamas nušalinimas turi būti motyvuotas, apeliaciniuose skunduose išreikštos tik abejonės teisėjos šališkumu, paremtos proceso vedimo pirmosios instancijos teisme apeliaciniame skunde nurodomais motyvais dėl teisėjos užduodamų pasikartojančių klausimų trečiajam asmeniui.

71. Šioje byloje nekonstatuota įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus įvertino remdamasis bylos rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismo surinktomis ir ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliantai D. D. bei trečiasis asmuo R. D. iki 2019-05-23, kai prarado dalinį veiksnumą, jų atstovai dalyvavo žodinio proceso tvarka bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teikė paaiškinimus (jų teisė būti išklausytam įgyvendinta), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodomas teisėjos neetiškas elgesys užduodant klausimus R. D. nesudaro pagrindo kitaip vertinti jo paaiškinimų ir padaryti priešingą išvadą bei nustatyti, kad D. D. 11 585 Eur skolinis įsipareigojimas yra solidari R. D. ir D. D. prievolė R. D.

72. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant klausimą, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 2016 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; cituotą sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nusprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93).

73. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas bei pagrindas teisėjos šališkumui konstatuoti (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Šis pagrindas konstatuotinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, iš esmės teisingas teismo sprendimas, nepaisant motyvavimo apimties, negali būti naikinamas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Tai, kad teismo sprendimo motyvai yra nepalankūs apeliantams, jie norėtų jų kitokių, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

Dėl atstovavimo trečiajam asmeniui, jo teisės į advokatą bei kuratoriaus skyrimo

74. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 39 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba kuri neturi jai atstovaujančio organo, arba kurios gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos, priešingos šalies, kuri siekia atlikti procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Prašanti paskirti kuratorių šalis privalo įrodyti šioje dalyje numatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą skirti kuratorių. Kuratoriumi gali būti paskirtas tik fizinis asmuo ir tik jo sutikimu. Fizinio asmens kuratoriumi, kai yra galimybė, skiriamas šio fizinio asmens giminaitis arba sutuoktinis. Jeigu tokios galimybės nėra, fizinio asmens kuratoriumi skiriamas advokatas. Kuratorius pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus įkainius bei tvarką turi teisę gauti atlyginimą už atstovavimą. Atstovavimo išlaidas apmoka šalis, kurios iniciatyva kuratorius yra paskirtas. Šalis, kuri prašo paskirti kuratorių, jo atstovavimo išlaidas sumoka iš anksto. Fizinių asmenų kuratorių pareigas atliekantiems giminaičiams ir sutuoktiniams atlyginimas už atstovavimą nemokamas (CPK 39 straipsnio 3 dalis).

75. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2009 yra pažymėjęs, jog „<...> kadangi kuratorius skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir sąskaita, tai teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus institutu, bet neturi teisės skirti jo savo iniciatyva, jeigu nėra suinteresuoto asmens prašymo ir išankstinio apmokėjimo už kuratoriaus atstovavimą ar kuratoriumi skiriamo asmens sutikimo, laikytina, kad kuratoriaus paskyrimas negalimas <...>“. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos neturėjo pagrindo byloje skirti šioje byloje kuratoriaus, nes trečiasis asmuo nuo 2019 m. gegužės 23 d. buvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą ir apeliacinės instancijos teisme atmestini apeliantų prašymai skirti kuratorių.

76. Be to, trečiojo asmens ir jo atstovo pagal įstatymą – šios bylos atsakovo – interesai nėra priešingi, nes jie abu savo ieškiniuose teismo prašo pripažinti, kad jų nurodomas skolinis įsipareigojimas R. D. yra R. D. ir D. D. solidarus, todėl nenustatytas R. D. ir D. D. interesų priešingumas byloje.

77. Trečiasis asmuo R. D. su savarankiškais reikalavimais pateikė reikalavimą pakeisti 2015 m. kovo 12 d. sprendimą ir 11 585 Eur skolinį įsipareigojimą pripažinti solidaria R. D. ir D. D. prievole (t. 2, b. l. 87–92). Reikalavimą grindžia tuo, jog 2010 m. kovo 30 d. R. D. paskolino sūnui D. D. 30 000 Lt, tai atitinka 8 689 Eur namo pirkimui. 2017 m. rugpjūčio 29 d. jis paskolino sūnui D. D. 10 000 Lt, tai atitinka 2 896 Eur namo remontui.

78. Atsakovas D. D. pateikė patikslintą priešieškinį (t. 7, b. l.120–130), kuriuo prašo atnaujinti terminą pareikšti reikalavimui dėl 2005 m. liepos 4 d. pirkimo- pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-2089, dalies dėl šio turto pirkėjo pripažinimo apsimestine, pripažinti, kad 2005 m. liepos 4 d. tarp D. R., R. R. ir A. G. sudarytos žemės sklypo, sodo pastato, stoginės automobiliui, šiltnamio ir kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-2089, dalis dėl šio turto pirkėjo yra apsimestinė ir negaliojanti bei perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nuo sutarties sudarymo momento nustatyti, jog nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis pagal šią sutartį įgijo D. D. ir R. D., pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. birželio 9 d. tarp A. G., A. G. ir I. D. sudarytą žemės sklypo, sodo pastato, stoginės automobiliui, šiltnamio ir kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 3746, taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovei R. D. ir atsakovui D. D. žemės sklypą, sodo pastatą, stoginę automobiliui, šiltnamį, kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), natūra, solidaria R. D. ir D. D. prievole pripažinti šiuos skolinius įsipareigojimus: R. D. pagal 2010 m. kovo 30 d. paskolos raštelį dėl 8 689 Eur skolos.

79. Paminėti trečiojo asmens ir atsakovo priešieškinio reikalavimai leidžia padaryti išvadą, kad abu jie prašo teismo pripažinti, kad 11 585 Eur skolinis įsipareigojimas yra solidari R. D. ir D. D. prievolė.

80. Bylos medžiaga įrodo, kad trečiajam asmeniui R. D. ir atsakovui D. D. 2017, 2018 metais vykusiuose teismo posėdžiuose atstovavo adv. padėjėjai T. R., V. B., 2017 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje D. D. atstovavo advokatė D. V., su kuria apeliantas nutraukė atstovavimo sutartį 2020 m. kovo 30 d. 2020 m. rugsėjo 23 d. buvo gautas D. D. prašymas atidėti teismo posėdį dėl jo gyvenamosios vietos Latvijoje, įvesto karantino ir jo atstovavimo R. D. 2021 m. kovo 25 d. D. D. sudaro atstovavimo sutartį su advokatu R. J., su kuriuo atstovavimo sutartį nutraukia ir 2021 m. balandžio 22 d. praneša teismui. Apeliantas D. D. 2021 m. balandžio 26 d. pateikia prašymą pripažinti jį R. D. atstovu pagal teismo sprendimą dėl R. D. dalinio neveiksnumo ir 2021 m. balandžio 28 d. vyksta teismo posėdis, kuriame D. D. atstovauja R. D. ir iš esmės tai vienintelis posėdis, kuriame D. D. ir jo globotinis R. D. nebuvo atstovaujami advokato. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2021 m. gegužės 17 d. vyko rašytiniai procesai ir dalyvaujantiems byloje asmenims buvo pasiūlyta pateikti baigiamąsias kalbas ir byla išnagrinėta pagal CPK 235 str.4 d. dalyvaujantiems byloje asmenims sutikus rašytinio proceso tvarka. 2021 m. gegužės 24 d. D. D. pateikė baigiamąją kalbą raštu ir papildomus dokumentus.

81. Paminėta bylos proceso eiga įrodo, kad viso proceso metu iki R. D. pripažinimo iš dalies neveiksniu jis buvo atstovaujamas advokato padėjėjo bei pats dalyvavo teismo posėdyje, o vėliau jis buvo atstovaujamas D. D. – atstovo pagal įstatymą, su kuriuo byloje neturėjo priešingų interesų. Byloje nustatyta, kad tik nuo 2021 m. balandžio 22 d. D. D. nutraukęs susitarimą su advokatu apeliantas atstovavo R. D. be advokato ir jis pagal CPK 42 str. 5 d. turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu atstovavimu savo nuožiūra.

82. Atsakant į trečiojo asmens apeliacinio skundo motyvą, kad R. D. laikotarpiu nuo 2019-05-23 iki 2021-04- 28 praradęs savo dalinį civilinį veiksnumą ir teisnumą nebuvo tinkamai atstovaujamas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. D. (kuris šioje byloje yra ieškovas) buvo paskirtas R. D. atstovu pagal įstatymą (globėju) ir galėjo imtis visų veiksmų, nurodomų jo apeliaciniame skunde – sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu. Apeliantas D. D., tapęs tėvo R. D. atstovu pagal įstatymą, 2021-04-28 teismo posėdyje informavo teismą, kad jis nutraukė atstovavimo sutartį su advokatu R. J., tačiau iki šios datos viso bylos nagrinėjimo metu, kuris truko nuo 2016 m. lapkričio mėnesio, kai buvo paduotas R. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo, R. D. atstovavo advokato padėjėjas.

83. CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta šalių pareiga sąžiningai naudotis joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Atsakovai, žinodami apie teismo procesą, neatliko savo procesinių pareigų, todėl nedalyvavimą teismo posėdyje lėmė jų apsisprendimas ir pareigos rūpintis proceso eiga nevykdymas (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

84. Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), kuriam pasiekti CPK 7, 8, 159, kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanomai trumpesnį laiką. CPK 42 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Kai šalys teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, bet negali dėl svarbių priežasčių, turi iš anksto teismui pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyti svarbias priežastis ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus.

85. Įvertinus paminėtas įstatymo nuostatas šios bylos kontekste nėra pagrindo padaryti išvados , kad buvo pažeista R. D. teisė turėti tinkamą atstovą byloje nuo 2019-05-23, kai jis teismo sprendimu buvo pripažintas iš dalies neveiksniu. Byloje nustatyta, kad iki nurodytos datos trečiasis asmuo buvo išklausytas teismo posėdyje, o vėliau atstovaujamas atstovo pagal įstatymą.

Dėl buvusių sutuoktinių prievolės R. D. bendrumo

86. Atsakant į D. D. apeliacinio skundo motyvą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei netinkamai parinko teisės normą vertindamas bylos aplinkybes, kai priteisė iš D. D. R. D. skolą, kaip asmeninę D. D. prievolę, nors pinigai pagal byloje pateiktus duomenis ir paties R. D. liudijimu buvo skolinti tuomet, kai D. D. buvo santuokoje ir abiem sutuoktiniams galiojo bendrosios nuosavybės turto režimas, apimantis ir bendrąsias prievoles skolinimo atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kvalifikuodamas sutuoktinių turtines prievoles teismas pirmiausia identifikuoja ginčo santykį – ar ginčas kilo tarp kreditoriaus ir vieno ar abiejų sutuoktinių, ar tarp sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Tai padaręs, teismas nustato, ar sutuoktinių prievolė yra asmeninė ar bendroji, o bendroji turtinė prievolė – solidarioji ar dalinė.

87. Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (CPK 178 straipsnis).

88. Apeliantai nurodo, kad R. D. teismo posėdyje paliudijo, kad pinigus skolino abiem sutuoktiniams – šeimai, šeimos poreikiui.

89. Vertinant šalių paaiškinimus reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).

90. Šioje byloje įrodyta, kad 2010 m. kovo 30 d. sudarytas D. D. pasirašytas paskolos raštelis, kuriame nurodoma, kad D. D. pasiskolino iš R. D. 30 000 Lt namo, esančio sodininkų bendrijoje, pirkimui bei 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelis, jog pasiskolino iš R. D. 10 000 Lt namo remontui. Šioje byloje atsakovas D. D. neįrodė, kad jis su buvusia sutuoktine pirko namą sodininkų bendrijoje ir pinigus pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį panaudojo atsakovės I. D. namo remontui. I. D. byloje 2010 m. gegužės 5 d notarine sutartimi įrodė, kad pinigus namo pirkimui gavo iš A. L. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir D. D. poziciją ištuokos byloje, kurioje jis nurodė, kad nei bendro turto, nei skolos R. D. neturi.

91. Byloje įrodyta, kad R. D. civilinėje byloje Nr. 2-1136-896/2015 2014 m. spalio 1d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos su D. D. nutraukimo, todėl labiau tikėtina aplinkybė, kad pinigai, gauti pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos raštelį, negalėjo būti panaudoti I. D. namo remontui.

92. CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, pagal kurią solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Aiškinant ir taikant CK 3.109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas kasacinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad tai, ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus, priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės bei socialinės padėties ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes), todėl šeimos poreikių samprata kiekvienu atveju yra individuali (2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009).

93. Šioje byloje įvertinus visą šalių teisinį santykį dėl įrodinėjamo R. D. reikalavimo pagrįstai pirmosios instancijos teismo nenustatyta, jog iš R. D. gauti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikių tenkinimui.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų

94. 2018 m. gegužės 2 d. gautas atsakovo D. D. patikslintas priešieškinis, kuriuo prašoma atnaujinti senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-2089, dalies dėl šio turto pirkėjo pripažinimo apsimestine; pripažinti, kad 2005 m. liepos 4 d. tarp D. R., R. R. ir A. G. sudarytos žemės sklypo, sodo pastato, stoginės automobiliui, šiltnamio ir kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-2089, dalis dėl šio turto pirkėjo yra apsimestinė ir negaliojanti bei, perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nuo sutarties sudarymo momento, nustatyti, jog nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis pagal šią sutartį įgijo D. D. ir R. D.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. birželio 9 d. tarp A. G., A. G. ir I. D. sudarytą žemės sklypo, sodo pastato, stoginės automobiliui, šiltnamio ir kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 3746;

95. Priešieškinyje D. D. nurodo, kad 2005 m. sudarant turto pirkimo–pardavimo sutartį sutuoktiniai įsigijo turtą A. G. vardu, nes buvo bijoma turėti nekilnojamąjį turtą savo nuosavybe dėl priverstinio skolų išieškojimo.

96. Atsakant į apeliacinių skundų motyvus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog po 2010 metų apsimestinio sandorio ir po sutuoktinių santuokos nutraukimo pasekmių įtvirtinimo teismo sprendimu tiesiogiai nukentėjo kitų kreditorių – pirmiausiai R. D., kuris byloje pareiškė reikalavimą abiem sutuoktiniams, todėl teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir lanksčiai bei plačiai taikyti senaties termino atnaujinimo institutą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas tik dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013).

97. Šioje byloje apeliantas D. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad „praktikoje būna situacijų, kaip kad atsitiko ir šios išnagrinėtos bylos atveju, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys – o šiuo atveju R. D., I. D. ir kartu atskirais atvejais pats ieškovas D. D., kuomet simuliavo sandorio sudarymą, t. y. atliko veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, o realiai norėdami šiuo sandoriu nuslėpti tikruosius savo tikslus ir tikrąją imituojamo sandorio paskirtį. /.../ Tokius veiksmus dažnai lydi tikslas išvengti tam tikrų prievolių, kurios buvo ir šiuo atveju, todėl buvo pasitelkta apsimestinio sandorio forma, turint tikslą išvengti kreditorinių prievolių“ (t.13, b. l. 8).

98. CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

99. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą šioje byloje ir apeliantų apeliacinių skundų motyvus dėl šio termino atnaujinimo darytina išvada, kad nėra įrodinėjamos svarbios priežastys dėl šio termino praleidimo 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai pripažinti negaliojančia, o D. D. remiasi ne svarbiomis termino praleidimo priežastimis, o sandorio apsimestinumo aplinkybėmis dėl prievolių kreditoriams vengimo. Šios aplinkybės egzistavo sandorio sudarymo metu. Tokia apelianto teisė negali būti ginama. Apeliantas D. D. dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik 2017 m. spalio mėnesį civilinėje byloje Nr.e2-2683-375/2017, kuri buvo sujungta su civiline byla dėl proceso atnaujinimo pagal R. D. pareiškimą. Patikslintame ieškinyje nurodo aplinkybes, kad jis su buvusia sutuoktine už A. G. mokėjo kredito įmokas iki 2010 metų. Be to, nurodo, kad A. G. vardu sudarius sutartį turtu iš karto pradėjo naudotis ir jame gyventi D. D. ir R. D., jame buvo atliekami remonto darbai. 2005 m. sudarant turto pirkimo–pardavimo sutartį buvę sutuoktiniai įsigijo turtą A. G. vardu, nes buvo bijoma turėti nekilnojamąjį turtą savo nuosavybe dėl priverstinio skolų išieškojimo. Tokiu būdu apeliantas D. G. paneigia galimybę atnaujinti jo nurodomą praleistą ieškinio senaties terminą, nes pats nurodo, kad apie šią sutartį žinojo, tačiau siekė nuslėpti faktinį savininką, t. y. save, nuo savo kreditorių.

100. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti.

101. 2015 m. liepos 4 d. yra suėjęs ieškinio senaties terminas 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai pripažinti negaliojančia, nes atsakovas D. D. nurodo, kad dalyvavo sudarant šią pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas nepateikė jokių ieškinio senaties praleidimą sąlygojusių priežasčių, kurios gali būti pripažintos svarbiomis. Nelaikytinos svarbiomis ir pateisinamomis paties atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis pasitikėjo R. D., kad buvo susitarimai dėl vaikų išlaikymo. Šias aplinkybes akivaizdžiai paneigia jo paties veiksmai santuokos nutraukimo byloje nereikšti reikalavimų dėl nekilnojamojo turto ar sandorių nuginčijimo. Kitaip vertinti paties D. D. nurodomų faktinių aplinkybių ginčo sandorių sudarymo metu nėra teisinio pagrindo.

102. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir sąžiningumo principų. Šiuo atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalys), todėl atmestini apeliacinių skundų motyvai, jog šioje byloje yra įrodytas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą 2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sandoriui nuginčyti.

Dėl apsimestinių sandorių pripažinimo negaliojančiais

103. Apsimestinio sandorio negaliojimo atveju reikia nustatyti, kokį kitą sandorį, kurį pridengia apsimestinis sandoris, šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl sandorio šalies – pirkėjo – atitikties ginčijamos sutarties atveju, būtina įrodyti sutartyje įvardytos šalies – pirkėjo – nurodymo apsimestinumą, t. y. kad sutartyje nurodytas pirkėju asmuo apskritai neturėjo pagrįstų ketinimų būti ginčijamos sutarties šalimi.

104. Nustačiusi, kad vienas iš ieškinio reikalavimų (2005 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sandoriui) šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti šį reikalavimą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog byloje keliamas klausimas dėl dviejų sandorių pripažinimo negaliojančiais tuo pačiu pagrindu (dėl apsimestinumo), pasisako dėl apeliacinių skundų argumentų pagrįstumo visa apimtimi, t. y. tiek dėl vieno, tiek dėl kito ginčijamo sandorio.

105. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl to sprendimą priėmė remdamasis prielaidomis, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, nevertindamas surinktų įrodymų, patvirtinančių priešingas nei nustatytos aplinkybes. Tokiais argumentais keliamas klausimas dėl įrodinėjimo taisyklių (įrodinėjimo dalyko nustatymo, įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo ir kt.) taikymo. Teisėjų kolegija šį klausimą analizuoja, atsižvelgdama į įrodinėjimo ypatumus bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip apsimestinio.

106. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Tačiau šioje byloje neįrodyta, kad abiejuose ginčo sandoriuose D. D. siekė tapti perkamo sodo namo ir žemės sklypo savininku.

107. Apeliantas D. D. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad byloje pateiktais dokumentais, nuotraukomis įrodyta, kad 2005 metais sudarytas žemės sklypo pirkimo sandoris tarp D. R. ir R. R. ir tarp A. G. yra apsimestinis, todėl sandorio šalis – pirkėjas (įgijėjas) – yra keistina realiai sandorį atlikusia šalimi – sutuoktiniais D. D. ir R. D.

108. Atsakant į apeliacinių skundų motyvus, kad byloje pateikti įrodymai, kuriuos sudaro pateiktos fotonuotraukos, pirkimo dokumentai, banko pervedimų išrašai ir dokumentai, įrodo ginčo sandorių apsimestinumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie įrodymai yra nepakankami D. D. įrodinėjamoms aplinkybėms konstatuoti. Byloje neįrodyta, kad ginčo namo ir žemės sklypo pirkimui buvo panaudoti D. D. ir jo bendri su R. D. pinigai, taip pat R. D. paskolinti abiem sutuoktiniams pinigai. 2005 m. liepos 4 d. sandoriui sudaryti negalėjo būti panaudoti R. D. pinigai, nes D. D. juos gavo 2010 m. kovo 30 d.

109. Byloje nustatyta, kad atsakovai D. R. ir R. R. 2005 m. liepos 4 d. pardavė atsakovui A. G.: 1) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) stoginę automobiliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) kitus kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o 2010 m. birželio 9 d. žemės sklypo ir sodo statinių pirkimo–pardavimo sutartimi A. G. ir A. G. pardavė, o I. D. nusipirko šiuos objektus.

110. Pažymėtina, jog tuo atveju, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra du sandoriai, sudaryti po penkerių metų, tačiau juose turto pirkėju nebuvo nurodyti D. ir R. D.

111. Apeliantas D. D. įrodinėja, kad R. D. iš bendrų santuokinių lėšų dengė A. G. kreditą, paimtą 2005 m. liepos 4 d. sandoriui įvykdyti, ir faktiniai pirkėjai pagal šią sutartį buvo D. ir R. D., tačiau apelianto nurodomi įrodymai dėl A. G. sąskaitos papildymo, jo paaiškinimas, paneigiamas jo paties pozicija, išreikšta oficialiose dokumentuose santuokos nutraukimo byloje. Įvertinus abiejų sandorių šalių bei apeliantų nurodomas faktines aplinkybes, nėra pagrindo padaryti išvados, kad pagal 2005 m. liepos 4 d. sandorį A. G. nesiekė tapti perkamo turto savininku, o D. D. įrodė savo aiškiai išreikštą valią tapti perkamo turto savininku. Iš R. D. atsiliepimo į apeliacinį skundo 17 p. ir 18 p. nurodytų motyvų darytina išvada, kad D. ir A. G. siejo kiti prievoliniai teisiniai santykiai dėl naudojimosi namu, pinigų investavimo, tačiau nei naudojimasis turtu, nei jo pagerinimas nesukuria nuosavybės teisinių santykių, juolab, kad jokios bendro turto dalies, jokio kreditinio reikalavimo ir bendro turto D. D. ištuokos byloje ar kitoje byloje nenurodė. Priešingai, po penkerių metų sudaromas kitas sandoris, t. y., 2010 m. birželio 9 d. žemės sklypo ir sodo statinių pirkimo–pardavimo, kuriuo nuosavybės teisė įgyjama R. ir D. D. dukros, o ne D. D. vardu.

112. Be to, apeliantas D. D. nepateikė pakankamų įrodymų, kad 2010 m. kovo 30 d. iš savo tėvo R. D. pasiskolinta 8 699 Eur (30 000 Lt) suma buvo panaudota namo (duomenys neskelbtini), pirkimui, nes nepateikė įrodymų, kad tarp 2010 m. kovo 30 d. (tėvo raštelio datos) iki 2010 m. birželio 9 d. (namo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos) D. D. būtų perdavęs gautą sumą I. D. ar R. D., ar A. G. iki notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar jos sudarymo metu.

113. D. D. taip pat nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių 2014 m. rugpjūčio 29 d. pasiskolintos 2 896 Eur (10 000 Lt) sumos panaudojimą namo remontui. Byloje įrodyta, kad R. D. 2014 m. spalio 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos su D. D. nutraukimo, todėl labiau tikėtina aplinkybė, kad D. D. 2014 m. rugpjūčio 29 d. pasiskolinti 2 896 Eur negalėjo būti panaudoti jo nurodomo namo remontui.

114. Byloje įrodyta, kad atsakovės I. D. močiutė, atsakovės R. D. motina A. L., ir atsakovė I. D. 2010 m. gegužės 5 d. sudarė notarinės formos pinigų dovanojimo sutartį, reg. Nr. 1961, kuria A. L. padovanojo I. D. 30 000 Lt (8 688,60 Eur) sodo žemės sklypo su namu pirkimui.

115. Ši notarinės formos sutartis vertintina kaip įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią nei paprastos rašytinės formos 2010 m. kovo 30 d. sudaryta sutartis tarp R. D. ir D. D.

116. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Tokiu įrodymu ji yra tais atvejais, kai pateikiama į bylą kaip patvirtinanti vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai ji byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys, reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015). Įvertinus paminėtą taisyklę apeliantas D. D. nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog A. L. neturėjo pakankamai lėšų nurodomai notarine tvarka patvirtintai paskolos sutarčiai, kuri byloje yra nenuginčyta.

117. Apeliantas D. D. nurodė, kad sandorį kito asmens (statytinio) vardu sudarė siekdamas išvengti kreditorių galimo išieškojimo nukreipimo į jo asmeninį turtą . Taigi byloje yra duomenų, kad jis, sudarydamas apsimestinį sandorį, siekė neteisėtų tikslų – sutrukdyti galimą skolų išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka ir taip išvengti savo prievolių vykdymo. Pažymėtina, kad toks elgesys neatitinka į teismą besikreipiančio asmens elgesio standarto, įtvirtinto įstatyme ir būtino įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas tam, kad teismas gintų tokio asmens pažeistas teises. Toks teismui nurodytas sandorį ginčijančio asmens siekis (išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo) vertintas kaip piktnaudžiavimas subjektine teise. Tokiu atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

118. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą lėmė pažeidimai įrodymų vertinimo procese. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Šios bylos atsakovų pozicija įrodyta notarine forma patvirtintomis sutartimis, o D. D. savo poziciją įrodinėja paprastos rašytinės formos įrodymais bei paaiškinimu, kad ginčo sandoriais siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. D. D. su baigiamąja kalba pateiktos nuotraukos bei įrodymai dėl įrodinėjamos namo rekonstrukcijos neįrodo nuosavybės teisių į ginčo namą įgijimo pagal šioje byloje ginčijamus sandorius.

119. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

120. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

121. CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atmetus apeliacinius skundus iš D. D. ir R. D. priteistini R. D. po 363 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 str. 3 d., 98 str.), nes šios išlaidos neviršija paminėtų Rekomendacijų 8.11 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti D. D. prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir skirti trečiajam asmeniui R. D. kuratorių.

Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti R. D. iš D. D. ir R. D. po 363 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.