Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Sigitos Fomičiovos,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Agatai Ulevič,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Ingai Petrauskienei

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. P. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą prašydamas:

1.1. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 23S93110 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas Nr. 1), nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

1.2. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98384 (toliau – Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn. (2,5 metų) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

1.3. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 23S99287 atšaukti daugkartinę Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas Nr. 3).

1.4. Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98549 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (toliau – Sprendimas Nr. 4), kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai iki 2023 m. liepos 5 d. išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus (toliau – JAE).

1.5. Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

1.6. Priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Atsakovo Sprendime Nr. 1 nurodyti argumentai nepagrįsti, priimti vien tik formaliais pagrindais. Pareiškėjo apklausa buvo atlikta 2023 m. gegužės 16 d. siekiant išsiaiškinti poziciją ir požiūrį į įvykius Ukrainoje, kurios metu pareiškėjais aiškiai nurodė, kad nepalaiko jokių karinių veiksmų, taip pat ir Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. Į klausimą, kodėl pildant klausimyną pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, atsakė, jog, jei pagal tarptautines konvencijas ir kol tarptautinė bendruomenė nepripažino – tai Ukrainai, jei pagal Rusijos įstatymus – Rusijai.

2.2. Sutuoktinė O. B. yra Lietuvos Respublikos pilietė, nepilnametė dukra V. P. (gim. data (duomenys neskelbtini)) taip pat yra Lietuvos pilietė, todėl Departamentas atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje neužtikrino tarptautinių įsipareigojimų – teisės į šeimos susijungimą laikymosi.

2.3. Pareiškėjo sutuoktinei ir jų nepilnamečiam vaikui gyvenant Lietuvoje, lankant ugdymo įstaigas, pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai interesai, yra būtent Lietuvos Respublikoje. Šias aplinkybes patvirtina kartu su skundu pridedami rašytiniai įrodymai: santuokos sudarymo įrašą liudijantis išrašas, mokymo paslaugų sutartis dėl pareiškėjo nepilnametės dukros ikimokyklinio ugdymo darželyje, darželio lankomumo pažyma, pažyma dėl sutuoktinės ir nepilnametės dukters deklaruotos gyvenamosios vietos, pareiškėjo sutuoktinės 2021 m. – 2022 m. Lietuvoje turimo nekilnojamojo turto deklaracijos ir metinės pajamų deklaracijos už laikotarpį nuo 2018 m. iki 2022 m.

2.4. Kritiškai vertina Departamento argumentus, kad pareiškėjo sutuoktinė neva niekuomet nevykdė jokios individualios veiklos ir (ar) nedirbo, kadangi ekonominiai asmens interesai su tam tikra valstybe pasireiškia ne tik konkrečiais darbo teisiniais santykiais, tačiau ir turto buvimo vieta, o pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto.

2.5. Departamentas prieš priimant Sprendimą Nr. 1, Sprendimą Nr. 2 ir Sprendimą Nr. 3 (toliau kartu – ir Sprendimai) turėjo įvertinti, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių (ir būtent kokių, jas individualizuojant), užkertančių kelią pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nagrinėjamu atveju, išskyrus Departamento interpretacijas, Sprendimuose nepateikiama jokių objektyviai egzistuojančių įrodymų, kad pareiškėjas savo aktyviai vykdytais veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus, be to, Departamento klausimyne aiškiai nurodė, kad nepritaria jokiems kariniams veiksmams, taigi ir Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje, kas rodo priešingas pareiškėjo pažiūras, negu, kad interpretuoja Departamentas. Pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui konstatuota remiantis išimtinai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) ir Departamento padarytomis prielaidomis, o ne nustatytais faktais ir tai pagrindžiančiais duomenimis.

2.6. Pareiškėjas nei žodžiu, nei socialinėje medijoje niekada nėra reiškęs pritarimo Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje, tokių įrodymų nepateikia ir Departamentas, todėl prielaidos dėl informacijos, kurstančios neapykantą, sklaidos pareiškėjo veiksmais laikomos nepagrįstomis. Departamentas nepagrindė, kaip konkrečiai pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui.

2.7. Esant priimtiems Sprendimams pareiškėjas negali atvykti į jokią valstybę, priklausančią Šengeno zonai, taigi – ne tik Lietuvos Respublikoje, tačiau ir kitose Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse susitikti su savo šeimos nariais – sutuoktine ir nepilnamete dukra, taip pat dirbti ir užsiimti bet kokia ūkine–komercine veikla. Susidaro neproporcinga situacija, kai pareiškėjas negalės matytis bei bendrauti su savo sutuoktine ir nepilnamete dukra, kadangi Rusijos Federacija yra įtraukusi Baltijos šalis (ir Lietuvą) į Rusijai nedraugiškų valstybių sąrašą, todėl pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnametė dukra į Rusijos Federaciją atvykti negalės. Be to, kaip apklausos metu patvirtino pareiškėjas, sutuoktinė Lietuvoje slaugo senyvo amžiaus motiną (Lietuvos Respublikos pilietę), kuri serga ir kuriai yra būtina nuolatinė priežiūra, todėl galimybės keliauti yra apsunkintos bei apribotos.

2.8. Sprendimas Nr. 4 neatitinka proporcingumo principo, prieštarauja laisvo asmenų judėjimo teisei, taip pat – laisvei pasirinkti profesiją ir teisei dirbti. Skrydžiai į JAE trunka ilgą laiką, kas sudarytų didelius nepatogumus šeimai su mažamečiu vaiku skristi pas pareiškėją, be to, tokių skrydžių kainos taip pat nėra mažos, o pragyvenimo išlaidos JAE – didelės (pareiškėjas neturi galimybės dirbti ir užsidirbti Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse, kai galimybės įsitvirtinti ir susirasti darbą JAE yra apsunkintos). Pareiškėjas, negalėdamas dirbti, negali ir išlaikyti savo šeimos, mažametės dukters, padengti šeimos įsipareigojimų (darželio įmokos už nepilnametę dukrą ir pan.). Pareiškėjo pasirinkimas vykti į JAE buvo nulemtas išimtinai tos aplinkybės, jog Šengeno erdvėje jam lankytis yra draudžiama, o į Rusijos Federaciją negalėtų atvykti jo šeima.

2.9. Ginčijami sprendimai laikytini priimtais formaliai, neįvertinus individualios pareiškėjo situacijos, taip pat individualiai nepagrindus jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl turi būti panaikinti, kaip priimti neteisėtai ir nepagrįstai.

2.10. Mano, kad išsamiam, objektyviam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimu tikslinga byloja liudytoja apklausti sutuoktinę O. B., kuri kartu su dukra gyvena Lietuvoje ir galėtu teismui papasakoti reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovų priimtų sprendimų įtaka šeimos gyvenimui bei patirtiems išgyvenimams, atsakyti teismui į iškilusius klausimus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo atmesti kaip nepagrįstą šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas 2022 m. spalio 25 d. asmeniškai atvyko į Departamentą pateikti prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti Departamento klausimynas ir pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai.

3.2. Pareiškėjo apklausa buvo atlikta 2023 m. gegužės 16 d., siekiant išsiaiškinti poziciją ir požiūrį į įvykius Ukrainoje, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad nepalaiko jokių karinių veiksmų, taip pat ir Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. Pareiškėjas keletą kartų per apklausą paminėjo, kad konfliktą galima buvo išspręsti kitais būdais, be karinių veiksmų. Į klausimą, kodėl pildant klausimyną pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, atsakė, kad nesidomi ir nesupranta politinių ar juridinių aspektų šiuo klausimu, o tokį atsakymą pasirinko, nes jei mokesčiai, kuriuos sumoka Krymo gyventojai atitenka Rusijai, reiškia minėtos teritorijos gyventojai paklūsta tos šalies vadovybei ir teritorija priklauso tai valstybei t. y. Rusijai. Uždavus klausimą pakartotinai kam teisiškai priklauso Krymas? atsakė, kad žiūrint pagal kokius įstatymus, jei pagal tarptautines konvencijas ir kol tarptautinė bendruomenė nepripažino – tai Ukrainai, jei pagal Rusijos įstatymus – Rusijai. Pareiškėjas nurodė, kad kariuomenės įvedimo į svetimą teritoriją nepalaiko, tačiau jo manymu Krymas buvo užimtas be kraujo praliejimo, todėl negatyvo tame nemato. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad turi du aukštuosius išsilavinimus, dirbo auditoriumi, 2019 m. liepos 13 d. susituokė su Lietuvos piliete ir 2019 m. rugpjūčio 11 d. sutuoktiniams gimė duktė. Papasakojo, kad šeima gyveno Rusijoje, tačiau susirgo sutuoktinės mama, jai reikalinga priežiūra, todėl šeima nusprendė persikelti gyventi į Lietuvą. Pareiškėjas nurodė, kad jei ne susiklosčiusios aplinkybės, neplanavo savo ateities Lietuvoje, greičiausiai apsigyventų Prancūzijoje arba Ispanijoje.

3.3. Įvertinus pareiškėjo per apklausą išsakytus teiginius ir atsakymus į pateiktus klausimus, galima daryti išvadą, jog užsienietis vengė tiesaus atsakymo, nuolat kartojo, jog nesidomi politiniais įvykiais ir neturi apie juos informacijos, pvz., teigė, jog nežinojo apie Rusijoje vykusius mitingus prieš Rusijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra įgijęs du aukštuosius išsilavinimus, teigė, Rusijoje vykdė verslą, sunkiai tikėtina, jog ignoravo informacines priemones ir neturi jokių žinių apie Ukrainoje Rusijos vykdomus veiksmus. Departamento vertinimu, pareiškėjas sąmoningai vengė tiesaus atsakymo į pateiktus klausimus, pateikti paaiškinimai nepaneigia Departamento klausimyne pasirinkto atsakymo dėl Krymo priklausomybės.

3.4. VSD 2023 m. sausio 10 d. rašte Nr. 18-280 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – VSD išvada) nurodoma, jog VSD vertinimu pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

3.5. Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, o pareiškėjo šeimyniniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), 37 ir 39 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, nustatomas, perpus trumpesnis, nei prašo VSD, 2 metų 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 15 punktu, į SIS įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius).

3.6. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje išduotą daugkartinę Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios galiojimo laikas nuo 2021 m. gegužės 4 d. iki 2026 m. gegužės 3 d., buvimo laikas – 90 dienų. Priėmus Sprendimą Nr. 2 pareiškėjas nebeatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytų atvykimo sąlygų. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 810/2009 nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad Departamentas priima sprendimus dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo ar atšaukimo. Vadovaujantis minėtais teisės aktais buvo atšaukta pareiškėjo daugkartinė Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini) ir duomenys apie atšauktą daugkartinę Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyti į VIS. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad pareiškėjo sutuoktinė slaugo savo senyvą motiną, pareiškėjas pasirinko išvykti ne į Rusijos Federaciją, o į JAE, galimos įsidarbinimo problemos ir kt. niekaip nepaneigia jo grėsmės valstybės saugumui.

3.7. Priimdamas ginčijamus sprendimus Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

3.8. Departamentas vadovavosi ne tik VSD pateikta išvada, bet ir per 2023 m. gegužės 16 d. apklausą pareiškėjo išsakytais teiginiais ir atsakymais į pateiktus klausimus. Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Rusijos Federacijos armija neteisėtai yra įžengusi į Krymo teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus, todėl mano, kad pareiškėjui vengiant tiesiogiai atsakyti į užduodamus klausimus apie Krymo priklausomybę, patvirtina galimą pareiškėjo poziciją kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, kuri nesutampa su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui.

3.9. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo šeimos nariai – Lietuvos Respublikos piliečiai.

3.10. Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

4. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo atmesti kaip nepagrįstą šiais motyvais:

4.1. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte 2023 m. birželio 28 d. 19.38 val. VSAT pareigūnams patikrinus iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką (reisas Nr. TK1408 į Stambulą) vykstantį pareiškėją, kad tiek Šengeno informacinėje sistemoje, tiek Nacionaliniame registre, nustatyta pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. gruodžio 27 d., yra nepageidaujamas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje.

4.2. Pasienio tikrinimo metu VSAT pareigūnai 2022 m. birželio 28 d. 19.38 val. nustatę pirminę informaciją, kad pareiškėjui uždrausta atvykti ir būti į Lietuvos Respublikoje, pastarąjį nukreipė į antrąją kontrolės liniją, kurios patikrinimo metu atsirado būtinybė patikrinti vykstantį per valstybės sieną asmenį išsamiau, o būtent patikrinti jo duomenis informaciniuose registruose, o būtent išsiaiškinti neteisėtas užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes, ir pasitvirtinus pirminei informacijai surašyti procesinius dokumentus.

4.3. Pareiškėjas VSAT pareigūnams, kitų duomenų ir (ar) dokumentų patvirtinančių jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje (Europos Sąjungoje) nepateikė. Pareiškėjas pasienio tikrinimo metu VSAT pareigūnams, nepateikė duomenų, Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 vykdymas yra sustabdytas.

4.4. VSAT pareigūnai vykdydami SIS esančius nurodymus dėl tolimesnių veiksmų bei atsižvelgdami į Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, todėl vadovaudamiesi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bei 127 straipsnio 1 ir 3¹ ir 6 dalimis, pareiškėjo atžvilgiu priėmė Sprendimą Nr. 4.

4.5. Pasitvirtinus informacijai, kad pareiškėjas yra nepageidaujamas Lietuvos Respublikoje ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo numatytam skrydžiui įlaipinimas į jau buvo lėktuvą prasidėjęs, VSAT pareigūnai pasielgė protingai ir proporcingai, o būtent įvertinę situaciją, kad pastarasis išvyksta (ketina išvykti) iš Šengeno erdvės, ir laiku neišvykęs prarastų bilietus lėktuvu jungiamuoju skrydžiu iš Lietuvos Respublikos per Turkijos Respubliką į JAE, patirtų finansinius ir moralinius nuostolius, paaiškinus jo grąžinimo aplinkybes ir surašius procesinius dokumentus, VSAT pareigūnai sudarė galimybę pareiškėjui pasirinkti valstybę kur pageidauja ir gali išvykti, tuo tikslu, kad įrašyti į planuojamą priimti sprendimą dėl grąžinimo.

4.6. Pareiškėjas pasienio tikrinimui pateikė Rusijos Federacijos piliečio pasą ir kartu su savimi turėjo dokumentus suteikiančius teisęs jam patekti į JAE, tokiu būdu pareiškėjas save identifikavo kaip Rusijos Federacijos pilietį, kurį sieja ryšys su JAE ir ši valstybė jį pripažįstą asmeniu kuris gali patekti į ta valstybę. Pažymi, kad pasienio tikrinimo metu pareiškėjas pats prašė (pageidavo), kad jis būtų grąžintas būtent į JAE ir netgi nurodė savo gyvenamosios vietos adresą toje valstybėje. Tokiu būdu pareiškėjas pats užtikrino, jog Sprendime Nr. 4 nurodant, kad pareiškėjas yra grąžinamas į Jungtiniais Arabų Emyratus, jis toje valstybėje tikrai bus priimtas.

4.7. Sprendimu Nr. 4 nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gerbimą, nes neapriboja pareiškėjo teisės ir toliau palaikyti socialinius (šeimyninius) išvykus iš Lietuvos Respublikos. Panaikinus Sprendimą Nr. 4 pareiškėjo statusas nepasikeistų, t. y. pareiškėjas būdamas paskelbtu nepageidaujamu asmeniu, netaptų laikomas teisėtai esančiu asmeniu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam nėra atimta galimybė, teisės aktų nustatyta tvarka, ateityje atvykti į Lietuvos Respubliką ir ar net gyventi joje, todėl Sprendimas Nr. 4 neapriboja pareiškėjui teisės kreiptis dėl teisės atvykti į Lietuvos Respubliką.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepimo teismui nepateikė, teismo posėdyje VSD atstovas nedalyvavo.

6. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje prašė tenkinti prašymą dėl liudytojos – sutuoktinės apklausos, nurodydamas, kad sutuoktinė galėtų paaiškinti kaip jaučiasi pareiškėjo dukra ir kokių problemų kelia situacija kai dukra negali būti ir bendrauti su tėvu, be to, yra neaiškumų iš pareiškėjo apklausos, nes nėra aiški sutuoktinės veikla, kuomet 10 metų gyveno Rusijoje. Be kita ko, pareiškėjo atstovo manymu, situacija Departamento apklausos metu nebuvo tinkamai įvertinta. Teismo posėdžio metu prašymas dėl liudijo apklausos netenkintas, nurodant, kad teismas negali perimti institucijos, atliekančios individualų vertinimą, funkcijų, be to, byloje esama pakankamai įrodymų apie pareiškėjo šeimyninę padėtį.

7. Pareiškėjas teismo posėdžio metu atsakydamas į klausimą dėl Krymo priklausomybės, paaiškino, kad nesupranta teisinių subtilybių, todėl nežinantis atsakymo į šį klausimą, be to, neaiškios Departamento klausimyno formuluotės ir apklausos klausimai. Atsakydamas į klausimus apie šeimos gyvenamąją vietą, nurodė, kad nekilnojamojo turto turi Lietuvoje ir Šengeno zonoje, o JAE gyvena brolis, tačiau JAE sutuoktinė ir dukra negalėtų gyventi dėl karšto klimato, be to, sutuoktinė turi senyvo amžiaus motiną, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra. Paaiškino, kad Rusijos puolimas yra klaida, nes smurtas problemų neišsprendžia, taip pat ir karas tarp valstybių. Pažymėjo, kad VSD išvada apie Baltarusijos pilietį, o tai įrodo, kad pareiškėjo situacija dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, buvo vertinta formaliai. Nurodė, kad Departamento apklausos vertime yra neatitikimų ir neteisingų formuluočių, pvz. Departamentui aiškiai nurodęs nepalaikantis karinės agresijos, tačiau tai buvo vertinama kaip „nepraliejant kraujo“, o sutuoktinės motina, buvo įvardijama kaip pareiškėjo motina. Paaiškino, kad Rusijoje su šeima negali gyventi, nes sutuoktinė yra lietuvė ir nenori gyventi Rusijoje dėl vykdomos politikos. Be to, Lietuva Rusijos yra pripažinta nedraugiška valstybe, taip pat ir Lietuva Rusiją yra pripažinusi kaip nedraugišką valstybę, todėl faktiškai sutuoktinė vykti į Rusija negali. Pasakojo, kad Rusijoje įvykdė visus savo turimus įsipareigojimus ir jau metus laiko nebuvęs Rusijoje, o 2022 m. gyvenęs ir Prancūzijoje, nes sutuoktinė turi ten nekilnojamojo turto. Norintis, kad dukra pažintų ir lietuvišką kultūrą, todėl atvyko į Lietuvą, o dabar gali su šeima susitikėti tik trečiosiose šalyse, ir trumpam terminui, nes sutuoktinė turi prižiūrėti savo motiną, o dukra turi eiti į darželį. Nurodė šiuo metu esantis Serbijoje, bet čia galintis būti tik vieną mėn., paskui turės vykti į kitą valstybę. Norėtų gyventi Lietuvoje, nes sutuoktinė iš Lietuvos, be to, kad vaikas žinotų lietuvišką ir rusišką kultūrą, taip pat su šeima norėtų būti Ispanijoje ar Prancūzijoje, ar kitoje šalyje ir, kad galėtų kuo dažniau matytis, ne kaip Serbijoje. Pasakojo, kad į Rusiją negrįžta nes ten esant negalėtų bendrauti su šeima, yra nusistatęs prieš Rusijos veiksmus, Rusijoje nutraukęs darbo santykius – Rusijoje turėjęs verslą: dirbtuvę ir 4 darbininkus, gamino baldus pagal užsakymus.

8. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu paaiškindamas pareiškėjo atsakymus į Departamento klausimyno 11 klausimą, kad jeigu pagal Rusijos įstatymus, tai Kryme veikia Rusijos valdžia, mokesčiai mokami į Rusijos valdžiai, todėl teritorija priklauso Rusijai, o jeigu pagal tarptautinę teisę, tai teritorija priklauso Ukrainai, pažymėjo, kad tokia situacija vadinama de jure ir de fakto, nes negalima ginčytis, kad Kryme veikia Rusijos valdžia, teismai, vyriausybė ir pan., ir kad Rusija nacionalizavo ukrainiečių turtą, o tai parodo, kad Krymas de fakto priklauso Rusijai, tačiau yra kita situacija, kai 2014 m. referendumas nebuvo pripažintas tarptautinės bendruomenės, ir tai reiškia, kad Krymas yra okupuota teritorija. Pažymėjo, kad iš VSD išvados turinio matyti, kad buvo atliktas formalus vertinimas, nes išvados formą nepakeista, nurodant, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, nors Departamento klausimyne aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Akcentavo, kad nėra aišku kaip Departamentas priėmė Sprendimus tokios VSD išvados pagrindu, nes tai neatitinka faktinės situacijos, o pats klausimas „Kam priklauso Krymas?“ suformuluotas neteisingai, t. y., turėtų būti klausimas kam priklauso de fakto ir de jure. Pažymėjo, kad vaiko interesas yra augti su tėvais ir jeigu santuokos faktas neužtikrina galimybės gauti leidimą gyventi Lietuvoje, kelia klausimą – kodėl atsakymas į klausimą „Kam priklauso Krymas?“ yra svarbiau, nei tėvo pareiga ir galimybė dalyvauti vaiko auklėjime. Akcentavo, kad priimant sprendimus turi būti tikslūs ir aiškūs faktiniai duomenys, kuriais Departamentas remiasi, todėl nelaiko nereikšminga klaida, kad VSD išvada yra dėl Baltarusijos piliečio, ne dėl Rusijos Federacijos piliečio. Be to, Departamentas nevertino, kad pareiškėjui, kaip Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui yra taikomas didesnis reikalavimų lygis įrodinėjant grėsmę nacionaliniam saugumui, t. y. siejant ne su nuomonės turėjimu, o su konkrečiu elgesiu, kuris keltų realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja Lietuvos piliečiams vykti į Rusiją, o Rusijoje esantiems Lietuvos piliečiams rekomenduoja išvykti iš Rusijos, ir tai yra oficiali informacija keliaujantiems. Be to, priimti Sprendimai neleidžia pareiškėjui kartu gyventi su sutuoktine, nes nėra kitos valstybės, kur šeima galėtų susijungti, auginti vaiką ir kartu gyventi, todėl sprendimas draudžiantis šeimai kartu gyventi 2,5 metų negali būti proporcingas.

9. Atsakovo Departamento atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, kad palaiko argumentus ir motyvus išdėstytus Departamento atsiliepime ir pasitiki VSD pateiktomis išvadomis bei jų nekvestionuoja. Departamentas priimdamas Sprendimus atsižvelgė į visus turimus duomenis, todėl Sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, ir tai yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Pasisakydama dėl pareiškėjo ir pareiškėjo atstovo nurodytų klaidų paaiškino, kad apklausos transkripcijoje klaidų nėra, o jeigu ir būtų klaida dėl mamos, kaip nurodo pareiškėjas, ji nebūtų reikšminga priimant Sprendimus. Be to, pareiškėjas teigdamas, kad buvo netinkamai vertinami atsakymai apklausos metu to niekaip nepagrindė, todėl Departamento vertinimas yra tinkamas. Akcentavo, kad nors pareiškėjas ir nurodo kad neišmano teisės, tačiau apklausos metu teigia, kad pagal Rusijos įstatymus Krymas priklauso Rusijai, o pagal tarptautinius įstatymus – Ukrainai. Vertinant šiuos atsakymus ir tai, kad pareiškėjas turi du aukštuosius išsilavinimus, preziumuoja, kad pareiškėjas turi bendras teisines žinias, gali atskirti teisės faktus, bei tai, pagal ką yra sprendžiamas teritorijos priklausomumas teisiškai ir legitimiai, tačiau kai yra patogu pasisako, kad yra teisiškai neraštingas. Atsakydama į klausimą dėl VSD išvadoje padarytų klaidų apie pareiškėją, kad jis yra Baltarusijos Respublikos pilietis, paaiškino, kad tokia vieno žodžio klaida nėra reikšminga priimant sprendimus. Valstybės saugumas yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbesnė už klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Be to, iš VSD išvados turinio galima suprasti, kad išvada surašyta dėl Rusijos Federacijos piliečio, todėl vieno žodžio klaida negali būti pripažįstama reikšminga priimant Sprendimus. Pažymi, kad priimtais Sprendimais sutuoktinei nėra uždraudžiama vykti į kitas šalis, o pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Šengeno zona, be to, pats pareiškėjas nurodė, kad turi šeimos narių JAE.

10. Atsakovo VSAT atstovė teismo posėdžio metu nurodė nesutinkanti su pareiškėjo prašymais, pareiškėjo skundą prašo atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais. Paaiškino, kad vadovaujantis VSD pažyma ir Departamento Sprendimais, VSAT priėmė Sprendimą Nr. 4. Pasienio tikrinimo metu asmuo – pareiškėjas buvo identifikuotas tinkamai, nustatyta, kad jis Lietuvoje yra nepageidaujamas, o abejoti Departamento Sprendimais VSAT neturi pagrindo. Akcentavo, kad pareiškėjas nurodė, jog jeigu norit, kad pasakyčiau, kad Krymas priklauso Ukrainai, tai taip ir pasakysiu, be to, ateitį Lietuvoje sieja tik su sutuoktinės motinos liga, nenurodydamas kitų aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

11. Ginčas byloje keliamas dėl Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl Sprendimo Nr. 2 kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn. (2,5 metų) ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, dėl Sprendimo Nr. 3, kuriuo pareiškėjui atšaukta daugkartinė Šengeno vizą ir dėl Sprendimo Nr. 4, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į JAE. Ginčijami sprendimai priimti, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, Departamentui pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2022 m. spalio 25 d. pildydamas Departamento klausimyną atsakydamas į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

13. VSD išvada Departamentas informuotas, kad VSD vertinimu pareiškėjas (teismas pažymi, kad VSD išvadoje pareiškėjas nurodomas kaip Baltarusijos pilietis) deklaruodamas, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD išvadoje nurodoma, kad:

13.1. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta: Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ (toliau – Nacionalinio saugumo strategija), 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 ,,Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“.

13.2. Atsižvelgdamas į nurodytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsniu, prašo nesuteikti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

14. Departamentas 2023 m. gegužės 16 d. atliko pareiškėjo apklausą, kurios tikslas išsiaiškinti pareiškėjo poziciją ir pažiūras į įvykius, vykstančius Ukrainoje. Apklausos metu pareiškėjas, atsakydamas į klausimus pasakojo, kad tėvai gyvena Rusijoje, brolis gyvena ir dirba Dubajuje, pareiškėjas Maskvos valstybiniame Baumano technikos universitete įgijo du aukštuosius išsilavinimus: inžinieriaus ir vadybininko, dirbo ir verslą kūrė Rusijoje, sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė, kuri šiuo metu nedirba, bet turi pastovių pajamų, planavo, kad kai pasens sutuoktinės motina, kad galėtų ją rūpintis, kartu atvyks gyventi į Lietuvą. Nurodė, kad požiūris į bet kokius karo veiksmus yra neigiamas, taip pat Rusijos ir kitų šalių, bet nelabai suprantantis tarptautinių santykių, be to, dirbo, kūrė verslą, todėl nesidomėjo naujienomis, nežinojo, kad Rusija vykdė karinius veiksmus. Manantis, kad Rusijai nebuvo būtina pulti Ukrainos, nes iš Ukrainos puolimo į Rusijos teritoriją, nebuvo, bet nenusimanantis apie politinę situaciją ir teisnius niuansus, mąstantis, kad jeigu mokami mokesčiai į tam tikros šalies iždą, tai ta teritorija priklauso tai šaliai, todėl pagal Rusijos įstatymus Krymas priklauso Rusijos teritorijai, o kol tarptautiniu mastu nepripažinta, tai Ukrainos teritorijai. Pasakojo, kad neplanuotų gyventi Rusijoje, jei sutuoktinės motina būtų sveika vyktų gyventi į Ispaniją arba Prancūziją, turi galimybę gyventi Prancūzijoje, nes čia sutuoktinė turi nekilnojamojo turto, bet pablogėjus sutuoktinės motinos sveikatai atvyko į Lietuvą pateikti dokumentų leidimui laikinai gyventi.

15. Departamentas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodant, kad:

15.1. Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

15.2. Pareiškėjas 2022 m. spalio 25 d. asmeniškai atvyko į Departamentą pateikti prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – LLG Aprašas), 10.31 papunkčiu buvo pateiktas užpildyti Departamento paruoštas klausimynas. Pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 11 klausimą pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai.

15.3. 2023 m. gegužės 16 d. atlikta pareiškėjo apklausa, siekiant išsiaiškinti poziciją ir požiūrį į įvykius Ukrainoje. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad nepalaiko jokių karinių veiksmų, tame tarpe ir Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, pareiškėjas keletą kartų per apklausą paminėjo, kad konfliktą galima buvo išspręsti kitais būdais, be karinių veiksmų. Į klausimą, kodėl pildant klausimyną pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, atsakė, kad nesidomi ir nesupranta politinių ar juridinių aspektų šiuo klausimu, o tokį atsakymą pasirinko, nes jei mokesčiai, kuriuos sumoka Krymo gyventojai atitenka Rusijai, reiškia minėtos teritorijos gyventojai paklūsta tos šalies vadovybei ir teritorija priklauso tai valstybei t. y. Rusijai. Uždavus klausimą pakartotinai kam teisiškai priklauso Krymas? pareiškėjas atsakė, kad žiūrint pagal kokius įstatymus, jei pagal tarptautines konvencijas ir kol tarptautinė bendruomenė nepripažino – tai Ukrainai, jei pagal Rusijos įstatymus – Rusijai. Pareiškėjas nurodė, kad kariuomenės įvedimo į svetimą teritoriją nepalaiko, tačiau jo manymu Krymas buvo užimtas be kraujo praliejimo, todėl negatyvo tame nemato. Apklausos metu taip pat nurodė, kad turi du aukštuosius išsilavinimus, dirbo auditoriumi, 2019 m. liepos 13 d. susituokė su Lietuvos piliete, 2019 m. rugpjūčio 11 d. sutuoktiniams gimė duktė. Papasakojo, kad šeima gyveno Rusijoje, tačiau susirgo sutuoktinės mama, jai reikalinga priežiūra, todėl šeima nusprendė persikelti gyventi į Lietuvą. Nurodė, kad jei ne susiklosčiusios aplinkybės, neplanavo savo ateities Lietuvoje, greičiausiai apsigyventų Prancūzijoje arba Ispanijoje. Įvertinus pareiškėjo per apklausą išsakytus teiginius ir atsakymus į pateiktus klausimus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas vengė tiesaus atsakymo, nuolat kartojo, jog nesidomi politiniais įvykiais ir neturi apie juos informacijos, pvz., teigė, jog nežinojo apie Rusijoje vykusius mitingus prieš Rusijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra įgijęs du aukštuosius išsilavinimus, teigė, jog Rusijoje vykdė verslą, sunkiai tikėtina, jog ignoravo informacines priemones ir neturi jokių žinių apie Ukrainoje Rusijos vykdomus veiksmus. Remiantis apklausos rezultatais, Departamento vertinimu, užsienietis sąmoningai vengė tiesaus atsakymo į pateiktus klausimus, jo patiekti paaiškinimai nepaneigia klausimyne pasirinkto atsakymo dėl Krymo priklausomybės.

15.4. Departamentas 2023 m. sausio 11 d. gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

15.5. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambulėje, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 ,,Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1070 „Dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje pripažinimo genocidu ir specialiojo tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimo Rusijos agresijos nusikaltimui ištirti“.

15.6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad visų užsieniečių, deklaruojančių paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į VSD vertinimą, taip pat į Lietuvos Respublikos aktyviai reiškiamą poziciją, smerkiančią Rusijos Federacijos vykdomus agresyvius karinius veiksmus, pareiškėjo sąmoninga pozicija, pasireiškianti neteisėtai okupuotos Ukrainos teritorijos priskyrimu Rusijai, tokiu būdu palaikant ir Rusijos karinius veiksmus, apimančius ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, kad prokremliškam režimui palankumą reiškiantis asmuo taip pat yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, kad taip pat nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.

15.7. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nuo 2020 m. liepos 2 d. iki 2021 m. kovo 24 d. galiojusią Šengeno vizą, buvimo su viza laikas – 90 d., bei turi galiojančią nuo 2021 m. gegužės 4 d. iki 2026 m. gegužės 3 d. Šengeno vizą, buvimo su viza laikas – 90 d. Pareiškėjas Rusijoje 2019 m. liepos 13 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, kuri nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2022 m. spalio 19 d. buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos, nuo 2022 m. spalio 20 d. gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje. Departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena pareiškėjo nepilnametė duktė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Rusijoje, o Lietuvoje pirmą kartą jos gyvenamoji vieta buvo deklaruota 2022 m. spalio 20 d. Pareiškėjo teigimu dukra nuo 2022 m. spalio mėn. lanko vaikų darželį „Taškius“, kuriame ugdymas vyksta lietuvių kalba. Pareiškėjas bei jo sutuoktinė per pastaruosius 20 metų Lietuvoje darbo santykių neturėjo ir šiuo metu neturi.

15.8. Pareiškėjas apsisprendė atvykti gyventi į Lietuvą, kur šiuo metu gyvena jo sutuoktinė ir nepilnametė dukra, tačiau klausimyne išreikšta ir apklausos metu patvirtinta jo sąmoninga asmeninė pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama palaikymu Ukrainai ir Rusijos veiksmų dėl neteisėtai okupuotų teritorijų pasmerkimu. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje pareiškėjas su šeima 2022 m. balandžio 27 d. išvyko į Prancūziją, tačiau 2022 m. gegužės 22 d. grįžo į Rusiją. Iš Rusijos šeima vėl išvyko tik po dviejų mėnesių 2022 m. liepos 22 d. Konstatuotina, kad pareiškėjas su sutuoktine ir dukra iš Rusijos išvyko ne dėl šeimai keliamos karo grėsmės, o kitais tikslais. Pažymėtina, kad sutuoktiniai Lietuvoje per pastaruosius 20 metų jokių darbo santykių neturėjo ir dabar neturi, taip pat nevykdė ir nevykdo jokios individualios veiklos. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad šeima savo ateities Lietuvoje neplanavo ir jei ne sutuoktinės mamos liga į Lietuvą grįžę nebūtų. Pareiškėjas prašė leidimo gyventi Lietuvoje, nes tai yra lengviausias būdas legalizuotis Europoje, kadangi jo sutuoktinė Lietuvos pilietė, o nepavykus bandys legalizuotis kitose Šengeno valstybėse. Departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

15.9. Pareiškėjo atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo šeimos nariai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į užsieniečio turėtus dokumentus, suteikiančius teisę būti Lietuvos Respublikoje, užsieniečio teisėto buvimo, bei turimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

16. Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų). Sprendime Nr. 2 taip pat remiamasi VSD išvada ir be Sprendime Nr. 1 nurodytų argumentų, konstatuojama, kad:

16.1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas darbo santykių Lietuvos Respublikoje neturėjo. Apie jo sutuoktinės įdarbinimą Lietuvos Respublikoje duomenų taip pat nėra. Departamento vertinimu, šie pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio.

16.2. Pareiškėjas 2022 m. spalio 25 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau nustačius šio asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui, 2023 m. birželio 20 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S93110 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

16.3. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

16.4. Vertinant tai, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 13 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir santuokoje susilaukė vaiko, pabrėžtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, EŽTK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

16.5. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnyje 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šio užsieniečio esami socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiam užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą ir 38.3 papunktį bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatytinas 30 mėnesių (2,5 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

16.6. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – NAS taisyklės), 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnyje nustatytus pagrindus.

16.7. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.

16.8. Sprendimu Nr. 3 pareiškėjui atšaukta daugkartinė Šengeno viza Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies d punktu, nurodant, kad Vizų kodekso 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos bei atsižvelgiant į tai, kad dėl pareiškėjo į SIS įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).

16.9. Sprendimu Nr. 4 pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į JAE per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo, t. y. iki 2023 m. liepos 5 d., nes neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybe klausimu. Sprendime Nr. 4 konstatuota, kad pareiškėjas yra neteisėtai Lietuvoje nuo 2023 m. birželio 28 d. (1 dieną), kadangi Departamento sprendimu nuo 2023 m. birželio 28 d. yra įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą (asmens duomenys yra įtraukti į SIS ir nacionalinį registrą) nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. gruodžio 27 d. Sprendimas Nr. 4 priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi, 3¹ dalimi ir 6 dalimi.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, Sprendimu Nr. 2, Sprendimu Nr. 3 ir Sprendimu Nr. 4 kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad ginčijami sprendimai priimti formaliai, neįvertinus individualios pareiškėjo situacijos, individualiai nepagrindus keliamos grėsmės valstybės saugumui, be to, neatsižvelgus į tai, kaip sprendimai įtakos pareiškėjo šeimos bei nepilnamečio vaiko interesus, t. y. neužtikrintas tarptautinių įsipareigojimų – teisės į šeimos susijungimą, laikymasis.

18. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje privalo gauti įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei ir Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

19. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

20. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

21. LLG Aprašo 76 punkte, be kita ko, nurodyta, kad Departamentas, nustatęs, jog užsienietis klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis LLG Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ar VSAT, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Departamentą (LLG Aprašo 79 punktas). Departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: 1) išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (LLG Aprašo 80.1 papunktis), 2) organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir (ar) žodžiu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus <...> (LLG Aprašo 80.2 papunktis), 3) patikrina, ar prašyme išduoti ar pakeisti leidimą ar su prašymu pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka ankstesniuose užsieniečio prašymuose išduoti ar pakeisti leidimą ar prašyme išduoti vizą ar su prašymu pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją <...> (LLG Aprašo 80.3 papunktis).

22. Motyvuotas sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi parengiamas išnagrinėjus užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą bei prie jo pridėtus dokumentus ir atsižvelgus į LLG Aprašo 64, 68, 681, 72, 75 ir 81–83 punktuose nurodytus duomenis, Aprašo 69, 70, 71, 76 ir 79 punktuose nurodytas išvadas, Aprašo 80.1 papunktyje nustatyta tvarka gautus duomenis ir Aprašo 80.2 papunktyje užsieniečio užpildytą apklausos lapą ar padarytą pokalbio su juo vaizdo ir (ar) garso įrašą bei pateiktus papildomus dokumentus, Aprašo 91, 94 ir 99 punktuose atliktas apklausas, Aprašo 100 punkte nurodytą surinktą medžiagą ir pažymas, gautus atsakymus į Aprašo 98.4 papunktyje nurodytus prašymus, pagal Įstatymo 11 straipsnio 51 dalį Departamente gautus priimančiųjų įmonių pranešimus, taip pat kitų Europos Sąjungos valstybių narių pranešimus apie jų panaikintus leidimus gyventi, turėjusius įrašus „ICT“ (LLG Aprašo 102.3 papunktis).

23. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei numatyti draudimo laikotarpiai gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktas).

24. Vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Departamentas arba VSAT priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.

25. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis).

26. Vizų kodekso 34 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta kad viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos. Sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo priima Departamentas – dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo ir atšaukimo (Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

27. Kaip pirmiau minėta leidimas laikinai gyventi pareiškėjui neišduotas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y., kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atitinkamai ir kiti ginčijami Departamento sprendimai bei VSAT Sprendimas Nr. 4 priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

29. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr. pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

30. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus vadovavosi VSD pateikta informacija bei pareiškėjo 2023 m. gegužės 16 d. apklausoje gautais paaiškinimais ir vertino, kad pareiškėjas Departamento klausimyne pažymėdamas, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir apklausos metu vienareikšmiškai neatsakydamas apie Krymo priklausomybę, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Departamentas vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje nustatė, kad pareiškėjas susituokė 2019 m. liepos 13 d. su Lietuvos Respublikos piliete, kuri nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2022 m. spalio 19 d. buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos, be to, pastaruosius 20 metų Lietuvoje darbo santykių neturėjo, taip pat kad pareiškėjo nepilnametė dukra gyvena su motina Lietuvoje nuo 2022 m. spalio 20 d. Departamento vertinimu, pareiškėjas savo ir šeimos ateities su Lietuva nesieja, nes jeigu ne sutuoktinės motinos liga – į Lietuvą nebūtų atvykęs, o gyventų kitose valstybėse – Ispanijoje ar Prancūzijoje, kur sutuoktinė turi nekilnojamojo turto.

31. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė už 2018 m. – 2022 m. mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) teikė metines pajamų deklaracijas atitinkamai sumokėdama pajamų mokestį už gautas palūkanas suteikus paskolas, be to, už 2021 m. ir 2022 m. mokestinius laikotarpius VMI pateikė gyventojo nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas. Be kita ko, byloje pateikta 2023 m. spalio 13 d. mokymo paslaugų teikimo sutartis B3-2022-0021, pagal kurią pareiškėjo dukra nuo 2022 m. spalio 24 d. lankys ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

32. Teismo vertinimu, nors byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė Lietuvoje nedirbo, pareiškėjas ir jo sutuoktinė daug keliavo, vyko į Rusiją, į Europą bei į kitas pasaulio valstybes, nagrinėjamoje byloje neįvertinti pareiškėjo sutuoktinės ekonominiai ir socialiniai ryšiai Lietuvoje ir nenustatyta, ar pareiškėjas turi stiprius ryšius su Rusijos Federacija, jog būtų galima teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Departamentas Sprendimuose nustatė, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su šiuo metu Lietuvoje gyvenančia sutuoktine ir nepilnamete dukra, kurios yra Lietuvos pilietės, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena šeimos nariai. Nors pareiškėjo interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas tuo, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinė ir nepilnametė duktė, tačiau atsisakymas išduoti laikinai gyventi ir draudimas pareiškėjui atvykti negali būti nustatomas vadovaujantis vieninteliu atsakymu pildant klausimyną. Teismas daro išvadą, kad Departamento Sprendimai, kuriais apribota pareiškėjo teisė į šeimą, nėra laikytina proporcinga priemone, nes nebuvo atliktas individualus situacijos vertinimas, siekiant nustatyti pareiškėjo keliamos grėsmės realumą.

33. LVAT yra nurodęs, kad į Departamento klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr. pvz., 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023).

34. Be to, anketoje suformuluotas klausimas „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio. LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Departamento klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).

35. Teismas pažymi, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 16 d. apklausos metu bei pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu, paaiškino, kad atsakymas į klausimą apie Krymo priklausomybę gali priklausyti nuo to, pagal kokius kriterijus turėtų būti vertinamas konkrečios teritorijos priklausymas atitinkamai valstybei, t. y. ar pagal tai į kokį valstybės biudžetą yra sutenkami tos teritorijos mokesčiai, kokiai valstybei atstovauja toje teritorijoje veikiančios institucijos, ar pagal tarptautinę teisę.

36. LVAT yra pažymėjęs, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (žr. pvz., EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (žr. pvz., 2019 m. sausio 8 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (žr. pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju (žr. LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1891-662/2023).

37. Departamentas, atsižvelgdamas vien į pareiškėjo išsakytas mintis apklausos metu ir vadovaudamasis bendro pobūdžio VSD išvada konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau nevertino individualios pareiškėjo situacijos, t. y. jo išreikšto požiūrio į Rusijos karinius veiksmus, Krymo padėtį ir kt. kartu su jo šeimine, ekonomine bei socialine padėtimi, jo gyvenimo Lietuvoje aplinkybėmis, be to, nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra realios ir akivaizdžios, Sprendimuose nėra įvertintas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į Departamento klausimyno 10 ir 11 klausimus, pareiškėjas, pildydamas klausimyną, aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, pokalbio metu Departamente pareiškėjas smerkė karą ir byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realią, o ne formalią ir deklaratyvią grėsmę valstybės saugumui

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo atsakymai į Departamento klausimyno 10–11 klausimus gali būti vertinami kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Be to, VSD išvada yra bendro pobūdžio ir su klaidomis, t. y. išvadoje neteisingai nurodyta pareiškėjo pilietybė, nėra nurodytos konkrečios išvados, susijusios su būtent pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, nors, kaip jau nurodyta, būtent VSD teikia išvadą dėl konkretaus asmens keliamos (nekeliamos) grėsmės valstybės saugumui. Darytina išvada, kad nebuvo įvertinti galimi prieštaringumai tarp pareiškėjo tikrosios pozicijos ir susiklosčiusios situacijos, nebuvo įvertinti kiti pareiškėjo atsakymai į Departamento klausimyno klausimus, pareiškėjo apklausos metu nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas su šeima nori gyventi Lietuvoje.

39. Departamentas nurodo, kad iš 2023 m. gegužės 16 d. apklausos matyti, jog kad pareiškėjas vengė vienareikšmiškai atsakyti į klausimą „Kam priklauso Krymas“ ir išsakyti savo poziciją, be to, nesidomi ir nesupranta politinių ar juridinių aspektų, kariuomenės įvedimo į svetimą teritoriją nepalaiko, tačiau jo manymu Krymas buvo užimtas be kraujo praliejimo, todėl negatyvo tame nemato. Departamentas šiuos pareiškėjo paaiškinimus vertina kaip sąmoningai išreikštą poziciją, nes pareiškėjas turi du aukštuosius išsilavinimus ir atitinkamai turi suprasti esamą Rusijos ir Ukrainos politinę padėtį, todėl pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

40. Teismas su tokia Departamento pozicija nesutinka, pažymi, kad pareiškėjas, kaip jau minėta anksčiau, tiek pildydamas klausimyną, tiek apklausoje Departamente yra aiškiai nurodęs, kad nepritaria karinei agresijai. Teismo posėdyje paaiškino, kad nesupranta teisinių subtilybių, todėl nežinantis atsakymo į klausimą „Kam priklauso Krymas?“, atkreipė dėmesį, kad Departamento klausimyno formuluotės ir apklausos klausimai nepakankamai aiškūs. Pažymėtina, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, todėl ji turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi. Teismo įsitikinimu, nors Departamentas Sprendimuose nustatė pareiškėjo šeimyninius, socialinius, ekonominius ryšius, tačiau pakankamai neįvertino jų reikšmingumo Sprendimų sukeliamų pasekmių kontekste, todėl priėmė neproporcingus Sprendimus.

41. LVAT yra pažymėjęs dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos kaip valstybės agresorės teisinės padėties, ir nekelia abejonių ir faktas, kad buvę aukšto rango Rusijos kariškiai potencialiai gali būti panaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos valdžiai asmenys (žr. pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023). Tačiau, nepaisant to, šios bylos kontekste, pareiškėjo situacija turi būti vertinama individualiai atsižvelgiant į tai, kad nors pareiškėjo šeima daug keliavo, taip pat ir į Rusiją, tačiau byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą. Nepritarimas Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos valdžios politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą (žr. pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023).

42. Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad tokio individualaus vertinimo Departamentas neatliko, į ginčijamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 buvo iš esmės perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant šių sprendimų proporcingumo principo.

43. Sprendimas Nr. 3 priimtas įvertinus tai, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn. (2,5 metų) ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn. (2,5 metų). Pripažinus, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra nepagrįsti ir naikintini, Sprendimas Nr. 3 naikintinas, kaip nepagrįstas ir neproporcingas.

44. VSAT pareigūnams 2023 m. birželio 28 d. atliekant patikrinimą VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte, buvo nustatyta, kad iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką (į Stambulą) vykstantis pareiškėjas yra nepageidaujamas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje (Sprendimas Nr. 2), VSAT pareigūnai tai vertino kaip Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto pažeidimą, t. y., kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, nes yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą arba dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas, išskyrus Vizų kodekse numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduota riboto teritorinio galiojimo viza, arba Reglamente (ES) 2018/1240 numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduotas riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimas, ir šios aplinkybės paaiškėja užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje metu.

45. Teismo vertinimu, nors VSAT pareigūnai ir nepradėjo administracinio nusižengimo teisenos, tačiau neįvertino individualių pareiškėjo situacijos aplinkybių, t. y., kad Sprendimas Nr. 2 priimtas tą pačią dieną, kai pareiškėjas savanoriškai ir galbūt dar net nežinodamas apie priimtą Sprendimą Nr. 2, išvyksta iš Lietuvos Respublikos. Nėra ginčo, kad atsakovo VSAT Sprendimas Nr. 4 yra administracinis aktas, kurį priimdamas atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.).

46. LVAT aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ straipsnio (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5–6 punktų nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, jog esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr. pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr. pvz., 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022; ir kt.).

47. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimo Nr. 4 priėmimo aplinkybes, vertina, kad Sprendimas Nr. 4 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, priimtas formaliai ir biurokratiškai, neįvertinus visų individualios situacijos aplinkybių, neatitinka gero administravimo principo, todėl naikintinas.

48. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Sprendimas Nr. 1, Sprendimas Nr. 2, Sprendimas Nr. 3 ir Sprendimas Nr. 4 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Teismas pažymi, kad motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

49. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami Sprendimas Nr. 1, Sprendimas Nr. 2, Sprendimas Nr. 3 ir Sprendimas Nr. 4 naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo Nr. 1, Sprendimo Nr. 2, Sprendimo Nr. 3 ir Sprendimo Nr. 4 pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėtinas iš naujo.

50. Pažymėtina, kad teismo išvada nereiškia, jog iš naujo nagrinėjant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas.

51. Patenkinus pareiškėjo skundą, sprendžiamas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėjas prašo solidariai iš Departamento ir VSAT priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 3 087 Eur.

52. ABTĮ 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis); teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgiant į proceso šalių elgesį, ginčo kilimo priežastis ir kitas aplinkybes (40 straipsnio 4 dalis).

53. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

54. LVAT taip pat laikosi pozicijos, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017).

55. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

56. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašo solidariai priteisti iš atsakovų 3 087 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašomai priteisti sumai pagrįsti pateikė 2023 m. rugsėjo 12 d., 2023 m. rugsėjo 18 d. ir 2023 m. spalio 16 d. PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytas suteiktų teisinių paslaugų sąrašas, taip pat informaciją apie atliktus mokėjimus 2023 m. rugsėjo 11 d., 2023 m. rugsėjo 18 d. ir 2023 m. spalio 16 d.

58. Iš teismui pateiktų sutektų teisinių paslaugų sąrašo matyti, kad buvo suteiktos šios teisinės paslaugos ir kartu pateikta patirtų išlaidų suma:

58.1. Skundo parengimas dėl Departamento priimtų sprendimų panaikinimo (2023 m. liepos 4 d.) – 6 val., 900 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.2. Komunikacija su klientais (2023 m. liepos 5 d.) – 0,33 val., 49,50 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.3. Skundo dėl Departamento ir VSAT sprendimų panaikinimo koregavimas ir papildymas (2023 m. liepos 7 d.) – 2 val., 300 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.4. Skundo dėl Departamento ir VSAT sprendimų panaikinimo koregavimas ir papildymas (2023 m. liepos 7 d.) – 4 val., 600 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.5. Komunikacija su klientais, informavimas apie naujienas byloje (2023 m. liepos 18 d.) – 0,25 val., 37,50 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.6. Komunikacija su klientais (2023 m. rugsėjo 5 d.) – 0,50 val., 75 Eur (įkainis – 150 Eur)

58.7. Klientų konsultavimas teisniais klausimais (el. paštu) (2023 m. rugsėjo 12 d.) – 0,50 val., 75 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.8. Prašymo dėl liudytojo apklausos parengimas ir pateikimas teismui (2023 m. rugsėjo 18 d.) – 1 val., 150 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.9. Pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje (2023 m. rugsėjo 18 d.) – 4 val., 600 Eur (įkainis – 150 Eur).

58.10. Pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje (2023 m. spalio 16 d.) – 2 val., 300 Eur (įkainis – 150 Eur).

59. Teisinės paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos 2023 m. III–IV ketv., t, y. remiantis viešai skelbiamais duomenimis atitinkamai 2023 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 959,9 Eur, 2023 m. II ketv. – 2 000,1 Eur.

60. Teisėjų kolegija, vertindama prašomą pareiškėjo priteisti užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT vertinimu tokie veiksmai kaip konsultacijos ir susipažinimas su dokumentais negali būti išskirti į savarankiškus teisinius veiksmus, o turi būti laikomi sudėtine procesinio dokumento (pvz., skundo) rengimo arba atstovavimo teisme dalis (pvz., 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-786-442/2017). Pagal Rekomendacijų 10 punkto nuostatas atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose ar teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas.

61. Teismas išanalizavęs pareiškėjo pateiktą suteiktų teisinių paslaugų sąrašą, konstatuoja, kad prašoma priteisti suma už:

61.1. Komunikacija su klientais: (2023 m. liepos 5 d.) – 0,33 val., 49,50 Eur, (2023 m. liepos 18 d.) – 0,25 val., 37,50 Eur, (2023 m. rugsėjo 5 d.) – 0,50 val., 75 Eur, taip pat klientų konsultavimas teisniais klausimais (el. paštu) (2023 m. rugsėjo 12 d.) – 0,50 val., 75 Eur, kurių bendra prašoma priteisti suma sudaro 237 Eur yra nepagrįsta. Nurodytos teisinės paslaugos negali būti išskirtos į savarankiškus teisinius veiksmus, nes yra sudėtinė administracinės bylos proceso dalis.

61.2. Skundo parengimas: (2023 m. liepos 4 d.) – 6 val., 900 Eur, (2023 m. liepos 7 d.) – 2 val., 300 Eur ir 4 val., 600 Eur, bendra prašoma priteisti suma sudaro 1 800 Eur priskirtina prie būtinųjų išlaidų ir neviršija maksimalios galimos priteisti sumos pagal Rekomendacijų nuostatus (1959,9 Eur x 2,5 = 4899,75 Eur);

61.3. Prašymo dėl liudytojo apklausos parengimas ir pateikimas teismui (2023 m. rugsėjo 18 d.) – 1 val., 150 Eur priskirtina prie būtinųjų išlaidų ir neviršija maksimalios galimos priteisti sumos pagal Rekomendacijų nuostatus (1959,9 Eur x 0,4 = 783,96 Eur)

61.4. Pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje (2023 m. rugsėjo 18 d.) – 4 val., 600 Eur ir (2023 m. spalio 16 d.) – 2 val., 300 Eur, t. y. nurodytos iš viso 6 val., kurių bendra suma sudaro 900 Eur, teismo vertinimu apskaičiuotas neteisingai, kadangi pagal Rekomendacijų 10 punkto nuostatas atstovavimo teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, t. y. 2023 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdis faktiškai truko 2 val., o 2023 m. spalio 17 d. teismo posėdis faktiškai truko 1 val. ir 16 min., be to, pagal Rekomendacijų 9 punkto nuostatas teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis, o minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 min. atmetama, 30 ir daugiau min. laikoma kaip valanda. Nagrinėjamu atveju bendras atstovavimo teisme laikas sudaro 3 val., ir pagal nurodytą įkainį – 150 Eur, išlaidų, priskirtinų prie būtinųjų išlaidų, suma turėtų sudaryti 450 Eur, kuri neviršija maksimalios galimos priteisti sumos pagal Rekomendacijų nuostatus (1959,9 Eur + 2000,1 Eur / 2 = 1980 Eur, 1980 Eur x 0,1 x 3 = 594 Eur).

62. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal teismui pateiktas teisinių paslaugų ataskaitas ir atsižvelgiant į pirmiau minėtą LVAT praktiką bei Rekomendacijų nuostatas, būtinųjų išlaidų suma būtų 2 400 Eur ( 1 800 Eur suma už skundo parengimą, 150 Eur už prašymo teismui parengimą, 450 Eur suma už atstovavimo teisme laiką), kurios atlygintinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK ), būtent, iš atsakovo Departamento priteistina 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, atsakovo VSAT – 600 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

63. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30,00 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos, t. y. 22,50 Eur. Pareiškėjo skundas pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, kartu pateikiant mokėjimo dokumentus, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą (SEB banko mokėjimo nurodyme O. B. sumokėta suma – 92 Eur), todėl sumokėta žyminio mokesčio permoka – 69,50 Eur (92 Eur-22,50 Eur) grąžintina (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 23S93110, kuriuo pareiškėjui A. P. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98384, kuriuo pareiškėjui A. P. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn. (2,5 metų) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 23S99287 atšaukti daugkartinę Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98549 grąžinti pareiškėją A. P. į užsienio valstybę.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. P. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitą pareiškėjo prašymo dalį dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Pareiškėjui grąžinti sumokėto žyminio mokesčio permoką – 69,50 Eur (mokėtoja O. B.).

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismui.