Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, trečiasis asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. G. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir atsakovė) dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo, prašydamas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškovu minimo buto pirkimo-pardavimo sutartį pagal įstatyme apskaičiuotą kainą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovas nurodė, kad privatizuojamo Buto nuomininkai 1992 m. lapkričio 27 d. susitarimu susitarė, kad šio buto savininke bus ieškovo motina R. G., kuriai taip pat buvo pavesta paduoti pareiškimą pirkti butą. R. G. įmonei „Grigiškės“ pateikė pareiškimą dėl privatizuojamo Buto pardavimo. Įmonė „Grigiškės“ Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu, pasirašytu R. G., butą įkainojo 12 257,64 rub. 1992 m. gruodžio 2 d. R. G. sumokėjo už buto išpirkimą 12 258 rub., taip pat 102 rub. valstybinį mokestį. Tačiau R. G. dėl sveikatos būklės negalėjo nei nuvykti į notarų biurą, nei imtis kokių nors atitinkamų veiksmų siekiant užbaigti buto privatizavimo klausimą, todėl 1993 m. kovo mėn. buto pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta tik pardavėjo. Turėdama pardavėjo pasirašytos sutarties egzempliorių ir būdama sumokėjusi pinigus, R. G. laikė save Buto savininke ir manė, kad pagerėjus pašlijusiai sveikatai, patvirtins pirkimo-pardavimo sutartį notarų biure ir tokiu būdu užbaigs privatizavimo procedūrą. Tačiau sveikatos problemos ir šeimyninės aplinkybės (santuokos nutraukimas, rūpinimasis keturiais vaikais) neleido išspręsti privatizavimo klausimo taip operatyviai, kaip tikėtasi. Vėliau pardavėjo jai buvo paaiškinta, kad, nors už Butą jau buvo sumokėta, tęsti privatizavimo procedūros nebėra galimybių, nes nustojo galioti Butų privatizavimo įstatymas. Apie tai, kad egzistuoja galimybė baigti pradėtą privatizavimo procedūrą, R. G. pranešta nebuvo; nebuvo atsakyta į klausimą, kokiu būdu reiktų susigrąžinti pinigus, kurie buvo nuskaityti iš nebalansinės sąskaitos. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2012 m. gruodžio 11 d. raštu informavo R. G., kad UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ priklausęs Butas patikėjimo teise perduodamas SĮ „Vilniaus miesto būstas“, 2014 m. spalio 27 d. tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir R. G. buvo sudaryta Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.41-G14/0666. (duomenys neskelbtini) R. G. mirė. Po motinos mirties ieškovas toliau liko gyventi Bute. 2021 m. vasario 12 d. ieškovas ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė terminuotą Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 1.40-GT21/0501, kuri vėliau 2021 m. gruodžio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu pakeista į neterminuotą. 2022 m. sausio 12 d. ieškovas ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 1.41-G22/1868. Po savo motinos R. G. mirties tvarkydamas mirusiosios daiktus, ieškovas rado Buto privatizavimo dokumentus, todėl kreipėsi teisinės pagalbos siekiant įvertinti, ar egzistuoja galimybė pabaigti motinos pradėtą privatizavimo procedūrą. Ieškovas taip pat kreipėsi į teismą ir 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu jam nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovas po motinos R. G. mirties atsiradusį palikimą priėmė pradėjęs jį faktiškai valdyti. Ieškovas mano, kad yra tinkamas subjektas privatizuoti Butą, nes atitinka visus Butų privatizavimo įstatyme numatytus kriterijus: iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo buto nuomininko šeimos narys, nėra privatizavęs jokios kitos gyvenamosios patalpos, todėl gali įgyvendinti paveldėtą teisę įsigyti Butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą.

3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinio netenkinti, pritaikius ieškinio senatį arba atmetus ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nors ieškovo motina R. G. pateikė dokumentus dėl ginčo buto privatizavimo, apmokėjo įkainavimo akte nurodytą kainą, tačiau ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nebuvo patvirtinta notaro. Nors ieškovas teigia, kad R. G. dėl silpnos sveikatos negalėjo atvykti į notarų biurą patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties ir vėliau iš esmės buvo suklaidinta, kad pasibaigus galioti Butų privatizavimo įstatymui nebuvo galimybių jos baigti, tačiau šių teiginių nepatvirtina įrodymais. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo imtasi visų įmanomų priemonių sandoriui sudaryti. Ieškovo motina, kaip suinteresuotas asmuo, turėjo laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Nereikšdama pretenzijų dėl Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei įforminimo, o sudarydama ginčo buto nuomos sutartį, R. G. pakeitė savo valią dėl ginčo buto privatizavimo. Nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos ieškovo teisės bei teisėti interesai ir buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Be to, ieškovo reikalavimas įpareigoti parduoti butą už kainą, apskaičiuotą pagal Butų privatizavimo įstatyme bei šiam įstatymui įgyvendinti numatytų teisės aktų nustatytą tvarką, yra nepagrįstas, nes prieštarauja šiuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, todėl yra pagrindas konstatuoti ieškinio senaties praleidimo faktą. Nagrinėjamu atveju ieškovas neprašo teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodo jokių svarbių jo praleidimo priežasčių. Manytina, kad ieškovo motina elgėsi neapdairiai, neprotingai ir nerūpestingai, nes nesidomėjo savo teisėmis ir pareigomis, nesikreipė į teismą 28 metus, nereiškė pretenzijų dėl ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties tinkamo sudarymo bei įforminimo. Ieškinio reikalavimas atmestinas vien dėl praleisto ieškinio senaties termino.

4. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino ieškovui teisę privatizuoti Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigojo atsakovę su ieškovu sudaryti Buto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės 2 527,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl pirmųjų dviejų teisės privatizuoti būstą įgijimo sąlygų tenkinimo, t. y. dėl to, kad ginčo Butas galėjo (gali) būti privatizavimo objektu, ir dėl to, kad ieškovas yra tinkamas Buto privatizavimo subjektas. Nagrinėjamos bylos kontekste esminis klausimas yra – ar ieškovo motina laiku ir tinkamai išreiškė valią pasinaudoti teise privatizuoti Butą, atliko veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

7. Teismas nustatė, kad 1992 m. lapkričio 27 d. susitarimu nuomininkai susitarė pirkti privatizuojamą butą R. G. vardu. R. G. įmonei „Grigiškės“ pateikė pareiškimą, nurodydama, jog pageidauja pirkti butą. Butas įkainotas Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu, kuriame nurodyta apskaičiuota bendra buto kaina – 12 257,64 rub. 1992 m. gruodžio 2 d. R. G. sumokėjo už buto išpirkimą 12 258 rub., taip pat 102 rub. valstybinį mokestį ir 595 rub. už dokumentų įforminimą. 1993 m. kovo mėn. sudaryta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, pasirašyta tik pardavėjos Bendros įmonės „Grigiškės“. Archyvuose duomenų apie Buto privatizacijos procedūrą nerasta.

8. Teismo vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. G. laiku ir tinkamai pateikė pareiškimą dėl buto privatizavimo, apmokėjo buto privatizavimo procedūros vykdymo išlaidas, buto gyventojai sudarė susitarimą, kad butas bus perkamas R. G. vardu; pardavėja butą įkainojo. 1992 m. gruodžio 2 d. R. G. sumokėjo visą buto kainą ir priklausiusias sumas, 1993 m. kovo mėn. sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau privatizavimo procedūra nebaigta, t. y. pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtinta notarų biure. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad procedūra nebuvo baigta, aprašytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad R. G. buvo ne tik išreiškusi valią privatizuoti butą, tačiau realiai vykdė su šios valios įgyvendinimu susijusias tolimesnes procedūras, Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalingas sąlygas. Byloje esantys dokumentai yra pakankami nustatyti, kad Buto nuomininkai ne tik aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nuomojamą butą privatizuoti, tačiau ir atliko būtinus veiksmus šiai teisei realizuoti. Byloje nėra duomenų, kad nuomininkai atsisakė privatizuoti butą. Visų sumų sumokėjimas patvirtina nuomininkų valią vykdyti privatizavimo procedūras ir įgyvendinti teisę įgyti Butą nuosavybėn. Išvadą, kad buvo suderinta šalių valia dėl Buto pardavimo nuomininkams, netiesiogiai patvirtina ir atsakovės elgesys: nors Buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, atsakovė ilgus metus nekėlė klausimo dėl Buto nuomos santykių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sumokėta Buto išpirkimo kaina buvo grąžinta. Aplinkybė, jog archyve nėra išlikusių Buto privatizavimo dokumentų, nepaneigia pateiktais dokumentais patvirtinto fakto, kad privatizavimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas. Įvertinus pradėtą ir vykdytą Buto privatizavimo procedūrą, jos metu nuomininkų atliktus veiksmus, sumokėtą sumą, taip pat atsižvelgiant į atsakovės funkcijas šiame procese, pripažintina, kad savivaldybei teko atsakomybė už sklandų proceso vykdymą, tinkamą dokumentų įforminimą ir rūpestį, jog procesas neliktų nepabaigtas. Aplinkybė, kad proceso eiga nebuvo užtikrinta ir eilę metų nebuvo keliamas klausimas dėl jo pabaigos ar Buto nuosavybės / naudojimo pagrindo, neturi sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir atlikusiems aiškius tokią valią patvirtinančius veiksmus.

9. Teismas sprendė, kad R. G., galiojant Butų privatizavimo įstatymui, iš esmės tinkamai ir laiku išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti Butą, atliko būtinus veiksmus šiai teisei įgyvendinti ir, atitinkamai, įgijo teisę privatizuoti Butą, o tuo pagrindu susiklostė buto privatizavimo subjektų santykiai dėl Buto privatizavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas mirusios R. G. palikimą priėmė faktiniu valdymu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pasinaudojęs pagal Butų privatizavimo įstatymą teise įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas, taigi gali įgyvendinti paveldėtą pirkėjos R. G. reikalavimo teisę. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, t. y. ieškovo motinai iš esmės atlikus visus Buto privatizavimo veiksmus ir likus vienam paskutiniam veiksmui – pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, teismo vertinimu, nėra pagrindo neleisti ieškovui baigti privatizavimo procedūrą sudarant su Vilniaus miesto savivaldybe pirkimo-pardavimo sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, leidžiančių nustatyti, kokiu pagrindu R. G. ir jos šeimos nariai naudojosi Butu. Tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos Butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą. Ieškovas nepateikė jokių dokumentų dėl Buto suteikimo aplinkybių. Dėl to šiuo atveju byloje esančios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog R. G. buvo įgijusi teisę privatizuoti Butą.

10.2. Teismas nepagrįstai sutapatino apeliantę ir bendrą Lietuvos-JAV įmonę „Grigiškės“, kuri ir įgyvendino privatizavimo procesą. Savivaldybės institucijai pareiga pradėti privatizavimo procedūras atsiranda tik asmeniui pateikus prašymą, notaro patvirtintą susitarimą kieno vardu bus perkamas butas bei įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis prašymas raštu buvo pateiktas būtent apeliantei, atitinkamai, tai suponuoja, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškimas buvo paduotas savivaldybei. Iš to išplaukia, jog apeliantei neatsirado pareigos pradėti privatizavimo procedūrą.

10.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad vien sumų sumokėjimas iš esmės reiškia, jog pirkėjas nebeturi daugiau jokių pareigų, tokių kaip, pavyzdžiui, domėtis situacija, pasirašyti privatizavimo sutartį ir kt., privatizavimo procese. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo parengta ir būtent pirkėja R. G. jos nepasirašė. Apeliantei nėra žinoma, dėl kokių priežasčių pirkėja nepasirašė sutarties, nes privatizavimo procesą vykdė įmonė „Grigiškės“, tad būtent šis subjektas turėjo atsakomybę už sklandų proceso vykdymą, tinkamą dokumentų įforminimą ir rūpestį, jog procesas neliktų nepabaigtas. Nei įmonė „Grigiškės“, nei apeliantė negalėjo versti pirkėjos pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Privatizavimo procedūra strigo ne dėl pardavėjo netinkamo veikimo ar neveikimo, nes pardavėjas visus privatizavimo žingsnius atliko, jokių prieštaravimų, sukeliančių pirkėjai neigiamas pasekmes neteikė; privatizavimo procedūra nebuvo iki galo įgyvendinta dėl pirkėjos, kuri nepasirašė privatizavimo sutarties. Aplinkybė, kad pirkėja, būdama labiausiai suinteresuota privatizavimo proceso baigtimi, nepasirašė pirkimo-pardavimo sutarties, nors žinojo, kad pirkimo-sutartį yra privaloma pasirašyti, galėjo reikšti ir tai, kad pirkėja nebeturėjo valios (noro) tęsti privatizavimo proceso.

10.4. Ieškovas nurodo, kad dar 2012 m. gruodžio 11 d. gavo trečiojo asmens SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštą Nr. 1.35-12/3309, kuriame nurodyta, jog Butas iš UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ patikėjimo teise perduodamas trečiojo asmens žinion. Taigi, dar 2012 m. gruodžio 11 d. rašte buvo pateikta informacija, jog R. G. nėra Buto savininkė ir galimai jos teisės yra pažeistos. R. G. ne vieną kartą su ieškovu aptarė privatizavimo klausimą, todėl ieškovui turėjo būti žinoma apie pažeistas teises. Pastebėtina ir tai, jog 2012 metais ieškovas jau buvo pilnametis asmuo (jam buvo 28 metai), todėl galėjo ir turėjo suvokti susidariusią situaciją, o kilus neaiškumams turėjo kreiptis teisinės pagalbos. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškovas ieškinį pateikė 2023 m. vasario mėn., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju ieškovas byloje neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių svarbių jo praleidimo priežasčių, todėl teismas turėjo atmesti ieškinio reikalavimus vien dėl praleisto ieškinio senaties termino.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovo motina laiku ir tinkamai išreiškė valią pasinaudoti teise privatizuoti butą ir atliko veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Jeigu ieškovo mirusi motina nebūtų buvusi tinkamas subjektas privatizuoti Butą, jos pareiškimas pirkti Butą ir su tuo susiję dokumentai nebūtų priimti, jai nebūtų atsiradusi pareiga apmokėti už Buto privatizavimo dokumentų parengimą, sumokėti Buto kainą, nustatytą įkainojimo aktu, t. y. nebūtų atsiradę privatizavimo teisiniai santykiai, o procedūra nebūtų tęsiama.

11.2. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje atsakovė nekėlė klausimo dėl atsakovės atsakomybės šioje byloje, t. y. atsakovė nekėlė klausimo, ar ji yra tinkamas atsakovas šioje byloje vertinant aplinkybę, kad privatizavimo procedūrą kuravo įmonė „Grigiškės“, o ne atsakovė. Apeliaciniame skunde savo reikalavimus atsakovė grindžia ir nurodo naujus argumentus, kurie nebuvo kelti pirmosios instancijos teisme, taigi, ieškovui nebuvo sudaryta galimybė į juos atsikirsti, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas jų negalėjo įvertinti ir skundžiamame sprendime. Būtent atsakovė perėmė privatizavimo procedūras, t. y. neprivatizuoti butai perėjo į atsakovės balansą.

11.3. Aplinkybė, kad privatizavimo proceso eiga nebuvo užtikrinta ir eilę metų nebuvo keliamas klausimas dėl jo pabaigos ar buto nuosavybės / naudojimo pagrindo, neturi sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir atlikusiems aiškius tokią valią patvirtinančius veiksmus. Ieškovo motina atliko iš esmės visus nuo jos valios priklausančius veiksmus, o tolimesnes procedūras turėjo vykdyti institucija, vykdžiusi privatizavimą. Dėl sveikatos būklės ieškovo motina nebuvo aktyvi, tačiau tai nesudaro pagrindo perkelti jai atsakomybę dėl pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, nes inicijuoti sutarties pasirašymą ir tvirtinimą notarine tvarka buvo ne jos pareiga, o pardavėjo.

11.4. Nepaisant to, kad privatizavimo procedūra nebuvo baigta, ieškovo motina nepakeitė savo valios dėl privatizavimo, o atsakovė ilgus metus nekėlė klausimo dėl Buto nuomos santykių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sumokėta Buto išpirkimo kaina buvo grąžinta.

11.5. Atsakovės minimas 2012 m. gruodžio 11 d. raštas buvo gautas 2012 metais, tačiau nuomos sutartis buvo sudaryta 2014 metais, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo nuomos sutarties sudarymo. Be to, ieškovas po motinos mirties rado su Buto privatizavimu susijusius dokumentus, netrukus kreipėsi teisinės pagalbos, pradėjo rinkti duomenis iš registrų, kreipėsi dėl juridinio fakto nustatymo.

12. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

15. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1992 m. lapkričio 27 d. susitarimu privatizuojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), nuomininkai R. I., S. I. ir R. G., atstovaudami savo tuo metu nepilnamečius vaikus Romą ir T. G., susitarė pirkti Butą, perkamo buto savininke nurodyta ieškovo motina R. G. Susitarimu R. G. pavesta paduoti pareiškimą pirkti Butą ir tvarkyti visus reikiamus dokumentus (e. t. 1, b. l. 10, 11). R. G. bendrai įmonei „Grigiškės“ pateikė pareiškimą dėl privatizuojamo Buto pardavimo (e. t. 1, b. l. 9). Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu ginčo butas įkainotas 12 257,64 rub. pirkimo kaina, taip pat apskaičiuotas 102,10 rub. valstybinis mokestis ir 196 rub. mokestis už dokumentų rengimą (e. t. 1, b. l. 12, 13). Byloje pateikti kvitai bei pranešimas apie nurašymą patvirtina, kad minėtos sumos yra apmokėtos (e. t. 1, b. l. 14-16). 1993 m. kovo mėn. parengta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis; sutartis pasirašyta tik pardavėjo (e. t. 1, b. l. 19). 2014 m. spalio 27 d. trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir R. G. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.41-G14/0666, kuria R. G. buvo išnuomotas ginčo butas (DOK-38651 priedas). (duomenys neskelbtini) R. G. mirė (e. t. 1, b. l. 17). 2022 m. sausio 12 d. ieškovas ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 1.41-G22/1868 (e. t. 1, b. l. 20-24).

16. Šiame kontekste 2023 m. vasario 7 d. pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti ieškovui teisę privatizuoti Butą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškovu Buto pirkimo-pardavimo sutartį pagal įstatyme apskaičiuotą kainą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Taigi, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas pripažino ieškovo teisę privatizuoti Butą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojo atsakovę sudaryti su ieškovu Buto pirkimo-pardavimo sutartį.

17. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. 1991 m. gegužės 28 d. priimtame Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (toliau – BPĮ) buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo-pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. BPĮ galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios.

18. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie teisės aktai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo BPĮ galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių BPĮ galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

19. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal BPĮ, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šioje byloje ginčo objektu esančios trečiosios gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą teisės įgijimo sąlygos, yra nurodęs, kad siekdamas privatizuoti butą, iki buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nuomininkas turi atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, nuomininko ir šeimos narių susitarimas, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimas privatizuoti butą ir kt. Asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo, savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras, kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo–pardavimo sutartį (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

21. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021 ir joje nurodytą teismų praktiką). Taigi, ar asmuo buvo išreiškęs savo valią pagal Butų privatizavimo įstatymą pasinaudoti teise privatizuoti namą (butą), atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, sprendžiama įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, atsižvelgiant įgyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką, kylančią taip pat ir iš to, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra, kaip minėta, tam tikras procesas, užtrunkantis tam tikrą laiko tarpą.

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pripažino, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos trys Buto privatizavimo sąlygos. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantė nesutinka, teigdama, kad ieškovo motina nebuvo pakankamai aktyvi privatizavimo procese, o pats procesas buvo vykdomas dalyvaujant ne atsakovei, o kitam juridiniam asmeniui, be to, buvo praleistas ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimui teikti.

23. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nenustatė pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju įrodymus būtų vertinęs netinkamai ir / ar priėjęs nepagrįstų išvadų.

25. Pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai (privatizuojamo Buto nuomininkų susitarimas, pareiškimas dėl privatizuojamo Buto pardavimo, Buto įkainojimo aktas, mokėjimo kvitai, Buto pirkimo-pardavimo sutartis) patvirtina, kad buvo pradėtas ir vyko ginčo Buto privatizavimo procesas, nes pateikti visi reikiami dokumentai, sumokėtos įmokos už Butą ir dokumentų tvarkymą, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta ieškovo motinos (pasirašė tik pardavėjas). Šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog Butas buvo suteiktas ieškovo motinai. Priešingai, darytina išvada, kad šių byloje esančių įrodymų visuma ir jų tarpusavio ryšys sudaro prielaidą manyti, kad ieškovo motina išreiškė savo valią pasinaudoti teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti Butą, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti bei įgyvendinti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo motinos, kurios palikimą faktiškai turtą valdydamas priėmė ieškovas, ir Butą tuo metu valdžiusio subjekto, kaip Buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl Buto privatizavimo.

26. Pirmiau aptartos faktinės aplinkybės (šios nutarties 15 punktas) sudaro pagrindą pripažinti, kad, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovo motina buvo ne tik išreiškusi valią privatizuoti Butą, tačiau realiai vykdė su šios valios įgyvendinimu susijusias tolimesnes procedūras, vykdė Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalingas sąlygas, sumokėjo už įsigyjamą Butą kainą ir papildomus susijusius mokesčius. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys dokumentai yra pakankami nustatyti, kad Buto nuomininkai ne tik aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nuomojamą Butą privatizuoti, tačiau ir atliko būtinus veiksmus šiai teisei realizuoti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovės teiginius, kad ieškovo motina būtų pakeitusi valią dėl Buto privatizavimo, nes vėliau sudarė jo nuomos sutartį. Tokia išvada situacijoje, kai ieškovo motina jau buvo sumokėjusi už Butą mokėtiną sumą, neatitiktų protingumo kriterijaus. Priešingai, reikalingų sumų sumokėjimas patvirtina valią vykdyti privatizavimo procedūras ir įgyvendinti teisę įgyti Butą nuosavybėn. Išvadą, kad buvo suderinta šalių valia dėl Buto pardavimo ieškovo motinai, patvirtina ir iš pardavėjo pusės pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, bei, netiesiogiai, atsakovės elgesys: nors Buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, atsakovė ilgus metus nekėlė klausimo dėl Buto nuomos santykių. Pažymėtina ir tai, kad nėra duomenų apie pirkėjai grąžintą už Butą sumokėtą sumą. Aplinkybė, jog archyve nėra išlikusių Buto privatizavimo dokumentų, nepaneigia pateiktais dokumentais patvirtinto fakto, kad privatizavimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas, nutrūkęs tik baigiamojoje stadijoje, be to, pirkimo-pardavimo sandoris pasirašytas iš pardavėjo pusės. Įvertinus pradėtą ir vykdytą Buto privatizavimo procedūrą, jos metu ieškovo motinos atliktus veiksmus, sumokėtą sumą, taip pat atsižvelgiant į pardavėjo (o vėliau – atsakovės) funkcijas šiame procese, pripažintina, jog aplinkybė, kad proceso eiga nebuvo užtikrinta ir eilę metų nebuvo keliamas klausimas dėl jo pabaigos ar Buto nuosavybės / naudojimo pagrindo, neturi sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir atlikusiems aiškius tokią valią patvirtinančius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

27. Antra, CPK 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde, negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017). Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė / kurių netyrė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016). Atsižvelgęs į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atsakovės argumentų, susijusių su aplinkybėmis, kad privatizavimo procesą vykdė bendra Lietuvos-JAV įmonė „Grigiškės“, o ne apeliantė, taip pat dėl to, jog nebuvo įrodyta ieškovo motinos teisė privatizuoti Butą, nes tokios aplinkybės nebuvo keliamos, todėl – ir nagrinėjamos, pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-649 „Dėl likviduojamos UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ turto perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ Butas buvo perimtas iš likviduojamos UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ savivaldybės nuosavybėn.

28. Trečia, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Teisminėje praktikoje, bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, pripažįstama, jog asmuo apie savo teisės privatizuoti butą pažeidimą turi suvokti, kai jam buvo pasiūlyta pasirašyti buto nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2009; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-595-638/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl minimo Buto su ieškovo motina buvo sudaryta 2014 m. spalio 27 d. Atitinkamai, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, nes ieškinys teisme gautas 2023 m. vasario 7 d., o ieškinio senaties terminas baigiasi 2024 m. spalio 28 d. Taip pat nesutiktina su atsakovės argumentu, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo atsakovės aptariamo 2012 m. gruodžio 11 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ rašto ieškovo motinai, nes iš atsakovės teiginių matyti, kad minimu raštu ieškovo motina buvo informuota apie įvykusį teisių perėmimą, tačiau nebuvo pateiktas joks neigiamas atsakymas dėl Buto privatizavimo proceso, dėl ko raštas nelaikytinas pakankama prielaida ieškovo motinai suvokti, jog Buto privatizavimo procedūra nebevyksta. Kaip minėta, teismų praktikoje ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio bylose siejamas su nuomos sutarties sudarymo data.

29. Apibendrinant nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, o apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

30. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

31. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

32. Nagrinėjamu atveju atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

33. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Ieškovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose įtvirtintų dydžių. Atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, bylos apimtį, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, ieškovui iš atsakovės priteistina 3 025 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų suma apeliaciniame procese už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

34. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 3 025 Eur (trijų tūkstančių dvidešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.