Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo R. G. atstovui advokatui Eugenijui Markevičiui, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės įgaliotai atstovei A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, trečiasis asmuo byloje savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. R. G. manė, kad pagerėjus pašlijusiai sveikatai, patvirtins pirkimo-pardavimo sutartį notarų biure ir tokiu būdu užbaigs privatizavimo procedūrą. Juolab, kad pasiteiravus apie tai pardavėjo atstovų, jai buvo paaiškinta, kad procedūra iš esmės yra baigta ir notariškai pasirašyti sutartį galima vėliau. Tačiau sveikatos problemos ir šeimyninės aplinkybės (santuokos nutraukimas, rūpinimasis keturiais vaikais) neleido išspręsti privatizavimo klausimo taip operatyviai, kaip tikėtasi. Vėliau pardavėjo jai buvo paaiškinta, kad tęsti privatizavimo procedūros, nepaisant to, kad už butą jau buvo sumokėta, nebėra jokių galimybių, nes nustojo galioti Butų privatizavimo įstatymas. Apie tai, kad egzistuoja galimybė baigti pradėtą privatizavimo procedūrą R. G. pranešta nebuvo. Be to, (duomenys neskelbtini) tragiškai mirė sūnus T. G., o (duomenys neskelbtini) mirė dukra R. L. - I. Jai taip pat nebuvo atsakyta į klausimą, kokiu būdu jai reiktų susigražinti pinigus, kurie buvo nuskaityti iš nebalansinės sąskaitos. Ji jautėsi apgauta ir nusivylusi, kadangi sužinojo, jog neįgijo Buto savo nuosavybėn, ir jai nebuvo gražinti už butą sumokėti pinigai, kurie buvo nuskaityti nuo jos sąskaitos. Tai ne kartą R. G. yra minėjusi ieškovui.

4. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2012 m. gruodžio 11 d. raštu informavo R. G., kad UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ priklausęs butas patikėjimo teise perduodamas SĮ „Vilniaus miesto būstas“, 2014 m. spalio 27 d. tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir R. G. buvo sudaryta Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.41-G14/0666. (duomenys neskelbtini) R. G. mirė.

5. Po savo motinos mirties ieškovas toliau liko gyventi bute. 2021 m. vasario 12 d. tarp ieškovo ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo sudaryta terminuota Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. 1.40-GT21/0501, kuri vėliau 2021 m. gruodžio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu pakeista į neterminuotą. 2022 m. sausio 12 d. tarp ieškovo ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. 1.41-G22/1868.

6. Po savo motinos R. G. mirties tvarkydamas mirusiosios daiktus ieškovas rado buto privatizavimo dokumentus, todėl kreipėsi teisinės pagalbos siekiant įvertinti, ar egzistuoja galimybė pabaigti motinos pradėtą privatizavimo procedūrą. Ieškovas taip pat kreipėsi į teismą ir 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu jam nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovas po motinos R. G. mirties atsiradusį palikimą priėmė pradėjęs jį faktiškai valdyti.

11. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

12. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Eugenijus Markevičius palaikė ieškinio argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

14. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 1992 m. lapkričio 27 d. susitarimu privatizuojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkai R. G., R. I. ir S. I., atstovaudami savo tuo metu nepilnamečius vaikus R. ir T. G., susitarė pirkti nurodytą butą; perkamo buto savininke nurodyta pareiškėjo motina R. G.. Susitarimu R. G. pavesta paduoti pareiškimą pirkti butą ir tvarkyti visus reikiamus dokumentus. R. G. Bendrai įmonei „Grigiškės“ pateikė pareiškimą dėl privatizuojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu ginčo butas įkainotas 12 257,64 rub. pirkimo kaina, taip pat apskaičiuotas 102,10 rub. valstybinis mokestis ir 196 rub. mokestis už dokumentų rengimą. R. G. su aktu susipažino ir jame pasirašė. Byloje pateikti kvitai bei pranešimas apie nurašymą patvirtina, kad minėtos sumos yra apmokėtos. 1993 m. kovo mėn. sudaryta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis; sutartis pasirašyta tik pardavėjo.

15. 2014 m. spalio 27 d. trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir R. G. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.41-G14/0666, kuria R. G. buvo išnuomotas ginčo butas. (duomenys neskelbtini) R. G. mirė.

16. 2021 m. vasario 12 d. pareiškėjas sudarė su Vilniaus miesto savivaldybe ginčo buto terminuotą nuomos sutartį. Ši nuomos sutartis 2021 m. gruodžio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu buvo pakeista į neterminuotą. 2022 m. sausio 12 d. tarp ieškovo ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. 1.41-G22/1868.

17. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. G. po motinos R. G. mirties atsiradusį palikimą (visus ginčo bute esančius palikėjos apyvokos reikmenis) priėmė pradėjęs jį faktiškai valdyti.

Dėl teisės privatizuoti butą.

18. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačios nuosavybės teise jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau asmenims, kurie turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavus atitinkamų pareiškimų, buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., vėliau teisė pratęsta iki 1998 m. liepos 1 d. (BPĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys).

19. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybę įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą nustato Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas, be kita ko, tais atvejais, kai būstą perka nuomininkai, kuriems Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta Butų privatizavimo komisija iki 1998 m. liepos 1 d. buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (1 punktas), kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (2 punktas). Taigi, vadovaudamiesi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismai turi nustatyti, ar asmuo įgijo teisę privatizuoti būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą.

20. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015). Tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos Butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).

22. Taigi, tiek įstatymai, tiek teismų praktika numato, jog atsirasti teisei privatizuoti gyvenamąją patalpą, vien asmens kreipimosi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nepakanka. Šios teisės siekiantis subjektas turi tinkamai išreikšti valią pasinaudoti buto privatizavimo teise atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Tuo tarpu teismas, į kurį kreiptasi dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, vertindamas byloje esančių aplinkybių visumą, turi nuspręsti, ar susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.

23. Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija aplinkybės, kad yra turto savininkė. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmųjų dviejų teisės privatizuoti būstą įgijimo sąlygų tenkinimo, t. y. dėl to, kad ginčo butas galėjo (gali) būti privatizavimo objektu, ir dėl to, kad ieškovas yra tinkamas buto privatizavimo subjektas. Nagrinėjamos bylos kontekste esminis klausimas yra ar ieškovo motina laiku ir tinkamai išreiškė valią pasinaudoti teise privatizuoti butą, atliko veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šioje byloje ginčo objektu esančios trečiosios gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą teisės įgijimo sąlygos, yra nurodęs, kad siekdamas privatizuoti butą, iki buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nuomininkas turi atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, nuomininko ir šeimos narių susitarimas, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimas privatizuoti butą ir kt. Asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo, savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras, kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo–pardavimo sutartį (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

25. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021 ir joje nurodytą teismų praktiką). Taigi, ar asmuo buvo išreiškęs savo valią pagal Butų privatizavimo įstatymą pasinaudoti teise privatizuoti namą (butą), atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, sprendžiama įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, atsižvelgiant įgyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką, kylančią taip pat ir iš to, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra, kaip minėta, tam tikras procesas, užtrunkantis tam tikrą laiko tarpą.

26. Kaip minėta, iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1992 m. lapkričio 27 d. susitarimu nuomininkai susitarė pirkti privatizuojamą butą R. G. vardu. R. G. Bendrai įmonei „Grigiškės“ pateikė pareiškimą, nurodydama, jog pageidauja pirkti butą. Butas įkainotas Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu, kuriame nurodyta apskaičiuota bendra buto kaina – 12 257,64 rubliai. 1992 m. gruodžio 2 d. R. G. sumokėjo už buto išpirkimą 12 258 rub., taip pat 102 rub. valstybinį mokestį ir 595 rub. už dokumentų įforminimą. 1993 m. kovo mėn. sudaryta ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis, pasirašyta tik pardavėjos Bendros įmonės „Grigiškės“. Archyvuose duomenų apie Buto privatizacijos procedūrą nerasta.

27. Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras ,,Ojas”, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012; kt.).

28. Teismo vertinimu, sprendime nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. G. laiku ir tinkamai pateikė pareiškimą dėl buto privatizavimo, apmokėjo buto privatizavimo procedūros vykdymo išlaidas, buto gyventojai sudarė susitarimą, kad butas bus perkamas R. G. vardu; pardavėja butą įkainojo. Buto įkainojimo akte buvo nurodyta, kad prieš notariškai tvirtinant pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas turi sumokėti: pradinį įnašą grynais pinigais – 747,42 rublius; valstybinį mokestį – 102,10 rublius, ir mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą – 196 rublius. Kaip minėta, 1992 m. gruodžio 2 d. R. G. sumokėjo visą buto kainą 12 258 rub., taip pat 102 rub. valstybinį mokestį ir 595 rub. už dokumentų įforminimą. 1993 m. kovo mėn. sudaryta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau privatizavimo procedūra nebaigta, t. y. pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtinta notarų biure. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad procedūra nebuvo baigta, aprašytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad R. G. buvo ne tik išreiškusi valią privatizuoti butą, tačiau realiai vykdė su šios valios įgyvendinimu susijusias tolimesnes procedūras, vykdė buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalingas sąlygas. Taigi, byloje esantys dokumentai yra pakankami nustatyti, kad buto nuomininkai ne tik aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nuomojamą butą privatizuoti, tačiau ir atliko būtinus veiksmus šiai teisei realizuoti. Byloje nėra duomenų, kad nuomininkai atsisakė privatizuoti butą (CPK 178 straipsnis). Visų sumų sumokėjimas patvirtina nuomininkų valią vykdyti privatizavimo procedūras ir įgyvendinti teisę įgyti butą nuosavybėn. Išvadą, kad buvo suderinta šalių valia dėl buto pardavimo nuomininkams, netiesiogiai patvirtina ir atsakovės elgesys: nors buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, atsakovė ilgus metus nekėlė klausimo dėl buto nuomos santykių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sumokėta buto išpirkimo kaina buvo grąžinta. Aplinkybė, jog archyve nėra išlikusių buto privatizavimo dokumentų, nepaneigia pateiktais dokumentais patvirtinto fakto, kad privatizavimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas. Įvertinus pradėtą ir vykdytą buto privatizavimo procedūrą, jos metu nuomininkų atliktus veiksmus, sumokėtą sumą, taip pat atsižvelgiant į atsakovės funkcijas šiame procese, pripažintina, kad savivaldybei teko atsakomybė už sklandų proceso vykdymą, tinkamą dokumentų įforminimą ir rūpestį, jog procesas neliktų nepabaigtas. Aplinkybė, kad proceso eiga nebuvo užtikrinta ir eilę metų nebuvo keliamas klausimas dėl jo pabaigos ar buto nuosavybės / naudojimo pagrindo, neturi sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir atlikusiems aiškius tokią valią patvirtinančius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

29. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju R. G., galiojant butų privatizavimo įstatymui, iš esmės tinkamai ir laiku išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti butą, atliko būtinus veiksmus šiai teisei įgyvendinti ir, atitinkamai, įgijo teisę privatizuoti butą, o tuo pagrindu susiklostė buto privatizavimo subjektų santykiai dėl buto privatizavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas mirusios R. G. palikimą priėmė faktiniu valdymu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pasinaudojęs pagal Butų privatizavimo įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas, taigi gali įgyvendinti paveldėtą pirkėjos R. G. reikalavimo teisę. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, t. y. ieškovo motinai iš esmės atlikus visus buto privatizavimo veiksmus ir likus vienam paskutiniam veiksmui - pirkimo pardavimo sutarties sudarymui, nėra pagrindo neleisti ieškovui baigti privatizavimo procedūrą sudarant su Vilniaus miesto savivaldybe pirkimo – pardavimo sutartį.

Dėl ieškinio senaties taikymo.

30. Atsakovė, kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą prašė taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnyje reglamentuojami reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma.

31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; kt.).

32. Teisminėje praktikoje, bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, pripažįstama, jog asmuo apie savo teisės privatizuoti butą pažeidimą turi suvokti, kai jam buvo pasiūlyta pasirašyti buto nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-595-638/2018). Taip pat teisminėje praktikoje paprastai pripažįstama, jog asmuo yra praleidęs 10 metų ieškinio senaties terminą, jeigu jis itin ilgą laiką nesidomi privatizavimo procesu ir nesiima priemonių savo galimai pažeistas teises ginti (Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1271-773/2017, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-711-614/2018).

33. Nagrinėjamu atveju, ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1993 metais, o 2014 metais buvo sudaryta nuomos sutartis (dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra). Taigi, ieškinio senaties terminas vėliausiai pradėtinas skaičiuoti nuo 2014 m., kai ieškovas (ieškovo motina) turėjo suvokti apie teisių pažeidimą, todėl ieškovui ieškinį teismui pateikus 2023 m. vasario mėnesį, dešimt metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

34. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, bei vadovaudamasis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendžia, jog ieškovo pareikštas ieškinys dėl jo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai. Teismas pažymi, kad kadangi dėl buto kainos ir apmokėjimo byloje ginčo nėra ir nebuvo, tenkinant ieškovo ieškinį rezoliucinė dalis išdėstoma nurodant - pripažinti ieškovui R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę, j. a. k. 111109233, sudaryti su ieškovu buto pirkimo-pardavimo sutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 79 straipsnį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė patyrė 2 527,85 Eur bylinėjimosi išlaidas (105 Eur žyminį mokestį, 2 420 Eur už suteiktas advokato teisines paslaugas ir 2,85 Eur už duomenų rinkimą). Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 2 527,85 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

36. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270–279 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovui R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę, j. a. k. 111109233, sudaryti su ieškovu buto pirkimo-pardavimo sutartį.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 111109233, ieškovo R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 527,85 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.