- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-593-934/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00793-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Žilvinas Terebeiza, Tomas Venckus
- Ieškovas
- V. A.
- Atsakovas
- K. A.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovui K. A., tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų – notarui T. V., notarei L. Š., antstoliui A. A., antstolei S. Ž., antstoliui D. S., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir turto pripažinimo bendra daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. A. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė priėmė palikimą po savo tėvo, A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), mirties (duomenys neskelbtini) faktiškai pradėdama jį valdyti; 2) priteisti iš A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) paveldėtojo K. A. (toliau – atsakovas) 34 754,40 Eur, kuriuos A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo paskolinęs ieškovės tėvas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas; 3) pripažinti, kad ieškovė ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo 2002 m. sausio mėnesio iki pat jo mirties gyveno faktinėje santuokoje, vedė bendrą ūkį ir bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo 6 žemės sklypus bei rūsį; 4) pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro 2022 m. birželio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas po savo tėvo A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties paveldėjo 6 žemės sklypus ir rūsį; 5) atnaujinti senaties terminus pateikti ieškinį, kaip praleistus dėl svarbios priežasties.
2. Nurodė, kad nuo 2002 metų gyveno kartu su A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), vedė bendrą ūkį, tačiau santuokos nebuvo sudarę. Paaiškino, kad A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2005 m. liepos 26 d. nusipirko žemės sklypą (0,61 ha ploto), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šio sklypo kaina buvo 60 000 Lt. Pinigus sklypo pirkimui paskolino ieškovės tėvas. Be to, A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2006 m. liepos 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi nusipirko žemės sklypą (0,35 ha ploto), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir žemės sklypą (0,17 ha ploto), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei šiame sklype esantį pastatą – kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Dėl šių sklypų buvo sudaryta preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyti žemės sklypai nebuvo atidalinti, t. y. buvo 0,52 ha ploto ir turėjo vieną unikalų numerį Nr. (duomenys neskelbtini). Šių sklypų ir kiemo rūsio kaina buvo 200 000 Lt, kuriuos už A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) sumokėjo ieškovė 140 000 Lt ir 60 000 Lt pagal preliminariąją sutartį sumokėjo ieškovės tėvas. Tokiu būdu ieškovės tėvas paskolino A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 120 000 Lt (34 754,40 Eur), o ieškovė taip pat prisidėjo prie žemės sklypų pirkimo 140 000 Lt. Po A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties, palikimą priėmė jo sūnus, atsakovas.
3. Paaiškino, kad šiuo metu negali susigrąžinti tėvo A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) paskolintų pinigų, kadangi po tėvo mirties nesikreipė į notarą dėl jo palikimo priėmimo. Atsakovas, priėmęs palikimą, žadėjo grąžinti skolą už savo tėvą, tačiau 2022 m. gegužės 16 d., dalyvaujant liudytojams pareiškė, kad skolos nepripažįsta. Ieškovės nuomone, faktą, kad jos tėvas paskolino pinigus, kaip ir faktą, jog ji prisidėjo prie žemės sklypų pirkimo, įrodo mokėjimo pavedimai. Nurodė, kad reikalauti grąžinti savo tėvo paskolintus pinigus ji galėtų tik jei būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog ji priėmė palikimą po savo tėvo mirties, t. y. kad ji perėmė jo reikalavimo teises. Pasak ieškovės, A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), o po jo mirties ir atsakovas, skolą pripažino.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Paaiškino kad jo tėvas A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) nesiskolino pinigų iš ieškovės tėvo. Ieškovė neturi tai patvirtinančių įrodymų ir negali remtis liudytojų parodymais, nes nesilaikė rašytinės sandorio formos, kai rašytinė forma buvo privaloma. Pinigų pervedimas neįrodo paskolos santykių, t. y. kad jo tėvas buvo įsipareigojęs pinigus grąžinti. Atsakovo tėvas turėjo įvairių verslo santykių su ieškovės tėvu ir pinigų pervedimas galėjo būti kilęs iš kitų santykių, o ne iš paskolos. Ieškovė nepriėmė palikimo po savo tėvo mirties ir per trijų mėnesių terminą nepareiškė jam, kaip palikimą priėmusiam įpėdiniui, apie tai, kad ji yra palikėjo kreditorė. Ieškovė be pagrindo teigia, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2022 m. gegužės 16 d., kadangi visada laikė save kreditore, taip pat žinojo, kada mirė A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), todėl nustatytus terminus praleido nesant svarbių priežasčių. Nurodė, kad nesutinka ir su ieškovės reikalavimu panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovė nėra įpėdinė ir negali ginčyti paveldėjimo teisės liudijimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.8 straipsnio nuostatas. Be to, ieškovė yra praleidusi šiame straipsnyje numatytą vienerių metų terminą, skaičiuojamą nuo palikimo atsiradimo dienos, ieškiniui pareikšti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino, kad ieškovė ir A. A., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), bendros jungtinės veiklos pagrindu bendra daline nuosavybės teise įgijo nekilnojamuosius daiktus (0,6587 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 0,0579 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)); 0,1052 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 0,1100 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 0,1004 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 0,1465 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad ieškovei priklauso ½ dalis bendroje dalinėje nuosavybėje; 2) pripažino negaliojančiu Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro 2022 m. birželio 29 d. atsakovui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, po A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties, toje dalyje, kurioje yra konstatuota įpėdinio K. A. nuosavybė į ieškovei priklausančią ½ dalį nekilnojamųjų daiktų; 3) kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
6. Dėl ieškovės reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir skolos priteisimo, nurodė, kad įvertinus ieškovės ir jos brolio teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo sudaryta paskolos sutartis. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad ieškovės tėvas iš tikrųjų pinigus perdavė esant A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) įsipareigojimui juos grąžinti. Ieškovė juridinę reikšmę turintį faktą apie palikimo priėmimą siekė nustatyti, turėdama tikslą išsireikalauti tėvo paskolintus pinigus, o neįrodžius paskolos santykių, toks faktas nesukels juridinių pasekmių ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 448 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti nustatomas.
7. Pažymėjo, kad taip pat nėra galimybės nustatyti palikimo priėmimo faktą ne tik dėl to, kad jis nesukels juridinių pasekmių, bet ir todėl, jog byloje nėra įrodytos kitos CK 5.50 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui reikšmingos aplinkybės, susijusios su paveldėto turto faktiniu valdymu kaip savo. Nors ieškovė siekia nustatyti palikimo priėmimą faktiniu valdymu iš esmės tuo pagrindu, kad ji po savo tėvo mirties priėmė ir faktiškai pradėjo valdyti ne materialų (realų) turtą, bet reikalavimo teisę į A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), tačiau pati ieškovė tokia savo tėvo reikalavimo teise nesinaudojo iki pat A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties ir iki kol palikimą priėmė jo sūnus, atsakovas K. A. Be to, pati ieškovė tokia reikalavimo teise abejoja – ji teismui patvirtino, kad A. A. nebuvo skolingas jos tėvui, o tai, teismo įsitikinimu, rodo, kad ieškovė iš tikrųjų nepriėmė šios neegzistuojančios reikalavimo teisės ir niekada nevaldė jos kaip savo.
8. Byloje nėra nustatytas joks kitas konkretus A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausęs turtas, kurį ieškovė būtų pradėjusi valdyti po jo mirties. Ieškovė teisme teigė, kad paveldėjo auksinius juvelyrinius dirbinius, tačiau liudytojos T. A. ir L. A., duodamos parodymus, nurodė, kad A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), kurį liudytojos irgi laikė savo tėvu, mirties dieną neturėjo nieko vertingo, viską buvo išdalinęs savo vaikams iki mirties, auksinį žiedą ir grandinėlę irgi buvo atidavęs ieškovei iki mirties. Taigi, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą po savo tėvo A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties, faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą. Atsižvelgiant į tai, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės reikalavimo priteisti 34 754,40 Eur skolą iš atsakovo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nes ieškovė neturi reikalavimo teisės ir neįrodė paskolos sandorio.
9. Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jos dalį bendroje dalinėje nuosavybėje, nurodė, kad remiantis byloje surinktais įrodymais, ieškovės teiginiai, jog ji su A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo 2002 metų gyveno kaip sutuoktiniai, vedė bendrą ūkį, kartu sprendė dėl žemės sklypų įsigijimo ir kad ji savo piniginiu įnašu prisidėjo prie šių žemės sklypų įsigijimo ½ dalimi, atitinka tiesą, yra patikimi ir įrodyti. Tai, kad ieškovė nuo 2002 metų gyveno kartu su A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) patvirtino byloje apklausti liudytojai.
10. Teismas nustatė, kad A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2005 m. liepos 26 d. pirkimo – pardavimo sutartimi nupirko žemės sklypą (0,61 ha ploto), esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 60 000 Lt. Pinigus sklypo pirkimui 60 000 Lt pardavėjai sumokėjo ieškovės tėvas. Swedbank 2005 m. liepos 26 d. mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis „lėšų pervedimas už žemę“. Teismas nesivadovavo ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad šis pinigų pervedimas reiškė paskolos suteikimą A. A., tačiau pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo netikėti ieškovės teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, jog šiuos pinigus jos tėvas davė jai ir jos sutuoktiniui bendram gyvenimui, ir kad tai yra jos įnašas į bendro daikto įsigijimą. Įsigytas žemės sklypas yra registruotas tik A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) vardu, tačiau nekyla abejonių, kad sklypo įsigijimas yra bendros jungtinės veiklos rezultatas, o ieškovė prie tokio rezultato yra reikšmingai prisidėjusi savo tėvo įnašu. Kadangi ieškovė ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) nebuvo sudarę civilinės santuokos, šis turtas laikytinas įsigytu bendrai, tačiau ne jungtinės nuosavybės, bet bendros dalinės nuosavybės teise.
11. Byloje nebuvo ginčo, kad 2005 m. liepos 26 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ir 2006 m. liepos 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigyti žemės sklypai šiuo metu yra pertvarkyti ir vietoje jų yra suprojektuoti 6 nauji žemės sklypai. Teismas vertino, kad priešingai nei teigė atsakovas, tolimesnis žemės sklypų projektavimas ir pertvarkymas, kurio rezultate buvo suformuoti 6 nauji žemės sklypai, rodo ne asmeninę atsakovo nuosavybę, o bendrą ieškovės ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) jungtinę veiklą. Pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti ieškovės paaiškinimais, kad jų bendroje jungtinėje veikloje, susijusioje su žemės sklypų įsigijimu, A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) rūpinosi reikiamų dokumentų tvarkymu, nes jis buvo raštingesnis, mokėjo lietuvių kalbą, ir kad būtent tuo ir pasireiškė jo indėlis, o ieškovės indėlis bendroje jungtinėje veikloje pasireiškė piniginiu įnašu tiek savo asmeniniu, tiek per savo tėvą. Atkreipė dėmesį, kad nėra pagrindo nesiremti ir ieškovės paaiškinimais, kad pagal romų papročius yra įprasta, jog visus turtinius reikalus šeimoje tvarko vyras ir kad šiuo atveju būtent taip ir buvo, t. y. kad A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) kaip šeimos galva rūpinosi sandorių sudarymu, savo vardu registravo įsigytus žemės sklypus, vėliau tvarkė dokumentus dėl sklypų išskaidymo ir realizavimo.
12. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą ir pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į nurodytus nekilnojamuosius daiktus, nustatant, kad ieškovei priklauso ½ dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Nurodė, kad konstatavus ieškovės nuosavybės teisę į žemės sklypus ir kiemo rūsį, dėl kurių yra išduotas 2022 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimas atsakovui, šis paveldėjimo teisės liudijimas atitinkamai panaikinamas toje dalyje, kurioje yra patvirtinta įpėdinio teisė į palikėjui A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) nepriklausančią turto dalį.
13. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė yra praleidusi senaties terminą pareikšti ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Pažymėjo, kad ieškovė gina nuosavybės teises į daiktus, kurių bendraturte ji buvo nuo šių nekilnojamųjų daiktų įsigijimo momento, nepaisant to, kad šie daiktai buvo registruoti tik vieno bendraturčio vardu, todėl CK 5.63 straipsnio nuostatos ieškovei netaikomos. Ieškovė taip pat nėra praleidusi CK 5.8 straipsnyje numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti atsakovui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Vilniaus rajono 1-asis notarų biuras paveldėjimo teisės liudijimą atsakovui išdavė 2022 m. birželio 29 d., o patikslintą ieškinio reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ieškovė teismui pareiškė 2022 m. gruodžio 2 d., t. y. nepraleidusi įstatyme numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
14. Ieškovė V. A. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestus ieškinio reikalavimus, o būtent: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad apeliantė priėmė palikimą po savo tėvo, A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), mirties (duomenys neskelbtini) faktiškai pradėdama jį valdyti; 2) priteisti iš atsakovo 34 754,40 Eur, kuriuos A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo paskolinęs apeliantės tėvas bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas; 3) atnaujinti procesinius terminus pateikti reikalavimą dėl skolos priteisimo, kaip praleistus dėl svarbios priežasties; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
14.1. Teismas, remdamasis argumentu, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teisinių pasekmių nesukurs, nepagrįstai atmetė su tuo susijusį ieškinio reikalavimą. Apeliantės tėvui Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-16743-595/2014 buvo nustatyta rūpyba, o rūpintoja paskirta apeliantė, kuri kartu su tėvu gyveno iki pat jo mirties. Mirus tėvui apeliantė paveldėjo visą likusį po jo mirties turtą, o būtent, auksinį vyrišką žiedą, vyrišką auksinę grandinėlę, virtuvės baldus, senovinį šviestuvą, dviejų miegamųjų kambarių baldus. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nuomone, yra logiška daryti išvadą, kad jos tėvas turėjo asmeninį turtą. Teismas nenustatė duomenų, kad turtą būtų perėmęs kitas asmuo. Turtas taip ir liko namuose ir apeliantė jį priėmė kaip palikimą.
14.2. Nors teismas sprendime rėmėsi aplinkybe, kad apeliantės tėvas iki mirties padalino turtą, tačiau iki mirties padalintas turtas negali būti traktuojamas kaip palikimas. Pasak apeliantės, turto padalinimas iki palikimo atsiradimo momento nepatvirtina aplinkybių, kad negalėjo būti kito turto, kuris po palikėjo mirties buvo vieno iš jo vaikų priimtas kaip palikimas. Todėl teismo padaryta išvada yra nepagrįsta ir ja negalėjo būti remiamasi. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė gyveno kartu su tėvu, juo rūpinosi, visi tėvo asmeniniai daiktai po jo mirties liko apeliantei, ji jais pradėjo naudotis, galima daryti išvadą, kad ji priėmė palikimą.
14.3. Apeliantės tėvui mirus, nekilnojamojo turto nebuvo, tačiau jos tėvas 2005 metais buvo paskolinęs du kartus po 60 000 Lt, viso 120 000 Lt (34 754,40 Eur), atsakovo tėvui, kuris tuo metu gyveno kartu su apeliante. Kol buvo gyvas A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuolat kartojo, kad jo vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra bendra jo ir apeliantės nuosavybė, o savo daliai įsigyti panaudotus tėvo pinigus jis grąžins. Po jo mirties, atsakovas, žinodamas apie skolą, taip pat tvirtino, kad ją grąžins, kai priims paveldėjimą, tačiau 2022 m. gegužės 16 d. atsisakė tai padaryti. Būtent šią dieną apeliantė sužinojo, kad jos teisės yra pažeistos. Tam, kad galėtų tinkamai apginti savo teises, apeliantės įsitikinimu, būtina nustatyti juridinį faktą dėl palikimo priėmimo po tėvo mirties, ir priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tokio fakto nustatymas sukurs teisines pasekmes.
Žemesnės instancijos teismas
14.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo. Teismas neteisingai aiškino apeliantės tėvo ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) tarpusavio santykius. Byloje buvo įrodyta, kad už žemės sklypus pardavėjams tiesiogiai sumokėjo apeliantės tėvas, o žemės sklypų įsigijimui skirti pinigai buvo apeliantės ir jos tėvo. Šiuos argumentus patvirtina byloje pateikti banko sąskaitos išrašai, kuriuose atsispindi apeliantės tėvo atlikti mokėjimai. Atsakovas jokių kitų įrodymų, kad pinigai buvo pervesti kokiu nors kitu tikslu, teismui nepateikė. Taigi, nėra pagrindo abejoti apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, kad pinigai buvo paskolinti ir jos tėvo bei A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) tarpusavio santykius vertinti ne kaip paskolos santykius. Nors atsakovas nurodė, kad pinigai buvo grąžinti, jis nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų. Tokie atsakovo paaiškinimai patvirtina aplinkybę, kad atsakovas ir pats iki savo tėvo mirties žinojo, kad pinigai buvo paskolinti ir juos reikėjo grąžinti.
14.5. A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliantei liko skolingas 34 754,40 Eur. Šią sumą apeliantė prašo priteisti, nes A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) įgydamas bendrą dalinę nuosavybę panaudojo ne savo asmenines lėšas, o išimtinai tik skolintus pinigus. Bendra tuo metu bendrai dalinei nuosavybei įgyti panaudota suma buvo 260 000 Lt. Apeliantės panaudotos asmeninės lėšos – 140 000 Lt, o A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) – 120 000 Lt. Kadangi jis šių pinigų apeliantės tėvui negrąžino, o apeliantė yra jo turto paveldėtoja, ji turi teisę reikšti tokio dydžio turtinį reikalavimą atsakovui.
14.6. Atsakovas teismo proceso pirmosios instancijos teisme metu neneigė, kad bendravo su apeliante po savo tėvo mirties. Taip pat nepaneigė, kad tik 2022 m. gegužės 16 d. atsisakė grąžinti skolą.
Atsiliepimas
15. Atsakovas K. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, apeliantė abejoja savo reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrįstumu, ji pati patvirtino, kad atsakovo tėvas nebuvo skolingas jos tėvui. Šios aplinkybės įrodo, kad apeliantė neperėmė egzistuojančios reikalavimo teisės.
15.2. Apeliantė neįrodė, kad tarp jos tėvo bei atsakovo tėvo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels teisinių pasekmių CPK 448 straipsnio 1 dalies prasme.
15.3. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai prieštarauja bylos duomenims, kadangi iš tiesų apeliantė teisme patvirtino, kad atsakovo tėvas nebuvo skolingas jos tėvui, jokių papildomų susitarimų neegzistavo bei neegzistuoja, sutarčių nebuvo ir nėra sudaryta, o įrodymų, kurie paneigtų atsakovo paaiškinimus ar rašytinius įrodymus – byloje nėra.
15.4. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei kitų duomenų matyti, kad Testamentų registre nėra įregistruotų apeliantės po jos tėvo mirties palikimo priėmimo faktų, taip pat nėra duomenų, apie notaro biure pradėtą paveldėjimo bylą. Atsakovo nuomone, apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji laiku neįgyvendino teisės į palikimo priėmimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą, kuriuo buvo prašoma pripažinti, jog ji priėmė palikimą po savo tėvo, A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), mirties faktiškai pradėdama valdyti jam priklausiusį turtą. Teigia, kad juridinį faktą dėl palikimo priėmimo būtina nustatyti tam, kad galėtų įgyti teisę į tėvo A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) paskolintus 34 754,40 Eur. Apeliantės įsitikinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp jos tėvo ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.
20. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį palikimo objektu gali būti materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.
21. Tam, kad įpėdinis paveldėtų turtą, jis turi palikimą priimti vienu iš įstatyme nustatytų būdų: įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis); įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.) (CK 5.51 straipsnio 1 dalis).
22. Kai asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, jis turi galimybę įstatymo nustatyta tvarka pasinaudoti teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis teismas nagrinėja bylas, be kita ko, dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tik tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes (CPK 444 straipsnio 1 dalis).
23. Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad asmuo, grindžiantis savo reikalavimą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016). Aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina įpėdinio valios priimti palikimą tinkamą išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).
25. Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės įrodinėjo, kad jos tėvas suteikė A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 34 754,40 Eur paskolą, tačiau paskolos gavėjos pasiskolintų pinigų negrąžino, todėl ji siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo, tam, kad galėtų reikalauti grąžinti jos tėvo paskolintus pinigus. Taigi, pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl aplinkybių, kuriomis apeliantė įrodinėja paskolos teisinių santykių egzistavimo faktą ir jų reikšmės, sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
26. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pateiktoje paskolos sutarties apibrėžtyje nustatyta, kad paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką paskolos davėjui. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 33 punktas).
27. Kasacinio teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 15 punktas; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023, 25 punktas).
28. Apeliantė, siekdama įrodyti, kad tarp jos tėvo ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, pateikė šiuos duomenis: 1) 2005 m. liepos 26 d. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria R. L. pardavė, o pirkėjas A. A. už 60 000 Lt nusipirko 0,61 ha žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini).; 2) 2005 m. rugsėjo 16 d. Preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo ir pardavimo, kuria K. U. įsipareigojo A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) už 200 000 Lt parduoti 0,52 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini); 3) 2006 m. liepos 4 d. Nekilnojamųjų daiktų pirkimo ir pardavimo sutartį, kuria K. U. pardavė, o A. A. (duomenys neskelbtini)) už 200 000 Lt įsigijo 0,35 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) ir 0,17 ha žemės sklypą su kiemo rūsiu, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė taip pat pateikė savo tėvo banko sąskaitos išrašą, iš kurio turinio matyti, kad 2005 m. liepos 26 d. apeliantės tėvas R. L. pervedė 60 000 Lt bei 2005 m. rugsėjo 16 d. K. U. pervedė 60 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog lėšos pervedamos už žemę.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų rašytinių įrodymų turinį (žr. šios nutarties 28 punktą), pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad tarp apeliantės tėvo ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Pirma, apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog tarp jos tėvo ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo sudaryta paskolos sutartis (pvz., šalių pasirašytas skolos raštelis ar kitas dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui), o vien apeliantės, suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimų pagrindu teisėjų kolegija negali daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Antra, nors iš byloje pateiktų mokėjimo nurodymų turinio matyti, kad piniginės lėšos buvo pervestos už žemę, tačiau tai savaime neįrodo, jog tarp apeliantės tėvo ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo sudaryta paskolos sutartis ir jis įsipareigojo šias lėšas grąžinti. Trečia, teismo posėdžio metu apeliantė, paklausta ar jos tėvas paskolino pinigines lėšas A. A., paaiškino, kad tėvas pinigų neskolino. Pasak apeliantės, sklypus tėvas norėjo jai nupirkti už tai, kad ji prižiūrės jį senatvėje, tačiau dokumentai buvo įforminti A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) vardu. Tiek apeliantė, tiek ir jos tėvas pasitikėjo A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir galvojo ateityje perrašyti nuosavybės teises (2023 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 12 min. 20 sek. – 1 val. 19 min. 00 sek.).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti patikimą išvadą, kad tarp apeliantės tėvo A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo sudaryta paskolos sutartis, t. y. A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) būtų įsipareigojęs grąžinti pinigines lėšas. Taigi, neįrodžius paskolos teisinių santykių egzistavimo fakto, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukels teisinių pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio ieškovės reikalavimo.
31. Byloje taip pat neįrodytos ir kitos CK 5.50 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui reikšmingos aplinkybės, susijusios su paveldėto turto faktiniu valdymu. Nors apeliantė nurodė, kad po tėvo mirties paveldėjo juvelyrinius dirbinius, tačiau liudytojos T. A. ir L. A., kurios A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) laikė savo tėvu, 2023 m. balandžio 27 d. vykusio teismo posėdžio metu, paklaustos apie tai, negalėjo šios aplinkybės patvirtinti (2023 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio garso įrašas: 17 min. 25 sek. – 18 min. 7 sek.). Apeliantė taip pat nurodė, kad po tėvo mirties paveldėjo virtuvės baldus, senovinį šviestuvą, dviejų miegamųjų kambarių baldus, tačiau apstatymo daiktai ir apyvokos reikmenys pagal CK 5.14 straipsnį nepaveldimi, o pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė tvirtino, jog iki mirties rūpinosi tėvu. Nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nustatytas joks kitas apeliantės tėvui priklausęs turtas (pvz., nekilnojamasis, kilnojamasis, piniginės lėšos), kurį ji būtų pradėjusi valdyti po savo tėvo mirties. Taigi byloje nenustatyta, kad apeliantė po savo tėvo mirties būtų priėmusi palikimą.
32. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei skolos priteisimo. Apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
33. Konstatavus, kad apeliantė neturi reikalavimo teisės bei neįrodė paskolos sandorio, nėra pagrindo spręsti dėl apeliantės prašymo atnaujinti trijų mėnesių terminą pareikšti reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo (CK 5.63 straipsnio 1 dalis), nes tokio prašymo tenkinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
35. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
37. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo klausimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai, palikti nepakeistą.