Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Lino Pauliukėno ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Plungė) prokurorės Liudmilos Paulienės, nukentėjusiojo R. S. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. S. patikslintas civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, o prašymas dėl proceso išlaidų, patirtų advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti, atmestas.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 38,12 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. M. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad jis 2021-07-27, apie 9.00 val., viešojoje vietoje – lenktynių „(duomenys neskelbtini)“ techniniame kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Palangoje, stebint pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – paties sukelto žodinio konflikto su R. S. metu priėjo prie jo ir abiem rankomis suėmė jam už galvos, taip laikydamas tyčia ją sukiojo į priešingas puses ne mažiau kaip dešimt kartų, po to dešinės rankos alkūne tyčia vieną kartą trenkė jam į krūtinės kairę pusę ir kumščiais sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius į krūtinę ir pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, tačiau, nukentėjusiajam pasipriešinus ir ginantis nuo smurto purškiant iš gesintuvo, jis (E. M.) suvokdamas, kad konfliktą stebi pašaliniai asmenys, lenktynėse „(duomenys neskelbtini)“ dirbantys savanoriai, įsėdo į savo vairuojamą automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir tyčia važiuodamas ant R. S. kliudė jį automobilio priekine dalimi, dėl to pastarasis prarado pusiausvyrą, pakrito ant medinių padėklų ir atsitrenkė į metalinio vagonėlio duris. Taip nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodine kraujosruva dešinio kelio sąnario srityje. Taigi E. M. buvo kaltinamas viešoje vietoje aplinkinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiškiančiais fizinio smurto pavartojimu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką ir nežymiai sutrikdęs asmens sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai atmestini.

12. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, jog aptariamu atveju E. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai jį išteisino dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl išteisintojo kaltės. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (neteisingai) įvertino byloje esančius įrodymus, vadovavosi ne jų visuma, o prioritetą suteikė tam tikriems E. M. teisinantiems įrodymams, tarp jų ir jo nenuosekliems bei prieštaringiems parodymams. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas BPK normų vertindamas įrodymus, juos išdėstydamas skundžiamame nuosprendyje, darydamas išvadas bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, nepažeidė. Tuo tarpu, įvertinus apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, matyti, jog juose subjektyviai siūloma vertinti įrodymus atsietai nuo įrodymų visumos.

14. Atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 13 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išvadas dėl E. M. išteisinimo, visi duomenys, kuriais šis teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir atlikdamas teisinį išteisintajam inkriminuotos nusikalstamos veikos vertinimą, teismo buvo patikrinti laikantis BPK numatytos tvarkos. Priešingai nei teigia apeliantai, teismas E. M. išteisinimą motyvavo tinkamai įvertinęs surinktų įrodymų visumą. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas nusprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų pageidaujamu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis dėl E. M. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliaciniuose skunduose ginčijama atskirų bylos duomenų įrodomoji reikšmė, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei kaip jie vienas kitą atitiko bei papildė. Teisėjų kolegijos nuomone, šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl E. M. išteisinimo nėra.

18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų nuomone, kad E. M. parodymai baudžiamojo proceso metu buvo nelogiški, nenuoseklūs, prieštaringi, nes iš bylos medžiagos matyti, jog jo pozicija dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išliko iš esmės stabili viso baudžiamojo proceso metu. Vienintelis išteisintojo parodymų nenuoseklumas yra tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, jog konflikto metu suėmė nukentėjusiajam už galvos, kad šis „aprimtų, atsipeikėtų“, o teisiamajame posėdyje nurodė, jog už galvos nukentėjusiojo nebuvo suėmęs, tik už peties. Tačiau visais atvejais E. M. tvirtino, kad neatliko jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, o bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad jis būtų atlikęs jam inkriminuotus smurtinius veiksmus (nukentėjusiojo galvos sukiojimą, smūgių sudavimą į nukentėjusiojo viršutinę kūno dalį). Todėl, priešingai nei teigia apeliantai, paneigti išteisintojo nurodomų aplinkybių byloje esančių įrodymų visuma nėra galimybės.

19. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė nuosekliais nukentėjusiojo R. S. parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, tarp jų ir liudytojų parodymai. Su šiais argumentais taip pat negalima sutikti.

20. Išanalizavus nukentėjusiojo R. S. 2021-07-28 pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuotas jo nurodomas aplinkybes apie 2021-07-27 įvykį (t. 1, b. l. 1–3), taip pat 2021-11-30 liudytojo papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 49), išteisintojo E. M. ir nukentėjusiojo R. S. 2021-11-30 akistatos metu (t. 2, b. l. 98–99) ir teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 191–193, t. 3, b. l. 55–58) nukentėjusiojo duotus parodymus matyti, kad nors nukentėjusiojo pozicija dėl 2021-07-27 įvykio baudžiamojo proceso metu buvo pakankamai stabili, tačiau jo parodymuose apie įvykio eigą ir E. M. prieš jį atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, priešingai nei nurodo apeliantai, yra nenuoseklumo ir prieštaravimų. Pavyzdžiui, teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nurodė, kad dėl įvykio į policiją kreipėsi ne jis, o ligoninės, kurioje jam buvo atliekami sveikatos tyrimai, darbuotojai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog 2021-07-28 su pareiškimu į policiją kreipėsi pats R. S., tą pačią dieną jis kreipėsi ir į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, gydytojui nurodė, jog vakar buvo partrenktas automobiliu pažįstamo asmens, atsitrenkė į vagonėlį, tačiau neminėjo apie tai, kad prieš jį būtų fiziškai smurtaujama, kad būtų buvęs mušamas. Po apžiūros gydytojas nurodė, kad sumušimo žymių nesimato (t. 1, b. l. 131). Pirminiame 2021-07-28 pareiškime policijai R. S. nurodė, kad įvykio metu E. M. abiem rankomis suėmė nukentėjusiajam už galvos ir pradėjo ją sukioti į priešingas puses ne mažiau 10 kartų, kumščiais į pilvą ir krūtinę sudavė (smūgiavo) ne mažiau 7 kartų, be kita ko, kairės rankos kumščiu trenkė jam į kairės pusės krūtinės ląstos apačią, o tą pačią dieną vėliau vykusios apklausos metu nukentėjusysis jau nurodė, kad E. M. kairės rankos kumščiu trenkė jam į dešinės pusės krūtinės ląstos apačią (t. 1, b. l. 2). 2021-11-30 akistatos metu R. S. jau nurodė, kad E. M. jam į viršutinę kūno dalį sudavė apie 5–6 smūgius. Tuo tarpu 2022-08-22 teisiamajame posėdyje R. S. jau nurodė, kad įvykio metu E. M. jam suėmė už galvos ir ėmė ją „maskatuoti“(sukioti) 5–8 kartus, 2023-03-31 teisiamajame posėdyje nurodė, kad „buvo apie 8 smūgiai“. Pažymėtina, jog nė vienas šioje byloje apklaustas liudytojas nenurodė, kad būtų pastebėjęs, jog R. S. būtų buvęs kokiu nors būdu sužalotas galvos, krūtinės ir pilvo srityse, to nė vienam iš liudytojų nenurodė ir jis pats, be to, tokių viršutinės kūno dalies sužalojimų nenustatė ir nukentėjusįjį apžiūrėję medikai. Teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiojo pateikiamos versijos apie aptariamo įvykio aplinkybes (ypač apie iš E. M. patirtą fizinį smurtą) bylos medžiaga vis dėlto nepatvirtina.

21. Apeliacinės instancijos teismo nuomone apeliantai nepagrįstai kritikuoja apylinkės teismo atliktą liudytojų J. C., N. K., O. G., I. L., K. D., A. P. parodymų vertinimą ir nurodo, kad dėl netinkamo šių liudytojų parodymų vertinimo apylinkės teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pažymėtina, jog apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad su nurodytais liudytojais nukentėjusysis buvo sudaręs savanoriškų darbų atlikimo sutartis (t. 3, b. l. 32–36), įvykio vietoje visi jie dirbo pakviesti savanoriauti nukentėjusiojo iniciatyva, o šioje byloje nebuvo kitų liudytojų, kurie būtų tiesiogiai matę 2021-07-27 įvykį ar bent jau dalį jo aplinkybių, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad šių liudytojų parodymai turi būti vertinami itin atidžiai. Tokią pirmosios instancijos teismo poziciją sustiprina ir tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis R. S. 2023-03-31 teisiamajame posėdyje nurodė, jog į apklausas pats vežė liudytojus J. C. ir O. G., kadangi jie neturėjo pinigų į jas nuvykti. Liudytojas A. P. 2022-11-08 teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad į apklausą jį vežė R. S.. Pažymėtina, jog būtent J. C. ir O. G. parodymai nukentėjusiojo apeliaciniame skunde yra akcentuojami kaip patvirtinantys R. S. nurodomas aplinkybes.

22. Išanalizavus ir tarpusavyje palyginus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytojų J. C. (t. 1, b. l. 65–66, t. 2, b. l. 193–194), N. K. (t. 1, b. l. 71–72, t. 2, b. l. 195–196), O. G. (t. 1, b. l. 79–80, t. 3, b. l. 40–42), I. L. (t. 1, b. l. 91–92, t. 2, b. l. 194–195), K. D. (t. 1, b. l. 103–104, t. 3, b. l. 42–43), A. P. (t. 1, b. l. 109–110, t. 3, b. l. 26) duotus parodymus matyti, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas visų nurodytų liudytojų parodymus apie 2021-07-27 įvykio aplinkybes aprašė preciziškai, taip pat nuodugniai įvertino jų patikimumą, dalies jų prieštaringumą ir nenuoseklumą, neatitikimą bylos medžiagai, kaitą baudžiamojo proceso metu ir pan. Su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu itin išsamiu minėtų liudytojų parodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, todėl šiame procesiniame sprendime apylinkės teismo motyvai dėl šio klausimo papildomai nekartojami. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog priešingai nei nurodo apeliantai, nurodytų liudytojų parodymai, net jeigu visais jais būtų besąlygiškai tikima ir remiamasi, nepatvirtina R. S. nurodomų aplinkybių apie tai, kad E. M. sukiojo jo galvą, sudavė smūgius į krūtinę ir pilvą, kliudė jį savo vairuojamu automobiliu, dėl ko jis parkrito ir patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Priešingos išvados neleidžia daryti ir prokurorės nurodoma aplinkybė, kad dalis liudytojų galėjo tiesiogiai matyti vienas įvykio aplinkybes, o kita dalis – kitas.

23. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2021-07-27 įvykio pasekmes nukentėjusiojo R. S. sveikatai patvirtina ir 2021-10-13 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nors ir surašyta vadovaujantis nukentėjusiojo medicininiais dokumentais, tačiau šių medicininių dokumentų tyrimą atliko teismo medicinos ekspertė, turinti 10 metų ekspertinio darbo stažą, taip pat turinti aukštąjį medicininį išsilavinimą, teismo gydytojos specialybę. Prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose užfiksuota poodinė kraujosruva dešinio kelio sąnario srityje galėjo būti senos traumos pasekmė, nes šis sužalojimas buvo užfiksuotas jau kitą dieną po įvykio gydymo įstaigoje. Su šiais argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

25. 2021-10-13 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. S. nustatyta poodinė kraujosruva dešinio kelio sąnario srityje, R. S. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku. Nurodyta, kad R. S. nustatytas sužalojimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu ir / ar paviršiumi. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. R. S. nustatytas sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 160–164). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtoje specialisto išvadoje R. S. buvo objektyviai nustatyta poodinė kraujosruva dešinio kelio sąnario srityje, tačiau šioje išvadoje buvo nurodyta ir tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2021-07-28 nukentėjusiajam diagnozuoti krūtinės, galvos, kairio kelio sumušimai, o (duomenys neskelbtini) klinikose 2021-08-05 diagnozuotas lateratinio šalutinio raiščio patempimas, tačiau jie kaip sužalojimai nevertinami, kadangi diagnozės pagrįstos subjektyvia simptomatika, t. y. iš paties nukentėjusiojo žodžių, taip pat sąvoka „sumušimas“ neteikia realios informacijos apie sužalojimų pobūdį (pvz., odos nubrozdinimas, poodinė kraujosruva ir pan.). Sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog minėta 2021-10-13 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat buvo pateikta išimtinai vadovaujantis tik nukentėjusiojo R. S. medicininiais dokumentais, kuriuose užfiksuoti duomenys pagal jo subjektyvius parodymus – nusiskundimus dėl sveikatos būklės, o šiuo atveju nėra galimybės nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio tarp E. M. veiksmų ir R. S. atsiradusių padarinių. Skundžiamo nuosprendžio 33 punkte apylinkės teismas atliko itin išsamią byloje esančių R. S. medicininių dokumentų, kuriais remiantis buvo parengta 2021-10-13 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), analizę, todėl šiame procesiniame sprendime apylinkės teismo išdėstyti motyvai papildomai nekartojami. Susipažinusi su minėtų medicininių dokumentų turiniu teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog nukentėjusiajam R. S. gerokai prieš 2021-07-27 įvykį buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, tarp jų ir reumatoidinis artritas (ši liga pasireiškia sąnarių uždegimu, jautrumu, skausmu, patinimu), kuris jam objektyviai buvo diagnozuotas dar 2021-01-18. Tuo tarpu apeliantų akcentuojama poodinė kraujosruva nukentėjusiojo dešinio kelio sąnario srityje, kuri ir nulėmė specialisto išvadoje konstatuotą nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mąstą, medikų buvo aptikta tik 2021-08-30, praėjus daugiau nei mėnesiui po aptariamo įvykio. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad 2021-09-02 pats R. S. gydytojui ortopedui traumatologui jau nurodė, kad jis patyrė traumą prieš mėnesį, kryptelėjęs, todėl nėra galimybės paneigti, kad minėta kraujosruva ant nukentėjusiojo kelio, taip pat ir kiti jo nurodyti sveikatos sutrikimai, galėjo atsirasti ne dėl išteisintojo prieš jį padarytų nusikalstamų veiksmų, o kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, taip pat ir dėl anksčiau R. S. diagnozuotų ligų.

26. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju nebuvo sukelti viešosios tvarkos pažeidimo padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Prokurorė nurodo, kad pati įvykio vieta buvo vieša – lenktynių „(duomenys neskelbtini)“ techninis kiemas, kuriame buvo ir liudytojai J. C., N. K., O. G., I. L., K. D., A. P. Įvertinus jų parodymus matyti, kad E. M. sukeltas konfliktas su nukentėjusiuoju atkreipė visų šių asmenų dėmesį, jiems teko nutraukti savo poilsį, darbą. Liudytojai J. C., O. G., I. L. matė dalį konflikto, įžūlius E. M. veiksmus, pasireiškusius fizinio smurto pavartojimu, tyčiniu važiavimu automobiliu į nukentėjusįjį, jo kliudymu automobiliu, ir buvo dėl to sutrikdyti, šokiruoti, išsigandę ir pan. E. M., dėl asmeninio nepasitenkinimo nusprendęs viešoje vietoje aiškintis santykius su nukentėjusiuoju R. S., demonstravo nepagarbą kitiems asmenims. Tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pagrindžia pirmiau minėtų liudytojų elgesys ir reakcija. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

27. Atsižvelgdama į šioje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šio procesinio sprendimo 10–11 punktuose aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad 2021-07-27 įvykio metu nebuvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, taip pat nėra pagrindo teigti, jog E. M. veiksmai peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojingi ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

28. Kaip jau minėta, E. M. viso baudžiamojo proceso metu nurodo, kad prieš įvykį atvyko pas nukentėjusįjį R. S. į jo darbo vietą pasiimti savo mikroautobuso, tačiau nukentėjusysis transporto priemonės nenorėjo grąžinti, dėl to jis supyko. Aplinkybę, jog jie yra pažįstami iš anksčiau ir su E. M. turi asmeninio pobūdžio nesutarimų, kurie prasidėjo po to, kai pasibaigus nuomos sutarčiai išteisintasis išreiškė norą pasiimti autobusiuką, patvirtino ir pats nukentėjusysis R. S. Visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad paties žodinio konflikto tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo negirdėjo, smurtavimo prieš nukentėjusįjį nematė, tik pamatė, kaip E. M. sėdėjo automobilyje ir važiavo link nukentėjusiojo. Taigi byloje yra nustatyta, kad 2021-07-27, apie 09.00 val., E. M. atvažiavo į lenktynių techninį kiemą (byloje nėra ginčo dėl to, kad tai yra viešoji vieta) ir paprašė nukentėjusiojo grąžinti jam jo išnuomotą automobilį, o šiam atsisakius tai padaryti, paėmė nukentėjusiajam už galvos ar peties, kad šis „atsikvošėtų, nurimtų“. Po šių veiksmų nukentėjusysis gesintuvu apipurškė išteisintąjį ir jo automobilį, tada E. M. įsėdo į savo automobilį, pavažiavo atgal, kad nukentėjusysis jo nepasiektų, sustojęs išlipo iš automobilio nusivalyti veido, po to išvažiavo iš kiemo. Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintojo ir nukentėjusiojo žodinio konflikto pabaigą, pasibaigusią tarpusavio apsižodžiavimu, automobilio apipurškimu ir išteisintojo išvažiavimu iš įvykio vietos, matė liudytojai O. G., I. L. ir J. C., kurie nurodė, kad matė, jog išteisintasis sėdėjo automobilyje ir važiavo link nukentėjusiojo, o pastarasis, pasiėmęs gesintuvą, apipurškė išteisintojo automobilį, po to išteisintasis, apsisukęs link išvažiavimo iš aikštelės, sustojo, išlipo iš automobilio ir netrukus išvažiavo. Teisėjų kolegijos vertinimu vien aplinkybė, kad nurodyti liudytojai matė dalį vykstančio E. M. ir R. S. žodinio konflikto, išteisintojo važiavimą automobiliu link nukentėjusiojo, nukentėjusįjį purškiant gesintuvu į išteisintojo automobilį, po to iš įvykio vietos išvažiuojantį išteisintąjį, savaime nereiškia, kad jau kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015, 2K-310-942/2016). Atsižvelgiant į minėtą kasacinės instancijos teismo išaiškinimą, konstatuotina, kad liudytojų O. G., I. L. ir J. C. įvykio metu tiesiogiai matyti E. M. veiksmai (keikimasis, važiavimas automobiliu link nukentėjusiojo), nors ir pasireiškė netinkamu ir visuomenėje nepriimtinu elgesiu, tačiau nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai ir byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl jų būtų buvusi padaryta žala.

29. Kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus liudytojai J. C. ir O. G. nenurodė, kad dėl išteisintojo veiksmų jie būtų buvę šokiruoti, pasijutę nesaugiai, išsigandę, pažeminti ir panašiai. Liudytoja J. C. ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio nurodė, kad aptariamas įvykis patraukė jos dėmesį ir nebuvo malonu jį stebėti, tačiau dėl jo tikrai nepatyrė jokių neigiamų emocijų ir neturi jokių pretenzijų nei R. S., nei kitam asmeniui. Liudytojas O. G. taip pat parodė, kad jis neigiamų emocijų ar išgyvenimų nepajuto, todėl niekam jokių pretenzijų neturi. Nors teisiamajame posėdyje liudytoja J. C. jau tvirtino, kad dėl įvykio jai buvo labai baisu, drebėjo rankos, o liudytoja I. L. parodė, kad įvykis atkreipė jos dėmesį ir privertė jaustis nepatogiai, tačiau, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, abi šios liudytojos duodamos parodymus apie esmines įvykio aplinkybes buvo nenuoseklios, o liudytojos I. L. parodymai viso baudžiamojo proceso metu apskritai buvo prieštaringi, nelogiški, prieštaraujantys net ir įvykio metu kartu su ja buvusių liudytojų O. G. ir J. C. bei paties nukentėjusiojo parodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo šių liudytojų parodymų apie jų įvykio metu ir po įvykio patirtas emocijas, reakcijas, patikimumu. Nors nukentėjusysis nurodo, kad minėti prieštaringi ir nenuoseklūs liudytojų parodymai buvo duoti teismo posėdyje, nuo įvykio dienos praėjus ilgam laikui (1,5–2 metams), tačiau net ir nuo įvykio praėjęs ilgas laiko tarpas niekaip negali paaiškinti tokios didelės nurodytų liudytojų parodymų kaitos.

30. Apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog nė vienas iš įvykio vietoje buvusių ir mačiusių ar bent jau girdėjusių konfliktą (ar jo dalį) asmenų neiškvietė policijos pareigūnų, nesikreipė į medikus pagalbos, pats nukentėjusysis iš karto po įvykio nei kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nei kvietėsi greitąją medicinos pagalbą, nei vyko į sveikatos priežiūros įstaigas, tačiau netrukus po incidento (po įvykio praėjus vos daugiau nei porai valandų) pirmas pradėjo intensyviai susirašinėti SMS žinutėmis su E. M. apie mikroautobuso (dėl kurio ir įvyko jų konfliktas) nuomą, atsiskaitymą už nuomą, informuodamas išteisintąjį apie jam galbūt kilsiančią baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą, taip pat apie tai, kad jis jau kreipėsi į policiją, įvykis buvo filmuojamas ir, kad jis ketina kreiptis į institucijas dėl išteisintojo galbūt vykdomos neteisėtos transporto priemonių nuomos veiklos (t. 3, b. l. 64–87). Minėtame E. M. ir R. S. susirašinėjime užfiksuoti nukentėjusiojo teiginiai, prašant patį E. M. kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtas išlaidas už mikroautobuso transportavimą šiam sugedus, kuro kiekio skirtumą, gali būti vertinami kaip jo daromas spaudimas E. M. dėl jų sutartinių santykių ir papildomai patvirtina privatų tarp jų kilusio konflikto pobūdį, taip pat tokia nukentėjusiojo reakcija į aptariamą įvykį kelia pagrįstų abejonių dėl R. S. parodymų apie dėl išteisintojo E. M. prieš jį atliktų smurtinių veiksmų, patirtų sužalojimų ir fizinio skausmo patikimumo.

31. Priešingai nei nurodo apeliantai, byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo išvadai, kad E. M. veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Sutiktina su apylinkės teismo vertinimu, kad vien tai, jog besibaigiant R. S. ir E. M. konfliktui į kiemą iš palapinės išėjo liudytojai J. C., O. G. ir I. L., o liudytojas O. G. pakvietė toliau nuo įvykio vietos dirbusius nukentėjusiojo bendradarbius, savaime nepagrindžia aptariamos nusikalstamos veikos padarinių egzistavimo, jeigu byloje nenustatyta, jog šie liudytojai matė konfliktą, įžūlius E. M. veiksmus, pasireiškusius fizinio smurto panaudojimu, tyčiniu važiavimu automobiliu į nukentėjusįjį, jo kliudymu, ir buvo dėl to sutrikdyti, šokiruoti, išsigandę ar panašiai. Pažymėtina ir tai, kad nors įvykio vieta buvo viešoji, tačiau vertinant šios viešosios vietos specifiką yra teisiškai reikšminga, jog iš bylos medžiagos matyti, kad tai buvo lenktynių techninis kiemas, kuriame incidento pradžioje kitų asmenų išvis nebuvo, be to, kaip jau minėta, konfliktas kilo dėl to, kad E. M. tiesiog siekė atsiimti jam R. S. negrąžinamą transporto priemonę, o konflikto pradžios nematė nė vienas iš įvykio vietoje buvusių (dirbusių) liudytojų, todėl nėra pagrindo teigti, kad savo veiksmais E. M. demonstravo nepagarbą kitiems asmenims, siekė pažeisti viešąją rimtį ar tvarką. Darytina išvada, jog šioje byloje nebuvo patikimai nustatyta, kad buvo atlikti tokio pobūdžio veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Dėl šių aplinkybių akivaizdu, kad aptariamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma pagrįsti E. M. kaltę pagal BK 284 straipsnį nėra galimybės, todėl bet kokios abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti vertinamos jo naudai, taip ir buvo padaryta skundžiamu nuosprendžiu.

32. Kadangi prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai yra atmetami, nėra tenkinami juose išdėstyti reikalavimai dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo išteisintajam, šiuo procesiniu sprendimu E. M. paliekamas išteisintas pagal BK 284 straipsnį, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinių skundų prašymų dėl bausmės skyrimo už BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, civilinių ieškinių tenkinimo ir spręsti dėl nukentėjusiojo patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių klausimų nepasisako.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

33. 2024-10-22 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), joje nurodoma, kad iš E. M. valstybei priteistinos iš viso 125 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato Z. Pociaus užmokestis (t. 4, b. l. 27–29).

34. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

35. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, kurie buvo paduoti išteisintojo E. M. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais (prašoma priimti jam apkaltinamąjį nuosprendį), tačiau šie apeliaciniai skundai yra atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas. E. M. Plungės apylinkės teismo 2024-04-03 nuosprendžio neskundė. Būtinybė skirti išteisintajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo nuteistojo ar išteisintojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, tai, kad išteisintasis nuosprendžio neskundė), daro išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš E. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Plungė) prokurorės Liudmilos Paulienės, nukentėjusiojo R. S. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 125 Eur – priteisimo iš E. M. atmesti.