Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijaus Rauckio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismo) 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, ją įpareigojant sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant minėtą nusikaltimą, tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 29 d. Vokietijoje, Vredeno mieste iš K.-H. D. įsigijo automobilį „Audi B8“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), bei į įsigijimo dokumentą – sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – asmeniui K.-H. D. pateikė įrašyti žinomai melagingus duomenis apie tai, kad automobilį perka ne jis pats, o UAB „R.“, K.-H. D. surašius 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu A. P. suklastojo tikrą dokumentą – 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), po ko A. P. 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pasiėmė ir parsivežė į Lietuvos Respubliką, tai yra ją gabeno iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką,

3.6. Nuosprendžio nustatomoje dalyje teismas nurodė, kad šiuos veiksmus nuteistasis atliko nenustatytu laiku susitaręs su A. Č., tačiau motyvuojamojoje dalyje apie tokį jo susitarimą ir susitarimo apimtį nieko nenurodyta, todėl nėra ir jokio pagrindo tvirtinti, kad tokią aplinkybę patvirtina byloje surinkti įrodymai, o tuo pačiu ir tvirtinti, kad ji yra pagrįsta.

3.8. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje nurodyta, kad A. Č. ir R. J. Kauno apylinkės teismo baudžiamaisiais įsakymais dėl bendrai su A. P. atliktų veiksmų jau pripažintos kaltomis ir nuteistos. Svarbu, kad abu šiuos baudžiamuosius įsakymus priėmė ta pati teisėja, kuri išnagrinėjo ir jo baudžiamąją bylą. Apelianto nuomone, tai galėjo įtakoti ir skundžiamo nuosprendžio priėmimą, nes kitaip, nei jau buvo įvertinęs A. Č. ir R. J. parodymų, teismas nebegalėjo vertinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt.

10. Ginčo dėl to, kad A. P. suklastojo 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydamas į ją įrašyti netikrus duomenis, t. y., kad automobilį „Audi B8“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), perka ne jis, o UAB „R.“, bei šį dokumentą gabeno, nėra. Nuteistasis pripažįsta atlikęs minėtus veiksmus, sutinka su jų teisiniu vertinimu, todėl plačiau dėl šio nusikalstamos veikos epizodo nepasisakoma. Tačiau apelianto įsitikinimu, jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl kitų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodų, teigia, kad jo kaltė pagrįsta prielaidomis. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.

13. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių faktinių duomenų, kuriais remdamasis padarė išvadą, jog suklastotą 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), perduodamas apskaityti UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje, tai padarė siekdamas išvengti gyventojų pajamų mokesčio. A. P. tvirtino, kad siekė išvengti ne mokesčių, o biurokratinių procedūrų dėl PVM susigrąžinimo iš Vokietijos mokesčių administratoriaus. Jis aiškino, kad pirkdamas automobilį nebuvo tikras dėl to, ar jį suremontavęs perduos dukrai, ar visgi nuspręs parduoti, greičiausiai trečiųjų šalių piliečiams. Iš Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. baudžiamajame įsakyme, priimtame A. Č. atžvilgiu, esančios nurodytos 2019 m. gruodžio 9 d. specialisto išvados matyti, kad 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje apskaityta 2018 m. vasario mėnesį, o šios įmonės buhalterė L. Č. nurodė, kad ji apskaityta tik 2018 m. vasario mėnesį, nes tada buvo jai pateikta. Pastebėtina, kad tuo metu automobilis „Audi B8“ dar nebuvo pardavinėjamas, tad nebuvo aišku, už kokią kainą jis bus parduotas ir ar išvis bus parduotas, ar A. P. gaus pelno iš automobilio pardavimo. Teismo išvada, kad suklastotą 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą jis panaudojo, perduodamas A. Č. apskaityti UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje, siekdamas išvengti gyventojų pajamų mokesčio, yra tik prielaida, todėl ši aplinkybė šalintina. Kadangi tikslas nėra būtinas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, net ir iš kaltinimo pašalinus aplinkybę dėl siekio išvengti gyventojų pajamų mokesčio, tai nešalina A. P. atsakomybės dėl suklastotos 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitos panaudojimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, susijusiems su veikų, kuriomis į automobilių pirkimo - pardavimo dokumentus įrašomi tikrovės neatitinkantys duomenys, pavojingumo vertinimu, kad tokie sandoriai patenka į šešėlį ir jų iš naujo nebekartoja. Taip pat pažymima, kad automobilių pirkimo - pardavimo dokumentuose nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis apie vieną iš sandorio šalių, kitai šaliai kyla grėsmė, kad nebus tinkamai įgyvendintos jos iš sandorio atsirandančios civilinės teisės. Tai, kad šiuo atveju automobilio pirkimo – pardavimo faktas nebuvo ginčijamas, kad automobilis pardavus trečiosios šalies piliečiui išvežtas iš Lietuvos Respublikos, yra įregistruotas, veikos pavojingumo nešalina. Juolab, kad 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaita, po to, kai A. P. ją perdavė A. Č., buvo įtraukta į UAB „R.“ buhalterinę apskaitą, o tai prisidėjo prie minėtos įmonės apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

14. Visgi teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atlikto byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo analizę, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytas suklastoto dokumento – 2017 m. rugsėjo 29 d. panaudojimo laikas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. P. šią sąskaitą UAB „R.“ direktorei padavė apskaityti laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. Tačiau byloje esantys, 13 punkte išdėstyti duomenys patvirtina, kad minėta sąskaita UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta jau 2018 m. vasario mėnesį. Vadinasi A. P. šią sąskaitą UAB „R.“ direktorei, kuri ją vėliau pateikė įmonės buhalterei, turėjo perduoti iki jos apskaitymo buhalterinėje apskaitoje. Todėl nusikaltimo padarymo laikas byloje tikslinamas ir nustatoma, jog A. P. suklastotą 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. vasario mėnesio tiksliai nenustatytos dienos padavė apskaityti UAB „R.“ direktorei A. Č..

15. Toks nusikalstamos veikos padarymo laiko patikslinimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam, nelaikytinas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir nuteistojo teisinės padėties nepablogina bei jo teisės į gynybą nepažeidžia.

16. A. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo pripažintas kaltu suklastojęs 2018 m. gegužės 31 d. pažymą-sąskaitą RAR Nr. (duomenys neskelbtini), o tiksliau, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. J., kuri dėl šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo nuteista 2020 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nenustatytu laiku susitarė su UAB „R.“ vadybininke R. J., kad ji suklastos pažymą - sąskaitą apie automobilio, įsigyto 2017 m. rugsėjo 29 d. Vokietijoje pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš K.-H. D., pardavimą klientui, bei, UAB „R.“ vadybininkei R. J. į sąskaitą įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad pirkėjas H. S. perka iš UAB „R.“ automobilį „Audi B8“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), už 5700 Eur, nors minėtą A. P. priklausantį automobilį H. S. pirko už 9000 Eur.

17. Byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilis „Audi B8“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Ukrainos piliečiui S. H. buvo parduotas už 9000 eurų. Šią aplinkybę patvirtino tiek pats A. P., tiek išteisintasis M. P., liudytojai S. H., R. B.. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad UAB „R.“ 2018 m. gegužės 31 d. pažymoje – sąskaitoje serija RAR Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog automobilis kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas H. S. 2018 m. gegužės 31 d. už 5700 eurų, ir kad šią pažymą – sąskaitą išrašė UAB „R.“ vadybininkė R. J., kuri dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. baudžiamuoju įsakymu yra pripažinta kalta dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, t. y., kad suklastojo 2018 m. gegužės 31 d. pažymą – sąskaitą serija RAR Nr. (duomenys neskelbtini) įrašydama žinomai melagingus duomenis, kad minėtą automobilį S. H. perka už 5700 eurų, nors automobilį šis asmuo pirko už 9000 eurų. Ginčas kyla dėl to, ar nusikalstama veika padaryta R. J. veikiant bendrininkų grupe su A. P., jiems nenustatytu laiku susitarus dėl minėtos pažymos – sąskaitos suklastojimo. Apeliantas kategoriškai neigia buvus kokį nors susitarimą su R. J.. Tikina, kad su niekuo nekalbėjo ir nieko neįtakojo dėl automobilio kainos įrašymo pirkimo – pardavimo sutartyje. R. J. taip pat neigė buvus kokį nors susitarimą su A. P., tikino nežinojusi, kad parduodamas automobilis priklausė pastarajam, apie tai ir faktą, kad automobilis parduotas už 9000 eurų, sužinojo tik apklausų metu. Kokią automobilio kainą reikia įrašyti, jai niekas nesakė, automobilio kainą įrašė pagal vokišką dokumentą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad mano, jog UAB „R.“ administracija ir A. P. susitarė, jog UAB „R.“ tik surašys dokumentus. Pirmosios instancijos teismas tarp R. J. ir A. P. buvusį susitarimą motyvavo tuo, kad tuo atveju, jei nebūtų buvę susitarimo, R. J. nebūtų žinojusi, kokią sumą reikia įrašyti į sąskaitą (automobilis A. P. buvo įsigytas už 5670 Eur, o į 2018 m. gegužės 31 d. pažymą-sąskaitą RAR Nr. (duomenys neskelbtini) R. J. įrašė pardavimo kainą – 5 700 Eur), be to, pirkėjams atėjus be įmonės vadybininko (o R. J. žinojo, kad pirkėjus atlydėjęs M. P. įmonėje „R.“ nedirbo), ji būtų pasiklaususi pirkusiojo automobilį asmens automobilio pardavimo kainos ir ją įrašiusi į pardavimo dokumentą, be to, ji būtų iš pirkėjų paėmusi pinigus, o šiuo atveju to nepadarė ir tik savo parašu patvirtino, kad už automobilio pardavimą gauti 5700 Eur sumokėti kasoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai nėra pakankami pagrįsti tarp A. P. ir R. J. buvus susitarimą. Ši teismo išvada neparemta konkrečiais faktiniais duomenimis. Kaip ir minėta, tiek A. P., tiek R. J. neigia tarp jų buvus kokį nors susitarimą. Tyrimo metu nesurinkta jokių duomenų apie aptariamu laikotarpiu tarp A. P. ir R. J. buvusius kokius nors susitikimus, telefoninius pokalbius. Pastebėtina, kad UAB „R.“ vertėsi automobilių prekyba. Teismo posėdžio metu šios įmonės direktorė A. Č. pripažino, kad yra du kartus bausta už tai, kad įmonėje nedirbantis asmuo pardavinėjo automobilį per jos įmonę. R. J. vienos iš apklausų metu išreiškė nuomonę, kad galimai A. P. buvo susitaręs su įmonės administracija dėl automobilio pardavimo. Esant tokioms aplinkybėms neatmestina, kad UAB „R.“ ne pirmą kartą tokiu būdu pardavė faktiškai ne sau priklausantį automobilį, o tokiu atveju, siekiant išvengti priklausančių mokesčių mokėjimo, akivaizdu, jog automobilis parduodamas už tą pačią kainą, kaip ir nuperkamas užsienio valstybėje. Šiuo atveju automobilis Audi B8“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Vokietijoje 2017 m. rugsėjo 29 d. buvo nupirktas už 5670 eurų, o 2018 m. gegužės 31 d. pažymoje – sąskaitoje nurodyta, jog parduotas už 5700 eurų, t. y., iš esmės už tą pačią kainą, kaip kad ir buvo nupirktas. Tai, kad A. P. turėjo suinteresuotumą, jog automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje būtų nurodyta mažesnė nei reali jo pardavimo kaina, nėra ir negali būti pagrindas konstatuoti nuteistojo kaltę dėl 2018 m. gegužės 31 d. pažymos sąskaitos suklastojimo veikiant bendrininkų grupe su R. J.. Pastebėtina, kad automobilis, nors realiai ir buvo pirktas A. P., tačiau pagal dokumentus priklausė UAB „R.“, tad ir ši įmonė turėjo suinteresuotumą dėl mokesčių išvengimo. Todėl lieka nenustatyta, ar R. J. 2018 m. gegužės 31 d. pažymoje – sąskaitoje nurodė neteisingą automobilio pardavimo kainą paprašyta A. P., ar UAB „R.“ administracijos nurodymu, ar dar kokio nors kito asmens. Teismo išvados šioje dalyje pagrįstos prielaidomis. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje daugiausia grindžiamas būtent tokiomis išvadomis.

18. Nesant konkrečių faktinių duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę dėl dalies veikų padarymo, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama, pašalinant iš kaltinimo A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tai, jog jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. J., kuri dėl šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo nuteista 2020 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nenustatytu laiku susitarė su UAB „R.“ vadybininke R. J., kad ji suklastos pažymą-sąskaitą apie automobilio, įsigyto 2017 m. rugsėjo 29 d. Vokietijoje pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš K.-H. D., pardavimą klientui, bei, UAB „R.“ vadybininkei R. J. į sąskaitą įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad pirkėjas H. S. perka iš UAB „R.“ automobilį „Audi B8“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), už 5700 Eur, nors minėtą A. P. priklausantį automobilį H. S. pirko už 9000 Eur, tokiu būdu 2018 m. gegužės 31 d. suklastojo 2018 m. gegužės 31 d. pažymą-sąskaitą RAR Nr. (duomenys neskelbtini) (BPK 328 straipsnio 3 dalis).

Dėl ikiteisminių tyrimų atskyrimo

19. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020, nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, kad išskirtų bylų A. Č. ir R. J. atžvilgiu išnagrinėjimas priimant jų atžvilgiu baudžiamuosius įsakymus, sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai ištirti bei įvertinti byloje esančius įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, nei buvo padarytos priimtuose baudžiamuosiuose įsakymuose.

20. Pagal BPK 164 straipsnio 2 dalį ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, kad tik prokuroras priima sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ir atskyrimo. Toks reglamentavimas reiškia, kad teisė spręsti, sujungti atskirai pradėtus tyrimus ar atskirti, paliekama prokurorui, kuris sprendimą priima atsižvelgdamas į situaciją konkrečioje byloje.

21. Pagal BPK 418 straipsnį prokuroras taip pat turi teisę nuspręsti užbaigti procesą baudžiamuoju įsakymu. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jei prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nusprendžia kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir kaltinamasis tam neprieštarauja, kaltinamasis aktas nerašomas; šiuo atveju prokuroras surašo pareiškimą, kurį kartu su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga išsiunčia teismui pagal teismingumą.

22. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šioje byloje buvusioms įtariamosioms A. Č. ir R. J. bylos, esant BPK nustatytiems pagrindams, pabaigtos teismo baudžiamaisiais įsakymais, o likusi bylos dalis dėl A. P. ir M. P. kartu su kaltinamuoju aktu perduota Kauno apylinkės teismui ir išnagrinėta teisiamajame posėdyje.

23. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad, viena vertus, nagrinėjamas atvejis nėra išskirtinis, sprendimai dėl bylų atskyrimo priimami daugelyje bylų ir tai paprastai nekliudo teismams tirti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir kartu nepažeidžia kaltinamojo teisių. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad pats savaime bylų atskyrimas – kai tai leidžiama pagal BPK įtvirtintas nuostatas – nereiškia, kad tokiu būdu proceso dalyviai praranda galimybę teisme patikrinti kitose bylose (kitoje byloje) tirtus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2014, 2K-180-976/2017). Kita vertus, manytina, kad bylos dėl įtariamųjų (kaltinamųjų), kuriems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra neatskiriamai susijusios, paprastai turėtų būti nagrinėjamos kartu. Taip yra sudaromos sąlygas vieno rungtyniško teisminio proceso metu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kartu užtikrinamas proceso ekonomiškumas.

24. Šiuo konkrečiu atveju bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių A. P. efektyviai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad baudžiamuosius įsakymus A. Č. ir R. J. atžvilgiu priėmė ir A. P. baudžiamąją bylą išnagrinėjo ta pati teisėja, todėl ji ir negalėjo padaryti kitokių išvadų nei kad padarė baudžiamuosiuose įsakymuose, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ta pati teisėja nagrinėjo tik A. P. ir R. J. baudžiamąsias bylas. R. J. atžvilgiu priimtame baudžiamajame įsakyme teismo pozicija dėl A. P. kaltės nėra išreikšta. Byloje nenustatyta nei teisinių, nei faktinių prielaidų, kurios leistų daryti išvadą, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų susaistytas anksčiau A. Č. ir R. J. priimtuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teisme visi įrodymai buvo tiriami tiesiogiai, A. P. turėjo teisę užduoti klausimus šioje byloje jau liudytojomis apklaustoms A. Č. ir R. J.. Be to, bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, pašalinta dalis A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl, kaip kad nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-221-942/2020, nors ir nepritartina praktikai, kai nesant objektyvių priežasčių ikiteisminiai tyrimai yra išskiriami, tačiau daryti išvadą, kad šiuo atveju baudžiamųjų bylų dėl A. Č. ir R. J. atskyrimas ir užbaigimas teismo baudžiamaisiais įsakymais būtų sukliudęs išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingus sprendimus, nėra pagrindo.

Dėl laidavimo

25. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visoms BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Laiduotojai gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą dėl laiduotojo tinkamumo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 3 dalis).

26. Taigi, teismas gali taikyti BK 40 straipsnį tik esant šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytų sąlygų visumai. Kartu kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti tokį sprendimą. Tačiau tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus.

27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė klausimą dėl A. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, todėl nėra pagrindo ir atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, net ir susiaurinus nuteistojo nusikalstamų veikų apimtį, visiškai sutinka.

28. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018 ir kt.). Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.

29. Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. lapkričio 2 d. apklausiamas specialiuoju liudytoju, A. P. aiškino, kad automobilį „Audi A4“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. pradžioje rado parduodamą Kauno automobilių turguje. Jis norėjo pirkti šį automobilį savo dukrai, bet tik po to, kai susiremontuos. UAB „R.“ atstovas, pardavinėjęs automobilį, su tokiu jo pasiūlymu sutiko. Suremontavus automobilį jis visgi nusprendė, kad dėl buvusių defektų jo nenori pirkti dukrai ir nutarė jį parduoti, pardavimui pastatė Kauno automobilių turguje, o kai atsirado pirkėjas paprašė, kad M. P. nueitų į UAB „R.“, kur būtų sutvarkyti pirkimo – pardavimo dokumentai, jis neigė, kad asmeniškai užsiima automobilių pirkimu - pardavimu.(3 t., b. l. 153-154, 157-160). 2020 m. birželio 9 d. vykusios įtariamojo apklausos metu jis atsisakė duoti parodymus (3 t., b. l. 171). 2020 m. rugpjūčio 25 d. vykusios apklausos metu (3 t., b. l. 175-177) ir teisme jo pozicija pasikeitė, jis pripažino, kad automobilį pirko Vokietijoje už savo pinigus ir į automobilio pirkimo dokumentą – sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė įrašyti duomenis, kad automobilį perka ne jis, o UAB „R.“, tačiau nesutinka buvus susitarimą su UAB „R.“ direktore A. Č. apskaityti jo įsigytą automobilį UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje, su tuo, kad panaudojo minėtą sąskaitą perduodamas A. Č. apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Pastebėtina, kad A. P. pripažino dalį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, o būtent tai, kad suklastojo 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) tik po to, kai jau buvo priimtas Kauno apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas A. Č. atžvilgiu, kuriuo ji buvo nuteista dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Minėtoje byloje A. Č. atskleidė ir A. P. nusikalstamus veiksmus. Taigi, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo A. P. vėlesnį kaltės pripažinimą lėmė tyrimo metu surinkti svarūs jo kaltės įrodymai, o ne savanoriškas prisipažinimas bei nuoširdus gailėjimasis dėl įvykdyto nusikaltimo. Nenustačius visiško prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, daroma išvada, kad A. P. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų, todėl neatleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl bausmės

30. Skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgus į tai, kad A. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kad anksčiau neteistas, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad jis dirba, yra netoli pensinio amžiaus, skyrė švelniausią BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė artimesnį baudos bausmės už nesunkius nusikaltimus minimumui – 60 MGL. Teisėjų kolegijos vertinimu, sumažėjus kaltinimo apimčiai, atsižvelgus į paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į paties proceso dėl nesunkaus nusikaltimo gana ilgą trukmę (nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. vasario mėnesio tiksliai nenustatytos dienos) A. P. mažintinas ir paskirtos baudos dydis iki minimalaus už nesunkius nusikaltimus skiriamos baudos dydžio – 50 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. spalio 6 d., t. y., veikos pabaigos metu galiojusi įstatymo redakcija).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš kaltinimo A. P., kad jis suklastotą dokumentą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojo, siekdamas išvengti gyventojo pajamų mokesčio.

Pašalinti iš kaltinimo A. P., kad jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. J., kuri dėl šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo nuteista 2020 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nenustatytu laiku susitarė su UAB „R.“ vadybininke R. J., kad ji suklastos pažymą-sąskaitą apie automobilio, įsigyto 2017 m. rugsėjo 29 d. Vokietijoje pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš K.-H. D., pardavimą klientui, bei, UAB „R.“ vadybininkei R. J. į sąskaitą įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad pirkėjas H. S. perka iš UAB „R.“ automobilį „Audi B8“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), už 5700 Eur, nors minėtą A. P. priklausantį automobilį H. S. pirko už 9000 Eur, tokiu būdu 2018 m. gegužės 31 d. suklastojo 2018 m. gegužės 31 d. pažymą-sąskaitą RAR Nr. (duomenys neskelbtini).

Patikslinti nuosprendžio nustatomąją dalį nurodant, kad A. P. suklastotą 2017 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. vasario mėnesio tiksliai nenustatytos dienos padavė apskaityti UAB „R.“ direktorei A. Č..

Sumažinti A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį skirtą baudą iki 50 MGL, t. y., 2500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.