Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovei D. T. dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad ne draudikas yra atsakovas šioje byloje; tvirtino, kad atsakovė buvo kalta dėl eismo įvykio, todėl ji privalo atlyginti ieškovui visiškai jo patirtą žalą CK 6.254 str. pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021-10-27, 17.10 val., (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta ieškovui priklausanti transporto priemonė - Audi A6 Allroad Quattro, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); kadangi eismo įvykio dalyviai sutarė dėl įvykio aplinkybių ir atsakovė pilnai pripažino kaltę dėl sukelto eismo įvykio, buvo surašyta eismo įvykio deklaracija. Kadangi atsakomybę dėl eismo įvykio prisiėmė atsakovė, kurios automobilis BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, dėl apgadinto automobilio remonto ieškovas kreipėsi į atsakovės draudimo bendrovę - AB „Lietuvos draudimas“. 2021-10-27 AB „Lietuvos draudimas“ surašė transporto priemonės apžiūros aktą, o 2021-10-28 ieškovas pateikė paraišką – sutartį UAB „Diatomas“ dėl automobilio remonto. 2021-12-02 UAB „Diatomas“ parengė automobilio remonto sąmatą 13.706,02 Eur sumai. Ieškovas 2021-12-03 prašymu kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo UAB „Diatomas“. 2021-12-16 pranešimu apie žalos atlyginimą AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovą, jog 2021-12-16 buvo priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nurodant, kad bendros remonto išlaidos sudarė 13.706,02 Eur, iš kurios atimta naujų detalių nusidėvėjimo suma - 3.723,98 Eur, todėl iš viso mokėtina 9.982,04 Eur, pervedant šią sumą automobilių servisui UAB „Diatomas“. Kadangi ieškovui nebuvo atlyginta visa patirta žala, jis kreipėsi į atsakovę su prašymu sumokėti 3.723,98 Eur sumą, tačiau atsakovė nurodytos sumos nesumokėjo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 3.723, 98 Eur žalos atlyginimo, teigdamas, kad draudikas tik iš dalies kompensavo patirtą žalą, todėl ieškovas CK 6.254 str. pagrindu įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš kaltojo dėl eismo įvykio asmens – atsakovės. Tuo tarpu atsakovė ir tretysis asmuo tvirtino, kad žala ieškovui buvo pilnai atlyginta.

Sprendžiant dėl ieškovo teiginių, svarbu pažymėti, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 str. 1 d.). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVCAPDĮ). Pagal Taisyklių 18 p., atsakingas asmuo moka draudimo išmoką, neviršydamas TPVCAPDĮ 11 str. nustatytų draudimo sumų, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė („Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo“ taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 795, toliau – Taisyklės). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žalos dydį draudikas paskaičiavo įvertinęs UAB „Diatomas“ sąmatą ir aplinkybę, jog šis autoservisas remontavo ieškovo automobilį naudodamas naujas detales, todėl draudikas įvertino detalių nusidėvėjimo kaštus, kurie sudarė 3.723,98 Eur ir atlygino UAB „Diatomas“ 9982,04 Eur dydžio remonto išlaidas. Svarbu pažymėti, kad draudikas naujų detalių nusidėvėjimo koeficientą apskaičiavo pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. V1-118 “Dėl koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarko aprašo patvirtinimo”, naudojant Audatex programą, kurioje suvedus automobilio parametrus (tai yra automobilio pagaminimo metus, ridą ir kt.) yra pateikiamas nusidėvėjimo procentas naujoms detalėms, apskaičiuotas pagal minėtame įsakyme nurodytus koeficientus. Byloje konstatuota, kad automobilio Audi A6 Allroad Quattro, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gamybos metai yra 2012 m., tai patvirtina automobilio registracijos liudijimas.

Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 37 p.). Ieškovas tvirtino, kad draudikas įvykį vertino tik hipotetiškai, neskyrė ekspertizės tam, kad būtų tiksliai nustatytas žalos dydis taip kaip numatyta LAT 2019-07-05 nutartyje Nr. e3K-3-240-1075/2019. Sprendžiant tiek dėl kasacinio teismo išdėstytos pozicijos, tiek ieškovo argumentų, svarbu pažymėti, jog draudiko atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog nusidėvėjimas visada yra taikomas ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms detalių nusidėvėjimas netaikomas, pvz.: kai automobilis antikvarinis ar retas ir pan. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju draudiko atstovas paaiškino, jog ieškovo transporto priemonė yra itin populiari ir ieškovas nepateikė draudikui įrodymų, pagrindžiančių, kad rinkoje nebuvo reikiamų detalių; priešingai - pats ieškovas susitarė atlikti remontą keičiant naujomis detalėmis; duomenų, jog objektyviai nebuvo galima panaudoti dėvėtų detalių, ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Taigi, esant tokio pobūdžio nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taip pat įvertinus faktą, kad draudikas naujų detalių nusidėvėjimo koeficientą apskaičiavo pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. V1-118 “Dėl koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarko aprašo patvirtinimo”, naudojant Audatex programą, kurioje buvo suvesti ieškovo automobilio parametrai (automobilio pagaminimo metai, rida), teismas daro išvadą, kad draudikas pagrįstai apskaičiavo dalių ir detalių nusidėvėjimą, remdamasis Taisyklių 15 p., pagal kurį žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio.

Šios bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad visiško žalos kompensavimo principas lemia, jog nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita (LAT 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, taip pat Taisyklių nuostatas bei byloje konstatuotas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad draudikas tinkamai įvertino UAB „Diatomas“ pateiktą sąmatą už remonto darbus ir pagrįstai paskaičiavo remontuojamų automobilio detalių nusidėvėjimą, priimdamas sprendimą atlyginti 9.982,04 Eur kaip visą realiai patirtą eismo įvykyje žalą, taip grąžinant ieškovą į prieš eismo įvykį buvusią padėtį. Teismas visiškai sutinka su draudiko argumentais, jog ieškovas ieškiniu reikalauja atlyginti ne realiai patirtą žalą (kurią draudikas jau atlygino), bet siekia gauti turtinę naudą už eksploatuotų detalių pakeitimą naujomis, t. y. ne atkurti iki eismo įvykio buvusią padėtį, bet pagerinti ją atsakovės sąskaita; teismo vertinimu tokia ieškovo pozicija prieštarauja TPVCAPDĮ instituto tikslams bei kasacinio teismo praktikai; sutiktina su draudiko teiginiu, kad tenkinus ieškovo ieškinį, susiklostytų tokia situacija, kuomet po eismo įvykio ieškovas turėtų automobilį su naujesnėmis detalėmis, nei prieš įvykį ir už tai atlygintų atsakovė. Pabrėžtina, kad tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Svarbu pažymėti, kad LAT byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019, 29 punkte nustatė, kad Taisyklių 15 punktas įtvirtina, jog žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog jam priklausančio automobilio, nukentėjusio nuo eismo įvykio dėl atsakovės kaltės, detalės negalėjo būti suremontuotos ar pakeistos naudotomis.

Išanalizavus ir įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes santykyje su TPVCAPDĮ nuostatomis bei kasacinio teismo praktika, teismas sprendžia, kad ieškovui žala buvo atlyginta visiškai, nustačius faktinį (tikrąjį) žalos dydį, laikantis TPVCAPDĮ, Taisyklių bei Draudimo įstatymo reikalavimų. Tuo tarpu ieškovas reikalauja atlyginti didesnę žalą nei patyrė. Be to, šioje byloje teismas atkreipia dėmesį į Taisyklių 13 punktą, kuris nustato, jog nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Diatomas“ draudimo kompanijai pateikė transporto priemonės remonto sąmatą 13.706,02 Eur sumai. Draudimo kompanija 2021-12-16 pranešimu apie žalos atlyginimą informavo ieškovą, jog 2021-12-16 buvo priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nurodant, kad bendros remonto išlaidos sudarė 13.706,02 Eur, iš kurios atimta naujų detalių nusidėvėjimo suma - 3.723,98 Eur, todėl mokėtina suma sudaro 9.982,04 Eur, kuri buvo pervesta UAB „Diatomas“. Svarbu tai, kad ieškovas nurodytų remonto išlaidų atlygintinos sumos neginčijo, pretenzijų dėl to draudikui nepareiškė. Ginčai tarp draudiko ar Biuro ir nukentėjusio trečiojo asmens sprendžiami teismo tvarka (Taisyklių 68 p.). Ieškovas byloje nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi į teismą dėl išmokėtinos žalos dydžio, ar kitų reikalavimų.

Pažymėtina, kad asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (LAT 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja atlyginti ne realiai patirtą žalą (kurią draudikas jau atlygino), bet siekia gauti turtinę naudą už eksploatuotų detalių pakeitimą naujomis, t. y. ne atkurti turtą iki eismo įvykio buvusią padėtį, bet pagerinti ją atsakovės sąskaita; teismo vertinimu tokia ieškovo pozicija prieštarauja TPVCAPDĮ instituto tikslams bei kasacinio teismo praktikai; taigi ieškovo reikalavimo tenkinimas pažeistų ne tik visiško nuostolio atlyginimo principą, bet ir atliktų atsakovės baudimo funkciją, kuri nėra suderinama su civilinės atsakomybės tikslais. Taip pat sutiktina ir su draudiko teiginiu, kad tenkinus ieškovo ieškinį, susiklostytų tokia situacija, kuomet po eismo įvykio ieškovas turėtų automobilį su naujesnėmis detalėmis, nei prieš įvykį ir už tai atlygintų atsakovė. Pabrėžtina, kad tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Išanalizavus ir įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad draudikas visiškai atlygino ieškovui žalą, nustatęs faktinį (tikrąjį) žalos dydį, laikantis TPVCAPDĮ, Taisyklių bei Draudimo įstatymo reikalavimų.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai (CK 6.245 str. 1 d., 6.254 str. 1 d.). Pagal TPVCAPDĮ 4 str. 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Civilinės atsakomybės draudimu siekiama užtikrinti ne tik žalą patyrusio trečiojo asmens nuostolių atlyginimą nukentėjusiajam asmeniui, bet taip pat ir užtikrinti transporto priemonės valdytojo turtinių interesų apsaugą, kai nustatoma jo kaip transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tokiu atveju draudėjo neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo veiksmų, rizika perkeliama draudikui, t. y. visiškai ar iš dalies išvengiant savo turto (aktyvų) sumažėjimo. Todėl įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui kyla draudikui pagal draudėjo privalomai sudarytą civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Nukentėjusysis savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo ir tik jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą (CK 6.254 str. 2 d.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 13 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad atsakingam draudikui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui kyla civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais (privalomojo civilinės atsakomybės draudimo) santykiais. Iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė yra vykdytina pirmiau nei deliktinė prievolė. Dėl to nukentėjusysis, turėdamas dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias teises, pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas (CK 6.254 str. 2 d.). Atsakovais tokiose bylose ieškovo pasirinkimu trauktinas draudikas arba draudikas ir transporto priemonės valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-29 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1, Teismų praktika Nr. 34). TPVCAPDĮ 11 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra 5000 000 Eur dėl žalos asmeniui bei 1000 000 Eur dėl žalos turtui. Šiais dydžiais privalomojo draudimo atveju ribojama draudiko prievolė atlyginti trečiųjų asmenų padarytą žalą (2009 m. vasario 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2009, 2013 m. spalio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-525/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad CK 6.254 bei TPVCAPDĮ 13 str. 2 d. nuostatos taikomos tik esant šioms sąlygoms: įstatyme ar draudimo sutartyje numatoma draudimo išmoka yra ribota; antra, tretysis asmuo patiria žalos daugiau, nei įstatyme ar draudimo sutartyje numatyta draudimo suma.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ atsakomybė dėl eismo įvykio padarytos žalos atlyginimo, remiantis TPVCAPDĮ nuostatomis yra ribota, tačiau ieškovo patirti nuostoliai – 3723,98 Eur, kuriuos jis prašo priteisti iš atsakovės, neviršija TPVCAPDĮ numatytos žalos turtui dydžio. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės su trečiuoju asmeniu sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis neatitiktų TPVCAPDĮ nuostatų. Dėl nurodytų aplinkybių CK 6.254 bei TPVCAPDĮ 13 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos ir reikalavimo atlyginti žalą ieškovas negali nukreipti į civilinę atsakomybę apsidraudusi kaltininką. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog žala, kilusi dėl autoįvykio, nėra pilnai atlyginta, bei, kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovo nurodytas remonto išlaidas, todėl ieškinys atmestinas (CPK 185 straipsnis). Ta aplinkybė, jog atlygintos žalos dydis, kurį nustatė draudikas ir išmokėjo UAB „Diatomas“, ieškovo netenkino, per se nereiškia, kad nuostoliai buvo atlyginti iš dalies. Pabrėžtina, kad kasacinis teismas aiškiai ir nedviprasmiškai savo aktualioje praktikoje nustatė nuostolių apskaičiavimo būdą eismo įvykio atveju, o teismas aplinkybių, dėl kurių jis turėtų nukrypti nuo kasacinio teismo praktikos sprendžiant dėl nuostolių dydžio, kurių reikalauja ieškovas iš eismo įvykio kaltininkės CK 6.254 str. pagrindu, nenustatė.

Kasacinis teismas byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019, 31 p. išaiškino, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima ir išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Atsižvelgiant į šią aktualią praktiką, nagrinėjamu atveju draudikas visiškai pagrįstai įvertino detalių nusidėvėjimo kaštus, nes visiškai pagrįsta ir logiška, jog tam tikrų ieškovui priklausančio automobilio dalių ar detalių nusidėvėjimui turėjo įtakos ir transporto priemonės senumas (gamybos metai – 2012 m.) ir jo rida; ieškovas nepateikė įrodymų, kad pakeistos dalys ar detalės jo sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis ar, kad rinkoje nebuvo tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus; taip pat nepateikė įrodymų, kad detalių įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Tokiu būdu spręstina, jog nagrinėjamoje byloje panaudojus naujas detales siekiant suremontuoti nukentėjusiojo transporto priemonę, ieškovas nebus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio, o priešingai – ieškovo padėtis būtų pagerinta atsakovės sąskaita.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad 2021-10-27 eismo įvykio metu ieškovui padaryta žala, nepažeidžiant visiško nuostolių atlyginimo principo, atlyginta pilnai. Ieškovas įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio detalių nusidėvėjimas buvo apskaičiuotas netinkamai ar nepagrįstai, nepateikė. Taip pat ieškovas nepaneigė draudiko nustatyto nuostolių dydžio, o teismas nenustatė, jog draudikas sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grindė išimtinai standartizuotu apskaičiavimo principu ir pateikė tik hipotetiniu būdu apskaičiuotą nusidėvėjimo dydį. Draudiko atstovas teismo posėdyje paaiškino kaip buvo atliktas apskaičiavimas tam, kad pagrįsti realų sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių nusidėvėjimo dydį. Taigi, byloje konstatuotos faktinės aplinkybės liudija, jog draudikas atlygino visą 2021-10-27 eismo įvykio metu patirtą žalą.

Remiantis CPK 93 str. 1 d. – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį atmetus, atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.). Atsakovė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius jos patirtas atstovavimo išlaidas, kurios sudaro 1410 Eur. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, jos nagrinėjimo trukmę, tai yra protingos ir pagrįstos išlaidos, jos neviršija rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 269 str., 270 str., 279 str., teismas

nusprendžia:

ieškovo S. Š. ieškinį atsakovei D. T. dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“, atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės D. T., gim. (duomenys neskelbtini), naudai 1410 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dešimt eurų) atstovavimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.