Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2235-258/2008 pagal ieškovų Biržų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį atsakovams bankrutuojančiai draudimo uždarajai akcinei bendrovei ,,Ingo Baltic“ ir J. R. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas neatsižvelgė į tai, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punktas numato, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o jei tokio nėra – į žalą padariusį asmenį. Šis įstatymas nenumato Ligonių kasų regreso teisės į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą. Pagal CK 6.263 straipsnio antrąją dalį, žalą padarytą asmeniui privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Esant civilinės atsakomybės draudimui, nukentėjusysis įgyja du skolininkus: asmenį, atsakingą už padarytą žalą, kurio pareiga atlyginti žalą kyla iš delikto, ir draudimo įmonę, kurios pareiga atlyginti žalą kyla iš draudimo sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-351/2002). Draudimo sutartis negali atleisti atsakingo asmens nuo prievolės tam tikrais atvejais pačiam atlyginti padarytą turtinę žalą. Civilinės atsakomybės draudimo sutarties esmė yra įstatymo nustatyta tvarka perkelti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę žalos tiesiogiai nepadariusiam asmeniui, bet už ją atsakingam pagal sutartį. Šiuo atveju draudimo bendrovė, kurios pareiga yra atlyginti žalą, negali įvykdyti prisiimtų pagal sutartį įsipareigojimų dėl draudiko nemokumo, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų ir ją padaręs asmuo, jog būtų užtikrinta nukentėjusiojo asmens turtinių interesų apsauga.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, padengęs autoįvykyje nukentėjusių asmenų gydymo išlaidas ir dėl to patyręs 15 052,88 Lt žalą, prašo priteisti šią sumą solidariai iš atsakovės J. R., kuri pripažinta kalta dėl autoįvykio, ir UAB „Ingo Baltic“, kuris buvo apraudęs atsakovės civilinę atsakomybę transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas, tenkindamas šį reikalavimą iš dalies, įtraukė ieškovą Valstybines ligonių kasas į BUAB ,,Ingo Baltic“ bankroto bylą su minėto dydžio kreditoriniu reikalavimu. Ieškovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteisti turėtą žalą iš abiejų atsakovų – tiek žalą sukėlusio asmens, tiek draudiko – solidariai. Šį savo reikalavimą ieškovas grindžia iš esmės dviem argumentais: pirma, nurodo, jog esant civilinės atsakomybės draudimui, nukentėjusysis įgyja du skolininkus: asmenį, atsakingą už padarytą žalą, ir draudimo įmonę. Teigia, jog raudimo sutartis neatleidžia atsakingo asmens nuo prievolės tam tikrais atvejais pačiam atlyginti padarytą turtinę žalą, todėl, esant situacijai, kai draudimo bendrovė yra bankrutuojanti ir nemoki, žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, tai yra draudėjas. Antra, ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, jog bankrutavus draudimo įmonei, nagrinėjamu atveju ieškovas dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą, nes Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nenumato Ligonių kasų regreso teisės į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teiginiai, nurodyti ieškovo atskirajame skunde, neduoda pagrindo keisti ar naikinti iš esmės pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 263, 185 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Dėl ieškovo teisės reikalauti atlyginti žalą iš atsakovų solidariai

Kaip teisingai nurodė ieškovas atskirajame skunde, civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai, ir esant civilinės atsakomybės draudimui, nukentėjusysis įgyja du skolininkus: asmenį, atsakingą už atsiradusią žalą, kurio pareiga atlyginti nuostolius kyla iš delikto, o taip pat draudiką (draudimo įmonę), kurio pareiga atlyginti žalą už draudėją (apsidraudusį asmenį), tai yra sumokėti draudimo išmoką, kyla iš sutarties. Taip pat ieškovas teisus, nurodydamas, jog asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę ir savo veiksmais padaręs žalą nukentėjusiajam, turi teisę reikalauti, kad šią žalą atlygintų draudimo kompanija, tačiau draudimo sutartis negali atleisti atsakingo už žalą asmens nuo prievolės pačiam tam tikrais atvejais atlyginti padarytą turtinę žalą.

Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, reikalaudamas, jog žalą atlygintų solidariai ir draudėja atsakovė J. R., neatsižvelgė į tai, kad tokia teisė kelti reikalavimus civilinę atsakomybę apdraudusiam ir žalą sukėlusiam asmeniui, yra numatoma ne visada, o tik tam tikrais atvejais, kaip pripažįsta ir pats ieškovas. Pati civilinės atsakomybės draudimo teisinių santykių paskirtis yra perkelti dalį atsakomybės už žalos atlyginimą nuo kaltojo asmens draudimo įmonei. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio 2005 m. liepos 16 d. metu, dėl kurio atsirado žala, galiojusiuose teisės aktuose, tai yra CK 6.987 straipsnyje ir 2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (Nr. IX-378) 3 straipsnio pirmojoje dalyje, - nustatyta draudiko atsakomybė atlyginti apdraustos transporto priemonės savininko ir valdytojo civilinės atsakomybės draudimu žalą tretiesiems asmenims, padarytą valdant tą transporto priemonę. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui. Šiais dydžiais privalomojo draudimo atveju ribojama draudiko prievolė atlyginti trečiųjų asmenų padarytą žalą, o pagal minėto įstatymo 13 straipsnio antrąją dalį, jei atsakingam draudikui sumokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį. Taigi įstatymas, nustatydamas konkrečius draudimo sumos dydžius, riboja draudiko prievolę atlyginti kaltojo asmens padarytą žalą. Tuo tarpu žalą padariusiam asmeniui, kuris buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, yra prievolė atlyginti atsiradusią žalą tik toje dalyje, kuri viršija draudiko atlyginamą žalą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju prašoma priteisti žala yra 15 052,88 Lt, ir byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu darytina išvada, jog draudimo išmokos nagrinėjamu atveju viršytų įstatyme nustatytą draudiko atlyginamos žalos dydį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas turi atlyginti žalą padariusio asmens draudikas, neviršydamas draudimo sumos, todėl ieškovo reikalaujama suma turi būti priteisiama iš draudiko ar Biuro (apie tai bus kalbama toliau šioje nutartyje), ir teisėtai atmetė reikalavimus atsakovės J. R. atžvilgiu.

Dėl ieškovo teisės kreiptis dėl žalos atlyginimo į Transporto priemonių draudikų biurą

Apeliantas atskirajame skunde teisingai nurodo, jog nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad draudikui atsakovui DUAB ,,Ingo Baltic“ Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas konkrečiai reglamentuoja, kaip turi būti atlyginama žala tokiu atveju, jei bankrutuoja draudikas. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą, tais atvejais, kai kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla, išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui moka Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuras. Taigi ši specialioji norma reglamentuoja teisinius santykius tuo atveju, kai atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla.

Apeliantas teigia, jog pagal minėto įstatymo 19 straipsnio 10 punktą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o jei tokio nėra – į žalą padariusį asmenį, todėl Ligonių kasos tokios regreso teisės į Biurą neturi. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą kaip nepagrįstą. Minėto Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 26 straipsnis įtvirtina, jog viena iš minėto Biuro funkcijų – mokėti išmokas šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais. Akivaizdu, jog nurodyto 17 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto paskirtis ir tikslas – užtikrinti, jog privalomojo transporto priemonių savininkų ir jų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema veiktų bei būtų efektyvi net ir draudimo bendrovės bankroto atveju. Dėl to nustatyta Biuro funkcija išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiajam ir tapti bankrutuojančios draudimo bendrovės kreditoriumi vietoj nukentėjusiojo asmens, turėjusio teisę į minimą išmoką (Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 20 str.). Taigi, ta aplinkybė, jog ieškovo nurodyta norma numato regreso teisę į draudiką, nepaneigia tokios regreso teisės į Biurą draudiko bankroto atveju. Be to, pagal minėtą 19 straipsnio 10 punktą, teisė reikalauti atlyginti žalą regreso tvarka iš žalą padariusio asmens atsiranda tokiu atveju, kai nėra draudiko, tuo tarpu nagrinėjamu atveju draudiku yra BDUAB ,,Ingo Baltic“.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl galimybės reikalauti draudimo išmokos iš Biuro, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, ar tokį reikalavimą reiškia pats nukentėjęs ir tiesiogiai žalą patyręs asmuo, ar asmuo, kuris patyrė žalą, vykdydamas teisės aktais jam pavestą funkciją pašalinti dėl autoįvykio atsiradusias pasekmes, pavyzdžiui, gydyti sužalotus asmenis, ar tokią žalą atlyginęs asmuo kelia reikalavimą regreso tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad ieškovui priklauso teisė pasirinkti savo subjektinės teisės gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepasinaudojo įstatymų suteikta galimybe kreiptis į Biurą, o reikalavimus pareiškė tiesiogiai bankrutuojančiam draudikui. Pasirinkti tokį reikalavimų gynimo būdą iš tiesų yra ieškovo teisė, todėl, nesant ginčo dėl reikalavimo pagrįstumo, atsižvelgdamas į tai, jog draudikas yra bankrutuojanti bendrovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai įtraukė ieškovą į šios bendrovės kreditorių sąrašą (ĮBĮ 26 str.). Pažymėtina, jog pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio trečiąją dalį, pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama Biurui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad šią žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas.

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.