Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. M. (A. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui A. M. (A. M.) dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tomadas“ ieškinį ir priteisė ieškovei ir atsakovo A. M. 3 016,60 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 68 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. 2024 m. birželio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovo pareiškimas dėl 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo. Teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartimi atsakovui nustatytas terminas pašalinti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo trūkumus. 2024 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi dar kartą konstatuoti pareiškimo trūkumai ir atsakovui nustatytas papildomas laikas šiems trūkumams pašalinti, t. y. pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus, pareiškime nurodyti atitinkamas aplinkybes – argumentus bei pateikti atitinkamus įrodymus. Nurodyta nutartis atsakovui laikoma įteikta 2024 m. rugpjūčio 22 d. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 175¹ straipsnio 10 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria buvo atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

9. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 1) prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio; 2) dokumentus dėl sumokėto žyminio mokesčio; 3) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus 2022 m. birželio 17 d. nutarimo netenkinti prašymo bei raštą dėl prašymo išnagrinėjimo.

10. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

11. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos nutarties ir atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad visi atsakovo teikiami dokumentai, išskyrus prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, jau yra pateikti civilinėje byloje, todėl nėra pagrindo priimti perteklinių įrodymų. Tuo tarpu sprendžiant dėl minėto prašymo atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio priėmimo, pastebėtina, kad jis pateiktas po skundžiamos 2024 m. rugsėjo 11 d. teismo nutarties priėmimo, nors atsakovas su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pirmą kartą į teismą kreipėsi 2024 m. birželio 19 d. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minėtas prašymas/įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl jį atsisakytina priimti ir dėl jo nepasisakytina.

Dėl skundžiamos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

12. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį nurodydamas, jog jis sumokėjo net daugiau žyminio mokesčio nei buvo nurodęs teismas, be to, teismas jo tinkamai neinformavo apie ieškovės pareikštą ieškinį.

13. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma; sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys. Tokio sprendimo priėmimui nekeliamas tikslas nustatyti (surinkti) ir visapusiškai įvertinti visus ginčui reikšmingus įrodymus ir nustatyti visišką materialiąją tiesą pagal bendrąsias civilinio proceso ginčo teisenos taisykles. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad kiekvienas byloje dalyvaujančio asmens procesinių teisių ribojimas būtų pateisinamas civilinio proceso tikslų bei principų apsauga. Pažymėtina, kad CPK įtvirtintu sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui. Be to, teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K3-241-701/2019, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

14. Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Todėl teismas, nagrinėdamas tokį pareiškimą, turi atidžiai įvertinti, ar buvo CPK nustatytos teisinės prielaidos konstatuoti šalies pasyvų procesinį elgesį ir šalies atžvilgiu priimti sprendimą už akių, taip pat ar šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Teismas, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir nustatęs, kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, ir (arba) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, privalo panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-79-790/2020; 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1248-450/2020; 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1334-330/2021; kt.).

15. CPK 285 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šia specialia sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra pasyviajai šaliai suteikiama dar viena galimybė išdėstyti savo argumentus pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo už akių institutą įtvirtinančias proceso teisės normas, yra pasisakęs, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 28 punktas; kt.).

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai sprendimas už akių priimtas prieš šalį, kuri apie pradėtą civilinę bylą buvo informuota teisine fikcija grindžiamu įteikimo būdu, tokiai šaliai pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo praleidus CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ta aplinkybė, kad buvo remtasi įteikimo fikcija, laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios turi būti atnaujinamas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, taip užtikrinant asmens teisę į teisminę gynybą ir teisingą teismo procesą. CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, jog prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos, gali būti taikomas tik toms procesinėms situacijoms, kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda asmuo, kuris buvo faktiškai (realiai) informuotas apie teismo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019).

17. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, skundžiama teismo nutartimi bei atskiruoju skundu, atkreipia dėmesį į keletą aspektų.

18. Pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo už akių priėmimą lėmė atsakovo be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą atsiliepimo nepateikimas (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, atsakovas nurodė, kad nepateikė atsiliepimo į pateiktą ieškinį, nes jo nepasiekė teismo siųsti procesiniai dokumentai, atsakovas nežinojo apie pateiktą ieškinį.

19. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis procesinių dokumentų įteikimas atsakovui vyko du kartus. Pirmą kartą teismo procesiniai dokumentai atsakovui išsiųsti ieškovės nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu grįžo neįteikti, nurodant, kad adresatas procesinių dokumentų neatsiėmė. Antrą kartą teismas siuntė procesinius dokumentus atsakovo darbovietės adresu pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, tačiau atsakovui procesinių dokumentų taip pat nepavyko įteikti. Gyventojų registro duomenimis atsakovas deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybėje, t. y. nenurodant konkretaus adreso. Atsižvelgiant į tai, teismas 2024 m. kovo 14 d. nutartimi procesinius dokumentus atsakovui įteikė viešo paskelbimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nesiėmė jokių kitų būdų, siekiant užtikrinti tinkamą atsakovo informavimą apie pradėtą procesą. Iš LITEKO duomenų taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. nutartimi (byla vykdymo procese Nr. T-1229-827/2022) tenkino Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus skyriaus teikimą, panaikino atsakovui bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiuntė jį atlikti 2021 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą 3 metų ir 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 13 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl atsakovo šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nusprendė paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 1 mėnesiui ir 20 dienų, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2022 m. lapkričio 28 d. Duomenų apie atsakovo atžvilgiu iškeltas baudžiamąsias bylas pateikė ir ieškovė kartu su ieškiniu teikiamuose prieduose (pvz., el. b. 1 t., b. l. 26, 29). Pastebėtina, kad analogiškas aplinkybes pirmosios instancijos teismas galėjo nustatyti taip pat naudodamasis LITEKO duomenų baze.

20. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra galimas tuomet, kai, prieš taikydamas šį įteikimo būdą, teismas imasi visų priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus fizinio asmens gyvenamosios ar darbo vietos adresu, fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 39 punktas). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovui dokumentų įteikti nepavyko, turėjo imtis visų įmanomų protingų priemonių atsakovo buvimo vietai nustatyti, prieš pasinaudodamas dokumentų įteikimo fikcija – jų viešu paskelbimu. Anksčiau pateiktos aplinkybes ir duomenys patvirtina, kad tiek teismo 2024 m. kovo 14 d. nutarties dėl procesinių dokumentų įteikimo atsakovui viešo paskelbimo būdu, tiek 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo už akių priėmimo metu atsakovas atlikinėjo realią laivės atėmimo bausmę, todėl nebuvo tinkamai informuotas apie pradėtą teismo procesą ir apie priimtą teismo procesinį dokumentą. Šiuo atveju teismas neišnaudojo visų jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas įteikti procesinius dokumentus atsakovui ir nebuvo pasiektas efektyvus ir tikslingas šalies informavimas. Minėtos aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

21. Antra, skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, jog atsakovas nepašalino 2024 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nustatytų trūkumų, o įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį pateikė pasibaigus nustatytam terminui. Šiuo atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pažymi, kad LITEKO duomenimis atsakovas apie 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą už akių sužinojo prasidėjus jo priverstiniam vykdymui iš antstolio, dėl ko atsakovas pats pateikė teismui 2024 m. gegužės 28 d. prašymą (DOK-84750). Pirmosios instancijos teismas tik gavęs šį atsakovo prašymą išsiuntė priimtą sprendimą už akių į atsakovo bausmės atlikimo vietą – (duomenys neskelbtini) (2024 m. birželio 5 d. įrašas bylos kortelėje). 2024 m. birželio 19 d. atsakovas pateikė teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriam 2024 m. birželio 20 d. teismo nutartimi buvo konstatuoti trūkumai – pateikti atitinkamą prašymą valstybine kalba ir sumokėti 73 Eur arba 55 Eur žyminį mokestį, pastarąją nutartį išsiunčiant atsakovo bausmės atlikimo vietos adresu. Atsakovas 2024 m. birželio 22 d. ir 2024 m. liepos 3 d. teikė atitinkamus procesinius prašymus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuose dėstė poziciją, jog negavo teismo siųsto ieškinio ir kitų procesinių dokumentų. Šių atsakovo procesinių dokumentų atžvilgiu teismas priėmė minėtą 2024 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, kurioje pakartotinai nurodė sumokėti žyminį mokestį bei nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, susijusius su byla. 2024 m. rugsėjo 9 d. atsakovas pateikė 2 pažymas apie sumokėtą žyminį mokestį bei pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau teismas laikė, jog atsakovas nepašalino anksčiau konstatuotų trūkumų ir priėmė skundžiamą 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų bei LITEKO duomenų nustatyta, jog atsakovas 2024 m. liepos 5 d. ir 2024 m. rugsėjo 9 d. yra sumokėjęs po 31 Eur žyminio mokesčio, viso 62 Eur, nors vadovaujantis CPK nuostatomis mokėtinas žyminis mokestis sudaro 55 Eur (CPK 80 straipsnio 3, 7 dalys, 82 straipsnis).

22. Apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas buvo informuotas, jog priimant 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą už akių atsakovui nebuvo tinkamai pranešta apie pradėtą teisminį procesą, atsakovui nebuvo sudarytos realios sąlygos atsikirsti į ieškovės reikalavimus, kas turėjo lemiamos įtakos atsakovo procesiniam pasyvumui ir sudarė sąlygas sprendimui už akių priimti. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriais po 2024 m. gegužės 28 d. atsakovo rašto, procesiniai dokumentai siųsti atsakovo bausmės atlikimo vietos adresu arba atsakovo pateiktu el. paštu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, sužinojęs atitinkamas aplinkybes, jog sprendimas už akių negalėjo būti priimtas (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 288 straipsnio 4 dalies 2 punktas), ne tik nustatė atsakovui terminą pareiškimo trūkumams pašalinti bet ir neatsižvelgė į tai, jog atsakovas sumokėjo teismo nurodytą žyminį mokestį ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai taikė pareiškimo trūkumų šalinimo institutą ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovas tėra sumokėjęs dalį žyminio mokesčio.

23. Trečia, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012). Sprendimo už akių neteisingumas gali būti nustatytas ne tik tais atvejais, kada sprendimo už akių peržiūrėjimo prašanti šalis pateikia naujus įrodymus, bet ir tada, kai tokią išvadą galima daryti pagal byloje jau esančius (pateiktus) įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018 42 punktą).

24. Nagrinėjamu atveju, įvertinus atsakovo teismui teiktus pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo po teismo nustatytų trūkumų, matyti, jog juose pareiškėjas ne tik nurodė aplinkybes, dėl kurių negalėjo laiku pateikti atsiliepimo į ieškinį, bet nurodė ir argumentus, kodėl, jo manymu, priimtas sprendimas už akių nėra teisėtas, priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Dėl to spręstina, kad atsakovo 2024 m. rugsėjo 9 d. teismui pateiktame pareiškime yra nurodytos aplinkybės, atsakovo manymu, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio (pareiškimo, kito procesinio dokumento) priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl tam tikrų įrodymų nepateikimo klausimas, tam tikrų netikslumų, neaiškių bylos aplinkybių šalinimas turėtų būti sprendžiamas ne per pareiškimo trūkumų šalinimo institutą, o jo nagrinėjimo iš esmės metu (CPK 115 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ar pagrįstumui.

25. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

26. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovas nepašalino nustatytų pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo trūkumų ir pareiškimą laikydamas nepaduotu, netinkamai išsprendė jo priėmimo klausimą, vien formaliu pagrindu apribojo atsakovo teisės kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų trūkumų šalinimą, pareiškimo dėl sprendimo už akių priėmimo klausimą, informavimą apie pradėtą teisminį procesą ir priėmė nepagrįstą nutartį, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti. Kadangi pareiškimo priėmimo klausimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (CPK 137 straipsnio dalis), pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.