Vilniaus apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Jei apeliacinės instancijos teismas manys, kad nuteistojo veiksmuose buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, nuteistasis prašo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu (dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo).

2.1. Skunde cituodamas teisės normas, kuriose įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, ir jas aiškinančią tarptautinių ir Lietuvos teismų praktika, nuteistasis teigia, kad teismas nevertino ir nepašalino prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą visais atvejais teismas remdamasis tiek kaltininko, tiek nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, kitais įrodymais, privalo objektyviai įvertinti jų patikimumą, tarpusavyje palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją apie faktus ir savo išvadas dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių nustatymo grįsti išsamiu ir nešališku visų įrodymų vertinimu. Teismas šių nuostatų nesilaikė, savo išvadų motyvuotai nepagrindė visų bylos aplinkybių kontekste bei ignoravo nuteistojo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu duotus nuoseklius parodymus.

2.2. Skunde teigiama, kad nuosprendis grindžiamas liudytojo parodymais, specialisto išvada, nukentėjusiosios parodymais bei įvykio vaizdo įrašais ir foto medžiaga, kurie teismui tapo žinomi tik pirmojo teismo posėdžio metu. Tačiau nukentėjusiosios parodymai nebuvo gretinami su kitais įrodymais. Teismo posėdžio metu tiek nuketėjusioji, tiek nuteistasis neneigė buitinio konflikto padarinių, tačiau iš esmės skirtingai apibūdino kilusių padarinių aplinkybes, t. y. kaip būtent jos nutiko. Teisme kaltinamasis nurodė, kad jam būnant kambaryje gulint ant nugaros ant lovos, nukentėjusioji jį pradėjo filmuoti (tai patvirtino teismo metu ir pati nukentėjusioji). Atsižvelgiant, kad šeimoje vykstą skyrybų procesas bei tai, kad įvykio vakarą kaltinamajam grįžus namo nukentėjusioji nuo pat pradžių inicijavo konfliktą (išmušinėjo maistą iš rankų, baksnojo į nugarą), kaltinamasis taip pat pradėjo telefonu filmuoti nukentėjusiąją, tam, kad būtų fiksuoti galimi ar būsimi neteisėti jos veiksmai, jei tokie kiltų. Nors nukentėjusioji pati filmavo kaltinamąjį savo telefonu, tačiau jai labai nepatiko, kad analogiškus veiksmus atlieka jos sutuoktinis, ko pasėkoje ir įvyko pati pradžia grumtinių, kurios prasidėjo nukentėjusios iniciatyva. Vienintelis objektyvus įvykio aplinkybių įrodymas yra nuteistojo vaizdo įrašas, kurio paneigti neįmanoma. Nors nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad ji „paėmė jam iš rankų telefoną“ šiuos jos teiginius paneigia nuteistojo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame matosi, jog telefonas iš nuteistojo rankų nebuvo „paimtas“, o buvo bandoma jį išplėšti iš rankų jėga, ir tik po 10 sekundžių nuo nukentėjusiosios aktyvių tyčinių veiksmų telefonas ima fiksuoti statinį vaizdą, kas patvirtina, kad jis jau yra numestas į balkoną, o toliau girdimi tik grumtynių garsai. Priešingai, nei teigė nukentėjusioji, būtent ji ir buvo kilusių grumtynių iniciatorė.

2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad be vaizdo medžiagos A. J. pateikė ir nuotraukas, kurios buvo darytos iš karto po įvykio. Jose matosi ant nuteistojo kairės rankos žasto įkandimo žymės bei mėlynės ant kairės pusės krūtinės. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji neneigia kilusių padarinių sveikatai, tačiau priešingai nupasakoja paties įvykio mechanizmą, o būtent: A. J. teisme paliudijo, jog sutuoktinė puolė jį gulintį lovoje siekiu išplėšti jam priklausantį telefoną. Nukentėjusioji užgriuvo ant A. J. ir atsisėdo iš viršaus ant jo juosmens, A. J. gulint ant lovos, ant nugaros ir bandė visais įmanomais būdais atimti jo telefoną, kas nukentėjusiajai ir pavyko, po to, kai ji įkando A. J. į kairės rankos pirštą. Nuteistasis nurodė, kad po to, kai nukentėjusioji atėmė jo telefoną ir numetė į balkono patalpą, jis paėmė nukentėjusiosios telefoną, kuris gulėjo šalia jo ant lovos, ir pasakė, kad kol nukentėjusioji neatneš jo telefono, jis neatiduos jos telefono. Toks A. J. veiksmas įsiutino nukentėjusiąją ir ji puolė (būnant užlipus ant sutuoktinio iš viršaus ir apžergus kojomis) atiminėti iš nuteistojo jos telefoną, tai darant vėl tomis pačiomis priemonėmis, t. y. kandant į kairę ranką, kairės pusės krūtinės dalį.

2.4. Skunde teigiama, kad nuketėjusiosios teisme duoti parodymai dėl įvykio mechanizmo skyrėsi nuo nuteistojo. J. J. viso proceso metu nurodė, kad ji „paėmė telefoną jam iš rankų ir padėjo ant palangės“, po ko atėjo prie įvykio kambaryje buvusios lovos atlošo, laikydama rankose savo telefoną (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas 1:13:35 val.), po ko sutuoktinis A. J. puolė atiminėti nukentėjusiosios telefoną ir prasidėjo grumtynės. Nukentėjusioji teisme nurodė, kad A. J. visų grumtynių metu laikė ją suėmęs per kaklą, A. J. nukentėjusiajai buvo už nugaros, t. y. sutuoktinių pozicija buvo ne veidu į veidą, o nuteistajam būnant iš galo nukentėjusiosios atžvilgiu ir jo veidu žiūrint į jos pakaušį (garso įrašo laikas 1:14:25 val.). Pasak nukentėjusiosios, tokioje pozicijoje grumtynės dėl telefono vyko iki tol, kol ji įkando jam į kairės pusės vidinės žasto dalis sritį.

2.5. Nuteistojo teigimu, teismui nekilo klausimų dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo, tikrumo ir teisingumo, o būtent: nors nukentėjusioji teigia, kad po to, kai nunešė A. J. telefoną ant palangės ir grįžo prie lovos atlošo, kur buvo sutuoktinis, pastarasis puolė atiminėti nukentėjusiosios telefoną, bandant jį išplėšti iš jos rankų, šie nukentėjusiosios teiginiai yra melagingi, kadangi nuteistojo pateiktame vaizdo įraše aiškiai matyti, kad nukentėjusioji, būdama ant lovos, numeta savo telefoną ant lovos ir puola A. J., todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji, duodama parodymus meluoja, iškraipant įvykio faktines aplinkybes, galimai, tikėdamasi, kad vaizdo įrašas paviešintas nebus, kadangi telefono rankose ji nelaikė, o jis buvo numestas ant lovos, būtent taip, kaip apklausos metu buvo nurodęs A. J..

2.6. Skunde teigiama, kad yra neaišku, kodėl teismui nekilo abejonių nukentėjusios parodymų tikrumu, kai ji pasakoja, kad nuteistasis grumtynių metu buvo jai iš galo, t. y. už nugaros, laikant ją per kaklą. Nuteistasis pateikė nuotraukas, kuriose matosi jam padaryti sužalojimai, kurių vienas yra ant dešinės pusės krūtinės. Neįmanoma įkasti (kas nukentėjusios veiksmuose yra tendencinga) žmogui į krutinę, kai tas žmogus, žiūrint iš kandančiojo asmens perspektyvos, yra tau už nugaros. Tačiau tai galima padaryti kitoje kūnų pozicijoje, t. y. kai kandantis asmuo yra apžergęs gulintį ant nugaros asmenį per liemenį. Būtent taip, kaip buvo nurodęs nuteistasis. Toje pačioje kūnų pozicijoje, kai A. J. paėmė ant lovos gulintį nukentėjusiosios telefoną, gulint jam ant nugaros, o nukentėjusiajai sėdint ant jo iš viršaus, pastaroji, bandant atgauti jos telefoną, ir vėl kando į A. J. kairės pusės ranką, tik jau į žasto dalį. Teismo metu pateikti vaizdiniai įrodymai neginčijamai patvirtina būtent A. J. pateiktą įvykių chronologiją ir mechanizmą, kai tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai iš esmės neatitinka vaizdo įrašų. Tačiau teismas arba ignoravo šiuos įrodymus, arba buvo šališkas ir visai nesigilino į bylos medžiagą, nors turėjo tai padaryti.

2.7. Skunde pažymima, kad nukentėjusioji teisme jau pradėjo keisti parodymus. Tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad A. J. ją „smaugė apglėbęs rankomis; laužė abi rankas, jai labai skaudėjo abi rankas; smaugimo metu buvo sukeltas labai didelis fizinis skausmas, kurį vertina 8 balais; bijojo, kad mirs“. Papildomoje apklausoje ir teisme išnyko rankų laužimas, nebeliko didelio skausmo, smaugimas vyko jau viena ranka, o 2025 m. kovo 25 d. teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad visi sužalojimai įvyko tik abipusių grumtynių metu dėl telefono. Kaip minėta, grumtynės prasidėjo būtent nukentėjusiosios iniciatyva.

2.8. Nuteistasis skunde pažymi, kad nors nukentėjusioji teigė, jog jautė labai didelį skausmą, bijojo, kad mirs, šie teiginiai vertintini kritiškai, kadangi vaizdo įraše fiksuotų grumtynių metu aiškiai girdisi sutuoktinių balsai bei ką jie sako. Nukentėjusioji nei karto nepasakė, kad jai kažką skaudą, nerėkė, nekvietė pagalbos. Grumtynių metu girdėjosi, kad nukentėjusioji sako, „prašau paleisk“, į ką vėl be jokio objektyvaus paaiškinimo, kaltintojas nusprendė, kad tai reiškė smaugimo veiksmą, o ne nukentėjusios prašymą, kad A. J. paleistų jos telefoną. Tai, dėl ko minimas telefonas buvo toks ypatingas, nebuvo aišku nei kitiems proceso dalyviams, nei pačiai nukentėjusiajai, tačiau teisme nukentėjusioji labai akcentavo patį telefoną, kaip „principinį reikalą“. Teismui paklausus nukentėjusiosios, kuo jos telefonas buvo toks ypatingas, ir kas jame tokio buvo, kad dėl ko nukentėjusioji buvo nusiteikusi labai ryžtingai, J. J. atsakė, kad „telefone nieko tokio nebuvo“. Šiame kontekste išryškėja aplinkybės, kurios paneigia nukentėjusiosios tyrimo metu duotus parodymus, kad „buvo sukeltas labai didelis skausmas, ir kad ji bijojo, kad mirs“. Teisme nukentėjusioji nurodė, kad po grumtynių nubėgo pas kaimynus trečiame aukšte, kad jie iškviestų policiją. Praėjus 1-2 minutėms po to, kai atėjo pas kaimynus, ji nusprendė grįžti atgal į savo butą, kur buvo A. J.. Viena užėjus į butą ji pamatė sėdintį sutuoktinį, rankose laikantį jos telefoną. Nukentėjusioji nieko nelaukdama puolė vėl kąsti A. J. į rankos pirštą, taip atimant iš jo savo telefoną. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai neatitinka tikrovės, kadangi nėra suprantama, kaip asmuo, kuriam tariamai buvo sukeltas labai didelis skausmas, ir kuris bijojo, kad mirs, praėjus vos porai minučių po įvykio nebijo grįžti pas tariamą užpuoliką pasiimti telefono, kuris, kaip teigia nukentėjusioji, iš tiesų neturėjo jokios brangios informacijos, dėl kurio būtų verta „rizikuoti gyvybe“.

2.9. Nuteistasis skunde teigia, kad nors tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad buvo sukeltas labai didelis fizinis skausmas, kurį vertina 8 balais, teisme ji nurodė, kad pasiūlymą apsižiūrėti, ar yra ant jos kūno sužalojimų gavo tik po keleto dienų po įvykio, atvykus pas tyrėją. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad apskritai pirmą kartą save nusprendė apžiūrėti tik praėjus trims dienoms po įvykio, kas sudaro pagrindą kritiškai vertinti jos parodymus, jog ji jautė laibai didelį skausmą. Joks asmuo, nurodantis, kad skausmas buvo 8 balų, negalėtų tris dienas net neprisiminti apsižiūrėti, ar nieko nenutiko su jo kūnų bei tris dienas net nepastebėti tariamų sumušimų pvz. prausiantis ar žiūrint į veidrodį.

2.10. Skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog „teismas sprendžia, kad A. J., atlikdamas minėtus smurtinius veiksmus žmonos atžvilgiu, neabejotinai suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti nurodyti padariniai ir tų padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, kad A. J. smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę J. J., sukėlė šiai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveiktą, kaltinamojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.“ Nesuprantama, kuo vadovaujantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. 2025 m. kovo 25 d. teismo posėdžio metu, kaltintojas uždavė nukentėjusiajai klausimą, ar A. J. atliko kokius nors tikslingus veiksmus, tokius kaip smūgių sudavimas, į ką nukentėjusioji atsakė, kad nieko panašaus nebuvo, visi sužalojimai įvyko tik grumtynių dėl telefono metu, todėl nesuprantama, kaip teismas padarė minėtą išvadą, kurią neigia ir pati nukentėjusioji.

2.11. Skunde teigiama, kad teismo išvada dėl kaltės buvimo A. J. veikoje nepagrįsta, padaryta netinkamai atskleidžiant kaltės turinį, neteisingai aiškinant tyčios turinį faktinių bylos aplinkybių kontekste. Nesuvokiama, kodėl teismas ignoravo esminę grumtynių sąlygą, t. y. telefonus. Nukentėjusioji pirmiausia griebė A. J. telefoną, vėliau, kai jį išmetė į balkoną, A. J. paėmė nukentėjusiosios telefoną nuo lovos, kurį vėl gi pati nukentėjusioji savo aktyviais veiksmais bandė atimti, tačiau teismas ignoruodamas vaizdo medžiagą, nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymus, padarė išvadą, kad A. J. veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas veikos padarinius, jų siekė, nors tai prieštarauja visiems byloje esantiems kaltės įrodymams. Teismas nenuoseklių nukentėjusiosios parodymų dėl jai padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių nelaikė esminiu netikslumu bei ignoravo nuteistojo parodymus, kas sukliudė tinkamai atskleisti A. J. kaltės turinį, nes teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Teismas neatsižvelgė į nustatytą faktą, kad tarp sutuoktinių vyko grumtynės ir susistumdymas, taigi buvo abipusis fizinis kontaktas, kurio metu abi pusės naudojo tam tikrą fizinę jėgą vienas prieš kitą. Teismas neturėjo teisinio pagrindo daryti tokias išvadas, kadangi įrodymai vertinti neišsamiai, šališkai, atskirai vienas nuo kitų, nevertinant įrodymų visumos, išvadas grindžiant prielaidomis.

2.12. Skunde pažymima, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (kasacinės nutartys Nr. 2K-71-2012, 2K-299/2013).

2.13. Nuteistojo teigimu, teismui pateikti vieninteliai neginčijami vaizdo ir garso įrodymai ir jų buvimas buvo žinomas tiek A. J., tiek ir nukentėjusiajai. Apie šių įrodymų buvimą A. J. informavo ir ikiteisminio tyrimo pareigūną, kuris nurodė, jog šią medžiagą „galės teisme rodyti“. Ikiteisminio tyrimo metu buvo iš anksto nuspręsta A. J. perduoti teisminiam nagrinėjimui, faktiškai nesigilinant į įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji teisme prisipažino, kad žinojo apie esamą vaizdo įrašą, tačiau nusprendė, kad ši medžiaga neturės jokios reikšmės, tad sąmoningai nutylėjo apie jos buvo ikiteisminio tyrimo metu. Darytina tik prielaida, jog jei A. J. turima medžiaga bent kažkas būtų susidomėjęs, ši byla gal net nebūtų keliavusi iki teismo.

2.14. Skunde pažymima, kad nukentėjusioji tyrimo metu nurodė, kad A. J. atleido ir sutinka su juo susitaikyti. Apie susitaikymo galimybę buvo informuotas A. J. tyrėjo bei pačios nukentėjusiosios. Tam, kad susitaikyti su nukentėjusiąją, A. J. turėjo prisipažinti apie jam inkriminuojamos veikos padarymą. Toks įvykusios situacijos sprendimas A. J. netenkino, kadangi jo prisipažinimas būtų įpareigojantis jį pripažinti esant buvus toms įvykio aplinkybėms, kurių iš tiesų nebuvo. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei kaltintojui, nei teismui nekilo jokių abejonių bandant suvokti, koks turi būti asmens motyvas neprisipažinti tuo, kuo jis yra kaltinamas ir rizikuoti būti nuteistam, nors atsirado visos sąlygos išvengti teistumo ir bausmės susitaikant. Viso proceso metu A. J. gynėsi be advokato, nes žinojo, kad neatliko jokių tyčinių veiksmų siekiu sužaloti savo sutuoktinę, nesmaugė ar kitaip nesiekė sukelti jai fizinio skausmo ar padaryti kūno sužalojimus, ką teisme patvirtino ir pati nukentėjusioji. A. J. tikėjo teismo nešališkumu, kompetencijomis ir negalėjo patikėti, kad gali būti nuteistas už tai, ko nepadarė.

2.15. Skunde teigiama, kad teismas A. J. veiksmuose lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau su tokia teismo pozicija negalima sutikti, kadangi BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, tokia aplinkybė laikytina lengvinanti. Grumtynės dėl telefonų kilo būtent nukentėjusiosios iniciatyva. Nukentėjusioji (kaip pati patvirtino teisme) pirma pradėjo filmuoti savo telefonu sutuoktinį, kuris atsakė lygiai tokiais pačiais veiksmais. Tačiau nukentėjusioji puolė sutuoktinį, ko pasėkoje įvyko grumtynės dėl telefonų, kas sukėlė nežymius sveikatos sužalojimus. Tokie nukentėjusiosios veiksmai atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, kas turėjo sudaryti pirmos instancijos teismui galimybę nustatyti A. J. atžvilgiu lengvinančias aplinkybes.

2.16. Skunde teigiama, kad BK 37 straipsnis nustato, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaitimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

2.17. Nuteistasis skunde pažymi, kad sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir incijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma turi vertinti žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis kakle, kairėje krūtyje, dešiniame šone, dešinėje rankoje, šlaunyse, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva pilve. Be abejo, ši žala — nežymus sveikatos sutrikdymas, yra reikšminga, tačiau, įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

2.18. Skunde teigiama, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos — objektyviųjų ir subjektyviųjų — požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Tai asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis Nr. 2K-413-895/2016). Iš nukentėjusiosios ir kaltininko parodymų matyti, kad sutuoktiniai pastaruoju metu išgyveną skyrybų procesą, kuris veikia kiekvieno iš jų emocinę būklę, vyksta nesutarimai dėl vaiko išlaikymo ir jo gyvenamosios vietos, santykiai yra konfliktiški. Nors teismas nurodė kitaip, tačiau tiek nukentėjusioji, tiek kaltininkas vienodai nurodo žalos atsiradimo aplinkybes, t. y., kad nežymūs sužalojimai atsirado grumtynių metu siekiant atimti telefoną, o ne kaltinamajam siekiant tyčia tai padaryti. A. J. nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti padariniai, tai patvirtino ir nukentėjusioji teismo posėdžio metu atsakant į kaltintojo klausimus. Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad nors A. J. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jo veiką mažareikšme. A. J. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas, todėl laikytina, kad yra sąlygos atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

2.19. Skunde nuteistasis prašo įsigilinti minimas faktines aplinkybes, įvertinti tai, kad kilęs konfliktas šeimoje yra išdava skaudaus skyrybų proceso. Nuteistasis supranta, kad šis buitinis konfliktas turi pasekmes tiek nukentėjusiajai, tiek ir jam pačiam, tačiau jei kaltininko veikoje būtų tyčia, nukreipta į siekius sužaloti ar kitaip sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai ir jis to siektų, tai jis būtų tiesiog sutikės su jam pasiūlyta susitaikymo galimybe. Nuteistasis jokių neteisėtų veiksmų, siekiant padaryti nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą nepadarė, juo labiau neturėjo minčių to siekti, nors teismas, nenurodant jokių motyvų, nustatė priešingai.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.