Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės ir Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo K. M. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams K. M. ir D. K. dėl žalos subrogacijos tvarka atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ su atsakovu K. M. sudarė 2021 m. gegužės 24 d. įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis). Sutarties 1.5.2.11. papunktyje nurodyta, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo; transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti šioje sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus; šis reikalavimas netaikomas draudimo sutartį sudariusiam draudėjui. Sutarties galiojimo pabaiga 2022 m. gegužės 23 d.

22. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir 281 straipsnio 6 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams ir 2 (dvejiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, BK 72 straipsnio 1 – 3 dalimis, 6 dalimi paskirta D. K. baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant K. M. priklausantį, Z. A. vardu registruotą automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

23. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pagal „AB Swedbank“ 2022-01-27 mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 151,40 Eur išmoką už gydymą pagal 2021-12-20 Šiaulių TLK pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini) Įvyk. (duomenys neskelbtini) Byl. (duomenys neskelbtini). Pagal AB „Swedbank“ 2022-01-27 mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 196,76 Eur išmoką už gydymą pagal 2021-12-20 Šiaulių TLK pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini) Įvyk. (duomenys neskelbtini) Byl. (duomenys neskelbtini). Pagal AB „Swedbank“ 2022-01-27 mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 9 043,53 Eur išmoką už gydymą pagal 2021-12-20 Šiaulių TLK pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini) Įvyk. (duomenys neskelbtini) Byl. (duomenys neskelbtini). Pagal AB „SEB“ banko mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo E. Z. 7 171,30 Eur išmoką už turtinę ir neturtinę žalą, pagal susitarimą, įvyk. (duomenys neskelbtini) Byl. (duomenys neskelbtini). Pagal AB „SEB“ banko mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo M. K. 5 000,00 Eur išmoką už neturtinę žalą, pagal susitarimą, įvyk. (duomenys neskelbtini), Byl. (duomenys neskelbtini). Pagal AB „SEB“ banko mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo M. K. 5 000,00 Eur išmoką už kapavietės sutvarkymą, įvyk. (duomenys neskelbtini), Byl. (duomenys neskelbtini). Pagal AB „SEB“ banko mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo N. J. 2 000,00 Eur išmoką už neturtinę žalą, pagal susitarimą, įvyk. (duomenys neskelbtini), Byl. (duomenys neskelbtini). Pagal AB „SEB“ banko mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo M. K. 3 000,00 Eur išmoką D. už neturtinę žalą pagal susitarimą, įvyk. (duomenys neskelbtini), Byl. (duomenys neskelbtini). Iš viso - 31 562,99 Eur.

24. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš atsakovų D. K. ir K. M. solidariai 15 791,50 Eur žalos, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidos.

Dėl apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo motyvų

26. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti, apima du atvejus: 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis); 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016, 32, 34 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. TPVCAPDĮ ir Vyriausybės nustatytos Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarkos nurodytais atvejais draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti sumokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo iš atsakingo už žalą asmens ar draudėjo arba apdraustojo. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

29. Pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas eismo įvykio aplinkybes, kad kai kurie nukentėjusieji automobiliu važiavo neprisisegę saugos diržų, kurių veiksmai pažeidė Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, kas savaime laikoma neteisėtais veiksmais. Tai, kad visi nukentėjusieji žinojo, jog sėda į transporto priemonę, kurią vairuos akivaizdžiai neblaivus asmuo – D. K., neturėjęs teisės vairuoti, ir ši aplinkybė nukentėjusiesiems ar bent daliai jų negalėjo būti nežinoma, nes jie palaikė artimus ryšius, todėl teismas pripažinęs, kad saugos diržų neužsisegimas yra didelis pačių nukentėjusių neatsargumas, nusprendė ieškovei priteistiną žalą sumažinti 50 proc.

30. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir ji įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo. Siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų balansą, taikant šią normą turi būti įvertintas ne vien nukentėjusiojo neatsargumas, bet ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo elgesio (ne)atitiktis teisės aktų, rūpestingumo ir apdairumo standartams (kaltė) ir tik tuomet sprendžiama dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo ar reikalavimo atmetimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020 25 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nukentėjusieji eismo įvykio metu važiavo neprisisegę saugos diržų. Taigi nukentėjusieji pažeidė KET 196 punkto reikalavimą – važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais, būtina juos užsisegti. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad transporto priemonę vairavo akivaizdžiai neblaivus asmuo – D. K., kuris neturėjo teisės vairuoti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pačių nukentėjusiųjų veiksmai pripažinti dideliu neatsargumu. Akivaizdu, kad jeigu nukentėjusieji būtų segėję saugos diržus, sužalojimų padariniai galėjo būti kitokie. Todėl apeliantės apeliaciniame skunde interpretuojamas nukentėjusiųjų elgesys, jų pačių suvokimo lygis vykstant eismo įvykiui, nepaneigia nukentėjusiųjų didelio neatsargumo.

32. Pažymėtina, kad apeliantės nurodyti teiginiai dėl sumažintų išmokų dydžių žuvusiojo motinai E. Z., sesei M. K., močiutei N. J., sūnėnui D. R., apeliacinės instancijos teismo vertinimu neįrodo, kad tokiu būdu apeliantė tinkamai laikėsi pareigos, t. y. vertino nukentėjusiųjų elgesį, bei atitinkamai apskaičiavo draudimo išmokų dydį. Kaip matyti bylos duomenimis, iš apeliantės kaip draudikės pateiktų sprendimų nei viename sprendime nebuvo nurodyta, kad draudimo išmoka būtų mažinama. Priešingai nei teigia apeliantė, Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendyje nurodyta, kad apeliantei pavyko suderinti pozicijas dėl žalos dydžio ir buvo pasirašyti susitarimai dėl žalos atlyginimo, kuriuos įvykdė (minėto nuosprendžio 17 lapas), kas įrodo, kad apeliantė susitardama su žuvusiojo artimaisiais savo rizika priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, pačiai apeliantei nevisiškai tinkamai atlikus pareigą išsiaiškinti aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias draudžiamojo įvykio faktą ir lemiančias jos pareigą (ne)išmokėti draudimo išmoką.

33. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad skundžiamu sprendimu teismo nuspręstą draudimo išmokos 50 procentų mažinimą draudžia 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos perlamento tarybos direktyva 2009/103/EB, „dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo“. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2009/103/EB nuostatos reglamentuoja tik draudimo apsaugos geografinę apimtį ir lygį, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, ir nereglamentuoja draudėjo ir draudiko tarpusavio teisinių santykių, todėl minėti apeliantės teiginiai atmestini.

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįvertino pačių nukentėjusiųjų pernelyg neatsargių veiksmų, paskaičiuodama draudimo išmokų sumų dydžius, todėl sprendimas paliktinas galioti šioje dalyje, o apeliantės apeliacinio skundo reikalavimai atmestini.

Dėl apelianto K. M. apeliacinio skundo motyvų

35. Apeliantas/atsakovas K. M. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl žalos subrogacijos tvarka atlyginimo. Apeliantas nurodo, kad būtent dėl asmenų, dalyvavusių eismo įvykyje, didelio neatsargumo, jų aiškiai labai rizikingo elgesio nulėmė jiems žalos atsiradimą, o byloje nėra duomenų, kad atsakovas atliko kokius nors aktyvius veiksmus, kuriais automobilio rakteliai buvo perduoti D. K.. D. K. be K. M. (atsakovo) sutikimo, leidimo ir žinios neteisėtai užvaldė didesnio pavojaus šaltinį (transporto priemonę), priklausantį atsakovui, todėl nepagrįstai skundžiamu teismo sprendimu taikyta solidari atsakomybė jo atžvilgiu.

36. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės taikymo išimčių – griežtosios atsakomybės taikymas už didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) padarytą žalą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

37. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovas/apeliantas K. M. yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). CK 6.270 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 21 d. atsakovas D. K., vairuodamas atsakovui K. M. priklausantį automobilį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, ir būdamas neblaivus, bėgdamas nuo policijos, viršijo greitį, nesuvaldė transporto priemonės, ir įvažiavo į kelkraštyje esantį griovį. Eismo įvykio metu kartu važiavusiems keleiviams E. J., T. T., V. J. padaryti sužalojimai, o keleivis E. K. dėl eismo įvykio metu padarytų sužalojimų mirė. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Taigi nagrinėjamos bylos atveju žala kartu važiavusiems keleiviams E. J., T. T., V. J. sveikatai, o keleiviui E. K., mirus, jo artimiesiems, atsirado kaip eismo įvykio pasekmė.

39. A. K. M. apeliaciniu skundu argumentuoja, kad dėl įvykusio eismo įvykio pasekmių, už padarytą žalą atsako tik D. K., kadangi kol jis miegojo, įvyko eismo įvykis, o raktelius nuo transporto priemonės atsakovas D. K. paėmė be jo žinios, todėl teismas nepagrįstai nusprendė taikyti solidarią atsakomybę jo atžvilgiu.

40. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame nustatytų aplinkybių, įvykio metu faktinis didesnio pavojaus šaltinio – apeliantui K. M. priklausančios transporto priemonės – valdytojas buvo D. K., todėl už sukeltą žalą jis atsako be kaltės, apeliaciniuose skunduose tai neginčijama. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad civilinis atsakovas K. M. žalą padariusio D. K. sukelto eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės faktinis valdytojas. Dėl to, sprendžiant, ar tokiomis aplinkybėmis ir jis turi atsakyti už D. K. sukeltą žalą, turi būti nustatytas jo atsakomybės teisinis pagrindas.

41. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vadovaujantis CK 6.263 straipsniu, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

42. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo K. M. ir liudytojų teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, sprendė, kad nors byloje ir nėra vienareikšmiškų duomenų, kad atsakovas/apeliantas K. M. atliko kokius nors aktyvius veiksmus, kuriais automobilio rakteliai būtų perduoti D. K., tačiau K. M. nesiėmė pakankamų ir būtinų priemonių, kad automobilio rakteliai nebūtų pasiekiami kitiems asmenims. Teismas konstatavo, kad K. M., kaip teisėtas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kas sąlygojo, jog automobilio valdymo kontrolė perėjo kitiems asmenims.

43. Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai įstatymuose įtvirtinti draudimai suponuoja aktyvią transporto priemonės valdytojo pareigą užtikrinti, kad jam priklausanti transporto priemonė nebūtų naudojama ir nedalyvautų eisme, o vien aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie tam tikrų faktų egzistavimą, kaip argumentuoja apeliantas apeliaciniame skunde, kad raktelius nuo jo automobilio paėmė D. K. jam nežinant, kol jis miegojo, nėra pakankama konstatuoti, kad nėra jo kaltės civilinės teisės prasme, t. y. jis negali gintis pasyviu nežinojimu tais atvejais, kai jam tenka pareiga imtis tam tikrų veiksmų ar įsitikinti tam tikrų faktų buvimu.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad tiek atsakovas K. M., tiek atsakovas D. K. buvo neblaivūs, o išgertuvių metu K. M., būdamas transporto priemonės valdytojas, nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas ko pasekoje tokiais savo veiksmais neužtikrino, kad padidinto pavojaus šaltinio kontrolė nepereitų kitiems asmenims, padarė pagrįstą išvadą, jog tokios transporto priemonės savininkas K. M. turėjo pareigą užtikrinti, kad jokiais tikslais ir jokiomis sąlygomis transporto priemonė nebūtų eksploatuojama, o juo labiau – leidžiama ja naudotis kitam asmeniui.

45. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto/atsakovo apeliaciniame skunde subjektyviai išskirtinai sureikšminamas faktas, kad įvykio dieną D. K. automobilį pasiėmė jo savininkui K. M. apie tai nepasakęs, ir pastarasis nežinojo, kad tą dieną D. K. pasiims automobilį, kaip šalinantį transporto priemonės savininko K. M. civilinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju vien ši apelianto nurodyta aplinkybė, atsižvelgiant į visas kitas byloje nustatytas aplinkybes, savaime nepaneigia atsakovo/apelianto civilinės atsakomybės.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtus apelianto argumentus paneigia Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendyje įvertinti nukentėjusiojo T. T. parodymai, kuriais nukentėjusysis parodo, kad „<...nuėjus į K. M. butą, kur „baliavojo“, tačiau labai trumpai, nes nedaug turėjo gerti, o be to, važiuojant atgal jau automobilyje gėrė, tai pas K. M. prabuvo gal kokį 20 minučių ir susiruošė važiuoti į (duomenys neskelbtini), nes E. K. buvo iš P. ir siūlė jiems važiuoti pas kažkokį žmogų „baliavoti“ jie sutiko, tačiau K. M. atsisakė vairuoti, nes buvo daug išgėręs degtinės. Automobilio raktelius pasiėmė D. K....>“ (minėto nuosprendžio 7 lapas), kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu įrodo, jog apeliantas neatskleidė visų aplinkybių, buvusių išgertuvių metu. Pabrėžtina, kad apeliantas neskundė minėto nuosprendžio dalyje dėl jam priklausančio konfiskuotino turto (transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (minėto nuosprendžio 18 lapas), o iš liudytojo K. M. 2021 m. lapkričio 26 d. apklausos protokolo matyti, kad K. M. pretenzijų dėl automobilio neturėjo (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga III t., 44-47 lapai), civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo nereiškė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas argumentuodamas „nežinojimu“ siekia išvengti atsakomybės už žalą, atsiradusią po eismo įvykio. Šie argumentai, negali būti pasirinktinai išskiriami ir sureikšminami, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas, todėl teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, kaip nepagrįstus, kad valdyti didesnio pavojaus šaltinį apeliantas prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

47. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nelėmusiais skolininko civilinės atsakomybės tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895 28 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas sąlygas apelianto K. M. civilinei atsakomybei atsirasti: civilinis atsakovas K. M., pats būdamas išgertuvių dalyviu, turėjo pasirūpinti, kad jo transporto priemonės valdymo kontrolė nepereitų kitiems asmenims, o neatsakingas jo elgesys (kaip teigia apeliantas, palikti automobilio rakteliai matomoje vietoje, jo paties nuėjimas miegoti), leido pasinaudoti tokios teisės neturinčiam D. K., t. y. neteisėtai užvaldyti jam priklausančią transporto priemonę, ko pasekoje, neteisėtai transporto priemonę vairavęs D. K. padarė eismo įvykį, dėl kurio ne tik buvo kartu su juo važiavusiems keleiviams sutrikdyta sveikata, bet ir vienam iš jų žuvus, dėl eismo įvykio sukeltų sveikatos sutrikimų. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad transporto priemonės savininkas K. M. už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą atsakingas solidariai su transporto priemonę valdžiusiu D. K.. Tai, priešingai nei teigia apeliantas, atitinka tiek įstatymų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės pagrindus, nuostatas, tiek teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų ir padarytos žalos.

49. Apelianto įsitikinimu teismas nepagrįstai netenkino atsakovo/apelianto K. M. prašymo taikyti ieškovės 9 391,69 Eur reikalavimui ieškinio senaties terminą. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties skaičiavimo taisykles, nepagrįstai netyrė bei neidentifikavo konkrečių prievolių (įskaitant kiekvienos tokios prievolės konkretaus dydžio), tokios kiekvienos konkrečios prievolės subjektų (kreditorius ir skolininkas) ir kada konkrečiai kiekviena konkreti prievolė ieškovės buvo pilnai (visiškai) įvykdyta.

50. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs aplinkybes, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmoką dėl eismo įvykio mokėjo dalimis, o ieškinys, kurio pagrindu priimtas sprendimas už akių, yra peržiūrimas šiuo sprendimu, bei teismui buvo pateiktas 2023 m. kovo 30 d., nusprendė, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio senaties terminas būtų skaičiuojamas paskutinę išmokos dieną laikant 2022 m. rugpjūčio 17 d., ar 2022 m. spalio 31 d., ieškinys pateiktas anksčiau negu po vienerių metų nuo šių sumų išmokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ginčijamo sprendimo išvadomis šiuo atveju. Pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pradžia regresiniam draudiko reikalavimui į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apsidraudusį asmenį (draudėją) laikomas pagrindinės prievolės įvykdymo – visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo nukentėjusiam asmeniui (ar trečiajam asmeniui, padengusiam nukentėjusiajam visą žalą ar jos dalį) ar draudiko korespondentui, jeigu prievolę nukentėjusiam asmeniui įvykdė draudiko patikėtinis kitoje valstybėje, – momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

51. Reikalavimo perėjimą regreso tvarka pagal įstatymus reglamentuojančio CK 6.114 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas. Taigi reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui siejamas su visos prievolės (kurią turėjo įvykdyti keli skolininkai) įvykdymu. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia taip pat siejama su pagrindinės prievolės, bet ne jos dalies, įvykdymo momentu. Nurodytas teisinis reglamentavimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad draudikas, pagrindinę prievolę įvykdęs dalimis, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą kitam atsakingam draudikui, remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo arba atsiskaitymo su draudimo išmoką išmokėjusiu korespondentu (jeigu prievolę nukentėjusiam asmeniui įvykdė draudiko patikėtinis kitoje valstybėje) dienos. Pažymėtina, kad toks aiškinimas neužkerta kelio draudimo išmoką sumokėjusiam draudikui reikšti atgręžtinio reikalavimo po kiekvienos jos dalies sumokėjimo, tačiau to daryti jo neįpareigoja. Be to, jis atitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

52. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo argumentais į apelianto apeliacinį skundą, kad negalima senaties termino skaičiuoti tik daliai draudimo išmokos, kaip teigia apeliantas dėl ieškovės sumokėtos išmokos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, t. y. senaties termino pradžia yra visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo nukentėjusiam asmeniui/nukentėjusiems asmenims sumokėjimo diena, kai įvykdoma pagrindinė prievolė. Todėl apelianto teiginiai, kad turėjo būti atskirai vertinamas kiekvienos išmokos terminas yra nepagrįsti ir prieštaraujantys kasacinio teismo išaiškinimams dėl ieškinio senaties termino taikymo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovės regresinio reikalavimo ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinių skundų argumentus ir atsiliepimų į skundus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmestini, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).

55. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, atmetus šalių teiktus apeliacinius skundus, apeliantų bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.