Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ atstovei advokatei Kristinai Grigaliūnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ patikslintą ieškinį atsakovams dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų E. L., K. Š. ir R. L. 4627,04 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovų visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtoje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).

Byloje nėra ginčo, kad 2019 m. birželio 15 d. automobilio Seat Ibiza, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoju buvo atsakovas E. L.. Byloje kilo ginčas, ar nurodytą dieną minėtos transporto priemonės savininkas buvo atsakovas K. Š., o valdytojas atsakovas R. L..

VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonės Seat Ibiza, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja-savininke registruota O. J.. Minėtos valstybės įmonės duomenys patvirtina ir paties K. Š. teismui nurodytas aplinkybes, kad automobilį Seat Ibiza buvo pirkęs pagal pirkimo-pardavimo sutartį, bet registracijos liudijimo neturi; automobilį pirko, bet to nedeklaravo. Iš transporto priemonių registro duomenų matyti, kad ankstesnė savininkė 2017 m. gruodžio 9 d. pranešė apie minimos transporto priemonės perdavimą naujajam savininkui K. Š.. Tačiau pastarajam neįregistravus transporto priemonės savo vardu, transporto priemonė išregistruota automatiškai, paskutinės operacijos data 2017 m. gruodžio 19 d. Nors atsakovas K. Š. nurodė, kad nebuvo transporto priemonės savininkas, nes nebuvo jos įregistravęs savo vardu, tačiau, kaip ne kartą išaiškinta teismų praktikoje, ne automobilio įregistravimas yra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Nuosavybės teisė įgyjama automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi. Aplinkybę, jog automobilį Seat Ibiza buvo pirkęs pagal pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas K. Š. patvirtino. Todėl ši ir anksčiau minėtos aplinkybės sudaro pagrindą teismo išvadai, jog 2019 m. birželio 15 d. būtent K. Š. buvo transporto priemonės savininkas. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog 2022 m. sausio 5 d. K. Š. visgi atsiėmė automobilį iš saugojimo vietos, įgyvendindamas savo kaip savininko teisę.

R. L. atsakovu byloje patrauktas patikslintu ieškiniu nurodant, jog pagal jo paties kaip liudytojo parodymus, transporto priemonės savininkas K. Š. buvo transporto priemonę perdavęs R. L. valdymui. Nors apklausiamas liudytoju R. L. nurodė, kad jis automobilį iš K. Š. buvo „paėmęs ant dalių“, jis jam sumokėjo 50 Eur už automobilį, tačiau tokios aplinkybės nebuvo patvirtintos nei paties R. L. kaip atsakovo, nei atsakovo K. Š. paaiškinimais. Teikdamas paaiškinimus K. Š. nurodė, kad 2019 m. birželio mėnesį ruošė automobilį utilizavimui, 2019 m. birželio 15 d. automobilis stovėjo R. L. kieme, bet automobilis priklausė jam ir jis jį ardė. 50 Eur R. L. jam buvo davęs už automobilio variklį. Apklausiamas kaip atsakovas ir R. L. patvirtino, kad automobilis jam nepriklausė ir jis jo neįsigijo, buvo susidomėjęs tik atskiromis jo dalimis. Su K. Š. buvo susitarę, kad abu kartu automobilį išardys, jis šiam padės, galės išsiimti variklį. Esant minėtoms aplinkybėms ir iš esmės sutampantiems K. Š. ir R. L. paaiškinimams teisme, teismas sprendžia nesant pagrindo išvadai, jog atsakovas R. L. 2019 m. birželio 15 d. buvo aptariamo automobilio valdytojas, taigi, ir solidariai su kitais atsakovais atsakingas už jo priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų susidarymą. Nors Seat Ibiza ir buvo R. L. kieme, jam buvo palikti automobilio rakteliai, tačiau iš anksčiau aptartų aplinkybių spręstina, jog automobilis ten buvo paliktas tik dėl to, kad K. Š. neturėjo galimybių jį ardyti savo kieme, neturėjo reikiamų priemonių, įrankių. Tik K. Š. sprendė, kokius veiksmus su transporto priemone atlikti, kurias dalis galima išimti, kurias ketina utilizuoti pats. Be to, E. L. automobilį pasiėmė ne tik be K. Š., bet ir be R. L. žinios. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, jog automobilis buvo perleistas R. L. valdymui, todėl ieškinio reikalavimai atsakovo R. L. atžvilgiu atmestini.

Byloje kilo ginčas ir dėl atsakovų K. Š. bei E. L., kaip transporto priemonės Seat Ibiza, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo ir savininko, solidarios pareigos atlyginti šios transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovas E. L. tokios savo pareigos iš esmės neneigė, tik nurodė, kad negavo jokių pranešimų apie susidariusias išlaidas. Atsakovas K. Š. teigė, jog neturi pareigos tokias išlaidas atlyginti, kadangi ne jis vairavo transporto priemonę, ne dėl jo veiksmų ji buvo priverstinai nuvežta ir saugojama.

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. birželio 15 d. transporto priemonės perdavimo ir priėmimo aktas, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN15.-1085-284/2019 bei atsakovo E. L. paaiškinimai patvirtina, kad ginčo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į saugojimą aikštelę ir ten buvo saugoma dėl ją vairavusio E. L., kuris nesilaikė Kelių eismo taisyklių, padaryto administracinio nusižengimo. Jam apie transporto priemonės nuvežimą buvo žinoma, šios aplinkybės atsakovas E. L. neginčijo. Nurodė, jog sakė K. Š., kad šis atsiimtų automobilį iš saugojimo aikštelės, apie kitus veiksmus, kuriais galimai siekė, jog transporto priemonė būtų atsiimta, teismui nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1671-924/2021). Tačiau tokių aplinkybių byloje atsakovas E. L. neįrodė ir neįrodinėjo. Atsakovas E. L. neįsitikino ir neužsitikrino, jog tinkamai įvykdė visas savo pareigas dėl jo padaryto administracinio teisės pažeidimo susiklosčiusioje situacijoje, kas turėjo įtakos išlaidų už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą susidarymui. Atsakovas šiuo atveju turi prisiimti tokio savo netinkamo ir neteisėto elgesio teisines pasekmes ir atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia atsakovą E. L. turint pareigą atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje.

Sprendžiant dėl atsakovo K. Š. solidariosios atsakomybės atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, svarbu nustatyti, ar atsakovas buvo tinkamai ir laiku informuotas apie nuvežtą ir saugojamą transporto priemonę.

SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog pagal šią įstatymo normą kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, už saugojimą priteistinos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Osvalda“ pranešimas apie susidariusią skolą K. Š. buvo siunčiamas 2020 m. birželio 17 d. Nors atsakovas nurodė, kad tokio pranešimo negavo, tačiau iš pašto siuntų informacinės sistemos matyti, kad siunta 2020 m. birželio 20 d. buvo įteikta. K. Š. informuotas, kad siekiant išvengti tolimesnio skolos didėjimo, turi susisiekti su ieškovės atstovu dėl automobilio atsiėmimo. Nors vien pranešimo išsiuntimas ir pašto siuntų sistemos patvirtinimas apie siuntos įteikimą nereiškia, kad pranešime apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą nurodyta informacija buvo įteikta būtent atsakovui (kuris šią aplinkybę neigė), tačiau nagrinėjamu atveju įvertintinos ir kitos susijusios aplinkybės. Visų pirma, atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jis apie priverstinio nuvežimo faktą žinojo nuo pat pradžių, t. y. apie tai, kad automobilis nuvežtas į automobilių saugojimo aikštelę, jis sužinojo po 3–4 dienų, jam apie tai pranešė kažkas iš kaimo. Be to, nors K. Š. teigia, kad nieko nežinojo apie administracinio nusižengimo bylos E. L. atžvilgiu nagrinėjimą, tačiau iš administracinio nusižengimo bylos Nr. AN15.-1085-284/2019 medžiagos matyti, kad jam buvo siunčiamas šaukimas į teismo posėdį, kuris įteiktas jo sutuoktinei pasirašant grąžinamajame pranešime. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, jog teismo šaukimas paties transporto priemonės savininko nepasiekė ir nebuvo jam perduotas, K. Š. nenurodė, tik deklaratyviai teigdamas, jog šaukimo negavo, nes ant jo nėra jo parašo. Paminėtina, kad ir E. L. nurodė raginęs K. Š. atsiimti transporto priemonę. Taigi, akivaizdu, jog atsakovas žinojo, kad jo automobilis ieškovės yra saugomas bei, kad už automobilio saugojimą yra skaičiuojamas mokestis. Pastebėtina ir tai, kad automobilio jo savininkas neatsiėmė net ir gavęs pranešimą iš teismo apie ieškovės inicijuotą civilinę bylą (2021 m. balandžio mėn.).

Įvertinus atsakovo K. Š. elgesį ir poziciją, išreikštą teisme, spręstina, jog transporto priemonės jis neatsiėmė ne dėl to, kad apie jos nuvežimą ir saugojimą nežinojo, o dėl to, kad laikėsi nuomonės, jog „atsako tas, kas pasiima automobilį, nes važiavo ne jis“. Minėtos teismo nustatytos aplinkybės, sudaro pakankamą pagrindą teismui spręsti, jog atsakovas nuo pat pradžių žinodamas apie jam priklausančios transporto priemonės saugojimą, ilgą laiką nesiimdamas realių veiksmų dėl automobilio atsiėmimo, prisiėmė riziką dėl šio automobilio saugojimo išlaidų bei jų kasdieninio didėjimo bei dėl to kilusių neigiamų pasekmių, t. y. pareigos jas atlyginti.

Ginčo dėl saugojimo paslaugų įkainio byloje nebuvo, atsakovų prievolė atsirado priverstinės pasaugos pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai ieškovės ir Šiaulių AVPK sutartyje įtvirtintos saugojimo kainos neginčijo, neįrodinėjo kainos nesąžiningumo ar pan., teismas sprendžia, jog priteistinai sumai skaičiuoti taikytinas Sutartyje nurodytas tarifas (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1496-560/2018; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1484-467/2018).

Nesutiktina su atsakovo atstovo argumentu, kad prašoma priteisti suma palyginus su automobilio rinkos verte prieštarauja protingumo kriterijui, todėl saugotojas turėjo įvertinti automobilio vertę, jį parduoti, padengti susidariusias išlaidas. Pažymėtina, jog priverstinis transporto priemonių nuvežimas šiuo atveju buvo atliktas pagal policijos nurodymus ir saugotojas negalėjo atsisakyti vykdyti policijos pareigūno priimtą sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę ir ją saugoti net ir tuo atveju jei jos vertė minimali (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-607-258/2017). Be to, pažymėtina, jog įstatymas numato saugotojo teisę, o ne pareigą, parduoti saugomą daiktą. Visa rizika bei atsakomybė negali būti perkelta vien tik saugotojui, nes tai neatitiktų protingumo reikalavimo. Būtent automobilio savininkas privalo dėti visas pastangas ir savalaikiai atsiimti automobilį, taip išvengiant saugojimo išlaidų didėjimo, o ne apsiriboti deklaratyviais teiginiais, jog automobilis turėjo būti pardavinėjamas saugotojo iniciatyva ir tokiu būdu kompensuojamos saugojimo išlaidos (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. liepos 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-368-280/2021).

Nustatęs, jog susidariusias išlaidas ieškovei atlyginti turi atsakovai E. L. ir K. Š., teismas sprendžia, jog ne visa prašoma priteisti suma iš atsakovų priteistina solidariai. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė Seat Ibiza, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), E. L. buvo pasiimta be K. Š. žinios, sutikimo ar juo labiau leidimo, o iki administracinio nusižengimo bylos E. L. atžvilgiu išnagrinėjimo ir joje priimto nutarimo įsiteisėjimo dienos (2019 m. liepos 24 d.), transporto priemonės savininkas, net ir žinodamas apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, neturėjo galimybės ją atsiimti, transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidos (96,80 Eur) ir jos saugojimo išlaidos už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 24 d. (193,60 Eur (4,84 Eur x 40 d.)) priteistinos tik iš atsakovo E. L., kaip asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų, šios išlaidos susidarė. Likusi prašomų priteisti išlaidų suma priteistina solidariai iš atsakovų E. L. ir K. Š..

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti 5 dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Ieškovei iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Vadovaujantis CPK 79 straipsniu, 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovų ieškovei lygiomis dalimis priteistinas 104 Eur žyminis mokestis bei 957,60 Eur už advokato pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) 260, 263–270 straipsniais, 284 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

290,40 Eur (du šimtus devyniasdešimt eurų 40 ct) transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų

5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2021 m. balandžio 30 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

ieškovei UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, buveinė – Šiaulių m., Pramonės g. 23L-2, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Swedbank“.

Priteisti solidariai iš atsakovų K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

4336,64 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus trisdešimt šešis eurus 64 ct) transporto priemonės saugojimo išlaidų

5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2021 m. balandžio 30 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

ieškovei UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, buveinė – Šiaulių m., Pramonės g. 23L-2, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Swedbank“.

Ieškinį atsakovo R. L. atžvilgiu atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 104 Eur (vieną šimtą keturis eurus) žyminio mokesčio bei 957,60 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 60 ct) advokato pagalbos išlaidų ieškovei UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, buveinė – Šiaulių m., Pramonės g. 23L-2, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Swedbank“.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.