Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Laima Gerasičkinienė, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovams T. Ž. ir I. Š. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Byloje teismas nustatė, kad įsteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje atsakovas I. Š. buvo pripažintas kaltu padarius pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 123 str. 1 d. 123 str. 5 d., 129 str., ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1 158 EUR bauda be transporto priemonės konfiskavimo už tai, kad jis 2016-04-11, apie 3.05 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,12 promilių neblaivumas, vairavo automobilį „Mazda“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, automobiliui buvo neatlikta valstybinė techninė apžiūra, automobilis neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Automobilis 2016-05-11 buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę Eišiškių pl. 127, Vilniuje.

17. Teismo nuomone, nors tiek sutarties, tiek įstatymo nuostatos ieškovui suteikia teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą, pervežimą ir saugojimą savarankiškai iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepagrįstai ilgai delsė informuoti atsakovus apie įsiskolinimą ir automobilio atsiėmimą, net beveik pusė metų laiko nuo pakartotinio raginimo atsakovui išsiuntimo nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas išsiieškoti skolą, kas išplaukia iš paties ieškovo pareigos (CK 6.229 str. 3 d.), ir atsižvelgiant į ieškovo nurodomą teismų praktiką analogiškoje byloje, už automobilio saugojimą (kito asmens reikalų tvarkymą) ieškovui priteistiną sumą mažino.

18. Teismas laikė, kad protinga laikyti automobilį saugojimo aikštelėje už 30 EUR mėnesinį mokestį. Todėl, kad ieškovas sudarė su trečiuoju asmeniu nesąžiningą sutartį, pats sąmoningai ilgai delsė pranešti atsakovui apie automobilio atsiėmimo galimybę, dirbtinai „augino“ paslaugos kainą, veikė ne atsakovų interesais, ieškovui solidariai iš atsakovų priteistina suma už transporto priemonės saugojimą ieškovo aikštelėje 365,04 EUR (30 EUR x 11 saugotų mėnesių + 35,04 EUR už transporto priemonės nuvežimą).

III. Apeliacinio skundo argumentai

20. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistiną sumą daugiau nei dešimt kartų. Akcentavo, kad įsiskolinimo atsiradimą lėmė išimtinai pačių atsakovų veiksmai, kai jie nuo priverstinio automobilio nuvežimo 2016-05-11 iki pat 2017-04-28, kai atsakovas pateikė pareiškimą dėl automobilio atsisakymo, nesiėmė jokių veiksmų. Procesiniai dokumentai buvo įteikti atsakovams tiek asmeniškai, tiek per darbovietę, tačiau atsakovai ne tik ignoravo vykstantį procesą, tačiau nesiėmė ir jokių veiksmų bent iš dalies atsiskaityti su ieškovu. Patys atsakovai niekada nėra pareiškę pretenzijų dėl ieškovo taikomų paslaugų įkainių ar įsiskolinimo dydžio, nors tokią galimybę turėjo. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai sutartį pripažino nesąžininga, o paslaugų įkainius – lupikiškais.

22. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, motyvuojamoje dalyje dėl „protingo“ paslaugos įkainio nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009, nes ši nutartis, kiek tai tiesiogiai susiję su paslaugos įkainiais, yra priimta iš esmės skirtingomis aplinkybėmis nei ginčo civilinės bylos atveju. Nagrinėjamu atveju atsakovams nuo pat automobilio priverstinio nuvežimo (2016-05-11) neabejotinai buvo žinoma apie tai, jog automobilis yra priverstinai nuvežamas, padarius ATPK pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę nauji įrodymai gali būti pateikiami: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus – Viešojo pirkimo sąlygas ir AB „Lietuvos paštas“ registruotųjų pašto siuntų sąrašus. Atsižvelgiant į tai, kad šalys yra susipažinusios su pateiktais dokumentais, galėjo dėl jų teikti paaiškinimus atsiliepimuose į apeliacinį skundą, tačiau šia savo teise nepasinaudojo, dokumentai priimami ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

24. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Tomadas“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai.

26. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta ir šios aplinkybės nėra ginčijamos, kad atsakovas I. Š. 2016-05-11, apie 3.05 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,12 promilių neblaivumas, vairavo automobilį Mazda, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, automobiliui neatlikta valstybinė techninė apžiūra, automobilis neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovas 2016-05-11 gavo Vilniaus apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę Mazda MX3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei nugabeno ją saugojimui į ieškovo sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Eišiškių pl. 127, Vilnius. Transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, kad, apžiūrint transporto priemonę, dalyvavo atsakovas I. Š..

27. Priverstinai nuvežus automobilį bei priėmus jį saugoti, automobilio savininkas T. Ž. bei automobilio valdytojas I. Š. Vilniaus AVPK KPV KRP bei Vilniaus AVPK Aptarnavimo skyriaus duomenimis nurodytais atsakovų adresais buvo informuoti apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei paraginti atsiskaityti (2016-08-16, 2016-10-14 pranešimai, 2016-10-18, 2016-11-23 pakartotiniai pranešimai). Atsakovas T. Ž. ieškovo sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelėje, adresu Eišiškių pl. 127, Vilniuje, 2017-04-28 parašė pareiškimą dėl automobilio atsisakymo.

28. Aukščiau pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija, laiko, kad jos patvirtina ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos skolos dydį, nors niekas iš byloje dalyvaujančių asmenų jo iš esmės neginčijo. Teisėjų kolegija su apelianto skundo argumentais iš esmės sutinka ir pažymi, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą, neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

29. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2016-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016; 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-684/2018 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, laiko esant reikšminga tai, kad atsakovai buvo asmeniškai informuoti apie civilinės bylos nagrinėjimą, taigi turėjo teisę ir pareigą ginti savo teises civilinės bylos nagrinėjimo metu, tačiau savo procesinėmis teisėmis naudojosi pasyviai, prašomo priteisti skolos dydžio neginčijo. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos 2015-11-04 viešojo pirkimo sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-286 sąlygas (konkrečiai – dėl automobilio saugojimo kainos) savo iniciatyva, pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias sprendimo priėmimą (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnis ir kt.).

31. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas pagrįstai nurodo, kad ginčo dėl priteistinos sumos ar įkainio nebuvo, atsakovų prievolė atsirado priverstinės pasaugos pagrindais, o 2015-11-04 viešojo pirkimo sutartis sudaryta ieškovui laimėjus viešąjį pirkimą pagal mažiausios kainos kriterijų, į ką pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė.

32. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai 2015-11-04 viešojo pirkimo sutartį vertino kaip vartojimo sutartį ir iš esmės tuo pagrindu neteisingai sprendė, kad sutartyje numatyta kaina už automobilio saugojimą yra per didelė ir neprotinga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011 įtvirtino taisyklę, kad šiems santykiams taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis), o ne vartojimo teisinius santykius. CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad sutartinius pasaugos santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.830–6.849 straipsniai) taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą, jeigu įstatymas nenustato ko kita.

33. Taigi nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad ieškovas transporto priemonę priverstinai nuvežė ir saugojo ne savo iniciatyva, o, vykdydamas prievolę, kylančią iš su Vilniaus apskrities VPK sudarytos pasaugos sutarties, t. y. ne savanoriškai pagal CK 6.229 straipsnio 1 dalies prasmę, bet veikdamas pagal suinteresuotų asmenų – sutarties šalių – išankstinį susitarimą. Pasaugos sutartis buvo sudaryta užtikrinant abiejų jos šalių interesus (policijos komisariato interesą užtikrinti įstatymo nustatyta tvarka paimtos transporto priemonės saugojimą ir atsakovo interesą gauti pajamų už sutarties vykdymą).

34. Minima sutartimi dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo ieškovas įsipareigojo priverstinai nuvežtas transporto priemones saugoti 24 valandas per parą nuo fizinių veiksnių (sutarties 5.9 punktas), grąžinti transporto priemonę savininkui ar jo įgaliotam asmeniui (sutarties 5.14 punktas), susitarta, jog už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą apmokės transporto priemonių savininkai, o tam tikrais atvejais – užsakovas Vilniaus apskrities VPK (sutarties 10 punktas). Šios sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo nuostatos turi būti vertinamos kartu su viešojoje teisėje įtvirtintomis transporto priemonių savininkų ar valdytojų pareigomis.

35. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo žinoti ir vykdyti eismo dalyvių pareigas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos, muitinės ir kitų reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos. Tais atvejais, kai transporto priemonės valdytojas nesilaiko nurodytų įpareigojimų, jam gali kilti tiek administracinė atsakomybė, tiek turtinė prievolė atlyginti savo veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).

36. Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą, kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).

37. Kadangi konkrečiu atveju atsakovas, transporto priemonės valdytojas I. Š. padarė administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 129, 123 straipsnių 1 ir 5 dalis, t.y. vairavo transporto priemonę neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, tai jis solidariai su transporto priemonės savininku turi pareigą atlyginti dėl tokių pažeidimų padarinių pašalinimo trečiųjų asmenų patirtas išlaidas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnis).

38. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo 2015-11-04 viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-286 per viešųjų pirkimų institutą reglamentuojančias teisės normas, kadangi tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių yra teismingos apygardų, kaip pirmosios instancijos, teismams (CPK 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

39. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas - transporto priemonės valdytojas I. Š. dalyvavo priverstinai nuvežant transporto priemonę, pasirašė, kad transporto priemonės nuvežimo aktą gavo. Taigi jam priverstinio automobilio nuvežimo faktas ir aplinkybė, kur bus saugoma ši transporto priemonė, neabejotinai buvo žinomas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis tiek I. Š., tiek T. Ž. dalyvavo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-8514-957/2016 nagrinėjime. Taigi, abu atsakovai žinojo ir/ ar turėjo žinoti, kad transporto priemonė 2016 m. liepos 7 d. nutarimu konfiskuota nebuvo. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos nustatyta, kad eismo įvykio metu abu atsakovai važiavo kartu, taigi ir transporto priemonės savininkui neabejotinai buvo žinoma, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje iš esmės nenustatyta, kad ieškovas ir/ ar Vilniaus apskrities VPK būtų netinkamai vykdę pareigas ir neinformavę atsakovų apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta 2016-07-07, įsiteisėjo nutarimas 2016-07-28, o tik 2016-08-16 pirmą kartą buvo išsiųstas pranešimas apie įsiskolinimą, tačiau tai jokiu būdu neįrodo fakto, kad ieškovas sąmoningai ilgai delsė pranešti atsakovams apie įsiskolinimą, nes patys atsakovai tuo nesidomėjo. Priešingai, 2018-07-28 įsiteisėjus nutarimui dėl administracinio teisės pažeidimo, būtent transporto priemonės savininkas ir (ar) transporto priemonės valdytojas turėjo pareigą domėtis savo turtu. Tuo tarpu ieškovas per dvi savaites, išsiuntė raginimą atsakovui T. Ž. dėl įsiskolinimo už transporto priemonės saugojimą ir nuvežimą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas rūpestingas ir apdairus turto savininkas privalo žinoti ir domėtis, kur yra jam nuosavybės teise priklausantis turtas. Taigi, galima daryti išvadą, kad pakankamai ilgą transporto priemonės saugojimą ir dėl to susidariusias didesnes saugojimo išlaidas šiuo atveju lėmė pačių atsakovų atsainus požiūris tiek į valdytą, tiek ir į nuosavybės teise priklausantį turtą bei delsimas atsiimti transporto priemonę iš saugomos aikštelės. Tokie atsakovų veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka rūpestingo bei atidaus transporto priemonės valdytojo ir savininko elgesio standarto. Nenustačius, kad ieškovas ir/ ar trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VPK netinkamai vykdė savo pareigas, nėra pagrindo mažinti susidariusių išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

42. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti preliminarų teismo sprendimą nepakeistą.

43. Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovui priteistinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (84 EUR) iš abiejų atsakovų lygiomis dalimi – po 42 EUR iš kiekvieno.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Palikti nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas ir priteista ieškovui UAB „Tomadas“ (juridinio asmens kodas 302308932) solidariai iš atsakovų T. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 734,56 EUR (trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt keturi eurai 56 euro centai) skolos, 5 (penkių) proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 3 734,56 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-05-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidos – iš atsakovo T. Ž. 21 EUR (dvidešimt vienas euras) ir iš I. Š. 21 EUR (dvidešimt vienas euras) ieškovo UAB „Tomadas“ naudai.

Priteisti iš atsakovų T. Ž. ir I. Š. po 42 EUR (keturiasdešimt du eurus) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Tomadas“ naudai.