Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl draudimo išmokos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Ž. R..

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

I. R. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5447,75 Eur (18810,00 Lt) draudimo išmoką, 175,22 Eur (605,00 Lt) sumą už nepriklausomų ekspertų automobilio nuostolių nustatymą, 0,04 procentų palūkanas nuo 5447,75 Eur (18810,00 Lt) sumos už kiekvieną dieną nuo 2013-09-07 iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013-08-21 Raseinių mieste pagrindinės B. g. ir šalutinės A. g. sankryžoje įvyko eismo įvykis. Automobilis Mercedez Benz , v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojamas Ž. R., susidūrė su automobiliu Mazda 626, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojamu G. G.. Eismo įvykis įvyko dėl automobilio Mazda 626 vairuotojo kaltės. Abu eismo įvykio dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, policijos nekvietė, eismo įvykio deklaracijoje nubraižė eismo įvykio schemą, aprašė eismo įvykio aplinkybes. Abi transporto priemonės buvo apdraustos privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bendrovėje. Po eismo įvykio ieškovė ir trečiasis asmuo kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo. 2013-08-29 atsakovas pateikė raštišką atsakymą, kuriuo atsisakė išmokėti draudimo išmoką už ieškovei priklausančią sugadintą transporto priemonę Mercedez Benz E220, nes eismo įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, kadangi automobiliai buvo apgadinti ne nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Atsakovas rėmėsi UAB „Impulsana“ specialisto atliktu tyrimu. Pažymėjo, kad atsakovo užsakymu parengta specialisto išvada nepaneigia paties eismo įvykio fakto buvimo ir patvirtino, kad automobilio sugadinimai tikrai galėjo atsirasti jo susidūrimo su Mazda 626 automobiliu metu, tačiau nepatvirtino, jog eismo įvykis įvyko tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė automobilių vairuotojai. Ieškovė kreipėsi į ekspertę O. L., kuri pateikė specialisto išvadą, kad automobilių sugadinimai tarpusavyje yra suderinami ir šio eismo įvykio dalyvių parodymai techniniu požiūriu yra pagrįsti. Nurodė, kad vairuotojai eismo įvykio schemoje, nebūdami specialistais, galėjo nevisiškai tiksliai nurodyti automobilių padėtį po eismo įvykio, važiavimo greitį. Draudiminio įvykio tyrime nebuvo nustatyta, kad eismo įvykio dalyviai tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, taip pat parodymuose buvo akcentuota, kad eismo įvykio dalyviai nebuvo pažįstami iki įvykio. Automobilis Mercedez Benz E220 po eismo įvykio buvo apžiūrėtas ir įvertintas nepriklausomo turto vertintojo UAB „Asistavita“. Transporto priemonės rinkos vertė prieš apgadinimą buvo 29400,00 Lt, transporto priemonės atkuriamoji vertė (remonto kaštai – 37420,00 Lt su PVM), o apgadintos transporto priemonės likutinė vertė – 10590,00 Lt. Ieškovės patirta žala apskaičiuojama kaip skirtumas tarp automobilio rinkos vertės prieš apgadinimą ir apgadinto automobilio likutinės vertės ir sudaro 18810,00 Lt.

Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas, vykdydamas tyrimą, pasamdė į LR Teisingumo ministerijos teismo ekspertų sąrašą įrašytą, nepriklausomą ekspertą V. M.. Atsižvelgiant į atliktą eksperto tyrimą nustatyta, jog 2013-07-26 deklaruoto eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės prieštarauja objektyviems duomenims, todėl atsakovo nuomone, eismo įvykio dalyviai pateikė klaidinančią informaciją. Įvykio dalyviams suteikus atsakovą klaidinančią informaciją apie eismo įvykį ir jo aplinkybes, atsakovas neteko galimybės įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu bei jo aplinkybėmis, todėl atsisakyta mokėti draudimo išmoką vadovaujantis Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi ir Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 1 dalimi buvo pagrįstai. Atsakovas turi pagrįstų abejonių dėl ieškovės pasirinktos ekspertės O. L., kuri atliko tyrimą, kompetencijos ir objektyvumo atliekant ekspertizę. 2009-01-05 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-1 O. L. išbraukta iš teismo ekspertų sąrašų, pasibaigus teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo laikui. Atsakovas nesutiko su ieškovės nurodytu delspinigių skaičiavimo pradžios terminu. Pagal įstatymą draudimo išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas, aplinkybės ir žalos dydis. Žalos dydis, kurį ieškovė nurodė ieškinyje, buvo nustatytas tik 2014-04-05. Atsakovui ieškinio suma tapo žinoma tik gavus ieškinį, t.y. 2014-07-22. Prašymas dėl delspinigių skaičiavimo nuo 2013-09-07 turi būti atmestas.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei R. R. iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 5447,75 Eur draudimo išmoką, 338,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Reikalavimą priteisti 0,04 procentų delspinigių nuo 5447,75 Eur sumos už kiekvieną dieną nuo 2013-09-07 iki teismo sprendimo priėmimo dienos atmetė; priteisė iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje valstybės naudai 19,59 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas įvertinęs Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo eksperto ir UAB „Impulsana“ specialisto V. M. ekspertizės išvadas, konstatato, kad automobiliai tarpusavyje kontaktavo, tačiau eismo įvykis įvyko ne visai tokiomis aplinkybėmis kokias nurodė eismo įvykio dalyviai, nes automobilių judėjimo greitis eismo įvykio metu negalėjo būti toks, kokį nurodė eismo įvykio dalyviai. Teismas sprendė, kad vien netikslus automobilio greičio nurodymas, kai eismo įvykio dalyviai, nebūdami tos srities specialistai, stresinėje situacijoje neužfiksavo tikslaus automobilių judėjimo greičio, negali būti vertinamas kaip draudėjo nesąžiningumas, dėl ko atsakovas įgytų teisę neišmokėti draudimo išmokos. Pats netikslus transporto priemonių judėjimo greičio nurodymas neįrodo eismo įvykio nebuvimo fakto ir negali būti laikomas klaidinančiu atsakovą. Pažymėjo ir tai, kad nors atsakovo atstovas pasisakė, jog buvo ir kitos aplinkybės, tačiau jų teisminio proceso metu nenurodė. Kadangi byloje nėra duomenų, jog eismo įvykio dalyviai būtų tyčia nuslėpę eismo įvykio priežastis, tyčia sukėlę eismo įvykį ar kitais neteisėtais būdais būtų siekę gauti draudimo išmoką, draudžiamojo įvykio faktas nustatytas, draudikui neįrodžius aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančių teisę sumažinti draudimo išmoką, teismas ieškovės ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo tenkino. Įvykį pripažinus draudiminiu, 5447,75 Eur dydžio draudimo išmoką priteisė ieškovei iš atsakovo.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantas (atsakovas) „BTA Insurance Company“ SE apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas atsižvelgdamas į teismo ekpertizės išvadą pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykis negalėjo įvykti vairuotojų nurodytais važiavimo greičiais. Nepaisant to, teismas nepagrįstai paneigė šios aplinkybės svarbą ginčo išsprendimui, dėl to, kad neva vairuotojai buvo stresinėje situacijoje kai fiksavo savo greitį, bei nėra tos srities profesionalai. Teismo ekspertizės akte konstatuota, kad važiuojant 40 km/h greičiu galimybės sustabdyti transporto priemonės per 2,1 m. atstumą nebūtų. Būtent netoli deklaruotos eismo įvykio vietos esantys krūmai daro neįtikėtiną iškeltą versiją, kad transporto priemonės judėjo, tačiau dėl sustabdymo Mercedes Benz greitis sumažėjo iki nulinio arba labai mažo greičio. Draudimo bendrovė atsisakė mokėti draudimo išmoką ne dėl tikslaus greičio nenurodymo. Galimybės kelti eismo įvykio dalyviams reikalavimą tiksliai nurodyti važiavimo griečius teisės aktai nenumato, tačiau kiekvienas vairuotojas, net ir nesantis profesionalus vairuotojas bei nepaisant stresinės situacijos yra ir turi būti pajėgus nurodyti ar eismo įvykyje dalyvavęs automobilis įvykio metu stovėjo ar judėjo. Šiuo atveju automobilis Mercedes Benz stovėjo kas neginčijamai nustatyta teismo ekspertizės akte. Vadinasi teismo įvykio dalyviai nurodė melagingas aplinkybes. Todėl nėra galimybės nustatyti, ar iš tikrųjų yra atsiradusi žala dėl automobilio Mazda 626 vairuotojo kaltės. Kad greičių neatitikimo aplinkybė yra pakankama konstatuoti eismo įvykio aplinkybes deklaravusio asmens melagingumą, tyčią bei atleisti nuo draudimo išmokos mokėjimo, yra patvirtina ir teismų praktikoje pvz. Panevėžio apygardos teismo civ.b. Nr.2A-269-198/2008, Vilniaus apygardos teismo civ.b. Nr.2A-939-516/2009, Nr.2A-939-516/2009.

I. R. R. atsiliepimu prašė palikti 2015-09-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė visą bylos medžiagą, teismo sprendime įvertino visus ištirtus įrodymus ir priėmė teisingą išvadą. Atsakovo pasitelkto eksperto išvados padarytos vadovaujantis draudiko pateiktais dokumentais t.y. duomenimis, kuriuos iš esmės užpildė ir pateikė patys eismo dalyviai. Kadangi anketas pildė abu eismo dalyviai neturintys specialių žinių nustatant automobilių greitį prieš įvykį bei įvertinus žmogiškuosius faktorius po autoavarijos tikėtina, kad anketose fiksuoti duomenys dėl automobilio Mercedes Benz greičio susidūrimo metu gali būti nevisiškai tikslūs. Draudiminio įvykio tyrime bei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad eismo įvykio dalyviai tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, taip pat parodymuose buvo akcentuota, kad eismo įvykio dalyviai nebuvo pažįstami iki įvykio. Eismo įvykio dalyvių parodymų netikslumas negali lemti išvados, kad ginčo eismo įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju. Prieš eismo įvykį transporto premonių vairuotojai tikrai nestebėjo ir tiksliai negalėjo nurodyti važiavimo greičio. Pildant paaiškinimą draudiko būstinėje eismo įvykio dalyviams buvo patarta iš esmės nurodyti greitį, neviršijantį leistino greičio miesto ribose. Tokiu būdu ir atsirado įrašas apie galimą važiavimo greitį nuo 40 iki 50 km/h. Tačiau šis faktas nepaneigia aplinkybės, kad Mercedez Benz 220 vairuotojas galėjo važiuoti ir 30 km per valandą greičiu, kas yra visiškai suprantama atsižvelgiant į įvykio vietovę. Be to nei vienas ekspertas nenurodė tikslaus matomumo sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, taip pat niekur nebuvo įvertintas faktas, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu ir šalia kelio augantys krūmai galėjo ir neįtakoti matomumo dėl sklindančio transporto priemonės šviesų srauto, kas tai pat galėjo betarpiškai ir objektyviai turėti įtakos stabdomų transporto priemonių sustojimo keliui iki susidūrimo arba greičio sumažinimo atstumui. Specialistai konstatavo, jog transporto priemonės įvykio metu buvo susidūrę bei automobilių apgadinimai padaryti jų susidūrimo metu. Taigi byloje įrodytas pats eismo įvykio buvimo faktas. Automobilių vairuotojų deklaracijoje ir anketose nurodytos aplinkybės pačios savime nepaneigia įvykio buvimo fakto t.y. autoavarijos, kurios metu buvo apgadinti automobiliai.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Iš esmės apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą vienu pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kas jo nuomone lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Su tokia argumentacija kolegija nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais eismo įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimais nustatė toliau įvardijamas faktines bylos aplinkybes.

2013-08-21 Raseinių mieste pagrindinės B. g. ir šalutinės A. g. sankryžoje įvyko eismo įvykis. Ieškovei priklausantis automobilis Mercedez Benz E220, v.n. (duomenys neskelbtini) važiavęs pagrindiniu keliu, vairuojamas Ž. R., susidūrė su automobiliu Mazda 626, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojamu G. G., važiavusiu šalutiniu keliu ir nepraleidusiu pagrindiniu keliu važiavusio ieškovės automobilio. Todėl byloje pagrįstai konstatuota jog Eismo įvykis įvyko dėl automobilio Mazda 626 vairuotojo kaltės, dėl ko buvo stipriai sugadinti abu automobiliai.

Abiejų automobilių vairuotojai sutarė dėl avarijos priežasčių, nekvietė policijos pareigūnų ir vietoje nubraižė įvykio schemą bei užpildė reikiamus dokumentus. Po eismo įvykio ieškovė ir trečiasis asmuo kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo.

2013-08-29 raštu atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką už ieškovei priklausančią sugadintą transporto priemonę Mercedez Benz E220, nurodydamas jog eismo įvykį pripažįsta nedraudžiamuoju, kadangi automobiliai buvo apgadinti ne nurodytomis įvykio aplinkybėmis.

Apeliantas teigia jog teismas teisingai nustatęs jog įvykis negalėjo įvykti automobiliams važiuojant jų vairuotojų nurodytais greičiais apie 40 km/h nepagrįstai sprendė jog ši aplinkybė negalėjo tapti pagrindu pripažinti įvykį nedraudiminiu, nes ekspertai pasisakė jog tokio pobūdžio sugadinimai buvo galimi tik jei automobiliai kontaktavo automobiliui Mercede Benz stovint. Apeliantas taip pat nurodė atsisakęs mokėti draudimo išmoką ne dėl netiksliai nurodyto greičio, sutiko jog vairuotojai negalėjo tokio tikslaus greičio nurodyti, tačiau jo manymu kiekvienas net ir neprofesionalus vairuotojas turi būti pajėgus nurodyti ar eismo įvykyje dalyvavęs automobilis įvykio metu stovėjo ar važiavo. Be to, byloje nustatyta jog šalutiniame kelyje augę krūmai trukdė pagrindiniu keliu važiavusiam vairuotojui matyti šalutiniu keliu važiavusį automobilį todėl apelianto manymų versija, kad pagrindiniu keliu važiavęs automobilis galėjo stabdyti atmestina. Apeliantas teigia jog šie faktai patvirtina, kad eismo įvykio dalyviai nurodė melagingas įvykio aplinkybes, kas sudaro pagrindą įvykį pripažinti nedraudiminiu.

Taigi šios apeliacinės bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į ginčo pobūdį pagrįstai konstatavo jog šiuo byloje teisiškai reikšmingas yra faktų, ar buvo draudiminis įvykis ir ar pagrįstai atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nustatymas, nes ginčo dėl draudimo išmokos dydžio nėra.

Spręsdamas šalių ginčą pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek bendrąsias, tiek specialiąsias materialines teisės normas: Draudimo įstatymo, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste TPVCAPDĮ) bei CK šeštos knygos LIII skyriaus nuostatas. Pagal civilinio kodekso (toliau tekste CK) 6.987 straipsnyje pateiktą sąvoką draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo jog asmuo, sudarydamas atlygintinę draudimo sutartį, už tam tikrą užmokestį siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Todėl atsisakymas mokėti draudimo išmoką pripažįstamas pagrįstu tik tuomet, kai nustatomas esminių įvykio duomenų, faktų klastojimas leidžiantis pripažinti įvykį nedraudžiamuoju.

Teismas taip pat teisingai, paskirstė įrodinėjimo byloje pareigas ir remdamasis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau tekste kasacinis teismas) praktika konstatavo jog šiuo atveju atsakovas (draudikas) privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas teigė, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutiko.

TPVCAPDĮ 3 straipsnis draudžiamąjį eismo įvykį apibrėžia kaip eismo įvykį, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Šioje byloje eismo įvykio dalyviai sutardami dėl įvykio faktinių aplinkybių ir eismo dalyvio kaltės pasinaudojo TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta tvarka, nekvietė į įvykio vietą policijos pareigūnų, užpildė eismo įvykio deklaracijas nubraižydami eismo įvykio schemą, aprašė eismo įvykio aplinkybes, bei per TPVCAPDĮ nustatytą terminą kreipėsi į atsakovą tinkamai įvykdydami įstatymo jiems nustatytas pareigas informuoti draudiką apie draudiminį įvykį.

Atsakovas savo atsisakymą mokėti žalos atlyginimą (draudimo išmoką) kaip jau minėta motyvavo tuo jog įvykis įvyko ir žala kilo ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis šį savo atsisakymą draudikas rėmė jo samdyto eksperto išvada. Bylos eigoje taip pat buvo paskirta teismo ekspertizė, kurios išvados sutapo su draudiko pateiktomis eksperto išvadomis.

Reikia pažymėti jog pirmosios instancijos teismas tirdamas pateiktus byloje įrodymus atsižvelgė į ekspertų išvadų svarbą, teisingai nurodydamas, kad tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti įvykio mechanizmą, o tam savo ruožtu reikalingos specialios techninės, mechaninės fizikos žinios, leidžiančios modeliuoti transporto priemonių susidūrimo pobūdį, galimas jo pasekmes, esant tam tikriems techniniams duomenims.

Atsisakydamas atlyginti žalą draudikas rėmėsi UAB „Impulsana“ specialisto V. M. išvada MV 2013-52, kurioje nurodyta, kad automobilių Mercedez Benz E220, v.n. (duomenys neskelbtini) ir Mazda 626, v.n. (duomenys neskelbtini) sugadinimai suderinami sąlyginai: esminiai sugadinimai galėjo susidaryti dėl jų betarpiško kontakto, kai važiavęs apie 45 km/h greičiu automobilis Mazda nestabdomas atsitrenkė į jam skersai stovėjusio automobilio Mercedez Benz dešinį šoną, automobiliams esant tarpusavio padėtyse, kaip tai buvo atvaizduota schemoje. 2013-07-26 deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai neįtikėtini: dėl automobilio Mercedez Benz E220, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo nurodyto greičio betarpiškai prieš susidūrimą (jo teigimu, šio automobilio greitis buvo apie 40 km/h ir prieš susidūrimą nebuvo stabdoma), nes tiek sugadinimų suderinamumo analizė, tiek atlikti modeliavimo su kompiuterio programa rezultatai leidžia teigti, kad šis automobilis susiduriant su automobiliu Mazda stovėjo. Dėl automobilius vairavusių asmenų nurodytų automobilių padėčių jiems sustojus po eismo įvykio – tokiose kaip tai nurodyta padėtyse, automobiliai galėtų sustoti, jei susidūrimo metu automobilis Mercedez Benz būtų stovėjęs.

Taip pat byloje pateikta specialių žinių turinčio asmens O. L. išvadą, kad automobilių sugadinimai tarpusavyje yra suderinami ir šio eismo įvykio dalyvių parodymai techniniu požiūriu yra pagrįsti.

Teismo 2015-02-10 nutartimi buvo paskirta eismo įvykio ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-06-26 ekspertizės akto Nr. 11-432 (15) išvadoje nurodyta, kad nurodomomis aplinkybėmis, automobilio Mercedez Benz E220 vairuotojas Ž. R., važiuodamas 40 km/h greičiu ir reaguodamas stabdymui prieš pat Mazda 626 įvažiuojant į B. ir A. gatvių sankirtą, nebūtų turėjęs techninės galimybės sustoti sankryžoje. Automobiliui Mercedez Benz E220 esant 21,1 m (sustabdymo kelio) atstumu nuo nurodomos transporto priemonių susidūrimo vietos, automobilis Mazda 626, važiuodamas 40-50 km/h greičiu, buvo nemažesniu nei 21,1 m atstumu nuo šios vietos ir tikėtina, vairuotojas Ž. R. neturėjo objektyvios galimybės matyti šalutiniu keliu link sankryžos jam iš dešinės šalutiniu keliu artėjančio automobilio Mazda 626. Tikėtina, kad kontaktas tarp transporto priemonių Mercedez Benz E220 ir Mazda 626 buvo, tačiau ne vairuotojų Ž. R. ir G. G. nurodomomis susidūrimo aplinkybėmis.

Įvertinus minėtas išvadas pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, jog ekspertai nepaneigė kontakto tarp transporto priemonių Mercedez Benz E220 ir Mazda 626 fakto. UAB „Impulsana“ specialistas V. M. pasisakė, kad esminiai sugadinimai galėjo susidaryti dėl transporto priemonių betarpiško kontakto, o Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-06-26 ekspertizės akte nurodyta, jog kontaktas tarp transporto priemonių Mercedez Benz E220 ir Mazda 626 buvo. O. L. išvadoje nurodyta, kad atliktas tyrimas leidžia kategoriškai teigti, jog automobilių Mercedez Benz E220, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojamo Ž. R., ir Mazda 626, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojamo G. G., sugadinimai tarpusavyje yra pilnai suderinami.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai jog iš esmės tiek Teismo ekspertizės centro teismo ekspertas, tiek specialistas V. M. išvados jog eismo įvykis negalėjo įvykti jo dalyvių deklaracijose nurodytomis aplinkybėmis, padarė atsižvelgdami į vieną įvykio dalyvių nurodytą aplinkybę. Ekspertai iš vertikalių automobilio Mercedes Benz E220 nubrozdinimų ir horizontalių braukimo pėdsakų nebuvimo sprendė jog susidūrimo metu šis automobilis arba stovėjos arba labai lėtai judėjo, tuo tarpu deklaracijoje nurodyta jog šis automobilis važiavo 40 km/h greičiu.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada jog nesant kitų įrodymų, kad eismo įvykio dalyviai siekė nuslėpti tiesą klastodami įvykio aplinkybes, vien netikslaus automobilio greičio nurodymas, kai eismo įvykio dalyviai, nebūdami tos srities specialistai, stresinėje situacijoje neužfiksavo tikslaus automobilių judėjimo greičio, negali būti vertinamas kaip draudėjo nesąžiningumas, dėl ko atsakovas įgytų teisę neišmokėti draudimo išmokos. Pats netikslus transporto priemonių judėjimo greičio nurodymas neįrodo eismo įvykio nebuvimo fakto ir negali būti laikomas klaidinančiu atsakovą, kaip nurodoma atsiliepime į ieškinį. Teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nesant duomenų, jog eismo įvykio dalyviai būtų tyčia nuslėpę eismo įvykio priežastis, tyčia sukėlę eismo įvykį ar kitais neteisėtais būdais būtų siekę gauti draudimo išmoką, draudžiamojo įvykio faktas nustatytas, draudikui neįrodžius aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis; TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalis), ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, nemato pagrindo padaryti kitokias galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Byloje nėra pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip nei apeliantas vertina pateiktus įrodymus, nėra pagrindu tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

Kolegija pažymi jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo ir nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Kasacinis 2012 11 22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-939-516/2009, kurioje faktinės aplinkybės beveik identiškos, pasisakė jog atsižvelgiant į Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas įpareigojančias draudiką, atsisakant mokėti arba sumažinant draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, konstatavus jog byloje nėra duomenų, kad draudėjas tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką

Teismas neturėjo pagrindo nepriteisti draudimo išmokos.

Kiti neaptarti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas palieka nepakeistu.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.